Kazimieras Garšva. Vlado Braziūno nuotr.

Habil. dr. Kazimieras Garšva, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, www.voruta.lt

Svarbiausios Lietuvos polonizacijos bangos tęsėsi po 1569 m. Liublino unijos, po   karų kilusio  1711 m. bado ir maro, po 1864 m. lietuvių spaudos, kalbos uždraudimo. Ir dabar per 60 procentų Vilniaus, Šalčininkų ir gretimų rajonų gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų slavų kalbomis, yra išlaikę lietuvių kalbos požymius. Vietovardžiai ir vietinių gyventojų pavardės yra LDK (karalystės) kultūros paveldas. Dabar asmenvardžių rašybos dokumentuose, tautinių mažumų įstatymų projektuose labai aktyviai siūloma tai naikinti Lietuvos Respublikos lėšomis.

Klausimų apie tuteišių (čionykščių, vietinių) tautybę ir paprastąją kalbą dabartiniuose gyventojų surašymuose nebėra, nors prieš  100 ir net 50  metų tokių gyventojų buvo dauguma. Po lietuviškos spaudos uždraudimo vietiniai gyventojai turėjo pereiti į gudų kalbą, kuria galėjo susikalbėti su Rusijos imperijos rusiškai kalbančiu valdininku ir lenkiškai reikalaujančiu kalbėti kunigu, Paprastoji kalba turi daug lituanizmų, polonizmų, rusizmų.

Po 1920-10-09 d. Vilniaus okupacijos čia  lietuvių padėtis vis blogėjo, ypač po 1926 ir 1935 m.Tada Vilniaus vaivada paskirtas  L.Bocianskis, pasirašęs ir vykdęs slaptą nutarimą lietuvių kultūrai okupuotoje rytų Lietuvoje naikinti. Buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos (195), vietoj jų atidarytos lietuviškos skaityklos. Uždarytos  lietuvių draugijos ir 462 jų skyriai, laikraščiai. Plačiau tai aprašyta Vilniaus lietuvių kultūrininko J.Maceikos knygoje – Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935-1938  (Vilnius 2020),

TSKP CK nurodymu lietuvių nacionalizmui sutramdyti  po 1950 m. rytų Lietuvoje vietoj lietuviškų švietimo įstaigų įkurta apie 300 lenkiškų mokyklų. Jos nesteigtos Baltarusijoje, Ukrainoje, kur oficialus lenkų skaičius buvo daug didesnis. Dėl to 1965 m. A.Vienuolis ir kiti kultūros veikėjai prieš polonizaciją išdrįso pasirašyti  ir paskelbti raštą.

Dabar už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus tęsiama ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus apylinkių polonizacija: iš lietuvių ainių daug kur ugdomi Lenkijos piliečiai. Lietuvių kilmės lietuviškai, gudiškai, lenkiškai, rusiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams transliuojamos šešios Lenkijos televizijos ir nenorima suprasti, kodėl tie piliečiai nelabai šių laidų klauso. Vilniaus, Šalčininkų  rajonų lenkiškų mokyklų tvarkytojai stengiasi, kad tos įstaigos būtų tomaševskininkų partijos lopšys, motina maitintoja ir rinkimų štabas. Daug vaikų čia negali sužinoti, kaip iš tikro kalbėjo ir dainavo jų protėviai, kokie autentiški jų gimtinės vietovardžiai, pavardės, kas yra jų Tėvynė. Iki šiol apie 5000 Vilniaus rajono mokinių pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus gyvenamoje vietoje negali mokytis valstybine lietuvių kalba ir turi kasdien važinėti į Vilnių mokytis. Prezidentui, Seimui įteikta tolimesnės Lietuvos polonizacijos programa Vilniaus kraštas – 2040.

