Klaipėdos krašto savanorių  armijos kariai pasiruošę paradui. 1923 m. vasario 16 d. mlimuziejus.lt nuotr.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Švenčiant Klaipėdos krašto prijungimo jubiliejų, sulaukėme nemažai viešosios informacijos apie tuos įvykius (nuo TV laidų iki pranešimų renginiuose ir t.t.). Galima pasidžiaugti, kad nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais sugebėta išnarplioti daug to meto aplinkybių, objektyviau apibūdinti anuos laikus. Beveik neišvengiamai tebelieka ir mažiau dėmesio susilaukiančių momentų.

Ne visada prisimenama, kad nuo 1920 m. pradžios gyvavęs Klaipėdos kraštas apstulbino tenykščius gyventojus kaip neregėta, kai kam beveik katastrofiška naujovė. Per ankstesnius šimtmečius gyventa abiejose Nemuno žemupio pakrantėse – vieningame, lietuvininkų bei kitų įsisavintame Mažosios Lietuvos regione, kuriame keliauta laisvai įvairiomis kryptimis.

Deja, kai kada (ypač Klaipėdos universitete) nevengiama samprotauti apie neva XVIII-XIX a. (ar dar anksčiau) egzistavusį Klaipėdos kraštą, neretai taip siekiant nutylėti Mažąją Lietuvą – toli į pietus besitęsusius lietuvininkų gyventus plotus. Sąžiningi istorikai ir regiono tyrėjai žino, kad įvairiais amžiais tegyvavo Klaipėdos valsčius, apskritis ir pan. – santykinai nedideli teritoriniai administraciniai vienetai, o ne kažkoks Klaipėdos kraštas. Pagėgių ar Smalininkų gyventojai nelabai ką težinojo apie kažkokią tolimąją Klaipėdą – jie lankydavosi Ragainėje ar Tilžėje, kurioms priklausė plotai dešiniajame Nemuno krante. Nemuno deltos žmonėms rūpėdavo Labguva ar valtimis nesunkiai pasiekiamas Karaliaučius.

Mūsų dienomis primirštamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris prieš šimtmetį tituluotas „Didžiuoju“. Tuometiniams Mažosios Lietuvos žmonėms tai buvo didis sukrėtimas – po ištiso šimtmečio ramaus gyvenimo (nuo pat napoleonmečio) į kraštą 1914 m. įsiveržė Rusijos kariuomenė, niokojusi ir grobusi užimtus plotus. Daug ką apstulbino rusų įsiveržimas į Klaipėdą 1915 m. pradžioje. Vėliau tęsėsi ketveri sunkūs metai – gaunant žinias apie mobilizuotųjų į Vokietijos kariuomenę tragiškus likimus frontuose, grįžtant sužalotiesiems, varginant karo metų apribojimams ir prievolėms.

Neretai primirštama, kad ten karo laikais vis tik gyventa kitaip nei kaizerinės kariuomenės okupuotoje Didžiojoje Lietuvoje, kur patirti savi sunkumai. Tiesa, tuomet radosi savitų ryšių tarp lietuviškų kraštų. Užimtame Ostlande vokiečių okupacinė valdžia rengė įvairius pranešimus ir leidinius lietuvių kalba, kuriems pasitelkti raštingi žmonės iš Mažosios Lietuvos. Žinoma, kad Kaune ir kitur anuomet įsidarbino ne viena mergina iš lietuvininkų krašto – okupacinei valdžiai reikėjo raštininkių ir padėjėjų, išmaniusių vietos ir vokiečių kalbas. Kai kas ten ir liko – kurtos mišrios šeimos, giminiavosi įvairūs žmonės.

Būta ir visai netikėtų Didžiojo karo pasekmių. Antai, iš Vokietijos atvykę dailininkai, fotografai, žurnalistai, inžinieriai ir kiti dairėsi po egzotišką pasaulį – šimtmetį rusiškoje okupacijoje vargusią Didžiąją Lietuvą. Taip radosi piešiniai, aprašymai bei ištisi moksliniai darbai, užfiksavę anuometinius krašto ir jos gyventojų ypatumus. To laiko vokiškos knygos lietuviškas žemes atskleidė platesniam pasauliui – carinės Rusijos okupacijos šimtmečiu ten tebuvo gan menkas imperijos užkampis – nuasmenintas Šiaurės Vakarų kraštas.

