Barboros Radvilaitės mirtis (dail. Józef Simmler, 1860)

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Lyg tolimosios žvaigždės spinduliai ligi šiol iki mūsų sklinda renesanso epochos šviesa. Vieni ryškiausių jos skleidėjų šešioliktojo amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvo karalienė Bona, jos sūnus karalius Žygimantas Augustas, jo nelaimingoji numylėtinė Barbora Radvilaitė. Toms ryškioms asmenybėms prisiminti skiriama ši radijo pjesė.

Veikėjai:

BONA SFORZA – 54 m.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS – 27 m.

STANISLOVAS KĘSGAILA (jaunesnysis) – 27 m.

LISMANINAS, pamokslininkas – 50 m.

PASAKOTOJAS

(Laikrodis ant židinio muša penkias)

PASAKOTOJAS. 1548 balandžio vidurys. Vavelio karalių rūmai Krokuvoje. Menėje vienu du – jaunasis karalius Žygimantas Augustas ir jo artimas bičiulis bei vienmetis Stanislovas Kęsgaila iš senos ir garsios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų giminės.

KĘSGAILA. Ar atsimeni, Augustai, kokią užuominą apie Tavo auklėjimą padarė tas rašeiva Ožechovskis savo kalboje per Tavo Didenybės tėvo karaliaus Žygimanto Senojo laidotuves?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Kurgi ne?!  Liepiau sekretoriui, kad pristatytų man kopiją. Klausyk: (skaito pašiepdamas): „Tad ko gi, dėl Dievo, galima tikėtis iš to, kuris be jokių padorumo principų, apsuptas merginų būrio, dainininkų ir fleitininkų, ištvirkavęs ir paleistuvavęs, iš maskaradų, tiesiai iš meilės guolio atėjo į aukščiausią valdžią. Patikėkite manimi, kad didžiuosis savo pasileidimu.“

KĘSGAILA. Ir kągi Tu?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Pasijuokiau, ir tiek.

KĘSGAILA. Negalvoji bausti?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Jeigu bausčiau už kiekvieną sapalionę, greitai rašeivų visai neliktų. Tegu patriukšmauja. Linksmiau gyventi.

PASAKOTOJAS. Pripratusi prie itališkų papročių, karalienė Bona buvo pakanti nepuritoniškiems sūnaus poelgiams. Juk pirmosios jo mylimosios buvo motinos rūmų dvariškės.  Septyniolikmetis turėjo romaną su 38 metų Itale Djana di Kordona, gražia, išsilavinusia, įdomia moterimi, garsėjusia audringais meilės nuotykiais dar Italijoje.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Matai, Stanislovai, Dievas mus sutvėrė džiaugsmui, tik nevienodai jį padalino. Man teko daugiau už kitus, tai kodėl turėčiau to šalintis? Nuo tavęs, artimiausio bičiulio, nė nebandau slėpti, kad žaviuosi ne viena gražia būtybe. O tai labai padeda sveikatai ir savijautai.

KĘSGAILA. Bažnyčia moko kitaip.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Bet ar visada jos tarnai to laikosi patys?

KĘSGAILA. Visaip pasitaiko. Paslysta ir šventieji…

PASAKOTOJAS. Nebuvo pakeitusi jaunojo karaliaus įpročių ir santuoka, sudaryta po metus trukusių derybų politiniais sumetimais. 1543 gegužės 6 dieną Krokuvoje Jogailaitis vedė Elžbietą Austrę, Šventosios Romos imperatoriaus Maksimilijano dukterėčią, Ferdinando Habsburgo dukterį. Santuoka sudaryta su popiežiaus dispensa, kadangi jaunieji buvo artimi giminaičiai. Žygimantas Augustas buvo nuotakos dėdė.

