Dr. Valdas Selenis,Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius,  www.voruta.lt

1922 m. vasario 13 d. Ernesto Galvanausko vadovaujamas Ministrų Kabinetas, dar tebesvarstant Steigiamajame Seime Lietuvos universiteto statutą, vienašališkai ir ryžtingai priėmė sprendimą tų pačių metų vasario 16 d. atidaryti universitetą Kaune[1]. Taigi, 2022 metais sukanka lygiai 100 metų tam istoriniam  Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimui. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Lietuvos universitetų metais. Kurie Lietuvos valstybės kūrėjai –  Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dirbo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete? Kokius kursus dėstė? Ar siekė akademinės karjeros? Ta proga pamėginsime glaustai atsakyti į šiuos klausimus.

Visi valstybės kūrėjai – Nepriklausomybės Akto signatarai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kai kuriems pritrūko tik diplomo iki pilno studijų baigimo įforminimo. Jonas Basanavičius išsiskyrė tuo, kad Maskvos universitete studijavo mediciną, kai dauguma – Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Kazimieras Bizauskas, o Sankt Peterburgo universitete – Jonas Vileišis, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Kijevo Šv. Vladimiro universitete – Stanislovas Narutavičius studijavo teisę.

Dvasininkai baigė dvasininkus ruošusias aukštąsias mokyklas: Kazimieras Steponas Šaulys – Sankt Peterburgo imperatoriškąją katalikų dvasinę akademiją, Vladas Mironas – Kauno Žemaičių dvasinę akademiją, Justinas Staugaitis –  Seinų kunigų seminariją, Alfonsas Petrulis – Vilniaus kunigų seminariją.

Steponas Kairys skirtingai nuo daugumos, Sankt Peterburgo technologiniame institute studijavo inžineriją, kaip ir Jonas Vailokaitis, skirtingai nuo kitų bendražygių – Sankt Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Trys būsimieji signatarai studijavo Lietuvai, kaip agrariniam kraštui aktualius agronomijos mokslus: Donatas Malinauskas baigė Taboro žemės ūkio akademiją Čekijoje, Aleksandras Stulginskis – Halės universiteto žemės ūkio institutą, Jonas Smilgevičius – Berlyno žemės ūkio aukštąją mokyklą (ne Berlyno universitetą!).

Jurgis Šaulys užbaigęs ekonomikos studijas pasiekė aukščiausią mokslinį laipsnį – tapo filosofijos daktaru Šveicarijos Berno universitete. Saliamono Banaičio atvejis išskirtinis kita prasme –  baigęs tik buhalterijos ir komercijos kursus Sankt Peterburge, jis norėjo įgyti universitetinį išsilavinimą – 1927 m. vienerius metus laisvojo klausytojo teisėmis studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete net ir perkopęs savo šešiasdešimtetį.

Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete dėstytojavo šeši Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir buvę Lietuvos Tarybos nariai –  Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Pranas Dovydaitis, Jonas Vileišis ir Steponas Kairys.

Mykolas Biržiška jau Lietuvos Valstybės Taryboje iš visų jam tekusių darbų labiausiai rūpinosi aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimu. 1918 m. lapkričio 29 d. Valstybės Tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, pradėtas svarstyti Vilniaus universiteto statuto projektas[2]. Diskusijoje kalbėjęs M. Biržiška pabrėžė, kad „ši – 29 lapkričio – diena bus į istorijos lapus įrašyta“. M. Biržiška antrojo ir trečiojo statuto projekto svarstymo metu pateikė komisijos pastabas. 1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės Taryba trečiuoju skaitymu priėmė Vilniaus universiteto statutą. Tačiau pasikeitusi politinė situacija padarė jo realizavimą negalimu.

