Algimantas Mikelionis

Algimantas Mikelionis, punskas.pl

Nors Lietuva yra viena didžiausių Ukrainos rėmėjų kare su Rusija ir tai daro labai didelę garbę mūsų šaliai bei jos gyventojams, bet vis dar atsiranda lietuvių, kurie niekaip nenustoja verkti dėl valstybės paramos ukrainiečiams ginklais ir finansinėmis lėšomis bei dėl ukrainiečių, bėgančių nuo karo, apgyvendinimo Lietuvoje ir dėl paramos jiems.

Karo pradžioje tokių verksmų ir dejonių nesigirdėjo, nes tie žmonės kaip tarakonai, užsidegus labai stipriai šviesai, išsislapstė po kampus, bet šviesai kiek prigesus, pradeda lįsti iš visų kampų ir įkyriai dejuoti. Girdi, reikia remti ne Ukrainą, o savus. Bet, žmogau plaukuotas, ar bent susimąstai, kad Ukrainoje ginama ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir visų kitų laisvų šalių teritorijos. Juk yra labai geras posakis: kas neišlaiko savos kariuomenės, tas išlaiko svetimą. Remti Ukrainą privalome ir todėl, kad patys pusę amžiaus buvome okupuoti Sovietų Sąjungos ir žinome, kad tai lėmė mūsų atsilikimą nuo laisvų Vakarų Europos valstybių, kurioms neteko patirti socialistinės santvarkos absurdo.

Kaip galima taip niekingai pavydėti nuo karo baisumų ir siaubo pabėgusiems žmonėms, kuriems virš galvų krito rusų raketos, griaudamos jų namus, žudydamos jų tautiečius ir artimuosius?!

Dar baisiau girdėti, kaip kai kurie lietuviai atvirai ir itin garsiai piktinasi dėl Ukrainos karo pabėgėlių priglaudimo Lietuvoje ir finansinės bei įvairios kitos paramos jiems. Girdi, ukrainietės eina į grožio salonus, eidamos pasivaikščioti mėgsta puoštis, o tarp vyrų net pasitaiko važinėjančių visureigiais! Ir dar tokius turi remti Lietuvos valstybė! Taip kalbėti, dejuoti ir skųstis gali ne tik padorumo ir vidinės kultūros neturintys, bet ir visiškai sąžinę praradę žmonės. Kaip galima taip niekingai pavydėti nuo karo baisumų ir siaubo pabėgusiems žmonėms, kuriems virš galvų krito rusų raketos, griaudamos jų namus, žudydamos jų tautiečius ir artimuosius?!

Kai pagalvoji, gal ir gerai, kad karo Ukrainoje akivaizdoje Lietuvoje galima dabar atskirti, kas yra kas. Juk didvyriško Ukrainos karo su okupante Rusija akivaizdoje negali likti abejingas. Šiuo atveju arba tu remi Ukrainą ir remi ją visu 100 procentų, arba esi prieš. Trečio pasirinkimo šiuo klausimu paprasčiausiai nėra ir tiesiog negali būti. Labai gerai yra žinoti, kas yra Rusijos pusėje. Ypač daug tarp verkiančių dėl paramos Ukrainai ir Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams yra žmonių, kurie dirbo dar sovietiniais laikais arba į pensiją išėjo pirmajame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės penkmetyje, nes tai tiesiog žmonės, kuriems prie ruso buvo geriau.

Prieš šventes ypač nustebino vienos lietuviškos institucijos noras jau po metų tikrinti, ar ukrainiečiai, gyvenantys mūsų šalyje, gerai kalba lietuviškai. Mielieji, atsikvošėkit! Nejaugi pamiršote laikus, kai penkiasdešimt metų Lietuvoje pragyvenusios rusakalbės bobutės visus koneveikdavo ir keikdavo rusiškai visuomeniniame transporte Vilniuje?! Savo ausimis teko girdėti tuos rypavimus okupantų kalba. Žinoma, rusakalbiai, sovietinėje Lietuvoje pragyvenę kelis dešimtmečius, mokėdavo lietuviškai. Bet niekuomet nepraleisdavo progos viešai pademonstruoti, kad tyčia kalba rusiškai.