Paminklo griovikai. Alkas.lt koliažas

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila, www.alkas.lt

Mintys po diskusijos dėl Juozo Krikštaponio paminklo Ukmergėje nukėlimo

Paminklų statymo ir apsaugos koncepcijos prireikus

Susiduriant su paminklais, skirtais asmenims, kurie visuomenėje gali būti vertinami nevienareikšmiškai, iškyla poreikis susikurti tokių paminklų atžvilgiu vienodai galiojančią Paminklų statymo, apsaugos ar nukėlimo koncepciją – bendrąjį metodą, kuris padėtų skirtingų interesų žmonėms susikalbėti ne tik dėl esamų, bet ir dėl visų ateityje galimai būsimų paminklų.

Iki šiol be tokios koncepcijos ir platesnės diskusijos Vilniuje buvo pakeistas Kazio Škirpos gatvės pavadinimas, nuimta Jono Noreikos atminimo lenta…

Ir tai padaryta, remiantis vien tik atskirų savivaldybinio lygio pareigūnų sprendimais be aiškaus teisinio pagrindo ir be pastangų išvengti žmonių supriešinimo. Dabar taip pasielgti raginama ir Partizanų apygardos „Vytis“ vadui Juozui Krikštaponiui skirto paminklo Ukmergėje atžvilgiu.

Pagarba Ukmergės savivaldybei, jos merui, rajono visuomeninėms organizacijoms, kad jie panašioje situacijoje nepasuko šiuo demokratinei valstybei nepriimtinu keliu, nepasidavė neteisėtam politikų diktatui ir surengė 2021 12 02 diskusiją, kuri tapo pagrindu platesniu formatu iškelti tokios koncepcijos būtinybę, aptarti kai kuriuos jos principus ir taip palengvinti žmonėms susikalbėti konkrečiose situacijose.

Istorikai – ne teisėjai

Šios diskusijos objektas – dvilypis. Noras išsiaiškinti, ar karo metu Juozas Krikštaponis yra atlikęs jam priskiriamus nepriimtinus veiksmus ir kiek su tuo gali būti susijęs jam, kaip Laisvės gynėjui, skirto paminklo legitimumas.

Kai dėl pirmojo klausimo, tai kai kas mano, jog istorikams įrodžius Juozui Krikštaponiui metamus kaltinimus, bus įrodytas ir jo paminklo nukėlimo pagrįstumas.

Todėl įrodinėti ar ginčytis dėl istorikų pateiktų šaltinių patikimumo ir įrodymų pakankamumo, nėra didesnės prasmė, nes šis klausimas yra grynai teisinis ir tik teismui teismingas.

Tai, ką istorikai įrodys J. Krikštaponio veiklos ir jo paminklo atžvilgiu, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir dėl to – neįpareigojančios. Teisingumo vykdymo požiūriu nėra įpareigojančios ir administracinių, nors ir oficialių valstybės institucijų, tarp jų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (Centro) ar Istorijos instituto pažymos, nes teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismų sprendimais.

Tai įsakmiai nurodo Konstitucija: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (31 str. 1 d.).

Tačiau kai kurie politikai mano, kad šis Konstitucijos imperatyvas nėra jiems privalomas: jie sakosi patys ir be teismo jau yra išsprendę J. Krikštaponio bylą: viešai jį vadina „žudiku“ (Izraelio ambasadoriaus Levy terminas), o jų neteisėtiems nurodymams nukelti Laisvės gynėjo J. Krištaponio paminklą nepaklūstančią Ukmergės savivaldybę žemina „valdžiukės“ pravarde (užsienio reikalų ministro pavaduotojo Manto Adomėno terminas).

Tuo jie viešai skelbiasi gyvenantys ne teisinėje, o autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip įtakingi asmenys gali pavaduoti teismus, savintis jų kompetenciją ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką galima ar negalima statyti paminklų.

Išeitis iš šios padėties teisinėje valstybėje yra pakankami aiški. Tie, kurie mano, kad J. Krikštaponis yra atlikęs jam inkriminuojamą veiką, kuri gali turėti reikšmės ir jo paminklo likimui, privalo kreiptis ne į Ukmergės savivaldybę, ne į jos merą, o į Lietuvos teismą, nes ginčai, kur viena šalis kaltina kitą nusikaltimu, teisinėje valstybėje sprendžiami išimtinai teismo.

Tai, kad Generalinė prokuratūra 2015 m. atsisakė šioje byloje pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Centro prašymą, nesustabdo šio proceso.

Generalinė prokuratūra tada atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dviejų priežasčių: 1) dėl įtariamojo žūties: tokiais atvejais ikiteismininis tyrimas pagal BPK nepradedamas arba pradėtas nutraukiamas ir 2) prokuratūrai pasirodė, jog pateikta medžiaga nėra pakankama baudžiamąjį persekiojimą pradėti. Tačiau niekas netrukdo Prokuratūros nutarimą apskųsti teismui.

Be to, tokiais atvejais, kai kuri nors byla atrodo visuomenei itin reikšminga, ji gali būti tiriama ir mirusio asmens veikos neteisėtumo faktui nustatyti. Tam yra ne vienas teismų precedentas, kai baudžiamoji byla vedama įtariamajam nedalyvaujant. Todėl šiuo atveju suinteresuotoji pusė negali skųstis, kad jai yra užkirstas kelias pasinaudoti teismais ir teisėtai siekti teisingumo.

Tačiau problema gali būti išspręsta ir be teismo, nes paminklo likimui, matysime, neturi tiesioginės reikšmės tas faktas, ar Krikštaponis atliko jam inkriminuojamą neteisėtą veiklą, ar neatliko, nes pati paminklo problema žymia dalimi yra kilusi ir dėl tam tikro nesusipratimo. Tai paaiškėja išanalizavus situaciją, susijusią su J. Krikštaponio paminklu.

Šiuo atžvilgiu tarp žydų ir Lietuvos dviejų nuomonių nebūtų. Nesutarimo, manau, neturėtų būti ir vertinant Krikštaponio laisvės kovą, Lietuvai svarbią. Sovietai, kaip žinia, Krikštaponio galimai neteisėtą veiklą Baltarusijoje kaip ir jo laisvės kovą, vienodai laikė nusikalstamomis.

Bet nemanau, kad žydai šiuo vertinimu tapatintųsi su sovietais, nes kova dėl laisvės yra vienodai reikšminga kiekvienai laisvę mylinčiai ir dėl jos kovojančiai tautai. Kas gina savo laisvę, tas gina laisvę apskritai.

Bet jeigu žydai ir lietuviai vienodai neigiamai vertintų galimai nepriimtiną Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, o vienodai pozityviai – jo kaip partizanų vado laisvės kovą, tai kyla klausimas, dėl ko nesusikalbama? O nesusikalbama, manau, ir dėl skirtingų mąstymo lygių, jei čia, žinoma, nėra įsipynusi pikta valia.

Bet jei norime susikalbėti ir išeiti iš aklavietės, turime kalbėti apie asmenį ne apskritai, o konkrečiai, skiriant jo atliktas priimtinas veikas nuo nepriimtinų. Tada atsiranda pagrindas šiuo atveju kalbėti apie 3 Krikštaponius: 1) apie Krikštaponį apskirtai, kuris savyje gali apjungti priimtinas ir galimai nepriimtinas veikas, 2) apie Krikštaponį, kaip 2 kuopos vadą, galimai atlikusį karo metu neteisėtą veiką ir 3) apie Krikštaponį – laisvės gynėją.

Dabar jau galime klausti, kuriam iš šių trijų Krikštaponių stovi paminklas Ukmergėje? Į tai vienareikšmiškai atsako užrašas ant paminklo: paminklas stovi ne Krikštaponiui apskritai, ne Krikštaponiui – 2 kuopos vadui, o Krikštaponiui – partizanų apygardos „Vytis“ vadui, paaukojusiam savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

Kitaip sakant,  paminklas stovi ne tam Krikštaponiui, dėl kurio diskusija vyksta, o tam, dėl kurio diskusija nevyksta. Būtent Krikštaponiui, kaip laisvės gynėjui, Lietuva pastatė Ukmergėje paminklą, 1997 m. pripažino jam garbingą kario-savanorio vardą, 2002 m. Prezidentas V. Adamkus suteikė po mirties pulkininko laipsnį.