Ne savo valia atsidūręs Kaune, 1922 m. pradžioje M. Biržiška pakviestas dirbti Lietuvos universiteto Socialinių mokslų fakultete ir tapo Lietuvių ir giminingų tautų katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi[3]. Nors neturėjo universitetinio darbo patirties ir mokslinio laipsnio, fakulteto komisija pripažino jį vertu kandidatu į fakulteto narius. Lietuvos universitete M. Biržiška dėstė senąją lietuvių literatūrą ir lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, bendrąją literatūrą, vedė literatūros seminarą. Skaitė ir nemažai epizodinių kursų: Juzefo Ignaco Kraševskio, Adomo Mickevičiaus, Marijos Konopnickos, Elizos Ožeškienės, Simono Daukanto, Aleksandro Nekrasovo kūrybos, lietuvių pasakų, tautotyros, gudų, čekų literatūros istorijos, literatūros istorijos metodikos ir kt. Studentai jį prisiminė kaip lietuvių literatūros istorijos didelį žinovą, labai preciziškai dėsčiusį, pratinusį aiškiai mąstyti ir galvoti. Galėjo dvi valandas studentams be pertraukos berti vardus, datas ir faktus be jokių užrašų.

Tapęs Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, M. Biržiška atliko ir nemažą organizacinį darbą: ieškojo tinkamų patalpų studijoms, lėšų būtiniems leidiniams įsigyti, vadovavo fakulteto tarybai, derino katedrų ir dėstytojų interesus. Pasak kolegų, dekanas buvo demokratiškas, įsiklausantis į visas nuomones[4].

M. Biržiška vadovavo universiteto profesorių viešųjų paskaitų ciklui (1923 – 1925 m.), skaitė paskaitas Kauno ir provincijos liaudies universitetuose, Kauno radiofone. Viešuosiuose universiteto tarybos posėdžiuose pateikė pranešimus apie Joną Basanavičių, Augustą Robertą Niemį. Nuo 1930 m. M. Biržiška dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijoje. Vienas iš universiteto Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos įkūrėjų. Išleido vertingus veikalus: „Mūsų raštų istorija“ (1925 m. ) ir „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (1931 ir 1938 m.).

1922 – 1925 m. ir 1937 – 1940 m. M. Biržiška ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. 1925 – 1926 m. – universiteto prorektoriaus, o 1926 – 1927 m. – universiteto rektoriaus.

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi (1940 – 1943 m.), M. Biržiška vadovavo be reikalo nesikišdamas į fakultetų darbą, pasitikėdamas dėstytojais ir universiteto tarnautojais[5]. M. Biržiška norėjo, kad kai kurie studentai pramoktų jidiš arba hebrajų kalbų ir susipažintų su Žydų mokslo instituto (JIVO) saugoma vertinga mokslo medžiaga.

Skirtingai, negu M. Biržiška, kurio akademinė karjera apėmė visus etapus nuo katedros vedėjo, fakulteto dekano iki universiteto rektoriaus, Petras Klimas tik epizodiškai vieną semestrą 1920 – 1921 mokslo metais Aukštuosiuose kursuose Kaune dėstė Lietuvos senovės (priešistorės) kursą[6]. Ketino siekti daktaro laipsnio – rengė disertaciją iš VIII a. Karolingų dinastijos karaliaus Pipino Trumpojo valdymo – Prancūzijos valstybės kūrimosi laikų. Tačiau pasirinkęs diplomato kelią, akademinės karjeros  toliau nesiekė.

Kuriantis Lietuvos universitetui buvo juntamas mokslo personalo stygius. Neprilygstamu lietuvių kalbos stiliaus žinovu laikomas Antanas Smetona 1923 m. sausio 1 d. buvo pakviestas eiti docento pareigas į Humanitarinių mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedrą. Vėliau perkeltas į Filosofijos katedrą ir 1926 m. balandžio 1 d. tapo docentu[7]. Filosofijos katedroje A. Smetona dėstė etiką, senovės filosofiją, jos istoriją ir epizodinius kursus: Platonas, poetika ir lietuvių kalbos stilistika. Kurį laiką vadovavo lietuvių kalbos stilistikos seminarui, kuriame dažniausiai nagrinėdavo Žemaitės raštus. Skatino studentus studijuoti savo tarmes.

