Stasys Raštikis su Lietuvos kariuomenės vėliava ceremonijos metu 1939 m. lt.wikipedia.org nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Rašydamas apie nedidelį Rytų Aukštaitijos miestelį Dūkštą – buvusį rajono centrą, svarbų transporto mazgą, nuožmių kovų su okupantais lenkais ir Armija Krajova smogikais vietą – paminėjau čia gimusių ir veikusių garsių žmonių pavardes. Na, sovietinei partizanei Marytei Melnikaitei, vietos senolių pasakojimais, kovose su naciais pasižymėjusiai ir tam tikromis paslaugomis savo būrio draugams, daug vietos neskirsime. Geriau prisiminkime išties iškilią asmenybę, kuri apie 14 metų iki jaunuolio amžiaus gyveno Senajame Dūkšte – vos už kelių kilometrų į šiaurę nuo miestelio link Salako.

Turiu galvoje Stasį Raštikį – Lietuvos kariuomenės vadą, generolą, politiką, Lietuvos krašto apsaugos ministrą. Šias atsakingas pareigas Vlado Mirono vyriausybėje jis ėjo vos devynis mėnesius, bet labai sunkiu laikotarpiu – nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Visa Europa jau buvo kaustoma Vokietijos reicho baimės, o Vilniaus kraštas, taip pat ir Dūkšto valsčius, braškėjo nuo paskutinių lenkų okupacijos mėnesių ir artėjančios bolševikų grėsmės.

Vartau S. Raštikio prisiminimų dvitomį „Kovose dėl Lietuvos“*. Mano rankose jis atsidūrė iš garsios, šiandien jau garbaus amžiaus sulaukusios pedagogės iš Švenčionėlių Apolonijos Duksienės ir jos sūnaus Aloyzo. Šis leidinys pakartotinai išleistas Los Andžele pagal fotografuotą 1956 m. leidimą. I tomo įvade generolas rašo: „Skaitykite, mieli tautiečiai, šiuos seno kario atsiminimus, skaitykite ir supraskite jį. Tegu iš mano darbų ir klaidų pasimokys kiti mano tautos broliai, ypač mūsų jaunimas ir būsimieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai“. Ir tituliniame puslapyje dedikuoja: „Šią pirmąją atsiminimų dalį skiriu savo mylimajai Tėvynei ir mielajai Lietuvos kariuomenei“.

Autorius prisipažįsta, kad atsiminimus pradėjo rašyti dar 1922 m., grįžęs iš bolševikų nelaisvės į Velžių dvarą Panevėžio apskityje. Juos rašė su pertraukomis apie 33 metus – iki 1955 m., kai jau gyveno Santa Monikoje, Kalifornijoje. Pabrėždamas praeities pamokas ateičiai, generolas ypač mėgo britų posakį “Hats off to the past, coats off to the future” (“Praeičiai nusiimkime kepures, ateičiai – švarkus”; kitaip sakant, gerbkime praeitį, dirbkime ateičiai).

Pirmąją prisiminimų dalį jis pradeda ne Kuršėnais, kur 1896 m. rugsėjo 13 d. (pagal naująjį kalendorių) gimęs, bet Senuoju Dūkštu, į kurį kartu su tėvais atsikėlė būdamas gal vos penkerių, 1901-aisiais. Kaip rašo generolas, tėvas Bernardas Raštikis buvo kilęs iš Telšių apskrities Sedos valsčiaus Žadeikių kaimo. Po kelių dešimtmečių metų čia, Latvijos pasienyje, aktyviai veiks ir bolševikai, ir bermontininkai, ir visokie kiti samdiniai, norėdami pasmaugti jauną Lietuvos respubliką. Nuo jų Lietuvos kariuomenės savanoris labai nukentės.

Taigi, S. Raštikio seneliai Antanas Raštikis ir Plecida Butaitė-Raštikienė buvo „kieti“ žemaičiai, bet didelių turtų neužgyveno. Jie buvo baudžiauninkai, vėliau tapo ūkininkais vidutiniokais. Senelis buvo kaimo siuvėjas, jo abu sūnūs Kazimieras ir Bernardas taip pat siuvėjavo. Generolo tėvas gimė 1867 m., jis ieškojo lengvesnio darbo, ėmė tarnauti liokajumi pas Kuršėnų dvarininką, Žemaičių žemės teisėjo Jurgio Gruževskio palikuonį Edvardą. Vedė našle likusios kuršėniškės vyresniąją seserį Anastaziją Vilkauskaitę, ir per ketverius metus jiems gimė trys sūnūs – Stasys, Andriejus ir Genrikas.