1918 m. rudenį Vokietijai kapituliavus, žlugus vos pusamžį gyvavusiai tenykštei imperijai, Didžiojoje Lietuvoje stiprėjo naujo gyvenimo viltys, bet Mažosios Lietuvos žmonės atsidūrė baisioje nežinioje. Įpratus prie gan pasiturimo gyvenimo, nusistovėjusios tvarkos ir patogumų (pavyzdžiui, visokie varguoliai gaudavo išlaikymą, sėkmingesni ūkininkai galėdavo tapti kaimo turtuoliais ar pelnyti kokį garbės titulą ir pan.), teko atsidurti prie „sudužusios geldos“ – ankstesnė santvarka, byrėjo, spaudė visokie nepritekliai, ateitis buvo visai neaiški. Pasitraukus pačiam kaizeriui (imperatoriui), lyg nebeliko per šimtmečius puoselėtų vertybių – ištikimybės valdovui, pareigos savajai valstybei ir t.t.

1919 m. antroje pusėje sužinota, kad būsiąs kažkoks Klaipėdos kraštas, kad jo gyventojai būsią atskirti nuo pačios Vokietijos bei įprastinio gyvenimo. Dažniau prisimindami ilgaamžį krašto lietuviškumą, rečiau pagalvojame apie tenykštį ūkinį gyvenimą ir kasdienius reikalus. Galėtume sakyti, kad vietos žmones buvo išlepinęs gan vakarietiškas gyvenimas išvystytoje pramoninėje valstybėje, kur net daugumas kaimiečių galėjo apsirūpinti beveik tobulais padargais ir mechanizmais, cheminėmis trąšomis, visokiomis prekėmis ir pan. Ir šiandien stulbina anuometinių krautuvių pasiūla – net ir nedidelėse gyvenvietėse pardavinėti porceliano ir juvelyrikos dirbiniai, laikrodžiai ir dviračiai, madingi drabužiai ir skrybėlės, namų ūkio reikmenys ir t.t. Viso to beveik netekta, užgriuvus žiniomis apie Vokietijos imperijos kapituliaciją ir pan. Daug kam numatoma nauja valstybinė siena Nemuno upe atrodė visišku nesusipratimu – šimtai ūkininkų naudodavo sklypus abiejose pakrantėse, nuo seno dažnai keliauta į vieną ar kitą pusę.

Derėtų prisiminti pokarinę sumaištį. Su pasitraukusiais kareiviais ar kitaip į Mažąją Lietuvą atkeliavo ginklai ir amunicija, gausėjo ramiai nebenorėjusių gyventi žmonių (nuo sužeistųjų frontuose iki netektis patyrusiųjų). Gerokai menko tvarkos saugotojų gretos, nyko jų buvęs autoritetas. Anksčiau privalomais buvę dalykai rodėsi nereikšmingais. Gausėjo įvairių konfliktų bei kitko.

Nuo 1920 m. pradžios nubrėžus valstybinę sieną Nemunu – atskyrus Klaipėdos krašto naujadarą nuo Vokietijos Rytprūsių provincijos, šimtai ar tūkstančiai žmonių „atrado“ kontrabandos gabenimą, prasimanydami įvairiausių būdų nustatytos tvarkos pažeidimui. Antai, staiga suapvalėjusi moteriškė per muitinę nelegaliai pranešdavo po kelis kilogramus nedeklaruoto sviesto ir pan., paslėptų po drabužiais. Kokia suvargusi močiutė sukiužusiu laiveliu irdavosi per ištvinusį Nemuną, kad kairiajame krante brangiau parduotų kraitelę kiaušinių. Įsibėgėjus kontrabandos verslui, gausias mėgėjų gretas papildydavo rimtesnieji žmonės, per upę plukdę po kelis maišus kavos pupelių ar kt. Dar būta gyvulių varymo iš Žemaitijos į Rytprūsius, didžiulio nelegalaus alkoholio srauto ir pan. Daug kas bandė pasinaudoti naujojo krašto geografine padėtimi, dideliais kainų skirtumais. Ne viskas vykdavo kukliai ir „žmoniškai“ – įžūlesni kontrabandos verslo veikėjai nevengdavo griebtis ginklo, būta sužeistų ir žuvusių. Alkstančiuose Rytprūsių miestuose maisto produktai neretai mainyti į kokius įdomesnius daiktelius, kurie galop atsidurdavo kokiame Didžiosios Lietuvos kaime ar Kauno valdininko bute.