Paskaitoms A. Smetona ruošdavosi kruopščiai ir skaitydavo jas pamažu, kad klausytojai spėtų užsirašyti pagrindines mintis. Pradėdamas kursą studentams nurodydavo pagrindinę ir papildomą literatūrą daugiausia vokiečių kalba. Studentų turėdavo nedaug, nes filosofiją studijuoti ne daug kas ir rinkosi. Universitetas 1923 – 1924 m. organizavo dėstytojų paskaitų ciklą Kauno šviesuomenei. Jas skaitė ir A. Smetona. Paskaitų tekstus jis paskelbė žurnale „Švietimo darbas“. Jose aptariamos tokios temos kaip etikos mokslas, dorovė ir religija, senovės graikų etika, Homero laikai, Sokratas ir Platonas.

Dėstydamas Lietuvos universitete, A. Smetona planavo svarbiausius Platono veikalus išversti iš graikų kalbos į lietuvių. Tačiau spėjo paskelbti tik du vertimus: Platono „Apologija (Sokrato gynimasis teisme) “1925 m. Humanitarinių mokslų fakulteto „Raštų“I knygoje ir 1927 m. – Platono„Kritonas (Paklusnumas įstatymams) “[8]. Vienas jo studentų bibliografas Izidoriaus Kisinas apskaičiavo, kad A. Smetona į lietuvių bendrinę kalbą įvedė apie 4 tūkstančius naujų žodžių.

Teologijos magistras bažnytinių kanonų teisės žinovas Kazimieras Steponas Šaulys 1922 m. vasario 25 d. švietimo ministro raštu buvo paskirtas į Teologijos-Filosofijos fakulteto mokomojo personalo branduolį. Kandidatūra suderinta su Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi[9]. Jis tapo Teologijos skyriaus Benedikto kodekso (Kanonų teisės) katedros vedėju ir juo išbuvo iki 1944 m. 1922 m. birželio 9 d. K.S. Šaulys paskirtas eiti ekstraordinarinio, o nuo 1929 m. lapkričio 19 d. – ir ordinarinio profesoriaus pareigas. 1927 m. parengė ir išleido bažnytinės teisės veikalą „Kanoniškojo proceso teisė“. K. S. Šaulio studentams Juozui Prunskiui, Antanui Juškai ir kitiems profesorius imponavo valstybės ir bažnytinės teisės žiniomis, tačiau buvo daugiau pamėgęs tik kai kurias teisių problemas, prie kurių dažniau apsistodavęs paskaitose[10]. Uždavęs klausimą studentui, šiam neatsakius, pats paaiškindavo išsamiai, kartais užtrukdamas iki pat paskaitos pabaigos. Santykiuose su studentais nerodė sentimentalaus jausmingumo, bet jei kas į jį kreipdavosi, visada padėdavo.

Pranas Dovydaitis įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos akademinį gyvenimą dar 1920 m. dėstydamas Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete dirbo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Aukštųjų kursų lektoriumi P. Dovydaitis buvo pakviestas nuo pat jų atidarymo pradžios 1920 m. sausio 27 d[11]. įžanginę paskaitą skaitė tema „Lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoj, jos uždaviniai ir keliai“. Pirmais metais dėstė senovės filosofijos istoriją, antrais – vidurinių amžių.

Atidarius Lietuvos universitetą, 1922 m. vasario 20 d. P. Dovydaitis tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros docentu ir vedėju. Tų pačių metų birželio 9 d. P. Dovydaitis tapo ekstraordinariniu profesoriumi, o 1928 m. gruodžio 2 d. – ordinariniu profesoriumi. Profesorius savo vadovaujamoje katedroje klierikams (būsimiems kunigams) skaitė religijų istorijos kursą, Filosofijos istorijos katedroje skaitė senovės filosofijos ir vidurinių amžių filosofijos istoriją bei pedagogikos istoriją ir istorijos studentams skaitė senovės istorijos kursą.

