Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Vasario 24-ąją žmonija įsimins ilgam. Prieš metus sulig Rusijos įsiveržimu į Ukrainą jei ir neprasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, tai tikrai įsižiebė žemyninis, europinis. Tą rytą prabudę su pasibaisėjimu išgirdome, kad apie 130 tūkstančių rusų okupantų įžengė į suverenios valstybės teritoriją.

Per visą istoriją Kremlius vadino save nuolat besiginančiu nuo užpuolikų, dabar Rusija pati tapo agresore. Tiesa, galime tvirtinti, kad šio užpuolimo ištakos – dar 2014-aisiais, kai buvo aneksuotas Krymas, o Maskvos remiami separatistai užgrobė Donbasą.

Išvakarėse Putinas pasakė propagandinę kalbą, skirtą saviesiems, tarsi ideologiškai pagrindžiančią būsimą ataką, o, atšventęs vasario 23 dieną pažymimą sovietinės armijos dieną (tą dieną mums, sovietinės kariuomenės kareivėliams, pietums duodavo po du meduolius), puolė į ataką. Meduolis virto karo degėsiu. Tiesą sakant, pasauliui tai nebuvo netikėta: jis nujautė, kad Putinas ruošiasi užpulti, nors, kaip jam įprasta, melavo, esą pasienyje rengiamos pratybos, Rusija nieko nežada pulti ir pan. Kaip juo galima tikėti ateityje?

Šiandien Putinas neatlyžta. Išvytas iš prestižinės Miuncheno konferencijos, jis vis dar demonstruoja savo jau suglebusius, botokso išlygintus raumenis ir maniakišką norą „išvaduoti Ukrainą nuo nacizmo“. Kremliuje jau neslepiama, kad jis eis toliau, kaip Leninas po taikos sutarties Brest Litovske eksportuodamas revoliuciją į užsienį arba kartodamas žygį per Europą baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Visa bėda, kad pasaulis jau nebe tas: nors ir nedrąsiai, buksuodamas ir mindžikuodamas jis visomis jėgomis remia Ukrainą… Kaip kažkada antihitlerinė koalicija visokiais „lendlizais“ bei antruoju frontu privertė Hitlerį baigti gyvenimą savo bunkeryje. Ar aiški analogija su Putinu?

Šiuolaikinis bunkerio šeimininkas dar mosikuoja kumščiu, tačiau visa tai dažnai panašu į teatralizuotą reginį. Štai savaitgalį vykęs jo ir Lukašenkos jau gal keturioliktas susitikimas pamaskvėje prasidėjo komiškomis detalėmis: „batka“ niekaip negalėjo paslėpti, kad jis tėra, kalėjimo terminais, tik „šestiorka“ Putino vienutėje. Vietoj to, kad padėkotų Putinui už kvietimą, jis pataikūniškai leptelėjo: „Tarsi aš būčiau galėjęs nesutikti…“.

Kai skaitytojas vartys šį laikraštį, vasario 21 d., likus keletui dienų iki Rusijos karo Ukrainoje metinių, Putinas sakys metinę kalbą Dūmoje. Tikėtina, kad, lyg koks Chruščiovas Jungtinėse Tautose, jis trankydamas kumšteliu į tribūną ragins: „kelkis, didžiule šalie“ į mūšį prieš nacizmą ir imperializmą, prieš 50 NATO šalių Ukrainoje, už Rusijos imperijos išsaugojimą… Ne veltui prisiminiau garsiojo kukurūzų puoselėtojo Nikitos Chruščiovo pasaulio gąsdinimus per Karibų krizę. O štai garsus lenkų veikėjas Adamas Michnikas dabartinę Putino agresiją sugretino su Brežnevo invazija į Afganistaną… Prisimenate, kuo visa tai baigėsi?

Jeigu jau prisiminiau lingvistines sąvokas iš kalėjimo gyvenimo, tai jas pratęsiu štai kokiu pasažu. Šiaip jau Rusijos Dūmoje turėtų sėdėti mąstantys žmonės (rus. „думать“ – galvoti, mąstyti), tačiau yra kitaip. Karo Ukrainoje beprotybėje atsidūrę Rusijos įstatymų leidėjai visą šalį bruka į dar gilesnę sankcijų paskatintą izoliaciją, vadindami tai „nacionalinio identiteto išsaugojimu“. Dviem svarstymais Dūma priėmė įstatymą, pagal kurį valstybės tarnautojams draudžiama vartoti tarptautinius svetimžodžius, jei yra rusiškas atitikmuo. Kitaip sakant, „калоши“ taps „мокроступы“, „тротуар“ – „топталище“, „попугай“ – „переклитка“, „фортепиано“ – „тихогром“… Teatleidžia skaitytojas už sunkiai išverčiamus naujadarus. Prisimenate kaip prieškariu mūsų kalbos tėvai siūlė sulietuvinti tarptautinius žodžius: kaliošai turėjo tapti purvabridžiais, futbolas – spirdžiumi, mačas – varžyblaikiu… Iš tų siūlymų dabar skaniai pasijuokiame, o štai rusiškoji humoro versija ne tokia juokinga: vis labiau izoliuojama Rusija pati gilyn lenda į savo urvą ir iš jo rodo savo iltis.

Pradėję dar vieną karo etapą, rusai vėl tapo pajuokos objektais. Karo tinklaraštininkai rodo įrašus, kuriuose matome, kad rusų tankai įvažiuoja į minų laukus, kuriuos patys okupantai traukdamiesi užminavo, sprogsta, o į visas puses išsibėgioję kariai vėl patenka po tankų vikšrais. Tokius chaotiškus rusų kariaunos nuotykius užfiksavo dronai prie Vuhledaro.

Juokas pro ašaras. Rauda ukrainiečių motinos, kurių vaikai žūsta fronte, o mažieji kenčia rūsiuose, verkia savo šauktinių netekusios rusų, buriatų, nencų, mordvių motinos. O Putinas lyg tas pablūdęs, neapykanta imperializmui apakintas Chruščiovas toliau daužo tribūną savo mažu saugumiečio kumšteliu ir reikalauja dvipolio pasaulio, tarsi jis jau būtų užsiėmęs vietą viename iš jų – Šiaurės ašigalyje, t.y. pas baltas meškas…

Ko gero, ten jam ir vieta. Arba Hagoje.