KĘSGAILA. O, Tavo Elžbieta buvo tokia graži, kukli ir dievobaiminga…

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Buvo… Bet jau treji metai jos nebėra. Amžiną jai atilsį…

KĘSGAILA. Ji dar tokia jaunutė, vos septyniolikmetė, atkeliavo į šį jai nepažįstamą kraštą.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Auklėta lyg šiltadaržyje, neturėjo jokio supratimo apie vyro ir žmonos artumą.

KĘSGAILA. Tai gal todėl nuo pat pirmųjų dienų iš jos šaipeisi, prie vieno stalo nevalgei?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Neužsimiršk, Stanislovai! Atmink, kas čia valdovas!

KĘSGAILA. Nebijok, prisimenu. Tik niekas kitas tau neišdrįstų pasakyti, kad žeminai Elžbietą net prieš tarnus, o juos linksmino jos drovumas, kai tarp dviem eilėm išsirikiavusių dvariškių turėdavo defiliuoti į karaliaus miegamajame pastatytą vedybinį guolį.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Žinau, tu – iš drąsios giminės, tavo senelis keturiasdešimt metų buvo Žemaičių seniūnas, tiesiog jų karalius. Bet suprask ir mane. Kai paaiškėjo, kad ji serga epilepsija, tie traukuliai kėlė man vien pasibjaurėjimą.  Man teliko pasitraukti į Lietuvą.

PASAKOTOJAS. Paskui Žygimantą Augustą slapčia buvo išsiųsta mėgstamiausia jo sugulovė.  Nevertino perdaug jaunų, negirdėta, kad jam būtų buvusi atvesta nepilnametė mergaitė. Po išmėginimų ir stebėjimų troško turėti greta savęs ne nuobodžią žmoną matroną arba erotiškai abejingą žmoną vaiką, bet moterį gražią ir aistringą, žavią ir inteligentišką. Nelengva jam buvo rasti tokį idealą, gyvenime turėjo virtines moterų, tačiau tik viena iš jų atitiko tuos subtilius troškimus ir reikalavimus, malšino troškulį. Tai buvo Barbora Radvilaitė.

(muzikinis perskyrimas)

Barboros Radvilaitės portretas (dail. Lukas Kranachas Jaunesnysis, apie 1553 m.)

KARALIENĖ BONA. Tai ar tvirtai apsisprendei, sūnau, keliauti į Vilnių?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Si, mamma. Juk galų gale ten esu Didysis Lietuvos kunigaikštis, o čia tebevaldo  Jo Didenybė karalius, mano brangusis tėtis.

KARALIENĖ BONA. Gerai, pratinkis prie reikalų. Ateis ir tavo eilė karaliauti. Klausyk, yra vienas svarbus reikalas Lietuvoje. Ten neseniai mirė Trakų vaivada Goštautas. Neturėjo jis palikuonių su savo gražiąja žmona iš Radvilų giminės. Atrodo, Barbora jos vardas. Pasižiūrėk gerai, kas iš Goštauto palikimo turi atitekti karalystės iždui.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Si, mamma. Pasižiūrėsiu.

PASAKOTOJAS. Bet nuvykęs Lietuvon, dvidešimt trejų metų Augustas iš pradžių negalvojo nei apie kažkokią Trakų vaivados našlę, nei apie jos reikalus. Jis tiesiog linksmai ūžė su savo bičiuliais. Tarp tų ūžautojų buvo ir Barboros giminaičiai – pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis, tolimesni giminės du Stanislovai – Kęsgaila ir Davaina. Jie Barborą gerai pažinojo ir galėjo pašnabždėti karaliui, kad ji įdomi ir nesibodinti vyrų. Žygimantas spalį pagaliau nutaria vykti pas Barborą, tuo metu gyvenusią Geranainyse, per vienos dienos kelionę nuo Vilniaus. Barbora priima karalių džiaugsmingai, jį pagerbdama kaip valdovą, bet ir nujausdama, jog šis susitikimas turės tęsinį. Viešnagė Geranainyse truko keletą savaičių, nes ją teko pratęsti dėl Vilniuje kilusios epidemijos. Jai atslūgus, karalius išvyko pasiimdamas su savimi mirusio vaivados kilnojamą turtą: pinigus, sidabrinius daiktus, biblioteką ir pajamų registracijos knygas.