P. Dovydaičio studentas istorikas Zenonas Ivinskis autobiografijoje mini, kad buvo Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto dėstytojų, kurie davė jam žinių, jis mėgęs juos kaip žmones, tačiau jie dažnai blogai skaitė paskaitasir nerūpestingai vedė seminarą, nes neturėjo tam laiko. Pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis, kurio senovės istorijos kursą kaip pagrindinį norėjęs rinktis jaunasis Z. Ivinskis, buvo „įklimpęs į žurnalų redagavimą ir visuomeninę veiklą“[12]. Nors dalis studentų jį laikė „eiliniu“ dėstytoju, tačiau pripažino, kad nepaisant nuobodokos dėstymo manieros, paskaitos buvo vertingos savo turiniu. Be to, profesorius buvo žinomas neformaliu bendravimu su studentais ne paskaitų metu. Materialiai remdavo ne tiek jam patinkančius studentus, bet tuos kuriems tos paramos itin reikėjo. Egzaminuodamas taip pat nesilaikydavo formalumų – gerai įvertindavo tuos studentus, kurie nebūtinai atsakinėdavo į klausimus „teisingai“, bet iš pokalbio (kartais ir privataus) sužinodavo, kad jie sekė naujausią mokslinę literatūrą, kuri buvo pasiekiama universiteto bibliotekoje.

1924 – 1925 m. P. Dovydaitis ėjo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto sekretoriaus, o 1928 – 1929 m. – viso universiteto senato sekretoriaus pareigas.

Akademinį P. Dovydaičio autoritetą liudijo jo kvietimas viešoms paskaitoms iškilminguose universiteto sukakties posėdžiuose ar fakulteto rengtuose minėjimuose[13]. Jo redaguojamas mokslinis religijų istorijos žurnalas „Soter“ buvo tapęs tarptautiniu, kuriame, išverstus į lietuvių kalbą straipsnius skelbdavo Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos mokslininkai.

1935 m. liepos 17 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas už visą jo mokslinį darbą suteikė P. Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnį.

1941 m. birželio 14 d. rytą sovietinis saugumas suėmė likusį be darbo P. Dovydaitį jo paties ūkyje Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje ir išvežė į Šiaurės Uralą iš kur jis nebesugrįžo. Viena likusi be globos į SSRS su šeima išvežto Prano Dovydaičio duktė Ona 1941 m. rugsėjo 11 d. prašė jai išmokėti Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus bolševikų išvežto tėvo algą[14].

Steponas Kairys 1923 m. dekano Prano Jodelės pakviestas privatdocento teisėmis įsidarbino Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Inžinierius jau ir taip buvo užimtas darbu Kauno savivaldybėje, dalyvavimu seimo posėdžiuose, vis vien sutiko dvi valandas į savaitę skaityti vandentiekio ir kanalizacijos disciplinos paskaitas, todėl kad jį džiugino pats universiteto kūrimosi faktas[15]. Universiteto Technikos fakultetas siuntė S. Kairį tobulintis į Vokietiją. Grįžęs jis tapo Pritaikomosios mechanikos katedros nariu, docentu.

