Fotografijos autorė – Audronė Tylaitė. Iš Dalios Morozovaitės asmeninio archyvo

Onutė Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

Žinoma charizmatiška aktorė Dalia Morozovaitė 2021 m. išleido pirmąją savo poezijos knygą pavadinimu su fenomenologine potyrio potekste „Lytėjimas“. Eilėraščiai unikalūs ypatinga jautra, įsiklausymu į savo širdies balsą, mėginimą pasaulį patirtį per lytėjimą, meilės akimis lydint kiekvieną žmogiškos būties judesį, kiekvieną žmogų, egzistencinėmis potekstėmis. Tai lyg knyga – padėka arba malda, o pirmasis eilėraštis yra skiriamas Mamai:

„mano mama – didis žmogus

širdis krūtinėn netelpa

jos akys – erdvė, dangus

jos akys nieko neslepia“ (Iš eilėraščio „Mamai“, p. 7).

Autorė-eilėraščių kalbėtoja-lyrinė herojė kvestionuoja meilės misiją ir svarbą:

„meilę turi skaudėti –

bijom, ko nesuprantam

leiskim vaikui kalbėti –

Dievas myliu, ne trenkia

 pamilti raukšlėtą

panages juodas

save pakylėti

suteikus paguodą“. (eilėraštis „Meilei būti pakanka“, p. 11).

Autorė žmogų savotiškai lygina su paukščiu, einančiu vieškeliu:

„žmogus-paukštis išėjo vieškeliu

vėjams galingiems pakilus

žmogus-paukštis

nieko nebijo

pakreipęs galvą žiūri

jaukinasi tyliai

nuolankiai

vandenį, žemę, orą ugnį“. (Iš eilėraščio „Liudijimas“, p. 34).

Sužavėta neseniai šviesą išvydusios Dalios Morozovaitės knygos, nusprendžiau aktorę pakalbinti ir apie gyvenimą, ir apie aktorystę, ir apie kūrybą.

Gerbiama Dalia, iš kur esate kilusi ir kokia veikla Jūsų gyvenime dominuoja?

Esu kilusi iš Aukštaitijos. Gimiau ir užaugau Leliūnuose, Utenos rajone esančiame miestelyje. Šiuo metu visą savo laiką skiriu gyvenimui. Neskirstau jo į veiklas. Kasdienybėje vyksta daug svarbesni dalykai nei scenoje ar televizijos ekranuose. Neturiu kuo puikuotis, ir nenoriu. Mokausi džiaugtis kiekviena diena, akimirka: ar tai būtų valgio gaminimas, ar namų tvarkymas, ar pokalbis su vaikais, ar susitikimas su kitais kūrėjais. Svarbu, kad visur palieku dalelę širdies. Nėra nereikšmingų dalykų.

Kodėl nusprendėte rašyti poeziją, ar dar vaidinate teatre, nes serialuose Jūsų nebematome, nors Jūs anksčiau vaidinote. Kas nutiko aktorės gyvenime, kad nusprendėte rašyti eiles?

Prieš keturis metus prasidėjo kūrybinė pauzė teatre. Nesukūriau nė vieno naujo vaidmens. Priėmiau šį iššūkį. Klausiausi. Svarsčiau. Ką visa tai man reiškia? Ką reiškia būti nematomai? Ką reiškia menininkui neišreikšti savęs? Stengiausi išlikti rami. Nesiskundžiau. Nieko nekaltinau. Laukiau. Meldžiausi, nes esu įsitikinusi, kad vaidmenis mums visiems paskirsto Dievas. Nenumiriau. Nesikankinau. Išjaučiau patirtis.

Dalia Morozovaitė. Natalijos Syčinskajos-Kolobuckienės nuotr.

Po dviejų metų tylos gimė poezija. Niekada nerašiau eilių. Net nebandžiau. Nesupratau poezijos. Žodžiai praskėlė tylą. Aš atvėriau širdį.

Scenos ilgiuosi. Bet nesinori vaidinti bet ko. Galvoju apie gyvenimo prasmę. Apie menininko funkciją. Pernai išleidau pimąją poezijos knygą „Lytėjimas“. Rengiu poezijos vakarus. Leidybos konsultantė Vitalija Maksvytė „pakrikštijo“ mano kūrybą sakraliąja poezija.

Dėkoju Dievui, kad leido taip išreikšti save. Dalinuosi savo patirtim. Liudiju, kad bet koks sunkumas gali virsti grožiu, kuris gydo ir stiprina kitus.

Koks Jūsų kelias į gyvąjį tikėjimą Dievu? Kas paskatino atsiliepti į Jo besąlygišką Meilę ir ją skleisti aplink?

Visada tikėjau Dievu. Tikėjimas nestovi vietoje. Pats Dievas kviečia į gilumą. Tereikia pasirinkti – arba sekti paskui Jį, arba ne. Juokiuosi – Jis suviliojo mane.

Visi savo kelyje turim skaudžių išgyvenimų. Kai buvo labai sunku, visa širdimi kabinausi į Dievą. Žinojau, buvau įsitikinusi, kad tai tiesiausias kelias į išgijimą. Šiandien galiu tvirtinti, kad pasirinkau teisingai. Gavau daug daugiau, nei tikėjausi. Jis pažadino manyje gyvybę. Išgydė mano žaizdas, paėmė nuoskaudas. Išlaisvino iš įvairių susivaržymų bei kitų primestų suvaržymų. Ir tai – dar ne pabaiga. Pamilau maldą. Skiriu laiko Šventojo Rašto skaitymui ir apmąstymams. Atradau save.  Savo pašaukimą. Dabar tik noriu išmokti mylėti. Save ir visa, kas yra mano. Esu be galo laiminga kurdama gyvenimą.