• Andruś Mastyka, www.gudija.lt

Černobylio AE avarija yra didžiausia žmogaus sukelta katastrofa Gudijos istorijoje. Jos padariniai turi tiesioginės įtakos dabarčiai: aplinkosaugos, medicinos, žemės ūkio ir kitose srityse. Kaip žinia, šios katastrofos vaidmuo tiek Gudijos, tiek tuometinės Sovietų Sąjungos socialiniame ir politiniame gyvenime – didžiulis.

Tačiau šiandien, nepaisant tariamos istorinės reikšmės, Černobylio tragedija prarado savo, kaip nacionalinės gudų atminimo vietos, prasmę:

• Černobylio tema nebeužima svarbios vietos socialinėje ir kultūrinėje erdvėje;

• Černobylio problema suvokiama lokaliai, apribojama Homelio sritimi ir kai kuriomis kitomis užterštomis teritorijomis;

• viso to pasekmė: valstybė, tyliu Baltarusijos visuomenės sutikimu, pradėjo savo branduolinę programą.

 

 

Paminklas Chojnikuose, skirtas pagerbti energetikams, kurie dalyvavo likviduojant avariją Černobylio atominėje elektrinėje

Kolektyvinė katastrofos atmintis formavosi veikiama vėlyvosios SSRS kultūrinės atminties, kuri vėliau didžiąja dalimi buvo perimta dabartinio Baltarusijos režimo. Ypač ryškios sovietinės atminimo tradicijos įtakos, kuriose pagrindinę vietą užėmė Didysis Tėvynės karas. Tai pasireiškė 1986 metų tragediją lyginant su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Tokį požiūrį į Černobylio atminimą sovietmečiu daugiausia lėmė objektyvūs veiksniai, nes 1986 metų įvykius tiesioginiai dalyviai ir liudininkai vertino kaip karinius veiksmus: karo padėtis ir karinių dalinių panaudojimas padariniams likviduoti, civilių mobilizacija į likvidatorių gretas, priverstinė užterštos teritorijos gyventojų evakuacija ir t. t.

Kita vertus, toks branduolinės katastrofos suvokimas vyravo visoje sovietinėje kultūrinėje erdvėje. Sovietų Sąjungoje, panašiai kaip ir posovietinėje erdvėje, valstybė ėmėsi monopolistinio atminties išsaugojimo ir istorijos kūrimo. Pagrindinis vėlyvojo sovietmečio istorinės atminties leitmotyvas buvo karo, ypač pergalės, atminimas. Buvo sukurti memorializacijos principai, įamžinimo praktika, taip pat istorinių žinių ir vertybių perdavimo tam tikrais kanalais ir veikėjais sistema. Tam tikra prasme šie modeliai buvo pritaikyti Černobylio katastrofos atminimo procesui.

 

 

Paminklas avarijos likvidatoriams Rečycoje

Toks požiūris į avariją matomas ne tik to meto valstybės politikoje, bet ir viešojoje erdvėje. Pavyzdys – žurnalistinė ir visuomeninė rašytojo Aliesio Adamovičiaus veikla. Jis buvo vienas pagrindinių veikėjų, vėlyvuoju sovietmečiu formavusių Didžiojo Tėvynės karo atminimą literatūroje. Būtent jis savo kūryboje pateikė tokias tezes kaip „du kartus chatyniečiai – Chatynės ir Hirosimos tauta“ arba „Chatynas traukia Hirosimą“. Tai yra tiesioginės paralelės tarp Antrojo pasaulinio karo įvykių ir 1986-ųjų tragedijos: Chatynas – tai 1943 metais nacių kartu su jo gyventojais sudegintas kaimas, kurio vietoje 1969 metais buvo sukurtas garsus memorialinis kompleksas.

