Pranas Švilpa – Šeduvos vidurinės mokyklos direktorius

Greta Kemzūraitė, IIIb klasės mokinė, Šeduvos gimnazija, Radviliškio savivaldybė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Konsultavę mokytojai: Virginija Diržinauskienė, Jolanta Sabutienė

Ruošdamasi kasmetinei gimnazijos konferencijai „Mano krašto istorijos. Žymūs žmonės“, nusprendžiau išsiaiškinti, kokią asmenybę slepia memorialinė lenta gimnazijos koridoriuje. Vienas iš įsimintiniausių Šeduvos gimnazijos direktorių – Adolfas Stonkus (iš tikrųjų Pranas Švilpa).  Apie jį nemažai rašė Jonas Linkevičius knygoje „Iš Šeduvos gimnazijos šimtmečių“: „1945m. įstojo į Tigro partizanų rinktinę, buvo rinktinės štabo narys, vado atjutantas, štabo propagandos skyriaus viršininkas. Okupantams likvidavus Tigro rinktinę, įkūrė Sakalo partizanų rinktinę, jai vadovavo. Išskirsčius ir šią grupę teko bėgti. Iš invalido Adolfo Stonkaus nusipirko karinį bilietą ir dokumentus, su kuriais atvyko į Šeduvą. Čia mokytojavo, o 1946 metais tapo gimnazijos direktoriumi. 1948 metų liepos 1dienos naktį iš miestelio pasitraukė, nes kilo pavojus. 1952-aisiais  spalio 8 dieną buvo suimtas Kaune. Iš ten pabėgti nepavyko -1953 metų gegužės 18 dieną buvo sušaudytas Maskvos kalėjime“. Informacijos man pasirodė nedaug…

P. Švilpa –Veprių žemės ūkio mokinys 1937–1939 m.

P. Švilpa. Vestuvės 1940m.

1945-ųjų birželio 12d.

Nusprendžiau trauktis iš partizaninės kovos. Turiu nuojautą, jog ir šią, „Sakalo“, rinktinę likviduos. Taip nutiko su pirmąja rinktine, į kurią įstojau. „Tigro“ rinktinėje buvau vienas iš vadų. Ėjau štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininko pareigas. Kadangi jaunystėje studijavau Vilniaus universitete, buvau paskirtas rūpintis pogrindinės spaudos leidimu ir platinimu. Tik gaila, kad iš didelės rinktinės išgyveno vos keletas vyrų. Nebenoriu rizikuoti. Netoli šios girios gyvena Adolfas Stonkus, okupantų gerbiamas karo invalidas. Visi žino, jog jis yra tikras pataikūnas ir Lietuvos išdavikas. Tačiau jo biografija ir duomenys yra tobuli, norint pradėti naują gyvenimą. Dauguma gventojų tokiais laikais norėtų turėti tokius duomenis ir pradėti naują gyvenimą. Todėl šią savaitę keliausiu pas jį tartis.

1945-ųjų birželio 15d.

Šiandien buvau nuėjęs pas anksčiau minėtą Adolfą Stonkų. Koks buvo kietakaktis, toks ir liko iki šiol. Nemalonu ir labai sunku su juo kalbėtis. Nežinojau, nuo ko net pradėti kalbą. Nieko bendro neturime. Bet kaip ir dauguma žmonių, jis turi tą pačią silpnybę. Pinigus. Nors ir reikėjo sumokėti nemenką pinigų sumą, bet savo tikslą pasiekiau. Gavau jo dokumentus, todėl nuo šios dienos būsiu ne Pranas Švilpa, o Adolfas Stonkus. Žinoma, jis klausinėjo, kam man reikia jo dokumentų, kur keliausiu… Bet į jokias kalbas su juo nesileidau. Pagaliau galėsiu pabėgti iš čia ir kurti naują gyvenimą. Nors bus labai sunku palikti girią ir nepranešti žmonai, kur apsistosiu. Žinau, kad ji labai jaudinasi dėl manęs. Bet  supranta mane ir visapusiškai palaiko. Negaliu sulaukti, kada galėsiu gyventi mažame kaimelyje ar net vienkiemyje su šeima.

1945-ųjų liepos 16d.