1921 m. Lietuvos ir Latvijos sienų derybų komisija iškeitė vieną buvusią Lietuvos teritoriją į kitą buvusią Lietuvos teritoriją, už tai kaimynui pridėdama dar 107 kvadratinių kilometrų žemių. Dabar Palangos valdžiai reikėtų statyti paminklą ne derybų komisijos pirmininkui, o atiduotoms lietuvių žemėms. Vilniaus ir Klaipėdos sritys – etninės lietuvių žemės, labai svarbios Lietuvos valstybei, šimtuose lietuvių dainų apdainuotos. Iš aštuonių baltų kalbų liko tik lietuvių ir latvių kalbos. Naikinami, persekiojami broliai persikeldavo į gretimas baltų žemes, giminiavosi su panašiai kalbėjusiais. K.Būga rašė, jog prie Vilniaus kadaise gyveno žiemgaliai ir lietuviai, o prie Klaipėdos – kuršiai. Taigi į Vilnių, Klaipėdą atsikėlę tautiečiai šiam kraštui buvo artimesni negu iš toliau atvykę rusai ar Baltarusijos gudai, čia užrašyti lenkais.

Kalbinė padėtis Lietuvos ir Lenkijos santykiams atsiliepia dėl to, jog kai kurie  Lenkijos valdininkai kitaip supranta šūkį Laisvi su laisvai, lygūs su lygiais ir pagal tradiciją Lietuvoje norėtų tvarkytis kaip savo krašte. Įsivaizduokit, kokia būtų reakcija, jei Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Ministras pirmininkas Lenkijai įkyriai vis nurodinėtų, kad baltiškus vietovardžius ir pavardes bent į rytus nuo Gdansko ir Varšuvos reikia rašyti baltiškai. Toliau reikalautų, kad Seinų apskrityje lietuviškų mokyklų būtų daugiau negu lenkiškų, kad gimtosios lietuvių kalbos egzaminas būtų valstybinis, o vadovėliai spausdinami – gimtąja kalba, nes toks prioritetas lenkams teikiamas apie Vilnių. Dėl visų paminėtų dalykų protingoms valstybėms jau seniai viską buvo galima išsiaiškinti ir susitarti, nepažeidžiant viena kitos įstatymų ir pagrįstų interesų.

Teisingumo ministrė su liberalais organizavo Tautai ir Seimui spaudimą greičiau priimti kenksmingą ir daugelio piliečių teises pažeidžiantį asmenvardžių rašybos dokumentuose projektą. Valstybinė kalba buvo ir yra viena svarbiausių tautinės valstybės atkūrimo, gyvavimo ir išlikimo sąlygų, dėl to jau nuo 1988 metų apie tai buvo aktyviau diskutuojama. Rytų Lietuvoje buvo kuriama teritorinė autonomija su trimis valstybinėmis kalbomis (žr. LR 9-314) ir iki šiol tos idėjos nenorima atsisakyti, rengiant Tautinių mažumų, Asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymus ir atitinkamai bandant keisti Valstybinės kalbos įstatymą, LR Civilinį kodeksą. Jau yra Vyriausybės ir rytų Lietuvos savivaldybių nutarimų, kuriais papildomai siaurinamos valstybinės kalbos funkcijos ir įvairiais būdais skatinama bei įvedinėjama daugiakalbystė.

Dabartiniuose Lietuvos Respublikos asmenvardžiuose atsispindi ne kurios nors kitos, o pačios lietuvių tautos praeitis. LDK raštuose vartotos lotynų, gudų, lenkų kalbos, todėl jos lietuvių vardyną atspindėjo ne visai tiksliai ir slavino. Prof. Z. Zinkevičius (2012: 351) pastebėjo, kad reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas rytų Lietuvos slaviakalbių ir lietuvių pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią jų okupuotą Lietuvos dalį. Generolas L. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Siekiama, kad tai atliktų patys lietuviai, nors Lenkija jos įvykdytos Lietuvos dalies okupacijos iki šiol net nepripažino. Dėl to bet kokias diskusijas tuo klausimu būtina nutraukti.

Dalis valdininkų įvairiais būdais vis labiau siekia iškraipyti Lietuvos vardyną (ypač asmenvardžius) ir neatsižvelgia į kalbos specialistų argumentus. Buvęs kalbos komisijos sekretorius dr. P. Kniūkšta (2013: 159–169) dar 2009, 2010 m. rašė, kad asmenvardis yra kalbos dalis, o ne „unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo“. Lietuvos Respublikos piliečiams galioja ir bendrasis įstatymų principas asmenvardžius dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis. Tai visai netrukdo išreikšti sutuoktinio šeiminius ir iš to kylančius kitus santykius: juos rodo ne pavardžių tapatumas, o teisiniai aktai ir juos liudijantys dokumentai. Už užsieniečio ištekėjusi lietuvė gali pasilikti savo lietuvišką pavardę ir dėl to jos ryšiai su sutuoktiniu nė kiek nesikeičia, nesilpnėja. Šias užsieniečių sutuoktines į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžius 2009 m. pradėta aktyviai kviesti tada, kai neužteko argumentų, kodėl autonomininkų valdytiems rajonams reikia suslavintų vietovardžių, gatvių pavadinimų, iškabų ir netradicinių asmenvardžių.