(muzikinis perskyrimas)

KARALIENĖ BONA. Tu, Kęsgaila, neseniai iš Lietuvos. Sakyk, kaip ten sekasi Jo Karališkai Malonybei, mūsų Augustui.

KĘSGAILA. Puikiai! Palikau žvalų, užsiėmusį valstybės reikalais. Rūpinasi pagerinti teismų ir administracijos darbą. Imasi monetų reformos.

KARALIENĖ BONA. Varai, kaip primokytas. O tu nuo savęs man pasakyk, kaip jis ten gyvena: kaip dažnai medžioja, puotauja su gražuolėmis.

KĘSGAILA. Kaip visada, Jūsų Karališkoji Malonybe.

 KARALIENĖ BONA. Nedangstyk! Judu abu labu tokiu. Toliau nuo namų – arčiau prie panų. Ar nepradėjo suktis apie vieną jauną našlelę, kurios vyro palikimu liepiau pasidomėti?

KĘSGAILA. Per balių maskaradą visokių būna ponių ir panelių, bet po kaukėmis sunku atpažinti…

KARALIENĖ BONA. Nemėtyk pėdų, Kęsgaila. Turiu patikimų žmonių jo dvare, kai ką iš jų girdėjau. Ten ir Radvilos jau sukinėjasi. Gali eit.

(muzikinis perskyrimas)

PASAKOTOJAS. Augustas išvyko iš Geranainių, tačiau užmiršti Barboros nebeįstengė. Tuo metu suartėjo su Radvilomis, kurie sumaniai kurstė jo susidomėjimą Barbora, drauge naudojosi juo kaip vertingu sąjungininku kovodami su Bona. Radvilos traukė jį į politinius žaidimus  norėdami atiduoti jam valdyti Lietuvą tebesant gyvam tėvui, o paskui atimti iš karalienės Bonos jos turimus turtus. 1544-ųjų spalio šeštąją, spaudžiamas Radvilų klano, karalius Žygimantas Senasis  patikėjo Lietuvos valdymą sūnui, sau pasilikdamas tik titulą „supremus“ ir tam tikras teises. Mėginimai atimti iš Bonos paveldo teises vis dėlto nepavyko, tik sukėlė konfliktus karališkoje šeimoje.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Na, Stanislovai, ką norėjo iš tavęs iškvosti mano motinėlė, kad buvo pasikvietusi?

KĘSGAILA. Ar ne per daug puotavai ir ar nesusiuostei Geranainyse su ta našlele vaivadiene.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Vadinasi, ir ten ji turi šnipų. Tai ką tu?

KĘSGAILA. Sakiau, kad pro maskarado kaukes negalėjau įžiūrėti.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Cha-cha! Šaunuolis! Gausi gerą dovaną. Kaip tik Sibilė šiom dienom vėl turės šuniukų. Gausi patį gražiausią.

PASAKOTOJAS. Būdamas aistringas medžiotojas, karalius svarbiu dalyku laikė turėti puikių sakalininkų, lokininkų ir rinktinių šaulių. Karališkų šunidžių įžymybė buvo milžiniškas šuo Grifas ir numylėtinė kalė Sibilė.

KĘSGAILA. Dėkui, Augustai.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Pala, o gal tau geriau patiktų padauža neūžauga. Kaip tik gavau dovanų porelę, galėčiau pasidalint.

KĘSGAILA. Ne, geriau puikus šuniukas. Neūžaugos juk nemedžioja.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Gerai, imk šuniuką, kai tik atsiras.

PASAKOTOJAS. Į Vilniaus dvarą užsukdavo ir keliaujantys fokusininkai, komediantai, akrobatai. Užplūsdavo jį žaliais drabužiais vilkintys ir raudonais bateliais avintys neūžaugos, įvairių tautybių juokdariai. Dvariškius ir svečius linksmino prijaukinti žvėrys ir paukščiai, tarp kurių buvo liūtas ir penki lokiai.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Šuniukas – tik dovana, o už ištikimybę skiriu tave, Stanislovai Kęsgaila, savo stalininku.

