Algirdas Gliožaitis, www.ve.lt

Atkūrus 1990 metais Lietuvos valstybingumą ir ypač šiemet minint Klaipėdos krašto prisiglaudimo (prisijungimo) prie Lietuvos Respublikos šimtmetį padaugėjo to meto įvykių vertinimų, kurie yra nevienareikšmiai, o kai kuriais atvejais ir tendencingi. Taigi, ir po šimto metų dar neįstengiame suvokti, kas tada įvyko: lietuvininkų sukilimas ar jo imitacija, lietuvininkai siekė prisiglausti prie Lietuvos Respublikos ar buvo kitaip prijungti.

Dažniausiai aprašant 1922-1923 metų įvykius Klaipėdos krašte visas dėmesys skiriamas Lietuvos Respublikos nepriekaištingai atliktų veiksmų nagrinėjimui. Ieškoma juose ir galimai neteisėtų veiksmų bei bandoma juos paryškinti.

Lietuvininkai paminimi kaip Lietuvos valdžios marionetės arba jų veikla ir siekiai visiškai nutylimi kaip neturėję reikšmės. Situacija, ar būtų Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos Respublikos be lietuvininkų pastangų, nenagrinėjama.

Vis dėlto pabaigai teigiama, kad šiandieninės Lietuvos neįsivaizduojame be Klaipėdos krašto.

Prisiminkime, kad tarpukariu Lietuvos Respublikos visuomenės veikėjų kai kuriose publikacijose ir dokumentuose 1923 m. Klaipėdos krašto įvykiai įvardijami kaip Mažosios ir Didžiosios Lietuvos „Lietuvių tautinis sukilimas“.

Toks vertinimas turi pagrindo ir praeityje tarpusavio santykių analogų. Prisiminkime lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, karą su generolu Želigovskiu dėl Vilniaus 1920 m., kai Lenkija tarptautiniu mastu reiškė protestus dėl lietuvininkų dalyvavimo jame, ir kt. Taip pat nepamirškime, kad 1923 m. įvykiuose Klaipėdos krašte visapusiškai bei reikšmingai reiškėsi ir užsienio lietuviai, ypač JAV.

Apie tai liudija ir po Pirmojo pasaulinio karo PLS TT ir Lietuvos valstybės susirašinėjimo dokumentai. Susipažinkime su 1920 metų Prūsų lietuvių susivienijimo tautos tarybos (PLS TT) raštu Nr. 101 ir Lietuvos Valstybės Tarybos raštu Nr. 144.

PLS TT 1920 m. kovo 19 d. raštu Nr. 101 kreipėsi į Lietuvos valstybės valdžią ir pasiūlė Mažosios Lietuvos prisiglaudimo prie Didžiosios Lietuvos klausimams išsiaiškinti sudaryti komisiją. Laiškas buvo perduotas Lietuvos Valstybės Tarybai. Jis ir iki jo priimti dokumentai liudija, kad prisiglaudimo (prisijungimo) iniciatoriais yra lietuvininkai. Jų tikslas buvo priglausti (prijungti) prie Lietuvos Respublikos visą Prūsų (Mažąją) Lietuvą. To lietuvininkai siekė net ir po Antrojo pasaulinio karo priėmę Pirmąjį ir Antrąjį Fuldos aktus ir taip pakartoję 1918 m. Tilžės Pareiškimo (Akto) ir kitų dokumentų nuostatas.

PLS TT raštą Nr. 101 Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas (1885-1962) persiuntė ministrui pirmininkui E. Galvanauskui. Lietuvos Vyriausybė siūlymą priėmė ir tokią komisiją sudarė. Jos sudėtyje buvo diplomatas Petras Klimas (1891-1969), teisininkas, Lietuvos vyriausiojo tribunolo pirmininkas Antanas Kriščiukaitis (1864-1933), Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjas Augustinas Janulaitis (1878-1950), Lietuvos kariuomenės savanoris, juridinio skyriaus vedėjas Antanas Merkys (1887-1955) ir Z. Starkus. Lietuvos valdžia į PLS TT siūlymus ir pageidavimus reagavo operatyviai ir abipusiu sutarimu juos vykdė.

Prisiminkime, kad 1922 m. pabaigoje – 1923 metų pradžioje bažnytkaimiuose ir didesniuose kaimuose bei Šilutės ir Klaipėdos miestuose buvo įsisteigę daugiau nei 23 Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetai. Vokiečiai juos įvardijo kaip „Hilfskomitees zur Eroberung des Memelgebietes“ (Klaipėdos krašto užkariavimo komitetai).

Pasibaigus Lietuvių tautiniam sukilimui Klaipėdos krašte, Sovietų Rusijos bolševikai savo agitaciniuose atsišaukimuose konstatavo, kad Lietuvos buržujai užgrobė Klaipėdos kraštą, bei ragino jo darbininkus ir bežemius mikliai steigti bolševikines organizacijas. Sutikime, kad dabartiniu metu nederėtų bet kokiu pavidalu atkartoti 1923 metų bolševikinių lozungų teiginių.