Konstitucinis Teismas pagrįstai nurodė, kad piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba. Jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė mūsų valstybės dokumentuose rašoma svetimos valstybės rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė. Taip bandoma grąžinti padėtį, kokia buvo 1920–1939 metais, Lenkijai okupavus rytų Lietuvą. Lenkų, rusų kalbų vartojimas Lietuvos pakraščiuose atribotų juos nuo visos Lietuvos ir silpnintų valstybės vientisumą. P. Kniūkšta (2013: 157) pabrėžė, kad prie sulenkintų asmenvardžių, gatvių pavadinimų, viešųjų užrašų „piršdami sulenkintus vietovardžius lenkai Vilniaus kraštą savinasi atvirai ir sąmoningai. Čia už kalbos aiškiai kyšo politika“. Oficialioje vartosenoje pietryčių Lietuvos valdininkai visą laiką įkyriai skleisdami tokį vardyną, Vilniaus kraštą siekia parodyti esą kaip „nuo amžių lenkišką plotą“, kuriam būtina suteikti ypatingą statusą su ilgaamže Lenkų rinkimų akcijos valdžia. Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiška rašyba nėra toks paprastas ir nekaltas dalykas, kaip suokia kai kurie mūsų politikai ir žurnalistai.

Gaivinant okupacijų padarinius ir siaurinant valstybinės lietuvių kalbos funkcionavimą Lietuvoje, žalojant valstybinės kalbos sistemą buvo imtasi labai planingų koordinuotų veiksmų, kuriuos vykdė autonomininkai, Lenkijos URM, Lietuvos Respublikos Seimo socialdemokratai, vad. ES žmogaus teisių fondo advokato padėjėja E. Balyko-Dobrovolska. Spaudimo neatlaikė ir VLKK: atsižvelgė ne tik į kalbos sistemą, bet ir į 2009 m. Seimo Teisės ir teisėsaugos pirmininko formuluotę – esą staiga „pasikeitusią geopolitinę, ekonominę ir socialinę Lietuvos situaciją“ (plg. Kniūkšta 2013: 150, 152), verčiančią neoficialiai naikinti valstybinės lietuvių kalbos statusą.

 „Atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius“, lyg ir galima nebesilaikyti Konstitucijos, keisti valstybės institucijų kalbos politiką, trukdyti gimtąją kalbą perduoti iš gyventojų kartos į kartą, keisti bendruomenės narių santykį su savo kalba ir taip pažeisti trečdalį kalbos gyvybingumo kriterijų, 2009-03-24 d. UNESCO patvirtintų Nykstančių pasaulio kalbų atlase. Siekiant prieškonstitucinių tikslų, skleidžiama ir apie 20 mokslo klastočių: esą vardas, pavardė yra ne kalbos, o asmens tapatybės dalis ir pagrindinis jos žymuo; lietuvių pavardės esą tik lietuviškos, o ne lietuvių – vien nelietuviškos (užsienietiškos); asmenvardžiai esą tik privataus gyvenimo dalis ir dėl jų „originalios“ rašybos bei tarties turi teisę spręsti ne visuomenė, o tik asmenvardžio „savininkas“ ir t. t. Lietuvą norima daryti pasaulio sala, kur nebesilaikoma valstybinės kalbos ir tik čia gal būtų vartojamos net viso pasaulio „originalios“ lotyniško pagrindo rašybos pavardės su jų diakritiniais ženklais.

„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ nenumatė jokių rašybos išimčių. Jos pastaba dėl užsienio autorių citavimo (DLKG 19¹) prirašyta be gramatikos šio skyriaus autorių žinios, nebuvo aprobuota jokiame kalbos specialistų posėdyje ir niekaip nesusijusi su LR piliečių asmenvardžių rašyba dokumentuose. Apie asmenvardžių rašybą iki šiol viešai dažniausiai nekompetentingai, paviršutiniškai tebekalba tais klausimais mažai besiorientuojantys asmenys, išreiškiantys tik nepagrįstą subjektyvią nuomonę.