PASAKOTOJAS. Dvaro maršalkų, pataurininkių, stalininkų, raikytojų pareigas ėjo įžymių giminių jaunuoliai. Jaunojo valdovo dvaras buvo judrus, nerūpestingas žmonių sambūris. Jame triukšmingai aidėjo lošimai, žaidimai ir pramogos. Draugiją ir linksmybes mėgstanti Barbora galėjo iki soties džiaugtis malonumais, kurių taip gausu buvo jos mylimojo dvare. Liko tik vienas nepatogumas.

KARALIENĖ BONA. Augustai, kiek dar manai laikyti Elžbietą Krokuvoje? Ji juk tavo teisėta žmona. Jau atvirai teiraujasi dėl jos kitų valstybių pasiuntiniai. Ar galvoji, kaip į mus žiūrės Europa, Šventasis sostas?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Si, mamma. Nuolat galvoju.

KARALIENĖ BONA. Per lėtai galvoji. Jau metai, kai judu gyvenat atskirai. Tuo jau nepatenkintas ir tavo tėvas karalius.

PASAKOTOJAS. Stipriai spaudžiant imperatoriaus pasiuntiniams, galų gale Augustui teko atsigabenti į Vilnių teisėtą žmoną Elžbietą. Elgėsi su ja mandagiai, ėmė rūpintis gydytojų priežiūra. Bet tuo viskas ir baigėsi. Valdovas nė nemanė atsisakyti malonių išgyvenimų su Barbora. Jaunoji karalienė tai žinojo ir  nyko graužiama sielvarto bei ją kamuojančios epilepsijos. 1545-ųjų balandį ir gegužę ją ištiko sunkūs ligos priepuoliai. Vėliau jos sveikata pasitaisė, manyta, kad jaunystė įveiks ligą. Todėl birželio devintąją Žygimantas Augustas ramus paliko savo ponią ir išvyko aplankyti tėvo. Tačiau vos įvažiavo į Krokuvą, atšuoliavo pasiuntinys ir pranešė, kad birželio penkioliktąją karalienė Elžbieta mirė. Žygimantas Augustas grįžo į Vilnių, kur rugpjūčio 24-ąją iškilmingai palaidojo anksti mirusią jaunutę žmoną. Prabėgo trejetas metų. Sugrįžtame į 1548-ųjų balandžio vidurį ir į Vavelio rūmus Krokuvoje, kur tęsiasi Žygimanto Augusto ir Stanislovo Kęsgailos pokalbis.

KĘSGAILA. Nuo tada, kai prieš dvi savaites tavo tėtis Jo Karališkoji Didenybė Žygimantas Pirmasis apleido šią ašarų pakalnę tu tapai vienatiniu didelės Europos valstybės – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės – valdovu. Ar nebaisu?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Ne tas žodis, Stanislovai. Tik dabar imu suprasti, ką reiškia ant pečių užsikrauti tokią naštą. Viduje – vaivadų ginčai, seimo tampymaisi, išorėje – turkų grėsmė, kitų užsienio dvarų klastos.

KĘSGAILA. Tokia karališka dalia. Bet tu dar jaunas, įstengsi nugalėti sunkumus. O ir antrąja puse turėtum pasirūpinti.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Kaip niekas kitas, tu gerai žinai ir šitą mano rūpestį. Aš apie ją jau pranešiau vasario pradžioje tėvams, kad mes jau sujungti bažnytinės santuokos.

KĘSGAILA. Ką gimdytojai?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Paniuro. Tai ardo jų planus per mane susijungti su Prancūzijos ar Prūsijos sostais. Ji gi ne iš karališkos giminės, o dar visoki gandai apie nešlovę…

KĘSGAILA. Supaisysi, kas ką tauškia.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Aš ir nepaisau.

