Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Buvęs futbolininkas, Oksforde studijavęs politinę filosofiją, gegužę 59-rių sulauksiantis Vengrijos politikas Viktoras Orbanas (Viktor Mihaly Orban) bei kovo 5-ąją 52-ąjį gimtadienį atšventęs serbų teisininkas ir žurnalistas, Serbijos prezidentas nuo 2017 m. Aleksandras Vučičius (Aleksandar Vučič) praėjusį sekmadienį pasiekė svarbias politines pergales: vieno vadovaujama Vengrijos piliečių sąjunga FIDESZ 53 proc. rinkėjų balsų laimėjo parlamento rinkimus ir jame partija gaus du trečdalius vietų, o radikalusis serbų prezidentas su 60-čia procentų balsų pakartojo savo sėkmę šiame poste ir jo koalicija „Viską galime kartu“, gavusi 43,5 proc. balsų, tikisi 122 mandatų 250 vietų parlamente.

Kitaip sakant, abu nacionalistai pratęsė savo dominavimą Vidurio Europos šalyse. Galima į tai nekreipti dėmesio, tikintis, kad Vengrijos ir Serbijos politika nei ES, nei Rusijos atžvilgiu nesikeis, tačiau dabartinio Rusijos karo Ukrainoje ir beprecedentės pasaulinės konsolidacijos fone šios pergalės įgauna išskirtinę reikšmę.

Tikslas – įtikti Maskvai

7 milijonus gyventojų turinti Balkanų respublika nuo seno yra Rusijos farvateryje. Ji jau keletą dešimtmečių kartoja tą patį nacionalistinį motyvą: per Balkanų karą, kai serbai ėmė naikinti buvusiose Serbijos provincijose gyvenusius etninius albanus, 1999 m. NATO jiems smogė skaudų smūgį, kurį Belgradas savo propagandoje dabar naudoja kaip genocidą. Daugeliui serbų rinkėjų šis pavydėtinai vieningas sprendimas iki šiol yra agresijos pavyzdys, kuris lyginamas su Rusijos karu Ukrainoje.

Bet prezidentas A. Vučičius nebuvo dogmatiškas: jis oficialiai pasmerkė Rusiją Jungtinėse Tautose, bet nepaskelbė sankcijų Maskvai. Serbijoje daugybė gyventojų teigiamai vertina Kremlių ir palaiko Rusijos karą Ukrainoje. Politikas elgiasi panašiai kaip V. Putinas karo metu: perima žiniasklaidos ir vyriausybės tarnybų kontrolę, o prieš pat rinkimus it kaulą rinkėjams numeta socialinių išmokų paketą – 16–29 metų asmenims suteikia po dvi 100 eurų paramos išmokas.

Dešimtmetį būdamas prezidento poste A. Vučičius ne kartą reiškė pritarimą Maskvai. Ne kartą jis ilgokai laukė priimamajame pas V. Putiną, kuris paprastai nemandagiai vėluoja į savo pavaldinių priėmimus. Bet 2020 m. rugsėjį Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova A. Vučičių susitikime Baltuosiuose rūmuose, kai jis lyg mokinukas sėdėjo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, prilygino pagrindinei filmo „Esminis instinktas“ herojai (ją vaidino žavingoji Sharon Stone), kuri, jeigu atsimenate, išsižergus demonstravo savo grožybes.

Tuomet Serbijos lyderis, kaip paklusnus Kremliaus mokinukas, nutarė nekreipti dėmesio į šią nepadorią užuominą, bet V. Putino atsiprašymą dėl pavaldinės palyginimo priėmė džiaugsmingai. Prarijęs kartėlio piliulę politikas vis tik atsisakė dalyvauti bendrose karinėse pratybose Baltarusijoje,  be to netikėtai drauge su ES atmetė Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus, taip pat kritikavo milicijos represijas prieš protestuotojus, reikalaujančius A. Lukašenkos atsistatydinimo.

Sumaniai laviruodamas tarp ES, NATO ir Rusijos (Serbija pretenduoja kada nors tapti euroatlantinių organizacijų nare), teisininko diplomą turintis A. Vučičius tvirtina esąs už europinį kursą, gerus santykius su visomis šalimis, bet negadins santykių su tradiciniais draugais, nepaisydamas, ką jie bedarytų. Pasisakydamas už neutralumą, politikas sako: „Serbija niekada neišmes Dostojevskio iš mokyklų programos, o iš operos – Čaikovskio, tad mes palaikysime ne šiaip sau korektiškus ir partneriškus, bet ir draugiškus santykius su Rusijos Federacija“. Čia jis jau nekalba apie karą Ukrainoje, kad išvengtų to kraupaus ir Maskvai nepriimtino žodžio „karas“…

Radikalas veda į aklavietę

Šešeriais metais vyresnis V. Orbanas ne toks diplomatiškas. Jis atvirai provokuoja Europos Sąjungą nesutarimams, su rinkėjais žaidžia „tautinio identiteto“ korta, yra tituluojamas radikaliausiu Europos valstybės vadovu. Jo įsitikinimų lūžiai akivaizdūs.

1989-ųjų birželį Budapešto Didvyrių aikštėje ilgaplaukis aktyvistas kelias dienas neskusta barzda stovėjo priešais krūvą mikrofonų ir rėžė kalbą, įaudrinusią 250 tūkst. čia susirinkusių vengrų ir dar milijonus prie televizorių ekranų. Vyko Vengrijos 1956-ųjų antikomunistinio sukilimo lyderių palaikų perlaidojimo ceremonija. Jis pareikalavo laisvų rinkimų ir sovietų pajėgų palikti jo šalį. Ir vos po kelių mėnesių komunizmas buvo iššluotas iš Vengrijos ir kitų Rytų Europos šalių.