Teisingumo ministerijos tinklapyje tebeskelbiama 2011-11-24 d. buvusio Teisingumo ministro R. Šimašiaus kalba asmenvardžių rašybos diskusijoje, kurioje jis dėstė: „moteris išteka už užsieniečio, dano ar anglo, ir jai tenka rinktis, ką mylėti labiau: Lietuvą ar vyrą, jeigu jai renkantis vyro pavardę šioji į Lietuvoje išduodamus dokumentus negali būti įrašyta neiškreipta“ (žr. www.tm.lt). Iš tikro ta pavardė būtų įrašyta tiksliai pagarsiui pagal tarimą (kaip daroma 500 metų) ir svečio pavardė niekaip nebūtų iškraipoma. O jeigu jam reikia ir užsienietiškų raidžių, skliausteliuose irgi tai galima nurodyti. Be to, svečias lietuvei Lietuvoje galėtų leisti pasilikti mergautinę pavardę arba jos pavarde užsirašyti pats. Reikėtų svečiui gerbti daugelio vietinių gyventojų teises Lietuvoje naudotis savo valstybine kalba, gramatika, įstatymais ir mokėti integruotis.

Bet kokia išimtis rašyboje, tiksliau svetimų kalbų rašybos ir tarties dėsnių perkėlimas į lietuvių kalbos tradicinę rašybą reikštų jos griovimo pradžią. Tų išimčių vis didėtų ir didėtų. Ne be pagrindo apie raidžių nurašinėjimo asmenvardžiuose projektą P. Kniūkšta (2013: 150–151) rašė: „projektas yra valdiškai šališkas, antipilietiškas, visuomenei nenaudingas ir svarbiausia – antikonstitucinis. Tokio įstatymo negalima priimti |…|. Liūdna, kad spaudimo neatlaikė ir su tokį požiūrį skleidžiančiu projektu susitaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija“.

Iki šiol geriausiai yra parengtas Talkos asmenvardžių rašybos dokumentuose projektas, kuriam pritarė 50 profesionalių kalbininkų, per 300 kitų diplomuotų lituanistų, 100.000 aktyvių Lietuvos Respublikos piliečių, Lietuvių kalbos institutas. 2016-02-29 d. išvadoje dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-3796, parengto Talkos atstovų, Institutas rašė: „Lietuvos Respublikos piliečio vardas (vardai) ir pavardė (pavardės) asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba – lietuvių kalbos abėcėlės 32 raidėmis pagal tarimą |…|. Papildomi įrašai kita kalba galėtų būti įrašomi: 1) pase – kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje; 2) asmens tapatybės kortelėje – kitoje kortelės pusėje“.

Tai derinosi su 2014-04-25 d. Institute surengtos išsamios mokslinės diskusijos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose išvadomis: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nėra; rašant LR piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose nelietuviškomis raidėmis, būtų pakeista lietuvių kalbos abėcėlė ir destabilizuota rašybos sistema. Kartu būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, pažeistas jos rašybos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos. Diskusijoje dalyvavo per 30 kalbininkų. Pagal Konstituciją visi Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiai dokumentuose turi būti rašomi taisyklinga valstybine kalba: oficialia bendrinės lietuvių kalbos abėcėle ir nepažeidžiant gramatikos taisyklių (vienaskaitos vardininke netrumpinant vardų ir pavardžių). Savo tautybę ir asmenvardžius užsienio kalba galima nurodyti dokumentų papildomuose įrašuose.