Pažinodamas visą Kuršėnų aukštuomenę, B. Raštikis bendravo su kunigu Špokausku, kurį 1901 m. perkėlė į Dūkštą. Kartu pasikvietė ir tėvą, kuris Dūkšto bažnyčioje tapo zakristijonu, čia su pertraukomis išbuvęs apie 40 metų. Tą pertrauką praleido Dūkšto lietuvių vartotojų kooperatyvo vedėjo pareigose. Bažnyčioje tarnavo prie klebonų Špokausko, Ledzinsko ir Vaičiūno. Be to kunigams jis siuvo ir taisė sutanas, o šalia esančiame Kazimiero Daugėlos, vėliau Tomo Zano dvare, kurį labai jautriai prisimena generolas, būdavo vyresniuoju liokajumi, taip pat rašydavo metrikus, platindavo laikraščius „Šaltinis“, „Vienybė“, buvo knygrišys. B. Raštikis išdažė Dūkšto bažnyčios vidų ir išorę, altorių, taisė laikrodžius, isteigė foto ateljė. Žodžiu, buvo Dūkšto šviesulys ir „visų rankų meistras“.

Būsimas generolas įsimylėjo šį kraštą. Jo prisiminimuose ryški meilė ežerams, paprastiems pamaldiems žmonėms, nuostabiai gamtai, bažnyčiai. Atrodytų, kad čia buvo jo tikroji gimtinė. Besimokydamas Dūkšto pradinėje mokykloje, patyrė didžiulę nelaimę: susirgo motina, ji buvo paralyžuota – atėmė ranką, koją, kalbą. 11 mėnesių išgulėjusi sunkios ligos patale, pragyveno dar dvejus metus ir mirė. Palaidota, kaip rašo autorius, 1956 m. sudegusios Dūkšto (turbūt Senojo Dūkšto arba Dūkštelių) bažnyčios šventoriuje greta Stasio mamos motinos. Čia išlikęs antkapis su metaliniu dailiu kryžiumi bei atnaujintu užrašu, bet jame – Anelės Raštikienės pavardė be jokių datų, todėl neaišku, ar čia palaidota generolo senelė ar kita giminaitė; juk motinos vardas buvo Anastazija…

Būnant jam trečioje progimnazijos klasėje, tėvas vedė ūkininkaitę Antaniną Vaitkevičiūtę. Jiems gimė keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. Šių netikrų Stasio Raštikio seserų ir brolių likimai prisiminimuose nėra aprašyti, o štai Stasio žmonos Elenos Smetonaitės (Antano Smetinos brolio Motiejaus dukters) ir jų vaikų likimas vingiuotas ir tragiškas. Gi 74 m. amžiaus invalidas tėvas su po gangrenos amputuota koja ir sirgdamas plaučių uždegimu su žmona bei dviem vaikais tą lemtingą 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. Nei jo, nei vaikų kapai nežinomi, rašo S. Raštikis.

Dūkšto laikotarpis baigiasi 1919 m. pradžioje, kai 22 metų jaunuolis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tuo metu Dūkštas buvo užimtas bolševikų, gi po pusantrų metų jis pateko į kitų okupantų – lenkų gniaužtus. Tiek tėvas, tiek brolis Genrikas buvo persekiojami, pastarąjį Vilniaus krašto administratoriaus, pulkininko Liudviko Bocianskio (Ludwik Bociański)  įsakymu su šeima brutaliai ištrėmė už demarkacinės linijos, atėmę visą užgyventą turtą.