Kadangi nebuvo ypatingos Černobylio, kaip absoliučiai neįprasto ir naujo tragiško reiškinio, kultūrinio supratimo ir suvokimo schemos, aktyvavosi socialinėje kultūrinėje erdvėje jau veikę automatiniai mechanizmai. Buvo perimtos reikšmės ir patosas, kurie visuomenei turėjo būti perduoti per įvykio atmintį. Todėl Černobylio diskurse atsirado herojų ir nesavanaudiškos kovos su branduoline grėsme aukštinimas. Jei Antrojo pasaulinio karo atveju veteranas tapo figūra, perteikiančia praeities atmintį ir to, kas įvyko, reikšmę, tai Černobylio atminimui tokia figūra pagal analogiją yra likvidatorius. Iš karto po avarijos pradėjo formuotis padėkų, privilegijų ir pagarbos likvidatoriams sistema. Tokiu būdu likvidatorius tapo įrankiu, kurio pagalba ugdomas pilietiškumas, jam suteikti autoritetingo, herojiško ir pasišventusio asmens bruožai. O pats likvidavimas – pagal analogiją su karine operacija – numato tam tikrą pergalingą rezultatą, kuris, iš vienos pusės, pabrėžia likvidatorių nuopelnus ir vaidmenis, o iš kitos – suteikia radioaktyviosios taršos nugalėjimo pojūtį, tikėjimą galimybe visiškai įveikti avarijos pasekmes. Tai padeda iš kolektyvinio suvokimo pašalinti nuolatinį branduolinės katastrofos keliamo pavojaus jausmą, ypač kai didėjančio radiacinio fono pasekmės turi ilgalaikį, bet tiesiogiai nejaučiamą poveikį visuomenės sveikatai.

 

 

Paminklas vairuotojams–likvidatoriams Homelyje

Tuo pačiu metu likvidatoriai yra įvairiatautė, uždara ir korporatyvinė bendruomenė, kuri skaičiumi neprilygsta Antrojo pasaulinio karo veteranams. Ši žmonių grupė yra per maža ir per daug apribota, kad padėtų Černobyliui tapti nacionaline gudų atminties vieta.

Panašiai kaip sovietiniame požiūryje į karo atminimą, Černobylio avarijos diskurse herojiškas veiksnys užgožia aukų atminimą. Priežastis, kodėl aukų atminimas lieka neakcentuotas, įskaitant labiausiai užterštų vietovių gyventojus, kurių daugelis buvo priversti persikelti iš gimtųjų vietų į kitus Baltarusijos regionus, yra ta, kad jų tragedija nebuvo iki galo visuomenės suvokta ir priimta. Valstybės parama šiems žmonėms iš esmės apsiribojo materialine pagalba ir medicinine priežiūra sudėtingais socialinės ir ekonominės transformacijos laikais devintojo dešimtmečio pabaigoje. Bendro ekonominio nuosmukio sąlygomis likusi visuomenės dalis dažnai Černobylio migrantų padėtį vertino kaip pernelyg privilegijuotą. Tai sukėlė papildomą šios grupės stigmatizavimą ir tam tikrą jos susvetimėjimą. Todėl šie žmonės stengėsi viešai nesureikšminti savo kaip „aukos“ statuso ir užsisklendė vadinamųjų „černobyliečių“ bendruomenėje. Vyksta atminties regionalizavimas, kai migrantai pirmiausia save sieja su Černobylio sritimi ir avarijos sukeltais nuostoliais. Tokius procesus skatina egzistuojanti regioninė atminimo praktika ir iškeltų kaimų „chatinizacijos“ procesas. Užterštose teritorijose esantys kaimai yra „palaidojami“ saugumo sumetimais, tai yra, namai ir ūkiniai pastatai tiesiogine prasme įkasami į žemę pasitelkus statybinę techniką. Vienintelis ženklas, kad kaimas buvo, yra kapinės, kuriose iki šiol laidojami buvę gyventojai, panorę ilsėtis savo gimtojoje žemėje. Dažnai užkastų kaimų vietose statomi paminklai ar atminimo lentos, kurie neretai atsiduria greta paminklų, skirtų nacių sunaikintiems kaimams. Nacionaliniu lygmeniu nebuvo sukurtas atskiras muziejus, skirtas katastrofai. Eksponatai yra tik regioniniuose nukentėjusių vietovių muziejuose ir Černobylio rajonų etnografijos muziejuje Brahine. Dėl visų šių veiksnių masinėje sąmonėje „Černobylis“ ir „černobyliečiai“ reiškia tik aiškiai apibrėžtas sritis ir žmones iš ten.