(muzikinis peskyrimas)

PASAKOTOJAS. Festivaliai, banketai ir medžioklės buvo tik romano rėmai.  Toji pora godžiai naudojosi laisve ir artimumu. Žygimantas Augustas liepė Vilniaus rūmuose įrengti slaptą perėjimą, kuris leido jam susitikinėti su mylimąja. Barbora ateidavo pas karalių, kai jis būdavo vasaros rezidencijoje. Neleido, kad Žygimantą per daug kamuotų meilės alkis, žinojo, kaip elgtis su jaunu ir aistringu vyriškiu. Žygimantas metė savo meilužes. Karalius nebereiškė gilesnių jausmų tokiems artimiems iki tol tėvams. Apipildavo ją rinktinėmis dovanomis. Atgabeno iš Vakarų iki tol šiuose kraštuose nematytų gulbių – viduramžių riterių meilės paukščių, kuriuos įkurdino Neries viduryje esančioje salelėje.

KĘSGAILA. Tai jie iki vasario nežinojo, kad tu jau pusmetį esi vedęs.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. O iš kur? Viskas įvyko tokioje gilioje paslaptyje. Kam dar čia pasakoju, juk pats su Radvilomis dalyvavai. Dar tą vargšą visą drebantį kleboną atitempėt.

KĘSGAILA. Tai išeina jau po jungtuvių tu apsukai aplink pirštą Prūsijos kunigaikščio pasiuntinį Tarlą?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Tai jau taip. Labai stengtasi man įpiršti jo dukrą Oną Sofiją. Pernai rugpjūtį medžioklėje per slaptą audienciją tasai Tarlo manęs atsargiai paklausė dėl to reikalo, bet išsisukau sakydamas, jog artimiausiu metu svarbiais reikalais turiu vykti į Karalystę, tad neturiu laiko galvoti apie vedybas.

KĘSGAILA. Ir aš girdėjau Tarlo persakant tavo žodžius: „Dievas, kuris yra ir bus visų mūsų teisėjas, žino, jog dėl tų dalykų įtarinėja mane nekaltai, ir turiu vilties, kad Viešpats Dievas, kaip jį to kasdien prašau, neleis man taip smukti, jog turėčiau blogai pasinaudoti savo protu.“ „Ir dar daug šitaip kalbėjo karalius, o aš, – pridūrė tada Tarlo, – turiu karaliumi tikėti.“ Tai išeina tu melavai kviesdamas į talką patį Dievą?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Tada kitaip negalėjau. O Dievas man atleis – jei ne Romos, tai Liuterio.

KĘSGAILA. Tai tu ne su Romos popiežium?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Aš taip nesakiau. Tik negaliu nepritarti prieš trisdešimtį metų Liuterio paskelbtoms tezems. Jose smerkiama galimybė pardavinėti indulgencijas – išankstinį  nuodėmių atleidimą, dora – už pinigus. O argi bažnyčia ir dvasininkai yra vieninteliai tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo? Argi mūsų išganymas priklauso tik nuo sakramentų, apeigų, o ne nuo to, kaip nuoširdžiai tikime?

KĘSGAILA. Jei nebūtum karalius, tave būtų galima apšaukti eretiku ir pasiųsti ant laužo.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Ne bažnyčia su popiežių bulėmis, o Biblija – Šventasis Raštas – yra tikrasis tiesos šaltinis.

KĘSGAILA. Dabar suprantu, iš kur tas tavo narsumas.

PASAKOTOJAS.  Tiksli jungtuvių data nėra nustatyta. Tačiau neabejotina, kad vedybos įvyko tarp 1547-ųjų liepos 28 dienos ir rugpjūčio pirmos savaitės. Taigi, formaliai žūrint, karalius nemelavo pasiuntiniui Tarlo sakydamas, jog neves moters, kuri tuo metu jau buvo jo žmona! Kam  antrąkart vesti moterį, su kuria jau susituokęs?