Generolas Stasys Raštikis Berlyno Kaiserhofo viešbutyje kalbasi su Vokietijos admirolu Wilhelmu Kanariu ir Užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribentropu. 1939 m. balandžio 21 d. Bundesarchiv, Bild 183-H28859 / CC-BY-SA 3.0

Grįždamas į savo vaikystę prisiminimuose S. Raštikis dar kartą prisimena Dūkštą, Senojo Dūkšto (Dūkštelių) apylinkes, Zano dvaro grožį, skaidrius žuvingus Persveto, Persvetaičio, Samanio, Dūkšto, Švento, Trilypio, Dysnų ežerus, kurie supa šiuos Aukštaitijos miestelius. Jautriai aprašydamas Sutvirtinimo sakramento aplinkybes 1908 m. ar švento Jurgio vardo suteikimo istoriją, Stasys negaili švelnių įspūdžių broliui muzikantui Andriejui, grojusiam Dūkšto „vakaruškose“ su to meto garsiu klarnetininku Adolfu Labucku. Muzikuoti bandęs ir Stasys: Zarasuose nusipirko…balalaiką. Gi kitas brolis Genrikas įsigijo smuiką, net buvo suorganizavęs kanklių orkestrą.

O Stasiukas dažnai vykdavo ir Dūkšto miestelį parnešti klebonui laikraščių ir pašto, tad mėgo stebėti iš Peterburgo į Varšuvą riedančius traukinius. Gal tuomet, žiūrint į dundančius vagonus, gražius ponų parėdus, jam atsirado svajonė ištrūkti iš šio uždaro kampelio? Galbūt ji gimė tada, kai tėvas, zakristijonavęs Dūkšto bažnyčioje, vieną dieną perdavė sūnui klebono pasiūlymą stoti į kunigų seminariją. Tada ilgai svarstęs S. Raštikis sutiko. Tačiau Dūkštą 1918 m. žiemą palikus vokiečiams ir čia įžengus raudonarmiečiams, klebonui į rankas pateko atsišaukimas, kviečiantis jaunimą stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, kurį jis davė paskaityti ir S. Raštikiui. „Man atrodė, kad šis atsišaukimas buvo atsiųstas ir taikomas specialiai man, kaip karininkui, kuris dabar reikalingas savo kraštui ir savo tautai ginti. Atsišaukimas tikrai sujaudino ir sukrėtė mane“, – savo atsiminimuose rašo S. Raštikis.

Bet vaikystės periodą autorius baigia gana liūdnai. Likimas išblaškė vaikus, šeimą, draugus, bendraminčius. Prisimena mokymąsi Dūkšto pradinėje rusų mokykloje prie pastatytos cerkvės (Stasiukui tebuvo devyneri). Nors lietuviškos spaudos draudimas 1904 m. jau buvo panaikintas, tačiau mokykloje beveik viskas buvo dėstoma rusų kalba. Tris skyrius Stasys įveikė puikiai ir 1910 m. mokyklėlę baigė, Rimšėje išlaikęs egzaminus. Paskui – Zarasų (Novoaleksandrovsko) keturių klasių progimnazija, kur vyko nebyli lenkų ir lietuvių katalikų kova. Tai buvo tarsi skrydžio į gyvenimą pradžia, be to prasidėjo Pirmasis pasaulinis (Didysis) karas, ir Stasio gyvenime įvyko persilauimas: jis įstojo į Zarasų 75-ąjį pėstininkų pulką savanoriu ir buvo išsiųstas Varėnon…

Dabar sunku pasakyti, kas labiau nulėmė Dūkšto augintinio likimą. Bet faktas, kad jis pasirinko Lietuvos karininko, valstybės kūrėjo ir gynėjo ateitį. Dūkštas buvo pamirštas, čia sugrįžta kur kas vėliau, po visų karų ir kataklizmų. Nors per savo audringą gyvenimą S. Raštikis išmaišė visą pasaulį – buvo Latvijoje, Estijoje, Saksonijoje, Berlyne, Baku, Tiflisyje ir kitur, savo prisiminimų knygoje kaip epitafiją ant jo viso gyvenimo aukuro, autorius parašė poeto Antano Miškinio ketureiliu:

Mano kaime! Kaime žaliasai,

Ar galėčiau tave pamiršti?

Ruduo. Varnos šermukšnius lesa,

O man rašant sudreba pirštai…

——————————————————————-

*St. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos (2 dalys). 1990, Vilnius.