Dešinėje – mano močiutę Nijolę ant rankų laiko bobutė. Kairėje – močiutės mama Vera. Ant kėdės sėdi bobutės mama, močiutės prosenelė. K. Kaziulytės asmeninio albumo nuotr.
Kamilė Kaziulytė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos III klasės mokinė, www.voruta.lt
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Švietimo ir mokslo ministerija, Nacionalinis mokinių konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Istorijos mokytoja Audronė Nemickienė ir lietuvių kalbos mokytoja Rita Babraitienė. 2021 m.
Vaikystė – gyvenimo laikotarpis, kiekvienam prikeliantis pačius šilčiausius ir brangiausius prisiminimus. Juk nebuvo lengvesnio ir paprastesnio gyvenimo nei vaikystėje, tiesa? Pasirodo, ne. Yra žmonių, kuriems vaikystė neprikelia vien širdžiai mielų prisiminimų. Vienas tų žmonių yra mano močiutė. Sovietų ir nacių okupacijos metai – mano močiutės vaikystės laikai. Turbūt kiekvienam žodis okupacija asocijuojasi su blogomis mintimis, aš – ne išimtis. Sunkumai, nepriteklius, draudimai, baimė – tai tik keli žodžiai, kurie man kyla galvoje, pagalvojus apie mano močiutės vaikystės laikus. Tačiau po labai atviro ir nuoširdaus pokalbio vieną jaukų žiemos vakarą su ja (tikrai ne pačia maloniausia tema) aš pradėjau mąstyti visai kitaip. O dabar apie viską papasakos pati mano močiutė.
Taip pat skaitykite
Esu Nijolė. Gimiau Kaune 1937 metais gruodžio mėnesį Veros ir Jokūbo šeimoje. Turėjau trejais metais vyresnį brolį Algį, tačiau jau prabėgo dvidešimt penkeri metai po jo žūties. Tėvas dirbo Kauno pramonės prekyboje, mama buvo bankininkė. Mūsų šeima gyveno Aukštojoje Fredoje, turėjome nuostabią kaimynystę: greta gyveno Kauno zoologijos sodo įkūrėjas profesorius Tadas Ivanauskas, Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, Petro Cvirkos ir Antano Venclovos uošviai. Tačiau mano vaikystė nebuvo tik gražių ir širdžiai mielų akimirkų kupina, kaip mano vaikų ir anūkų.
1939 metais Lietuvoje atsirado didžiulė įtampa, visi žinojo, kad į mūsų gimtąją šalį ateina rusai. Tuo metu labai daug vokiečių patraukė į Vokietiją. Mano mamos giminė buvo vokiečių kilmės, tad pasitraukė ir jie, Lietuvoje likome tik mes ir mano bobutė, mamos mama. Mano tėvas, 1939 metais pasitraukus Kauno pramonės prekybos vadovui, buvo paskirtas į jo vietą, tad atsisakė vykti į Vokietiją ir todėl mūsų šeima liko gyventi Kaune.
Lietuvą okupavus rusams 1940 metais, aukščiausiomis tvoromis buvo aptvertas pieno centras ir Kauno mėsos kombinatas, pradėjo labai trūkti maisto produktų, norint kažko gauti, tekdavo stovėti didžiulėse eilėse. Pasikeitė ir žmonės. Tada prasidėjo žmonių suiminėjimai, 1941 metų birželio mėnesį – masiniai trėmimai į Sibirą. Dabar jau žinome, kad birželio 14 – 19 dienomis buvo ištremti 17485 žmonės. Būtų ištrėmę žymiai daugiau, tačiau 1941 metų birželio 22 dieną Lietuvą okupavo naciai. Kadangi gyvenome Kaune, daugiau žinau būtent apie įvykius šiame mieste. Lietuvą okupavus vokiečiams, buvo numestos trys bombos. Viena jų susprogdino Žaliąjį tiltą Kaune. Mano gimtajame mieste vokiečiai įvedė komendanto valandą, kortelių sistemą, gatvėse vaikščiojo itin daug kareivių. Kaip ir rusų okupacijos metu, taip ir nacių okupacijos metu su maisto produktais buvo sunku. Lietuvos ūkininkai turėjo atiduoti pyliavą pinigais ir natūra. Jos dydis priklausydavo nuo turimos žemės ploto.
Po tokios nuostabios vasaros kaime grįždavome su mama ir broliu į Kauną, nes mano brolis Algis ėjo į Pradžios mokyklą, esančią Aukštojoje Fredoje. Kadangi nacių okupacijos laikais Petro Cvirkos vaikai ir Tadas Venclova gyveno pas senelius, mūsų buvo nemažas būrys vaikų, tad ir Kaune nebuvo taip liūdna augti. Gaila, tai truko neilgai.Mano vaikystė nebuvo nuspalvinta vien tamsiomis spalvomis. Vienas šilčiausių prisiminimų – vasaros Žemaičių Naumiestyje esančiame kaime pas bobutę. Čia kiekvieną vasarą vykdavome su mama ir broliu. Nors sodyba vis dar išlikusi, bet vaikystėje ji man atrodė visiškai kitaip: didžiulis namas, didelis laukas žaidimams, skanumynų pilnas sodas ir gyvuliai – kaime mums su broliu gyvenimas buvo pasakiškas.