Šios Krikštaponio veiklos niekas negali paneigti ar ją atšaukti, nes Tėvynės gynimas – bendražmogiška vertybė. Sakoma: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“. Bet nevertas laisvės ir tas, kuris nenusilenkia laisvės kovoje nenusilenkusiam.

Todėl tie, kurie mano, kad galimai neteisėta asmens veika panaikina ar atšaukia teisėtą, iškreipia istorinę tikrovę, negatyviai unifikuoja asmenybę, ją tapatina su kuria nors viena jų pasirinkta veikla, galinčia tą asmenybę kompromituoti. Būtent taip mąstė sovietai ir taip dabar mąsto Kremliaus ideologai, siekiantys pateisinti okupaciją ir morališkai suniekinti okupacijai besipriešinančius.

Sovietai mūsų partizanų veikloje, kaip žinia, sąmoningai ignoravo pozityvą, todėl juos nevadino nei partizanais, nei laisvės gynėjus, o vienu apibendrinančiu moraliniu negatyvu: „banditais“ ir „nekaltų žmonių žudikais“.

Todėl Kremliaus ideologai iki šiol tebeaiškina, kad Lietuvoje statomi paminklai neva ne laisvės gynėjams, o „nekaltų žmonių žudikams“. Žiūrėkite, koks kilnus susirūpinimas žmoniškumo likimu! Nesvarbu, kad tas pats žmoniškumo gelbėtojas buvo iki ausų įklimpęs į tokių pat nekaltų žmonių kraują ir ašaras.

Tai neturi stebinti, stebina tik tai, kad tokie pat mūsų laisvės kovotojus negatyviai absoliutinantys vertinimai šiandien ateina iš kitur, nors kiek kitu motyvu ir jau ne visų, o tik pasirinktinų partizanų atžvilgiu. Jie irgi mano, kad nėra jokio Krikštaponio-laisvės gynėjo, verto paminklo, o yra tik Krikštaponis apskritai arba Krikštaponis – 2 kuopos vadas, „žudikas“.

Kaip negatyvas naikina pozityvą

Šitoks istorinę tikrovę iškreipiantis, diktatu besiremiantis ir negatyvu naikinantis pozityvą mąstymas nėra  Lietuvos nedraugų išradimas. Jis ateina iš Vakarų: iš Jungtinėse Amerikos valstijose, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur plintančio kultūrmarksistų judėjimo, siekiančio sugriauti „buržuazinę visuomenę“ iš vidaus, naikinant patriotizmą, žmonių meilę savo kraštui, o istorijos pozityvą – jos negatyvu.

Raginama istorinių asmenybių veikloje ieškoti šiuolaikinės moralės požiūriu nepriimtinų dalykų ir jų pagrindu vaizduoti tokias asmenybes absoliučiai amoraliomis, neigti jų istorijoje atliktus pozityvius darbus ir taip pašalinti jų vardus ir istorinius nuopelnus iš dabartinės kultūros ir viešo gyvenimo, nukultūrinti tautų istoriją.

Štai pirmasis JAV prezidentas, laikytas nacionaliniu didvyriu Džordžas Vašingtonas, pirmosios JAV konstitucijos rengėjas, iki šiol vadintas šios šalies vienu iš „tėvų“‘, kurio vardu pavadinta pati JAV sostinė, šiandien skelbiamas persona non grata, nes, girdi, jis – buvęs vergvaldys.

Dėl tos pačios „nuodėmės“ į negerbtinų asmenų sąrašą įtraukiami ir penki pirmieji JAV prezidentai, išskyrus Adamsą, nes jie irgi – buvę vergvaldžiai, išnaudoję, žudę indėnus, juodaodžius. Kitas JAV prezidentas Tomas Džefersonas – JAV nepriklausomybės deklaracijos kūrėjas smerkiamas už tai, kad jo parengtoje Deklaracijoje pasisakyta prieš moterų ir juodaodžių teises ir pernelyg aukštintas Dievas.

Tuo pagrindu raginama griauti jų paminklus, pakeisti jų vardais vadintų vietovių ar įstaigų pavadinimus, nes jų paminklai esą kartu šlovina ir žmonių išnaudojimą, vergiją. Kristupo Kolumbo atvaizdas bei vardas 1992 m. irgi buvo pašalintas iš vėliavų ir minėjimų plakatų, nes jis esą Ameriką ne atradęs, o ją užkariavęs.