Vis dar nerandu tinkamos vietos apsistoti. Jei atrodo, kad radau tinkamą vietą gyvenimui, toje vietoje privalo atsirasti čekistai. Kartais man tiesiog norisi verkti ir pasiduoti. Aš neturiu nei namų, nei pastogės virš galvos.  Negaliu pasilikti su šeima ir gyventi ramų gyvenimą. Viltį sugrąžina tik nuostabūs žmonės, kurie leidžia prisiglausti nakčiai, duoda maisto ir nurodo, kur keliauti toliau. Per porą mėnesių nukeliavau didelį atstumą, bet, manau, kad mano kelionė greitai baigsis. Prie parduotuvės, kurioje neseniai lankiausi, mačiau skelbimą. Ten rašo, kad Šeduvoje reikia mokytojo. Keliausiu ten ir galbūt pasiseks sukurti gyvenimą ten. Girdėjau, kad tose apylinkėse miškuose knibžda partizanų. Gal susitiksiu draugų, iš kurios nors rinktinės. Jei negalėsiu sukurti ramaus gyvenimo, galbūt pasiseks įstoti į kitą rinktinę. Nors ši mintis labai nevilioja, bet jei neturėsiu kito pasirinkimo, teks eiti šiuo keliu.

1945-ųjų rugpjūčio 27d.

Vakar miesto aikštėje pamačiau siaubingą vaizdą. Ten buvo suguldyti partizanų lavonai. Man tai priminė laikus, kai dar pats buvau partizanas ir taip nutiko su mano draugais. Vietiniai papasakojo, kad visų lavonų centre buvo paguldytas vadas. Tai buvo Izidorius Pucevičius-Radvila. Baigęs karo mokyklą tapo pilotu. Mokydamasis gavo vado, leitenanto, kapitono laipsius. Vėliau Kaune buvo paskirtas iždiniku. Bet sovietams užėmus Lietuvą buvo atleistas iš tarnybos. Kai  Lietuva buvo okupuota antrą kartą, išėjo į mišką. Ten įkūrė „Žaliąją“ rinktinę ir jai vadovavo. Tik  kažkieno įskųstas ir  surengtoje pasaloje nukautas.Vietiniai pasakojo, kad išniekinę kūną jį užkasė Rozalimo pelkėje. Negalėjau sulaikyti ašarų. Juk manęs laukia toks pat likimas. Nors ir nepažinojau, bet iš pasakojimų galėjau suprasti, kad buvo nuostabus žmogus, nusipelnęs pagarbos. Tačiau girdėjau gimines kalbant, jog planuoja perlaidoti kūną. Gaila, kad ne visi dar mane čia pažįsta. Mielai būčiau pasisiūlęs padėti. Ko negalėjau padaryti, kai laidojo mano rinktinės narius. Pasirodo, kad ši vieta grąžina daug skaudžių prisiminimų, nuo kurių mielai pabėgčiau.

1945-ųjų rugsėjo 1d.

Prieš keletą savaičių atsikėliau į nedidelį miestelį Šeduvą. Kadangi čekistai suėmė mylimą žmoną ir dukterį, čia gyvensiu vienas. Šeduvoje  kol kas ramu. Dirbu gimnazijoje ir planuoju, jog čia pasiliksiu kiek tik įmanoma ilgiau. Suvokiu, kad laikina. Manęs ir mano draugų ieško po visą šalį. Baisu net pagalvoti, kas būtų, jei mane surastų. Kas nutiktų mano žmonai, dukrai… Geriausiu atveju ištremtų į Sibirą. Žinau, kad mane tardytų ir bandytų priversti išduoti draugus. Bet esu davęs priesaiką ir verčiau mirsiu nei išduosiu. Jau susiradau patikimų žmonių ne tik Šeduvoje, bet ir apylinkėse.

Su žmona Genovaite Baltaduonyte

1946-ųjų kovo 25d.

Šiandien išgirdau siaubingą žinią. Vienus iš geriausių ir artimiausių mano draugų, Bložes, ištremia į Sibirą. Tai, žinoma, nėra naujiena, nes šiuo metu daug gyventojų yra išvejami iš gimtinės. Taip nutiko ir gan didelei daliai Šeduvos gyventojų. Net baisu pagalvoti, kiek išsilavinusių žmonių dingo per kelis mėnesius. Nors ir esu pripratęs prie tokių naujienų, ši žinia vis tiek sukrėtė. Ir dar jų vargšas sūnus Vytautas Petras… Jam dar tik penkiolika, o jis jau mokosi Kėdainiuose. Sūnus net nespėjo atsisveikinti su tėvais. Dabar ir jo gyvenimas bus sunkus ir stebimas per padidinamąjį stiklą. Tačiau toks likimas yra geresnis nei jo tėvų. Beje, mane  jau anksčiau paskyrė gimnazijos direktoriumi, nes valdžiai pasirodžiau tinkamas: gebėjau atmintinai cituoti Lenino raštus…

1946-ųjų kovo 28d.