Jubiliejinėmis dienomis mėgstama pasigirti, kad Klaipėdos krašto prijungimas buvęs sėkmingiausias Lietuvos Respublikos žygis. Lyg nenorima prisiminti, kad tą sėkmę lėmė ne vien jaunos valstybės atskirų veikėjų sumanumas, bet ir itin sėkmingai susiklosčiusios išorinės aplinkybės, kurias tegalėtume vadinti Apvaizdos malone.

Išlikę atsiminimų apie sėkmingas derybas Vokietijoje, kur sulaukta ne tik pritarimo žygiui į Klaipėdą, bet ir pateiktų šaunamųjų ginklų. Nesunku susivokti, kad po nesėkmingo Didžiojo karo daug įvairiausių Vokietijos veikėjų mielai palaikė galimybę bent kiek atkeršyti anuometinei nugalėtojai Prancūzijai. Ne vienas tuometinio Klaipėdos krašto veikėjas ar tvarkos palaikytojas taip pat gniaužė nuoskaudų dėl prancūzų, tad kritiniu momentu jie neskubėjo ginti nesenų priešų. Galima manyti, kad gudresnieji vokiečiai pajėgė numatyti ateitį – susivokta, kad lengviau bus atsirevanšuoti prieš silpną Lietuvą, o ne prieš galingąją Prancūziją, kad lietuvių išsišokimas galop bus naudingas jiems.

Retai paminima ir tuometinė finansinė padėtis. Mažosios Lietuvos gyventojai (kaip ir nuo jos atskirtojo Klaipėdos krašto žmonės) nuo seno kaupė Vokietijos imperijos markes – berods, amžiną ir visagalę valiutą. Tiesa, dar Didžiojo karo metais daugelis pastebėjo, kad viskas brangsta, o ilgai kauptos piniginės lėšos nuvertėja. Padėtis ypač sparčiai blogėjo 1922 m., kai markės infliacija tapo akivaizdi. Finansistai galėtų teigti, kad žygiui į Klaipėdą (gal ir netyčiomis) buvo pasirinktas pats tinkamiausias momentas – daugumai krašto gyventojų panikuojant dėl prarandamų santaupų ir neaiškios ateities, nebepasitikint buvusia Vokietijos galybe.

Tuometinis lietuvių atėjimas daug kam neatrodė pati didžiausia bėda – įdėmiau sektas Vokietijos finansinis žlugimas. Beje, 1923 m. įteisinant Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai, daugelis tenykščių žmonių atrodė lyg stabo ištikti – mažai kam terūpėjo kokie bruzdėjimai ar pan. Nelyg šiandieninėse sporto varžybose tada bandyta sekti kaip „amžinoji“ Vokietijos markė garma į prarają. Nelengvai kaupus dešimtinius ir šimtinius banknotus, beliko graudžiai stebėti, kaip žlugusioje imperijoje kainos pradėtos skaičiuoti šimtais tūkstančių, vėliau milijardais ir trilijonais. Iki  stulbinančiai hiperinfliacijai pasiekiant visišką dugną 1923 m. spalio mėnesį, mažai kas galėjo suvokti, kad kainos markėmis auga beveik kas valandą, kad viso gyvenimo taupymas staiga pavirto bereikalingu ir beprasmiu dalyku. Klaipėdos krašte ne vienas vylėsi, kad naujieji lietuvių pinigai gal būsią patikimesni už taip prigavusią Vokietijos markę. Tai buvo nemenka tuometinės LR sėkmės sąlyga.

Dabar drąsiai atmetant „Klaipėdos sukilimo“ terminą, skubama viską vaizduoti vien kaip kažkokią LR akciją. Esą, Mažosios Lietuvos gyventojai tebuvusi kažkokia paklusnių avių banda, leidusi kitiems nuspręsti savo likimą. Surandama patogių skaičių – esą, lietuvybės rėmėjų ten buvo likę visai nedaug, jie buvę neveiksnūs ir pan.

Tenka priminti, kad visokius pokyčius dažniausiai nulemia nedidelė, bet pakankamai aktyvi visuomenės dalis, pajėgianti ne vien sutelkti daugiau šalininkų, bet ir užsitikrinti daugumos gyventojų neutralumą. Daug kas prisimintų, kad Lietuvai 1990 m. atgaunant nepriklausomybę, pakako ir permainų priešininkų, o tiesa, tuomet vengusių viešumo, bet vėliau lėmusių užsitęsusius kontrrevoliucinius bruzdėjimus ir pan.

Prieš trejetą dešimtmečių man dar pavyko pabendrauti su pamariškiu Jurgiu Plonaičiu, kuris jautėsi esąs Klaipėdos atvadavimo dalyvis, kartu su bendražygiais dalyvavęs anuometiniuose įvykiuose. Dabar jau mėgstama iš to pasišaipyti – esą, tebuvusi vos saujelė susipratusių lietuvininkų, o viską lėmė vien ginkluoti LR kariškiai ir pan. Jau iš gyvenimo pasitraukusiems Mažosios Lietuvos veikėjams buvo brangi anuometinė (kad ir kukli) lietuviška veikla – nelengvai organizuoti renginiai, visokie bandymai kažką nuveikti. Skaudžiausias likimo pervartas patyrusieji lietuvininkai savo dienų pabaigoje vis dar norėdavo išgirsti anuometinį šūkį „Lietuviais esame mes gimę…“

Toks atsainus požiūris į vietos žmones gerokai trikdė LR pastangas įsitvirtinti Klaipėdos krašte. Ten kasmet gausėjo visokių nuoskaudų dėl mažaraščių atvykėlių iš Kauno, kokių kvailokų nurodymų, vietos tradicijų nepaisymo ir t.t.

Gal nedaug kas anuomet (kaip ir dabar) suvokė didžiulį socialinį, ekonominį, kultūrinį ir kt. atotrūkį tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Antai, rengiantis paminėti rinkimų į LR Steigiamąjį seimą jubiliejų, skelbiama, kad tai buvę pirmieji rinkimai, kad niekas nieko neišmanė apie politinę agitaciją ir pan. Patogu neprisiminti, kad Mažojoje Lietuvoje, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visokie rinkimai vyko jau kelis dešimtmečius, kad ten buvusios įprastos politinės varžytinės ir visa kita. Patogiau buvo iš aukšto žvelgti į „svetimą kraštą“ ir jo, atseit, netikusius gyventojus.

Mėgstama padejuoti dėl netikėtai spartaus Vokietijos įtakos įsigalėjimo Klaipėdos krašte tais tarpukario dešimtmečiais, nenorint pasiaiškinti tenykščio gyvenimo ypatumų. Pavyzdžiui, daugelyje kaimų ir stambesnių gyvenviečių tuomet veikė įvairiausios draugijos ir bendrijos (nuo žemdirbių, žvejų, amatininkų iki mokytojų sąjungų ir karo veteranų sambūrių). Aktyviems jų veikėjams retai kada rūpėjo lietuviški dalykai. Pasakota, kad ne viename kokios draugijos susibūrime gurkšnojant alų aptarinėta, kokie esą žiopli iš Kauno atsiųstieji valdininkai ir kitokie, kaip būdavo gerai kaizerio laikais ir pan. Tokie smagūs pasisėdėjimai patraukdavo kur kas daugiau dalyvių, nei pavienių entuziastų bandymai surengti kokį lietuviškos kultūros vakarą ar pan. Kaunietiška Lietuva daug kam neatrodė patraukli, opozicija jai kai kam tapdavo savotišku „sportu“.

Tuomet negalvota, kad smagi parama Vokietijos revanšistinėms jėgoms galop išvirs į kruviną pasaulinį karą ir krašto visišką suniokojimą.

Anuometinę padėtį Klaipėdos krašte mums galėtų paaiškinti šiandieninė patirtis –  Rusijai užpuolus Ukrainą, dabartinėje Lietuvoje, deja, nestinga žmonių, tebetikinčių  agresyvia Kremliaus propaganda, iš ten sklindančia įžūliausia dezinformacija.  Panašiai būta ir prieškariu, kai Vokietijoje stiprėjusios revanšistinės jėgos tapo  totalitariniu nacistiniu režimu, išmaniai besinaudojusiu gan efektyvios propagandos  mechanizmais. Visa tai temdė eilinių krašto žmonių protus, žadino nerealias viltis  dėl esą būsimo klestėjimo atgimstančioje imperijoje. Tai galop pasibaigė visiška  katastrofa, pakirtusia šimtmečius gyvavusią Mažąją Lietuvą ir tenykštį lietuviškosios  kultūros variantą.

Veikiausiai, per kelis vėlesnius dešimtmečius Klaipėdos kraštas būtų buvęs labiau sulietuvintas, deja, istorija tam nesuteikė galimybių. Nedidelei Lietuvos Respublikai netrukus atsidūrus tarp dviejų agresyvių totalitarinių režimų girnų, susilaukta daugybės aukų, kažkada klestėjusių vietovių suniokojimo ir begalės kitų bėdų, kurių pasekmes narpliosime dar ilgai.

mlimuziejus.lt nuotr.