Londone miesto meras ruošiasi griauti paminklus trims anglų karvedžiams, nes jų vardai esą asocijuojasi su imperija, kolonijų valdymu ir išnaudojimu. Visa tai JAV sociologas Patrikas Dž. Biukenenas (P. J. Buchanan) vadina „karu prieš istoriją“. (Smert zapada, Verst. iš anglų klb., Act, Moskva, 2003, p, 223-224).

Dvarus irgi turėtume išbraukti iš mūsų kultūros istorijos, nes jie buvę žiauraus socialinio žmonių pavergimo, baudžiauninkų kankinimo, plakimo ir kartu lietuviškumo naikinimo (lenkinimo) centrai.

Istoriškai mąstyti nesugebančiam protui per sunku suvokti, kad vergija, kaip ir baudžiava, kiek jos buvo istoriškai būtinos, tiek jos buvo ir pažangūs reiškiniai, be vergijos nebūtų buvę antikinio pasaulio didybės, kuria iki šiol pasaulis stebisi. Istoriškai nemąstant, neįmanoma suprasti ir savęs, savo tautos istorijos ir iš jos pasimokyti, istorija tada nustoja būti magister egregius (geriausia mokytoja).

Bet toks mąstymas ir nėra skirtas istorijai (praeičiai) pažinti, jis skirtas istorijai griauti, dekonstruoti, patriotiškumui naikinti ir žmonėms supriešinti.

Taip elgtis J. Krikštaponio ir kitų paminklų atžvilgiu ragina kai kurie žydų ir mūsų politikai, manantys, kad galimai nepriimtina Krikštaponio veika atšaukia, paneigia jo pozityvią veiklą – Tėvynės gynimą.

Bet paminklą Ukmergėje jau statė konkrečiai mąstyti mokantys ir savo krašto šeimininkais besijaučiantys žmonės, todėl jie pastatė paminklą ne Krištaponiui apskritai, o visiškai konkrečiam Juozui Krikštaponiui – Lietuvos laisvės gynėjui.

Iš to, kas pasakyta, būtų galima daryti kelias apibendrinančias išvadas:

1. Paminklui Ukmergėje nukelti nėra nei teisinio, nei dalykinio pagrindo. Teisinio, nes kol nėra J. Krikštaponio atžvilgiu įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, tol teisinėje valstybėje nėra oficialaus minėto asmens kaltės pripažinimo, o viešas jo vadinimas „žudiku“ yra neteisėtas, kaip ir bandymas viešai kelti abejones dėl J. Krikštaponio apdovanojimo Lietuvos valstybės garbės ženklais. Visos Centro ar Istorijos instituto parengtos pažymos, liudijančios priešingai, tėra medžiaga, juridiškai neįpareigojanti jokiam praktiniam veiksmui, nes teisingumas teisinėje valstybėje, kaip sakyta, vykdomas ne pažymomis, o teismų sprendimais.
2. Nesusišnekėjimas, manau, vyksta ir dėl to, kad žydų pusė mano, jog neteisėta veika neva gali paneigti ar atšaukti teisėtą ir kad dėl to Lietuva neturinti teisės J. Krikštaponio asmenyje tas veikas atskirti ir teisėtą pagerbti paminklu. Bet jei viena pusė mano, turinti teisę kalbėti su kita puse diktato kalba, ignoruoti kitos pusės teisėtą pasirinkimą, tai tokia kalba jau yra nesusikalbėjimo, priešpriešos ir aklavietės kalba.
3. Net jei ir tarsime, kad tokia nepriimtina J. Krikštaponio veikla karo metu bus konstatuota teismo sprendimu, tai neturės tiesioginės reikšmės paminklo likimui, nes paminklas, kaip minėta, pastatytas ne Krikštaponiui apskritai, ne Krikštaponiui – 2 kuopos vadui, galimai ar faktiškai atlikusiam nepriimtiną veiką, o J. Krikštaponiui – Lietuvos laisvės gynėjui, t. y. veikai, kuri yra visuotinai teisėta tiek moralės, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu. Ginti Tėvynę visais laikais buvo ir bus ne tik teisėtas, bet ir moralus, garbingas dalykas. Prieš šios veikos teisėtumą, manau, vargu ar gali protestuoja ir patys žydai. J. Krikštaponio laisvės kova – įvykęs istorinis faktas, kurio niekas negali atšaukti, kaip ir negali paneigti jo teisėtumo ir reikšmės Lietuvai.
4. Kartu galima paklausti, ką gi žydai laimėtų, jei tarkime paminklas Ukmergėje būtų nukeltas? Greičiausia, nieko, išskyrus ambiciją. Bet pralaimėtų, manau, daug: susikalbėjimą, santarvę; galbūt net aktualizuotų klausimą: ar žydai nėra per toli nuėję su holokausto problema? Ar vietoj to, kad gilintų lietuvių užjautą žydų tautai dėl holokausto, nebandoma skatinti kitokius jausmus? Praktika seniai yra įrodžiusi: kiekvienas persistengimas duoda priešingus rezultatus.
5. Jei Lietuva paklustų tokiam diktatui ir nukeltų minėtą paminklą, tai ji prisipažintų, kad nėra suvereni ir lygiateisė valstybė, lengvai atsisakanti, svetimiesiems pareikalavus, nuo kai kurių savo itin svarbių vertybių, net ir išduodant savo žmones, paaukojusius savo gyvybę už jos Laisvę. Tuo Lietuva siųstų ir sau pačiai pavojingą žinią, demoralizuojančią savo jaunimą: ar verta aukoti gyvybę už Lietuvos laisvę, jei bus žinoma, kad ta Lietuva bet kada gali nuo tokio asmens nusigręžti, jei tik kas iš šalies to pareikalaus. Žvalgantis į šalis, Lukiškių aikštę, kaip centrinę ir politinę Lietuvos aikštę, iki šiol puošia ne Vytis, ne paminklas „Lietuvių tautai, sukūrusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, o paplūdimio gultai ir „kopų“ smėlis, nes siūloma didžiuotis ne savo tautos kūryba, o į viską žiūrėti per malonumų visur ieškančio žmogaus vartotojo prizmę.