Bobutės namas buvo padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje gyveno ji, kitoje buvo įsikūręs vokiečių radistų štabas. Jis čia gyvavo visą nacių okupacijos laikotarpį. Kiek prisimenu ir kiek pasakojo bobutė, vokiečiai buvo labai inteligentiški žmonės. Kaip ir minėjau, kaime buvo įvairiausių gėrybių, tačiau vokiečiai nė karto savavališkai nebuvo įėję į bobutės sodą ir nusiskynę vaisių, visada atsiklausdavo, ar gali, ir, gavę leidimą, nueidavo patys ar paprašydavo tarnaičių parnešti jiems augusių gėrybių. Ir visada atsiskaitydavo. Tačiau rusų okupacijos laikais tame vokiečių štabe gyvenusiems kariams inteligentiškumas buvo svetimas dalykas. Jie iš bobutės sodo imdavo viską, ko tik užsigeisdavo, be bobutės leidimo. Imdavo ir sode pakabintus džiauti rūbus, visai neatsižvelgdami, ar jie moteriški, ar vaikiški.
Po 1944 metų rusų okupacijos į kaimą, kuriame gyveno mano bobutė, įsiveržė rusai, kupini neapykantos, nes manė, kad čia yra Klaipėdos kraštas. Jie buvo pasiruošę sudeginti kaimą. Žmogus, sutrukdęs tokiam baisiam dalykui įvykti, buvo mano bobutė. Ji, kadangi puikiai mokėjo rusiškai, išaiškino kariuomenei, kad Klaipėdos kraštas yra už maždaug kilometro, o ši žemė, kurioje jie stovi, priklauso Lietuvai. Prie kaimo išsaugojimo prisidėjo ir iš lagerio išlaisvintos keturios rusų šeimos, kurias vokiečiai apgyvendino bobutės sodyboje. Jie taip pat paliudijo, kad čia dar ne Vokietijai priklausantis Klaipėdos kraštas.
Po okupacijos nepraėjus nė pusmečiui buvo areštuotas mano tėvas. Tai įvyko vieną vakarą jam grįžus iš darbo. Mes visi kartu valgėme vakarienę, kai trys vyrai pasibeldė į duris ir išsivedė tėvą; neleido net šiltesnių rūbų apsivilti. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad tėvą ištrėmė į Vorkutą. Tenai jis ir palaidotas. Kiekvienam vaikui, ypač mergaitėms, augant labai svarbus tėvas, ryšys su juo. O man vienintelis prisiminimas apie tėtį yra likusios nuotraukos. Tą pačią žiemą, kai ištrėmė tėvą, atsitiko netikėtas dalykas: į duris pasibeldė bobutė. Taip, ta pati bobutė, pas kurią leisdavome vasaras. Ji iš Žemaičių Naumiesčio, pasikinkiusi keturis arklius, su dvejomis rogėmis atvyko pas mus į Kauną. „Pakuokitės, antraip išvažiuosit pas tėvą,“ – tokius žodžius išgirdome iš bobutės, mamai atidarius duris. Mes labai greitai susirinkome svarbius daiktus ir kitą rytą išvykome gyventi į kaimą.
Jei ne bobutė, nemanau, kad dabar pasakočiau šią istoriją. Ji caro laikais baigė mokslus ir gavo akušerės diplomą. Kaime priimdavo gimdymą vaikų tose šeimose, kurios gyveno vargingai, ir, užuot ėmusi atlygį, ji visada palikdavo šeimoms pinigų, rūbelių kūdikiams ir vystyklų. Už jos tokią kilnią širdį ją labai gerbė visa kaimo bendruomenė. Lietuvą okupavus rusams antrą kartą, daugelis tų kūdikių, kurių gimdymą priėmė bobutė, jau dirbo valdžios struktūrose ir prieš kiekvieną trėmimą įspėdavo mus. Mama, mes su broliu ir bobutė, gavę žinią, pasitraukdavome iš ūkio į miškus porai dienų, sodyboje likdavo tik tarnaitė ir bernas. Taigi niekas kitas, tik bobutės nuoširdumas, dirbant savo darbą, leido mums išsigelbėti nuo tremties. Kaip dabar prisimenu tą dieną, kai laidojome bobutę: pusantro kilometro iki kapinių jos karstą nešė pasikeisdami kaimo vyrai ant rankų. Tai buvo moteris iš didžiosios M. Kol ji buvo gyva, aš gyvenau patį geriausią savo gyvenimą.
Aš, mano brolis ir močiutė Nijolė. K. Kaziulytės asmeninio albumo nuotr.
Tokia ta vaikystės istorija mano vieno brangiausių žmonių gyvenime. Esu labai dėkinga močiutei, kad savo istorija įrodė man, kad kartais viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. Kad vaikystė visada išlieka vaikyste su savo šiltais ir jautriais prisiminimais. Tiesa, ji ne rožėmis klota, bet ir ne vien juodomis spalvomis nuspalvinta. Aš manau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, jei norėsime, tai ir kare, ir okupacijos metu, ir emociniame palūžime (ar dar bala žino kur) rasime dalykų, už ką esame dėkingi, bei priežasčių, kurios privers mus keltis ir bandyti dar kartą. Svarbiausia turėti artimųjų, kurie palaikys ir išties pagalbos ranką ir pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kaip bobutė ištiesė ranką mano močiutės šeimai.
Šaltiniai:
