Lukašenka ir Putinas. Soc.tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Savaitės pradžia kupina iškalbingų geopolitinių detalių. Kai Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis apsilankė pavojingiausiame karo prieš šią šalį niokojamame mieste Bachmute ir čia pagerbė kovotojus (rengiant šį komentarą gauta žinia, kad V. Zelenskis trečiadienį atskrido į Vašingtoną ir vakare Lietuvos laiku Baltuosiuose rūmuose susitiko su J. Bidenu, o vėliau pasakė kalbą Kongrese), visa kohorta Rusijos aukščiausiųjų asmenų su Putinu, Šoigu, Lavrovu priešakyje, lydimi naikintuvų, pirmadienį atskrido į Minską, kur surengė parodomąjį darbo vizitą Minske.

Iš savo bunkerio išlindusiam Putinui apsilankymas Minske buvo pirmas per trejus metus. Vos nesuklupęs šokdamas nuo lėktuvo trapo paskutinio laiptelio ant raudono kilimo, Putinas atsilaužė kraštelį sutiktuvių duonos ir žiaumodamas spaudė rankas jį sutikusiems Baltarusijos pareigūnams. Akyli stebėtojai sako, kad Šoigu visą laiką šlubavo: juk, kaip teigia Kremliaus pranešimai, prieš keletą dienų jis aplankė neva „priešakines rusų pozicijas“, o iš tikrųjų – už 80 kilometrų griaudžiančią fronto liniją. Ogi kiti liežuviai plaka, jog gynybos ministras okupuotoje teritorijoje visai nebuvo: tuo metu jis pasilepino gaiviu Krymo oru, neva rūpindamasis pusiasalio gynybos nuo „nacionalistų“ reikalais.

Kai dėl aukšto svečio, tai jis ir Minske jautėsi šeimininku: per spaudos konferenciją nuo jo veido neišnyko nežinia kam skirta pašaipi grimasa, kurią kūno kalbos specialistai pavadintų kalėjimo „vierchų“ ženklu kokiam nors „šestiorkai“. Šiame susitikime su spaudos atstovais buvo leista užduoti tik du klausimus: vienas jų buvo apie pasaulio futbolą, kitas – daug pavojingesnis – apie Maskvos mėginimus „praryti“ Baltarusiją. Po jos Lukašenka pakvietė Putiną į savo rezidenciją pietų, kurių metu svečiui buvo pažadėtas „staigmenomis nukrautas stalas“. Čia žinios iš vizito nutrūksta…

Žinoma, tai smulkmenos. Esmė kita. Jeigu Putinas surengė darbo vizitą, tai jo metu reikia dirbti. Ką gi abu sąjunginės valstybės vadovai nudirbo? Oficialiuose pranešimuose sakoma, kad jie „beveik“ suderino sumažintas rusiškų dujų pardavimo kainas trejiems metams. Žodis „beveik“ čia kone svarbiausias: juk ne kartą buvo, kad visiškai prieš naujuosius metus „batka“ užsipuldavo Maskvą, kad ši nustačiusi „nedraugiškas“, t.y. per dideles dujų kainas savo artimiausiai sąjungininkei.

Apžvalgininkai atkreipė dėmesį į minėtoje spaudos konferencijoje užduoto klausimo atsakymą. Rusijos vadovas pareiškė, kad „Rusija nesuinteresuota ką nors praryti“ (rusiškas žodis „поглощать“ turi dar stipresnę reikšmę). Portalas Zerkalo.io tai vadina atviru melu. Juk 2008 m. Rusija būtent prarijo dvi Gruzijos (Sakartvelo) respublikas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Po 6 metų Kryme pasirodė „žalieji žmogeliukai“. Tai buvo persirengę Rusijos smogikai, kurie netrukus grasindami automatais surengė vadinamą referendumą, ir štai 96,57 proc. pusiasalio gyventojų staiga panoro susijungti su Rusija.

Išaugus apetitui tų metų kovą Rusija, padėdama separatistams, ėmė kramsnoti Luhansko ir Donecko regionus ir netrukus juos prarijo. Šių metų vasario 24-ąją rajūnė užpuolė Ukrainą. Tiesa, kol kas ji springsta jai neapžiojamu kąsniu…

Melas ir klasta – štai Putino diplomatija. O kad jo „specialiajai karinei operacijai“ nebūtų vadovaujama tik iš bunkerio pamaskvėje ar kur prie Uralo, senas (ir amžiumi nebe jaunas) sovietinio saugumo agentas sugalvojo spektaklį – vadinamą „darbo vizitą“, kurio metu manė apgausiąs ne tik savo vasalą, ant kelių prieš Putiną šliaužiojantį „batką“, bet ir Rusijos žmones, ir pasaulio visuomenę.

Gana atvirai ir tiksliai Putino „zekų“ elgesį apibūdino netyčia prasišnekėjęs Kremliaus politologas Jakovas Kedmis. Kremliniam portalui Utro.ru šis Izraelyje gyvenantis prorusiškas diplomatas, nuolat šmėžuojantis V. Solovjovo TV laidose, sakė: „Jeigu norite, kad kitos šalys jus palaikytų, būkite stiprūs ir nuoseklūs. Galingai Rusijai visada padės, o silpnai – niekas“. Štai kokia kalėjimo logika…