Česlovas Iškauskas, asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Gegužės pradžia kupina įvairiausių švenčių, atmintinų dienų, profesinių datų, sukakčių. O šią dekadą užbaigia iki šiol visuomenę kiršinantis sutapimas: kartu švenčiama ir Europos diena, ir sovietinės pergalės prieš nacistinę Vokietiją metinės.

Dėl pastarųjų sukakčių ietys laužomos jau seniai, diskusija paaštrėjo, kai Lietuva tapo NATO ir ES nare, o kitokių spalvų ji įgavo dabar, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Manoma, kad jo planuotojas V. Putinas gegužės 9 – ajai sugalvos padovanoti nors ir mažytę, nors ir menamą laimėjimą šiame atviro genocido fronte. Sakykime, Maskvos „vanagai“ nutars, kad kažkelinta „specialiosios karinės operacijos“ fazė baigta ir dabar reikia skelbti tikrą karą Ukrainai, o kartu – ir visiems Vakarams. Tarsi iki šiol vyko nekalta neskausminga su anestezija atlikta vietinė operacija, kurios tikslas, medicinos terminais, iki galo amputuoti Donecko ir Luhansko sritis bei atverti sausumos kelią link Krymo…

Ar suklydo Šv. Tėvas?

Bet kai šių eilučių autorius jau kaupė medžiagą komentarui apie šių dviejų datų koliziją, jį iš vėžių išmušė keletas naujienų. Antradienį visus pranešimus nustelbė Šv. Tėvo Pranciškaus interviu Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“, kai, kalbėdamas apie Rusijos karą prieš Ukrainą, popiežius pareiškė, kad, nors ir nesakė, kad NATO buvimas netoliese esančiose šalyse „išprovokavo“ Maskvą, bet – tai „galbūt palengvino“ invaziją…

Vertėjai iš italų kalbos teigia, esą popiežius aljanso elgesio apibūdinimui pavartojo žodį „lojo“. Tokia leksika nedera net eiliniam politikui, jau nekalbant apie diplomatinę kalbą, juo labiau – aukšto dvasininko. Bet Seimo narys, TS-LKD frakcijos atstovas Paulius Saudargas, abejojantis vertimo tikslumu, tikisi, jog klaida bus ištaisyta. „Aš manyčiau, jei popiežiaus žodžiai teisingai interpretuojami ir nepasiklydome vertime, kaip kartais būna, jis irgi galbūt po tam tikro laiko sakys, kad suklydo“, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė P. Saudargas.

Šv. Tėvas gana švelniai kalbėjo apie agresyvią Rusijos politiką, vis dar tikėdamasis susitikti su V. Putinu, kuris „turėtų atidaryti langelį“. Į Kijevą vykti jis atsisakė, taręs, kad ten „pasiuntė du savo bendradarbius – kardinolus Czerny ir Krajewskį“. Netiesiogiai popiežius Pranciškus tvirtino, jog ginklų tiekimas Ukrainai tik komnplikuoja padėtį šioje šalyje… Ryžtingesnis jis buvo, kalbėdamas apie santykius su Maskvos patriarchu Kirilu, kurį pavadino „Putino klapčiuku“.

Pasipylė daug šio Popiežiaus interviu interpretacijų – nuo atvirai jį smerkiančių iki manančių, kad Šv. Tėvo kaip dvasininko kalba turi ypatybių, kurios ne visada suprantamos pasauliečiams, pasikliaujantiems netobulais vertimais ar nepaisantys ganytojiškų intonacijų. Tikimasi, kad Vatikanas išplatins šio interviu paaiškinimą, o gal ir pats Šv. Tėvas jį patikslins, jeigu jau politikuodamas rizikuoja reikšti katalikų pasaulio poziciją skausmingais nūdienos klausimais…

Melagienų meistras

Užkietėjusio Rusijos URMininko Sergėjaus Lavrovo sąmojus, kaip pasakytų tautietis, – nei į tvorą, nei į mietą. Sekmadienį savo pokalbyje su italų (vėlgi!) mediagrupės „Mediaset“ atstovu šis niūrus V. Putino klerkas pasamprotavo antisemtine tema. Jis pavadino žydus „didžiausiais antisemitais“, o paskui paskelbė seniai žinomą konspirologinę melagieną – esą „Hitleris turėjęs žydiško kraujo“. Visa tai taip ir liktų aukštam Rusijos pareigūnui nederamais „feikais“, jei jie nebūtų taikomi Ukrainos lyderiui, žydų kilmės prezidentui Volodimirui Zelenskiui. Tokios sąsajos tik pagrindė karo Ukrainoje išvakarėse pasakytą V. Putino „denacifikacinę“ kalbą. S. Lavrovo perliukai skaudžiai užgavo Izraelį, kurio užsienio reikalų ministras Yairas Lapidas kalbą pavadino „neatleistina ir skandalinga“ ir pareikalavo, kad Maskva atsiprašytų.

Kur ten! Rusijos užsienio reikalų ministerija, gindama savo ministrą, išplatino pranešimą, esą Izraelis iš tikrųjų remia “pronacistinį Ukrainos režimą”, nors visiems žinoma, kad Tel Avivas yra gana nuosaikus vertindamas Rusijos karą. Taigi, Rusijos ir Izraelio santykiai pašlijo, o S. Lavrovas liko it apsikvailinęs sąmokslo teorijų platintojas.

Tiesą sakant, įvairūs šaltiniai tvirtina, kad Adolfas Hitleris iš tiesų galėjo turėti žydiško kraujo. Dar 2011 m. DELFI rašiau (https://www.delfi.lt/archive/ciskauskas-zydai-ahitlerio-tarnyboje.d?id=47679299): “Manoma, kad A.Hitlerio senelis buvo žydas. Teorija tokia: Adolfo tėvas Aloisas buvo nesantuokinis vaikas. Kadangi Hitlerio senelė tarnavo namų šeimininke pas žydą, tikėtina, kad A.Hitlerio tėvas turėjo žydiško kraujo. Vėliau nacių lyderis bijojo, kad šis faktas neiškiltų viešumon. Pavojų kėlė viena giminaitė, kuri galėjo išplepėti apie nacių vadovo kilmę. Vokiečių leidinys “Facts” rašė, kad A.Hitlerio giminaitė Aloizija, namuose vadinta Luiza, gimė 1891-aisiais, dvejais metais vėliau, negu būsimasis fiureris, t.y buvo beveik vienmečiai. Ir Hitleris, ir Aloizija anksti neteko tėvų. Būsimojo kanclerio tėvas mirė, kai Adolfui buvo 14 metų, Aloizijos – po metų, kai jai buvo 12.

“Facts” nurodo, kad nėra žinių, ar po to šios šeimos turėjo kokių nors ryšių. Bet A.Hitleriui rengiantis tapti kancleriu, jo kilme susidomėjo to meto laikraščiai. Kai kurie iš jų pranešė, kad Moravijos Polnos mieste suradę žydų su Hitlerio pavardėmis, o laikraštis “Osterreichische Adendblad” 1933 m. vasarą paskelbė publikaciją, pavadintą “Sensacingi žydų Hiutlerių pėdsakai Vienoje”, ir išspausdino mirusių žmonių antkapių nuotraukas iš Vienos žydų kapinių. Fonetinis sąskambis, laikraščio nuomone, turėjo patvirtinti kraujo ryšį. Šeši Hiutleriai (kitų nuomone, Hidleriai) tebėra žydų, palaidotų Vienoje, sąrašuose.

Tačiau po kelių dešimtmečių giminaičių – Aloizijos ir Adolfo – keliai paslaptingai susikirto dar kartą: 1940 12 10 neva šizofrenija serganti Aloizija tiesioginiu A.Hitlerio įsakymu buvo nunuodyta dujų kameroje Harthaimo konclageryje Austrijoje. Nepaigeidaujama liudininkė nutildyta amžiams.”

Taigi, ši teorija seniai nukeliavusi užmarštin ir nieko nedomina. Bet Rusijos propagandos klapčiukai vėl išknisa panašius niekus, kad juos pateiktų ant melo ir nusikaltimų prifarširuoto padėklo, pateisindami agresijas ir karus prieš suverenias tautas.