Toks elgesys gali būti pavojingesnis už pačią okupaciją, nes gali pakirsti pačias priešinimosi galimai okupacijai šaknis. Juk masinis pokario lietuvių pasipriešinimas sovietinei okupacijai kilo ir dėl to, kad ano meto Lietuva buvo išugdžiusį daugybę patriotinio jaunimo, tvirtai pasiryžusio gyvybės kaina ginti savo Tėvynę net ir tada, kai pergalės viltis jau buvo užgesusi. Iš šio giluminio ryžto kilo Sąjūdis ir atgimė Lietuva.

Ar tokiam ryžtui ugdomas šiuolaikinis Lietuvos jaunimas, jei jam sakoma: žiūrėk: tie, kurie praeityje aukojo savo gyvybę už Tėvynės laisvę, gali būti paskelbti persona non grata, gali būti nelaikomas vertybe (Atmintina diena) ir Birželio 23 d. sukilimas, paskelbęs Lietuvos valstybės atkūrimą 1941 m. ir pareikalavęs per 2000 sukilėlių gyvybių.

Mažinant Lietuvos istorijoje sektinų asmeninių pavyzdžių ar paminklo vertų žmonių skaičių, vargu ar reikia stebėtis, kad kasmet vis daugiau Lietuvos jaunimo vengia šaukimo į Lietuvos kariuomenę.

2016 m. tokių dar buvo 270, o štai 2017 m. jau – 5,5 tūkst., 2018 – 7,4 tūkst., 2019 m. – 6,8 tūkst. Ir tai viešai net skatinama: svetainė Delfi spausdina straipsnius, raginančius vengti tarnybos Lietuvos kariuomenėje ir bėgti nuo jos į užsienį (2015 m. dizainerio Juozo Statkevičiaus straipsnis).

Toliau plėtoti šią temą, tai toliau priešinti abi tautas. Tokį sprendimą galėtų padaryti Lietuvos Seimas, kaip tai yra pasielgusi Lenkija. Juk studijuojame istoriją tik dėl to, kad, pažinę praeitį, mokėtume gyventi ir sugyventi ne praeityje, o ateityje.

Autorius yra teisininkas, teisės filosofas ir teoretikas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Teisės filosofijos katedros vedėjas, habilituotas daktaras

Šaltinis – https://alkas.lt/2021/12/06/a-vaisvila-del-paminklu-koncepcijos/