Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Visi Šventieji ir Vėlinės mums pridavė daugiau rimties, susikaupimo ir susimąstymo, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina. Tai nereiškia, kad į viską galime numoti ranka ir rūpintis tik savo gerove, nepadėti artimam ir vargstančiam. O būtent tokios pagalbos šiandien reikia Ukrainai.

Sunku įsivaizduoti, kaip ukrainiečiai išgyvens artėjančią žiemą, kuri, pasak sinoptikų, europinėje rytų dalyje bus ypač šalta. Gaminti valgį ant iš plytų sudėliotos lauko viryklės, tamsoje gerti vos pašildytą vandenį iš upelio, žindyti kūdikį pačiai motinai alkstant, – ar jūs pažįstate bent vieną, kuriam dėl to gerklėje nestotų kamuolys?.. Gailestis, kuris sumišęs su pykčiu ir keršto troškimu. Patologinis agresorius Putinas ir toliau griauna Ukrainos energetikos objektus, veja žmonės į gatvę ir šaltus rūsius, nes, girdi jie visi “nacikai”, jie ne tauta…

Nenoriu toliau plėtoti šių neapykantos argumentų, nes viešojoje ir neviešoje erdvėje vis dažniau pastebimi itin racionalūs pasvarstymai: o kam teikti paramą Ukrainai, jeigu jos gali prireikti mums patiems? Šią abejonę skleidžia ne kokia Amerika (ji ir šiaip labiausiai pasaulyje remia Ukrainą), koks NATO vadukas ar Šveicarijos bankininkas, o mūsų kariuomenės generolai.

Antai, prieš keletą savaičių visuomenės nusistebėjimą sukėlė ne kokio nors eksperto, o Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio pareiškimas, jog jis Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdyje siūlys neperduoti Ukrainai Lietuvos turimų haubicų „PzH 2000“ ir oro gynybos sistemų NASAMS. Prezidento patarėjai supeikė šį viešą pasisakymą, kurį netruko pasigauti Rusijos propagandistai.

Prezidentas ir kartu ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Gitanas Nausėda išvengė tiesioginio priekaišto generolui, praėjusį penktadienį tvirtinęs, kad „kariuomenės vadas turbūt taip tiesiogiai nesakė, kad nereikėtų ar reikėtų suteikti paramą Ukrainai dėl konkrečios karinės įrangos“. Jis pridūrė, kad „jo argumentai bus svarstomi ir tam tinkamiausias formatas yra ne viešoji erdvė, o Valstybės gynimo tarybos posėdis“. Bet šio posėdžio data dar nebuvo žinoma.

Koks gi pagrindinis vado argumentas? Aišku, kad Lietuvos kariuomenė turi turėti visus karinius pajėgumus, kad kartu su sąjungininkais galėtų pirmiausiai atgrasyti, o paskui, reikalui esant, gintis. Visiškas prašymo remti Ukrainą tenkinimas suardytų neseniai įsigytus Lietuvos pajėgumus. Tačiau čia svarbu, kad kariuomenės vado tarnyba parengtų ginkluotės perdavimo apskaičiavimus ir pagrįstą balansą. Kol šito nėra, viešai abejoti tokios paramos teikimu yra savo reitingų kėlimas ir vandens ant priešo propagandos malūno pylimas. Bet V. Rupšys nepasiduoda: jis tvirtina, kad tokią versiją kuria tik žurnalistų antraštės, o jis nesiruošia jų komentuoti. Kitaip sakant, išdidžiai pakelta galva generolas, net ir ketvirtadienio popietę susitikęs su Prezidentu, toliau ruošiasi viešai diskutuoti Lietuvos gynybinių pajėgumų klausimu…

Neatrodo, kad Šiaulių rajone gimęs, 55-rių sulaukęs ir lygiai prieš trejus metus generolo leitenanto laipsnį gavęs karininkas būtų persismelkęs suvalkietišku šykštumu – vien tik sau ir su niekuo nesidalinti. Jo patriotiškumas neabejotinas, tačiau visuotinėje komunikacijos krizėje ir jo karinėje institucijoje trūksta gero viešųjų ryšių suvokimo. Jo yra pasimokęs Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, paraginęs neskleisti realios paramos Ukrainai duomenų ir ginkluotės dislokavimo vietų. Jis sukėlė nemažą ažiotažą ir politikų kritiką spalio pradžioje neatsargiai teigęs, kad Lietuvai priskirta Vokietijos kariuomenės brigada krizės atveju būtų dislokuojama per 10 dienų, kad apie Rusijos ketinimus pradėti karą buvo žinoma dar 90 dienų iki agresijos pradžios…

Žinoma, balansas tarp ginklų tiekimo ukrainiečiams ir nacionalinių karinių pajėgumų turi būti. Juk vien tik krašto apsaugos finansavimo didinimas iki 3 proc. BVP, ką siūlė Prezidentas, nepažeidžiant papildomo skolinimosi mastų ir bendrojo biudžeto deficito sandaros, nėra vienintelė išeitis. Šiomis dienomis Seimas imsis galutinai svarstyti 2023 m. biudžeto projektą, ir suplanuotų lėšų šalies gynybai jau gali nepakakti. Tad ginkluotės ir amunicijos pirkimai iš užsienio turi būti gerai pamatuoti, turint galvoje dar ir racionalią karinę paramą Ukrainai.

Mažai šaliai rungtyniauti karinės pagalbos su agresoriumi kovojančiai Ukrainai srityje mažų mažiausiai neprotinga. Gegužę buvo skelbta, kad Lietuva pagal šią paramą yra 15-tuke, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Laurynas Kasčiūnas vylėsi, kad greitai būsime 10-tuke…

Chruščiovinis lenktyniavimas mums ne tik kad nepriimtinas, bet ir daro žalą Ukrainos kovai. Kita vertus, vieši svarstymai, kiek ir kokios paramos teikti, kiek jos pasilikti savo karinėse saugyklose, tėra vertingos informacijos brukimas tiesiai į priešo rankas. Gal verta prisiminti sovietinius karo laikų plakatus, šaukiančius: „Plepys – priešo radinys“?