1622 m. Vilniaus ekonomijos inventorius rodo, kad to meto vietinių gyventojų vardai buvo Jonas, Jurgis (LVIŠ 70, 88), o pavardės – Drutelaytis, Gudaycis, Katełaytis, Szermuksztaytis, Łuksztelis, Rugielis, Storelis, Kuktonis, Kibilda ir t. t. (LVIŠ 128, 122, 88, 128, 102, 114, 60, 56, 118). Dabar reikalaujama į dokumentus rašyti ne autentiškas, o pakeistas pavardes Druteloic, Gudoic, Katełoic, Szermuksztoic (ne Šermukštaitis), Łuksztełło, Rugiel, Starel, Kuktan, Kibildo, nes taip tos pavardės prievarta suslavintos XIX–XX a. Kokias išvadas dėl šių ir panašių pavardžių rašybos dokumentuose VLKK teiks Seimui, teismams, jei prašys LR piliečiai ir jų giminės užsieniečiai iš Lenkijos, Gudijos ir t. t.? Iki šiol Komisija dėl to lyg ir neprieštaravo (Pangonytė 2019).

Klaipėdos rajono teismas 2021 m. atmetė Lietuvos piliečio skundą jo pavardėje vietoj raidės v „grąžinti“ w, nes tą raidę 1940 m. „Mėmelio“ (t. y. Klaipėdos) apskrityje gavo pareiškėjo prosenelis, o jo seneliai ir tėvai raidę w pakeitė į v. Teismas nežinojo, kad ir tarptautiniai įstatymai dėl karų ir okupacijų prievarta padarytų pakeitimų nepripažįsta.

2011-05-12 ES Teisingumo Teismas byloje Wardyn/Vardyn prieš Lietuvą atmetė Lietuvos pilietės, vadinamojo Europos žmogaus teisių fondo dabartinės pirmininkės skundą dėl šios pavardės rašybos ir esą ES teisės laisvai judėti pažeidimo bei dėl tariamo LR ir ES teisės normų konflikto ir nurodė, kad pagal ES teisę vardų ir pavardžių įrašų civilinės būklės aktuose teisinis reguliavimas priklauso ES valstybių kompetencijai (žr. E. Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p. 174–176; dar plg. Urbutis 2007: 85–100).

Prieš 2000 metų romėnų istorikas Kasijus Dio (Lucius Cassius Cocceiannus) rašė, kad jų imperatoriui buvo sakyta: „Tu, Cezari, gali suteikti Romos pilietybę žmonėms, o ne žodžiams“ (Cassius, LVII 17). Nuo tada atsirado posakis „Cezaris nėra aukščiau už gramatikus (lot. Caesar non supra grammaticos)“. 2014-02-27 d. LR Konstitucinis Teismas tai pakartojo: „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus“ (visur paryškinta mūsų). „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ rašybos ir transkripcijos skyriaus autorius (DLKG 17-19) tokią labai aiškią išvadą ir pateikia, pakartodamas 2009-11-06 d. Konstitucio Teismo nutarimą : Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso ir asmens kortelės kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, kai asmuo to pageidauja ir jeigu tam pritaria VLKK, LKI. Niekas neįgaliojo vad. politikų keisti lietuvių kalbos abėcėlės, tarties ir rašybos principų.

Daugelis argumentų, nurodytų dėl asmenvardžių rašybos valstybine kalba, tinka ir dėl vietovardžių, gatvių, juridinių asmenų pavadinimų rašybos. Tai garantuoja ir Valstybinės kalbos įstatymo 4, 14, 15, 17 straipsniai. Tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, yra kalbos dalis, rašoma tokiomis pat raidėmis, turinti tokias pat galūnes, priesagas, priešdėlius, žodžio šaknis, gimines, pagal tokias pat taisykles kirčiuojama, linksniuojama ir vienodai paklūstanti kalbos sistemai.

Lietuvių kalbos abėcėlė, kaip ir daugelio kitų vakarų Europos kalbų abėcėlės, sudaryta lotynų kalbos abėcėlės pagrindu. Klasikinėje lotynų kalboje buvo 23 raidės, lietuvių kalboje yra 32 raidės. Lietuvių kalboje kiekvienam kalbos garsui yra viena atskira raidė, todėl nėra raidžių x, q, žyminčių du garsus. Nėra ir raidės w, kuri naujesniais laikais lotynų kalbos perimta iš germanų kalbų. Raidės v ir w  žymi tą patį garsą, todėl nėra prasmės vieną garsą kalboje žymėti dviem skirtingomis raidėmis.