Šį įrašą rašau 29d., nes vakar sulaukiau siurprizo ir negalėjau užpildyti dienoraščio. Tą vakarą ruošiausi rytdienos pamokoms. Staiga išgirdau bildesį į langą. Labai išsigandau, nes tokiu metu niekas nevaikšto. Nenustebčiau, jei mane kas įskundė ir atėjo suimti. Juk esu partizanas su nupirktais dokumentais. Tačiau už lango pamačiau Bložių sūnų Vytautą. Šis paprašė, kad priglausčiau ar bent paslėpčiau, nes buvo pavojuje. Ištrėmus tėvus, jį pradėjo persekioti ir stebėjo kiekvieną žingsnį. Aš negalėjau atsisakyti. Paslėpiau palėpėje. Ten buvo likę daug buvusių namo šeimininkų daiktų, todėl maniau, kad bus sunku jį pastebėti. Suprantu, kad, jei ras Vytautą, mums abiems baigsis blogai. Jį nusiųs paskui tėvus. Manęs geriausiu atveju laukia tas pats. Bet jei išsiaiškins mano praeitį, tai tikrai lauks mirtis.

 1946-ųjų balandžio 16d.

Šiandien ir vėl teko cenzūruoti gimnazijos sienlaikraštį „Mokslo šešėliai“. Žinoma, džiaugiuosi, kad mokiniai kuria ir rašo savo noru, tačiau suprantu, kad ten nėra rašoma vien tik tiesa. Vien pavadinimas viską pasako. Laikraštyje džiaugiamasi gaunamomis žiniomis, įtraukta mokinių kūrybos, skatinama būti vieningiems. Tačiau tai nėra tiesa. Kadangi esu mokytojas, žinau, kad didelė dalis mokymosi medžiagos yra suklastota. Bet širdyje didžiuojuosi savo mokiniais. Jie išlaikyti lietuvybę, domisi žmonių gyvenimu prieš okupaciją, dalis nori tapti partizanais.Tik gailiuosi, kad negaliu to pasakyti jiems. Nors kai kurie nujaučia…

1946-ųjų birželio 15d.

Vakar naktį negalėjau nustygti vietoje. Vienam iš mėgstamiausių savo mokinių ir abiturientų gimnazijos baigimo atestatą įteikiau miške, mėnulio šviesoje. Jau seniai žinojau, kad jis partizanas ir priklauso vietinei Žaliajai rinktinei. Jai priklauso daug vietinių vyrų, dažnai ją papildo mokyklą baigiantys jaunuoliai. Mokinys irgi žinojo, kad ir aš esu su tokiu judėjimu susijęs. Vis klausinėdavo, kokiai rinktinei priklausiau, kodėl pasitraukiau iš miško. Per pamokas domėdavosi Lietuvos praeitimi, partizanais ir jų gyvenimu. Kartais netgi pasilikdavo po pamokų, kad išgirstų istorijas apie mano patirtus išgyvenimus miške. Labai nudžiugindavo jo žodžiai: „ir aš paseksiu Jūsų pėdomis ir tapsiu partizanų vadu, galbūt net įkursiu savo rinktinę“.

1946-ųjų birželio 22d.

Nebe pirmą kartą miesto aikštėje pamačiau suguldytus partizanų kūnus. Net neturėčiau sakyti suguldytus, o sumestus. Esu sukrėstas ir nerandu vietos. Skaudžiausia, kad tai buvę mano mokiniai. Daugelį jų aš pažinau ir net su kitais buvau susibičiuliavęs. Grįžo prisiminimai, kai dar pats slapsčiausi girioje. Kai tik keletas žmonių iš mano būrio išgyveno, o daugelio lemtis tokia pat kraupi. Skaudu, kad negalėjau nei savo būrio, nei mokinių tinkamai apraudoti. Juk šalia stovėjo kareiviai ir stebėjo kiekvieną praeivį: ar pažvelgs, ar bandys atpažinti, ar pradės raudoti, ar prašys pasiimti kūną, kad tinkamai palaidotų. Tokiais momentais aš jaučiuosi visiškai bejėgis, nes niekuo negaliu padėti.

1947-ųjų birželio 28d.