Praėjo dar 28 metai, ir V. Orbanas, dabar jau Vengrijos ministras pirmininkas, Transilvanijoje rėžė visai kitokią kalbą, stovėdamas priešais ištikimiausius savo partijos sekėjus. Dabar jis gąsdino rinkėjus Europos „nukrikščioninimu“, imigrantų antplūdžiu ir ragino statyti sienas. Gimęs vargingoje kaimiečio šeimoje, kai tėvas jį mušdavo (jis pats to neslėpė), prisiekęs komunistų priešas virto ir Briuselio priešu. Politologai jį vertina kaip tipiškos diktatūros atstovą: Vengrijoje sugriauta teismų nepriklausomybė, į svarbiausius postus paskirti ištikimi V. Orbanui sekėjai, visuomeninė žiniasklaida paversta propagandos mašina, o palankiems oligarchams leista nusipirkti daugumą nepriklausomų žiniasklaidos priemonių. Jis vadinamas ryškiausiu nacionalistinės konservatyvios valdžios pavyzdžiu Europoje. Čia nacionalizmas vartojamas kaip iškreipta tautinės sąmonės ir išskirtinumo sąvoka.

Pasak Oksfordo universiteto Europos studijų dėstytojo Timothy Gartono Asho, Vengrija nėra griežtos diktatūros šalis. Jos nesutapatinsi su V. Putino ar A. Lukašenkos režimu. „Tačiau tai nėra ir liberali demokratija. Tai kažkoks hibridinis, pusiau autoritarinis režimas. Tai kelia fundamentalius klausimus apie ES esmę: ar ji iš tiesų yra demokratijų bendrija?“ – svarstė ekspertas.

Jis atvirai padlaižiauja Maskvai, tariamai gindamas Vengrijos suverenumą. Premjeras nori pasirodyti kaip mažytės Vengrijos gynėjas prieš ES ir nuo 2015 m. puolančias musulmonų minias, grasinančias ją praryti. Ar ne tokius argumentus naudoja Rusijos ir Baltarusijos režimai, bauginantys savo gyventojus žmogėdriškais Vakarų kėslais?

Karas Ukrainoje – dar vienas testas V. Orbanui. Jis pareiškė nesutinkąs su Vakarų sankcijomis Rusijai ir prie jų neprisijungsiąs, bet jų ir nevetuos. Vengrijos istorikas, knygos „Putino Rusija“ autorius Zoltanas Biro sako, kad V. Orbano suartėjimas su V. Putinu ir „tradicinių vertybių“ (jo žodyne šis terminas dažnas) deklaravimas visiškai nesiderina su Budapešto požiūriu į karą Ukrainoje. Atmetęs bet kokią pagalbą Kijevui ir apsižodžiavęs su V. Zelenskiu, Vengrijos premjeras šalį stato į keblią padėtį: Rusija vis labiau izoliuojama, Ukraina galų gale išsiropš iš karo ir netekčių duobės, o kur tada atsidurs Vengrija? Kokia įtampa tvyros prie Vengrijos ir Ukrainos sienos, kaip jausis 150 tūkst. Ukrainoje gyvenančių vengrų? Ar Budapeštas prisimins 1956 m. teiktą demokratinių jėgų paramą Vengrijos sukilimui prieš sovietinę invaziją, ypač kai šia parama po 30 metų propagavo ir naudojosi pats V. Orbanas? Jo nekenčiami žodžiai „Briuselis“, „Georgas Soroshas“, „Europos Sąjunga“ ir kiti tampa sunkia našta septynių milijonų tautai. Gal ne šiandien, o ateityje.

Kodėl pritilome?

Lyginti A. Vučičių ir V. Orbaną beprasmiška. Abu yra autokratiniai lyderiai, žaidžiantys nacionalizmo korta su tautiečiais, vaidinančiais neutralumą ir siekiančiais savo politinių klanų gerovės. Bet mums svarbus Lietuvos santykis su tokiais „pseudotautiniais“ režimais. Prieš dvejus metus užsienio reikalų ministras G. Landsbergis pasiūlė Vengrijos premjero V. Orbano partiją FIDESZ pašalinti iš centro dešiniuosius vienijančios Europos liaudies partijos dėl antidemokratinio elgesio. 2019 m. kovą jis laišku kreipėsi į Europos liaudies partijos prezidentą Josephą Daulą (Žozefą Dolą) su raginimu „pradėti partijos narystės vertinimo procedūrą“. Ši iniciatyva nublanko ir liko be atgarsio, nes po keleto mėnesių vyko Europos Parlamento rinkimai.

Tačiau šiandien Lietuva kitokia. Jos požiūris į apsimestinį neutralumą yra ryžtingesnis. Todėl parama V. Orbanui, kurią visai neseniai reiškė kai kurie mūsų šalies politikai, visuomenininkai,  euroskeptikai ar „antisorošiniai“, neteko prasmės. Kodėl jie tyli dabar, kai reikia vertinti tokių režimų meilę V. Putinui? Suprantu diskusijas dėl migrantų, kritiką neryžtingai ES ir Vakarams, tačiau Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje palankumas demonstruojamas ne tuo adresu.

Ir vargu ar užtenka nušvilpti Serbijos krepšinio komandą, kuri „Žalgirio“ arenoje nesutiko imti rankas plakato „Stop War“. Šio tarptautinio renginio organizatoriams reikėjo tvirtai nuspręsti – atsisakyti žaisti su karo rėmėjais…

Juk ne veltui turime seną posakį: baisiausi yra abejingieji, nes jų tyliu sutikimu pasaulyje vyksta didžiausios piktadarybės.