Lietuvoje (ir daugelyje kitų valstybių) tradiciniais vietovardžiais, asmenvardžiais laikomi tokie, kurie iš seno vietinių gyventojų yra vartojami ir visiškai prigiję vietos kalboje (tarmėje). Lietuvoje dauguma vietovardžių yra lietuvių kalbos kilmės, nes juos praminė vietiniai gyventojai ir tik po to vietovardžiai pakliuvo į raštus įvairiomis kalbomis. Didesnė dalis asmenvardžių (kaip ir kitose kalbose) Lietuvoje yra nevisiškai vietinės kilmės, nes daug krikščioniškų ir panašių vardų, pavardžių kilo iš kitų kalbų ir nelietuvių raštininkų dažniausiai į dokumentus pirmiausia buvo įrašyti kitomis kalbomis. Bet ir tie asmenvardžiai dabar turi lietuviškus balsius, priebalsius, galūnes, priesagas ir vietinių gyventojų laikomi lietuviškais tikriniais žodžiais.

Neteisinga siūlyti Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečių esą „nelietuviškus“ vardus, pavardes Lietuvos Respublikos dokumentuose rašyti „nelietuviškais lotyniškais rašmenimis“. Tada lietuvių kalboje atsirastų ne trys naujos raidės, o rašant visų valstybių lotynų kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas raides – apie 150 naujų raidžių ir taip būtų keičiama lietuvių kalbos abėcėlė. Pageidaujantiems „užsienietiškų raidžių“ tai galima įrašyti papildomuose dokumentų įrašuose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio, valstybinės kalbos sistemos ir daugumos piliečių teisių neįprastą asmenvardį perskaityti ir tiksliai ištarti. Tai naudinga ir kiekvienam, turinčiam „užsienietiškai“ parašytą asmenvardį, nes jis šiuo atveju būtų teisingai ištartas ir neiškraipytas. Be to, tada nepažeidžiamos teisės tų lietuvių, kurie gyvena Lietuvoje, gavo neįprastus asmenvardžius ir nori išlaikyti savo tautybę, būti gerai suprantami, lojalūs Lietuvos Respublikos piliečiai.

Nepagrįsta reikalauti užtikrinti „užsienietiškų“ vardų ir pavardžių, „kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų“, ypatingą (privilegijuotą) teisinę apsaugą Lietuvoje. Per tūkstantį metų į Lietuvą atkeliavę asmenvardžiai prigydavo lietuvių kalboje ir tapdavo jos dalimi. Pagrindinis asmens žymuo yra asmens kodas, o daugelio vienodų vardų, pavardžių yra tūkstančiai. Jie gali būti ir keičiami, užrašomi kitų kalbų abėcėlėmis, bet nuo to nė vieno asmens tapatybė nesikeičia. Asmenvardis yra kalbos dalis, o ne kurio nors asmens privati nuosavybė. Neteisinga manyti, ir kad užsienyje nėra lietuviškų (baltiškų) asmenvardžių. Lietuviai gyveno ir gyvena daugelyje pasaulio valstybių, o tarp Berlyno ir Maskvos randama baltizmų, nes čia anksčiau gyveno baltai, iš kurių kilo lietuviai.

Nėra jokio pagrindo Lietuvos asmenvardžius, vietovardžius, gatvių pavadinimus oficialiai rašyti užsienio kalbų abėcėlėmis ir iškraipytomis formomis. Tikriniai žodžiai į kitas kalbas neverčiami. Nepagrįsta reikalauti Lietuvoje juridinių asmenų pavadinimus rašyti nelietuviškai ir dėl to keisti įstatymus. Taip būtų pažeidžiamos ir daugumos piliečių teisės gauti tikslią informaciją, taip šios įstaigos netektų dalies interesantų. Niekas netrukdo užsienyje Lietuvos juridiniams asmenims reklamuotis pageidaujama kalba.

LITERATŪRA

dlkg – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 1996, 2006.

Kniūkšta P. 2013: Tarp gramatikos ir politikos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

lr – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.

LVIŠ – XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai. Parengė D. Vilimas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014.

Pangonytė A. 2019: VLKK pritaria Europos komisijos nuostatai dėl judžių piliečių asmenvardžių. www.vlkk.lt.

Salys A. 1983: Raštai 2. Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija.

Urbutis V. 2007: Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius: Margi raštai.

Zinkevičius Z. 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Zinkevičius Z. 2012: Vilnijos lenkakalbių pavardės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.