Filosofas Krescencijus Stoškus. Rimantas Lazdynas, lt.wikipedia.org nuotr.

Krescencijus Stoškus, www.pozicija.org

Sausio 18 d. Seimas pritarė, kad  Lietuvos piliečio  vardas ir pavardė asmens dokumentuose būtų rašomas ne tik lietuvių valstybine kalba, bet ir užsienio valstybių kalbomis. Už tokį įstatymo projektą balsavo 82 Seimo nariai, 37 buvo prieš, 3 parlamentarai susilaikė.

Esu apimtas sunkaus nerimo ir skausmo. Bet laimė – aš nesu vienas. Jūsų daug draugų tarpe. Todėl kviečiu burtis apie tuos Seimo narius, kurie išdrįso pasipriešinti ir yra pasirengę grumtis su tamsiąja kolaborantų jėga.

Reikia išviešinti jos sąrašą, prisegti prie gėdos stulpo, kad visa šalis žinotų Tai, kas padaryta su mūsų gimtąja kalba, yra ne tik šiurkštus teisingumo principo ir konstitucinės nuostatos pažeidimas, bet ir nusikaltimas prieš kultūrą.

Aš daug metų negalėjau patikėti, kad mūsų valstybės parlamente kada nors galės susirinkti deputatai, kurie neturės tokio elementaraus teisingumo ir lygybės supratimo, kokį parodė dabartinis Seimas.

Suteikdamas privilegijas tik lenkų ir vokiečių tautoms ir jų kalbų ženklams, jis pasielgė taip neatsakingai ir chuliganiškai, kad segregavo ne tik daugybę kitų tautų ir jų kalbų, bet ir suteikė joms pretekstą daugybę metų bylinėtis dėl jų kalbų, kultūrų ir tautų lygybės.

Kitas absurdiškas dalykas – atsisakymas mokytis svetimvardžių tarimo lietuvių kalba. Jeigu svetimvardžiai nebus adaptuoti lietuviškam tarimui, beveik niekam jie ir nebus reikalingi. Jie net nepateks į bendravimo procesą, liks vien tik nefunkcionuojančia oficialių dokumentų „puošmena“.

Lietuvių literatūrinė kalba išsaugojo visas šnekamosios kalbos savybes. Todėl svetimtaučiai, kurių svetimvardžiai nebus užrašyti lietuviškais atitikmenimis, negalės Lietuvoje jais naudotis. Kitaip sakant, jie neturės galimybių jų pagalba normaliai Lietuvoje bendrauti ir dalyvauti šios šalies gyvenime. O lietuviai turės neįveikiamų problemų, kai kiekvieną sykį reikės jų vardus ir pavardes prisitaikyti prie flektyvinės lietuvių kalbos linksniavimo ir neišvengiamai iškraipyti sudaromų sakinių prasmes.

Bet pavojingiausia yra tai, kad Seimas, priimdamas sprendimą, parodė visišką nesupratimą, kokia yra šiuo metu bendra lietuvių literatūrinės kalbos būklė, laužoma ne tik kompiuterinės technikos (svetimų abėcėlių, automatinio vertimo) praktikų, bet ir teršiama masinių naujažodžių, pusiau svetimžodžių bei svetimžodžių, lietuvių kalba jau seniai neištartų (neadaptuotų) vardų ir pavardžių, prasmės netekusių firmų ir santrupų, masinio rusiškų keiksmažodžių antplūdžio, lietuvių kalbos griuvenų ir parazitinių žodžių kamšalo, žodžių kirčiavimo atrofijos.

Negalima iš akiračio išleisti ir to fakto, kad net ir prie norminės kalbos priartėjančia kalba lietuviai jau beveik neįstengia susišnekėti. Kalba serga, jai reikalingos injekcijos. O ką daro parlamentas?

Atimkim iš jo teisę palaidoti tai, kas dar gyva!