KARALIENĖ BONA. (įpykusi) Ech, Kęsgaila, Kęsgaila, slapuk tu nelaimingas! Būtų per mažai tau barzdą nurauti, išplakti rykštėmis!

KĘSGAILA. Ko taip rūstaujat, Jūsų Karališkoji Malonybe?

KARALIENĖ BONA. Nevaidink nekalto avinėlio, čia tau ne rūmų teatras! Ką tu sau galvoji, Kęsgaila, pritaręs, o paskui dalyvavęs slaptose karaliaus sutuoktuvėse? Kas dar ten buvo?

KĘSGAILA. Jaunieji ir klebonas.

KARALIENĖ BONA. O Radvilos?

KĘSGAILA. Juodasis ir Rudasis. Abu.

KARALIENĖ BONA. Taip ir maniau. Pagonių išperos. Jie ir pakišo tą Goštauto išjodą našlę.

PASAKOTOJAS. Nekentusi Radvilų, Bona kiek palankiau žiūrėjo į Goštautų giminę. Atrodo, Goštautai bus įteigę Bonai legendą apie Palemoną ir jo sūnus.

KARALIENĖ BONA. Ką čia iš tavęs išpeši… Ar bent žinai, kas buvo Palemonas?

KĘSGAILA. Kažkoks senovės karalius.

KARALIENĖ BONA. Ne kažkoks, o mūsų bendras protėvis. Jis su savo sūnumis į Lietuvos žemes atkeliavo iš senosios romėnų žemės, kai ją dar valdė etruskai. Tai šitaip, Kęsgaila. Todėl ir nenorėjau, kad mano sūnus susidėtų su ta nekrikštų palikuone. Tik, gaila, per vėlai iškilo aikštėn.

KĘSGAILA. Viskas Dievo valioj.

KARALIENĖ BONA. (apsipila ašaromis) O, Dio mio… O. Dio mio…  Už ką man tokia bausmė? Kas bus su dinastija?

PASAKOTOJAS. Po vyro mirties išsiųstame į Vengriją laiške Bona dukrai Izabelei rašė: „Mūsų rūpesčius labai didina tos nelaimingos ir netinkamos mūsų sūnaus vedybos Lietuvoje, kurių jis, nepaisydamas visų protingų patarimų, atkakliai laikosi, dėl kurių įgyja blogą vardą ne tik visų monarchų akyse, bet ir pelno savo valdinių panieką.“ Karalienė Bona ypač liko nepatenkinta, kad sūnus naująją žmoną pernelyg dosniai apdovanojo užrašydamas jai Kauno pilį, Rumšiškes, Merkinę, Alytų, Nemunaitį, Birštoną, Žiežmarius, Stakliškes, Karmėlavą, Vilkiją, Skirsnemunę, Veliuoną.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Pagaliau pakaks tų paskalų! Turiu teisėtą žmoną ir atėjo laikas viešai ją pristatyti!

PASAKOTOJAS.  Balandžio septynioliktą, antradienį, karalius sukvietė į Vilniaus pilį Lietuvos didikus ir ponus į didelį susirinkimą. Pretekstas – aptarti valstybės reikalus jam išvykstant perimti sosto Krokuvoje. Pasitarimui vadovavo pats Augustas. Tryliktą valandą, gavęs iš kamerdinerio žinią, tuoj pat nutraukė posėdį ir, pakilęs iš sosto, padarė  pareiškimą dėl savo vedybų. Paaiškino, kad dėl tam tikrų priežasčių slėpė sutuoktuves, bet dabar iškilmingai skelbia, jog Trakų vaivadienė Barbora yra jo žmona. Ji, pagal krikščioniškas apeigas, dalyvaujant jos giminėms, atiduota jam kaip jaunoji. Tuo metu atsidarė durys, ir jose pasirodė tos akimirkos laukusi Barbora. Augustas ją iškilmingai pasveikino ir, įvedęs į salę, pakvietė pasitarimo dalyvius pagerbti ją „kaip karalienę ir ponią.“

KĘSGAILA. Kai kurie ponai pavaidino labai nustebusius, atrodė lyg žaibo trenkti.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Atsitokėję puolė mūsų sveikinti, ypač tie, kas daugiausia laidė piktus gandus.