 

 

Paminklas iškeltiems gyventojams ir užkastoms gyvenvietėms atminti Jelsko rajone

Vėlyvuoju sovietmečiu susiformavęs požiūris į Černobylio atminimą buvo transliuojamas Lukašenkos režimo pradžioje. Tai buvo tas pats herojiškas pasakojimas apie avarijos pasekmių įveikimą, kur pagrindinis veikėjas yra likvidatorius. Tačiau laikui bėgant diskursas keitėsi, ėmė formuotis samprata, kad būtent Baltarusijos valdžiai pavyko efektyviai įveikti nelaimės pasekmes ir pradėti įsisavinti „anksčiau užterštas“ teritorijas. Tai buvo derinama su pagalbos nukentėjusioms vietovėms ir socialinės paramos gyventojams mažinimu, įskaitant oficialaus statuso atėmimą iš likvidatorių (jie buvo prilyginti eilinėms avarijos aukoms). Tokie veiksmai turėjo dar labiau sumažinti katastrofos ir jos pasekmių svarbą visuomenės akyse. Tokiu būdu buvo naikinami barjerai siekiant plėtoti savo branduolinę programą ir gauti naudos išnaudojant užterštas teritorijas. Dėl tų pačių politinių priežasčių pagrindinis vaidmuo „sėkmingai“ įveikiant avarijos pasekmes dabar tenka valstybei (ir, žinoma, jos vadovui), kas buvo aiškiai pabrėžta neseniai Lukašenkai lankantis šiose teritorijose, kur jis pasakė: „gerai pravažiavome Černobyliui per snukį“.

Reikia pastebėti, kad visuomenė nebuvo visiškai abejinga tokiai valstybės politikai. Dar Sovietų Sąjungos laikais, 1989 metais, įvyko pirmasis „Černobylio kelias“. Nesankcionuotose eitynėse Minske dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių. 1996 metais avarijai atminti skirtos eitynės atsinaujino ir nuo to laiko vyko kasmet. Priklausomai nuo represijų intensyvumo, jose dalyvaudavo nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių žmonių. Šiame kontekste nereikia pamiršti Sviatlanos Alieksijevič. Nobelio premijos laureatė (2015 m.) daug rašė apie gudų istorinę atmintį ir nemažai dėmesio skyrė Černobyliui. Vis dėlto režimas neleido šioms iš apačios kylančioms iniciatyvoms įsitvirtinti Gudijos kultūroje ir kasdieniame visuomenės gyvenime.

 

 

„Liūdesio“ memorialas su Chojnikų rajono išnykusiais kaimais (Chojnikuose)

Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, galima teigti, kad iš karto po nelaimės Baltarusijai nepavyko „nacionalizuoti“ Černobylio tragedijos, nors tragedijos reikšmė respublikai savo laiku buvo ypač didelė. Laikui bėgant tragedija tampa tolimos sovietinės praeities reiškiniu, virsta vietine avarija, reikšminga tik tam tikroms socialinėms grupėms ir konkrečiam regionui. Tai daugiausia lėmė Lukašenkos režimo vykdoma atminties politika, kuri sąmoningai švelnina ir menkina avarijos pasekmes.

 

 

Skulptūrinė kompozicija Naroŭlėje, skirta atminti iškeltiems rajono kaimams