Keletą metų rinkdamas įvairius santechnikos prietaisus, armatūros ir mazgų detales, pirmuosiuose Universiteto rūmuose (Donelaičio g. Nr. 20) įkūrė santechnikos kabinetą. Kartu su studentais gamino kanalizacijos ir vandentiekio įrenginių maketus. Kanalizacijos kanalų, gręžtųjų vandentiekio šulinių modeliai studentams buvo rodomi daugiau kaip 50 metų. 1939 m. S. Kairys parengė ir išleido vieną vertingiausių mokslo veikalų Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto istorijoje –  vadovėlį „Miestų kanalizacija“. 475 puslapių knygoje tų pačių metų rugsėjo 1 d. tapęs profesoriumi, S. Kairys išdėstė kanalizacijos įrenginių projektavimo, statybos, kanalų tinkle priežiūros ir sodybų kanalizavimo principus. Lietuvos technikos literatūroje toks veikalas buvo pirmasis. Tačiau ne pirmasis S. Kairio technikos vadovėlis – 1905 m. „Vilniaus Žinių“ redakcija buvo išleidusi jo vadovėlį kita tema: „Garo katilų ir mašinų priežiūra: mašinistams ir pečiauriams vadovėlis“.

Jonas Vileišis Lietuvos universitete skaitė administracinės teisės privalomojo kurso dalį teisininkams ir ekonomistams.[16] 1925 m. lapkričio 17 d. atsisakė eiti docento pareigas iki tol kol bus Kauno miesto burmistru. Priežastis – Savivaldybių departamento pareiškimas, kad pagal Savivaldybių įstatymo 78§ jo, kaip burmistro tarnyba negalinti būti sujungta su valstybės ir visuomenės tarnyba.

J. Vileišis laikėsi nuomonės, kad šis paragrafas negali būti taikomas apskrities teises turinčio miesto burmistrui, bet kadangi jis negalįs formalaus Savivaldybių departamento reikalavimo pats apskųsti nei teismui, nei aukštesnėms administracinėms įstaigoms, todėl yra priverstas atsisakyti docentūros ir pradėtų skaityti dviejų kursų. 1926 m. spalio mėnesį J. Vileišis sugrįžo į universitetą ir pasiūlė nuo spalio 19 d. skaityti įžanginę paskaitą „Visuomenės labas kaipo teisės pagrindas“. Pridursime, kad tokia galimybė J. Vileišiui atsivėrė neatsitiktinai, nes 1926 m. liepos 31 d. mirė kitas signataras su kuriuo jam tekdavo dažnai pasiginčyti dar Lietuvos Tarybos posėdžiuose – tuometinis Savivaldybių departamento direktorius Jokūbas Šernas.

Iš to kas išdėstyta, galime reziumuoti, kad iš septynių Nepriklausomybės Akto signatarų – universiteto Kaune dėstytojų nuoseklią faktiškai visą jų sukurtos valstybės nepriklausomybės laikotarpį trukusią akademinę karjerą turėjo Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Kazimieras Steponas Šaulys ir Steponas Kairys. Ryškiausią pėdsaką savo moksliniais darbais ir tarptautinės reikšmės iniciatyvomis paliko Pranas Dovydaitis ir Mykolas Biržiška. Pastarasis be to, universitete ėjo visas aukščiausias akademines pareigas.

Literatūra:

[1]S. Kaubrys. Lietuvos (VytautoDidžiojo) universitetas Kaune. Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 711.

[2]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, Antras pataisytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 39.

[3]Ten pat, p. 52.

[4]V. B. Pšibilskis. MykolasBiržiška, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 213.

[5]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, p. 69.

[6]V.Bukaitė. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 447.

[7]A. Merkelis. Antanas Smetona, Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Vilnius: Vyčio paramos fondas, 2017, p. 295.

[8] Ten pat, p. 296.

[9]A. Katilius. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 133.

[10]Ten pat, p. 140.

[11] J.Girnius. Pranas Dovydaitis, Chicago, 1975, p. 174.

[12]Z.Ivinskis, Autobiografija, Žemaičių praeitis, Nr. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 76 – 77 (73 – 93).

[13]Ten pat, p. 176.

[14]Prof. Prano Dovydaičio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 167, l.1.

[15]J.Stražnickas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas. Kaunas: Technologija, 1999, p. 181 – 182.

[16]JonoVileišio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 819, l.9-12.