KĘSGAILA. Sakė, jeigu jau tokia Dievo valia, tai atlikite jo suteiktą priedermę ir padovanokite sostui įpėdinį.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Tai ne nuo manęs vieno priklauso.

PASAKOTOJAS. Deja, likimas buvo negailestingas jogailaičių dinastijai. Barbora patyrė du persileidimus – tų pačių metų lapkritį ir kitų – gegužę. Galbūt tai buvo ją jau graužusios ligos pasekmės. Laimei, sveikata netrukus pasitaisė, o karalius pakvietė ją į Lenkiją. Tuoj pat susiruošė kelionėn ir 1548-ųjų  rugsėjį patraukė į pietus. Paliko Vilnių ir Lietuvą nenujausdama, kad gyva čia jau niekada nesugrįš. Dviem mėnesiais anksčiau karalienė Bona  apleido Krokuvą ir išvyko į Varšuvą, norėdama išvengti susitikimo su nepageidaujama marčia.

KARALIENĖ BONA. Vavelyje dviejų karalienių bus per daug.

PASAKOTOJAS. Nepaisydamas motinos ir opozicijos priešiškumo, Žygimantas Augustas nutarė įvesdinti žmoną į karališkąjį Vavelį. 1550 gruodžio 7 d., sekmadienį, nustatytą valandą katedros duryse pasirodė karaliaus palyda, kurią vedė maršalkos lazda nešinas Piotras Kmita. Paskui jį ėjo karališkoji pora, apsupta senato ir daugelio didikų. Baigęs pamaldas, arkivyskupas Dziežgovsakis priartėjo prie Barboros  sosto ir atliko tradicinį patepimą, o paskui iš lėto, iškilmingai uždėjo jai ant galvos karalienės karūną. Karališkoji pora, supama svečių ir aukštų pareigūnų, perėjo į Vavelio kambarius, kur karūnacijos dalyviai apdovanoti brangiomis dovanomis – drabužiais, kailiais ir juvelyriniais dirbiniais. Paskui dviejose salėse, išmuštose brokatu, buvo surengta puiki puota.

KĘSGAILA. Būk sveikas Augustai, Jūsų Karališkoji Didenybe. Poryt – kūčios. Kaip ruošiatės sutikti šventas Kalėdas? Kaip jaučiasi ponia karalienė?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Nekaip. Po karūnacijos ji vėl atkrito.

PASAKOTOJAS. Nuo išgyvenimų ir ilgų ceremonijų vėl paūmėjo liga. Barbora vis labiau silpo, nyko, liesėjo. Ant pilvo iškilo kietas gumbas, pilnas skysčio. Gydytojai ketino votį prapjauti, tačiau neskubėjo.  Suprato, kad tikrasis ligos šaltinis slypi giliau. Ligonę kamavo skausmai, alino karštis – ją apėmė baimė, mirties nuojauta. 1551 vasarį Barbora paprašė vyro, kad jos palaikus palaidotų Lietuvoje. Kadangi gydymas nebepadėjo, Žygimantas Augustas nutarė ieškoti burtininkių pagalbos ir susirūpinęs rašė svainiui:

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. „Čia reikės labai klausyti daktarų patarimų ir pamokymų, to Jos Malonybė nelinkusi daryti.„

PASAKOTOJAS. Kreiptasi ne į pakrokuvės bobutes, o į žiniuones iš jos gimtosios Lietuvos. Tuomet karalius vasarį paprašė Radvilų suieškoti ir atgabenti į Krokuvą kokią nors bobą, išmanačią „in arte incantamentorum„, tai yra apie kerų pašalininmą. Radvila Juodasis parinko tris žiniuones – dvi ukrainietes ir vieną žydę. Tas moteriškes vasario pabaigoje pasiuntė į karaliaus rūmus. Kovo 6 d. trūko po trauklapiais votis. Iš jos gausiai veržėsi pūliai, nukrito ir temperatūra. Pakito ir pilvo išvaizda, jis ėmė minkštėti.