Šiąnakt Vytautas papasakojo, kad mūsų apylinkėse atsirado nauja partizanų ryšininkė. Tai jauna, 22 metų Izabelė Vilimaitė-Stirna. Anksčiau gyveno Vėriškiuose, bet išsikraustė į Vilnių pas dėdę. Svajojo tapti gydytoja, bet kadangi turėjo Amerikos pilietybę, durys į fakultetą jai buvo užtrenktos. Tada nusprendė eiti aplinkiniu keliu ir įstojo į farmacijos mokyklą. Svajonei neišsipildžius persikraustė į Panevėžį. Ten dirbo vaistinėje ir susibičiuliavo su buvusia mokytoja Janina Valevičiene-Astra. Ši ir įtraukė pačią Izabelę į partizaninę veiklą. Taip mergina tapo ryšininke ir teikia partizanams vaistus ir tvarščius, reikiamą medicininę pagalbą. Ji pagelbėjo ir mūsų vietiniams partizanams. Šie, išgirdę apie geradarę, atkeliavo pas ją į namus ir paprašė tvarščių. Norėjo patikrinti. Paaiškėjo, kad mergina tikrai yra gera ir padeda visiems. Dabar tikrai sulauks daug apsilankymų.

1947-ųjų rugpjūčio 13d.

Vakar išlydėjau Vytautą į traukinių stotį. Pagaliau vaikinas nusprendė pratęsti mokslus didesniame mieste. Jau keletą mėnesių drąsiai vaikščiodavo po Šeduvą ir nebijojo pasirodyti apsilankantiems miestelyje čekistams. Patys okupantai juokdavosi iš vaikino sakydami, kad jų nebedomina. Bet Vytautas netikėjo. Aš jo vietoje taip pat nepasitikėčiau. Tikiuosi, vaikinukui geriau pasiseks dideliame mieste. Vytautas yra labai kūrybingas ir talentingas. O ir pats svajoja apie poeto kelią. Jo charakteris lygiai toks pat kaip ir tėvo. Užsispyręs ir neprarandantis vilties, niekad nepasiduodantis. Tik gaila, kad namai dabar atrodys labai tušti. Jau ilgas laikas, kai pripratau gyventi  ne vienas. Vėl pradėsiu sapnuoti žmoną ir dukrytę. Žinau, kad jos gyvena gerai pas tėvus. Bet dabar galės atsikraustyti ir gyventi kartu su manimi. Labai jų pasiilgau.

1948-ųjų birželio 25d.

Šiandien gavau perspėjimą. Ne vienas miestelio gyventojų perspėjo, kad jau kuris laikas yra ketinama mane įskųsti čekistams. Prieš porą dienų girdėjau gandų, kad manimi domisi, todėl atsikračiau visais užrašais, kuriuose pasakojama apie partizanus. Pastarosiomis dienomis buvau labai atsargus ir stengiausi nesukelti jokių įtarimų, mažiau rodžiausi mieste. Žinau, kad tai nepadės, bet jaučiuosi saugesnis. Dabar mąstau tik apie išvykimą. Čia gyventi negalėsiu. Teks vėl pradėti viską iš pradžių.

 Su žmona ir dukromis

1948-ųjų liepos 1d.

Šiandien buvo abiturientų išleistuvės. Šiąnakt pabėgau iš Šeduvos. Sužinojau, jog mane žada areštuoti po išleistuvių. Bet šią dieną praleidau ir apsirengiau taip, kaip svajojau jau ilgą laiką. Visų akys nukrypo tiesiai į mane, kai tik pasirodžiau. Dar ilgai prisiminsiu tėvų ir abiturientų akis, kupinas pasididžiavimu. Juk atėjau pasidabinęs lietuvių tautiniais drabužiais. Nors buvo ir  tokių, kurie pradėjo šaukti ant manęs ir grasino įskųsti NKVD, bet tai manęs nė kiek neišgąsdino. Palaikymo buvo daugiau. Žinojau savo likimą, žinojau, kad kažkas spėjo mane įskųsti jau anksčiau. Kad manęs jau ieško ir rado – netgi su svetima pavarde. Kad vėl teks bėgti su šeima ir slapstytis. Bet tos mintys nesugadino šio nuostabaus vakaro, kurį prisiminsiu dar ilgą laiką.

Tokio dienoraščio iš tiesų nebuvo. Sklaidydama buvusio direktoriaus bylą, kuri saugoma gimnazijos muziejuje, pabandžiau įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi žmogus – direktorius, šeimos tėvas, vyras pokario metais.