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Sekretoriau Vapovski, įrašyk į šios dienos laišką ponui Mikalojui Radvilai Rudajam: „Po to voties trūkimo longe melior capitur spes (daug didesnė yra viltis) dėl karalienės pasveikimo.“

PASAKOTOJAS.Užkalbėjimai ir užkeikimai galėjo išsklaidyti baimę, palankiai atsiliepti psichikai ligonės, tikėjusios tų procedūrų sėkmingumu. (Votis pratrūko pašalinus kerus!)   Deja, pagerėjimo būta tik trumpam. Šiek tiek pasitaisius ligonei, įvyko gana netikėtas dalykas.

KĘSGAILA. Girdėjau, atvyksta karalienės Bonos pasiuntiniai. Ar priimsit?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. O kodėl gi ne? Parūstavusi dėl karūnacijos motinėlė suprato, kad toliau užsipuldinėti teisėtą marčią nebėra prasmės.

PASAKOTOJAS. Karalienė Bona suprato ir daugiau, jog ligonės būklė yra beviltiška, tai todėl nusprendė pripažinti marčią, kad susitaikytų su sūnumi. O gal dar vylėsi atgauti padėtį rūmuose ir valstybėje?. O gal jos motiniškoje širdyje nubudo užuojauta beviltiškai sergančiai Barborai?

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Taip, aš sutinku taikytis, bet pareikalausiu, kad Mamma viešai pripažintų Barborą, nes noriu suteikti žmonai visišką pasitenkinimą.

PASAKOTOJAS. Senoji karalienė pasvarsčiusi sutiko. 1551-ųjų kovo paskutinę dieną, antradienį, trečią Velykų dieną, karalienė Barbora suteikė Bonos pasiuntiniui iškilmingą audienciją. Juo buvo Bonos nuodėmklausys, pranciškonas Lismaninas. Sūnus pasirūpino, kad audiencija būtų iškilminga. Barbora gulėjo lovoje, tačiau aplink ją buvo daugybė išsipusčiusių dvariškių. Karaliaus įsakymu dalyvavo visos tuomet Krokuvoje buvusios rūmų ponios, taip pat vaivadienės ir kaštelionienės. Bonos įgaliotinis įteikė Barborai porą laiškų: vieną nuo senosios karalienės, kitą nuo jos dukterų, parašytą pačios karalaitės Sofijos. Pranciškonas Lismaninas lėtai skandavo:

LISMANINAS. Šviesiausioji karalienė Bona, Dievo malone Lenkijos karalienė, mano maloningoji ponia, laikydama tai valia dangaus, kurio įsakymai viešpatauja visoje žemėje, taip pat jo karališkosios didenybės, mylimiausiojo savo sūnaus, kurio norams nedera nepaklusti, pageidavimu, kad jūsų karališkąją didenybę imtų kaip mylimiausią žmoną ir padarytų sosto ir guolio dalyve, po ilgo ir brandaus apmąstymo pasižada jūsų karališkąją didenybę pripažinti ir gerbti kaip savo dukrą ir mylimiausią marčią, kurią dabar per mane, savo liudininką ir nuodėmklausį, sveikina ir aplanko siųsdama dangun maldas, kad jūsų Karališkajai Didenybei pavyktų greitai pasveikti nuo to dabartinio negalavimo ir susilaukti visokiausios sėkmės ateityje.

PASAKOTOJAS. Jaunajai karalienei tebuvo likę gyventi trisdešimt aštuonios dienos…

 (p a b a i g a)

Povilas Sigitas Krivickas yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo narys, Vinco Kudirkos premijos laureatas