Pėžaičių pašto vadovas H. Macas su žmona Marija ir sūnumi prie savo įstaigos. Gal Vytauto Didžiojo metų proga LR valstybinė įstaiga buvo papuošta LDK valdovo atvaizdu, Vyčiu – LR herbu ir ąžuolo lapų vainikais. Prieškario nuotrauka iš „Memeler Dampfboot“, 2005, Nr. 3, S. 37.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (VIII)

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (VII)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (VI)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (V)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (IV)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (III)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (I)

Anksčiau aptarinėti gan „laukiniai“ pasienio ruožai – nuo Ramučių šiaurės link tęsėsi kalvų ir nederlingų žemių plotai, kuriuose žmonės neskubėjo kurtis. Kitaip buvo dabartinių Pėžaičių apylinkėse – žemdirbystei patogesnėse lygumuose.

Žinoma, kad 1422 m. sudarant Melno taikos sutartį nustatyta labai sąlyginė riba tarp LDK ir Ordino valstybės valdų – esą tiek ir tiek mylių nutolusi nuo Nemuno ar Kuršmarių pakrantės. Tikrovėje būta kur kas sudėtingiau – upės vaga ar marių krantas visaip vingiavo, nustatomos valstybinės sienos trasoje plytėjo griovos, sraunūs upeliai, kalvynai, pelkaitės ir kitkas, dar apaugę neįžengiamų girių ir brūzgynų plotais. Senųjų laikų matininkai, bandę nužymėti ribą tarp valstybių, ne kartą susidurdavo su painiausiomis kliūtimis, tikslesnių duomenų stoka. Antai, piečiau Pėžaičių vandeningoji Aisė tekėjo Ordino (vėliau Prūsijos) valstybės pusėje, palei ją dar driekėsi neaukštas kalvagūbris. Iš šio ištekėjęs Šalteikės upelis tekėjo tolyn nuo Aisės – į pietryčius link Žemaitijos ir Veiviržo upės. Įvairiai tikslinant valstybinės sienos trasą, galop suderėta zigzagais besiraičiusi riba, pakeitusi kažkada planuotą abstrakčiai tiesią sienos liniją.

XVI a. aiškesnių pasienio kaimų šiame ruože dar nebūta. Atrodo, kad dideli plotai vadinti bendrais Agluonos ar Aisės upių vardais – ten buvo išsimėtę anuometinių negausių valstiečių sodybos. Prie Aisės tada gyvenę Jurgis ir Simonas Pešaičiai (ar Pėžaičiai).

Antai, XVI a. viduryje minėtas Gediminas Gelžinis (veikiausiai jo palikuonys vėliau sukūrė atskirą Gelžinių kaimą). Tas ūkininkas su savo sūnumi Agluonos apylinkėse laikė 6 jaučius, 6 arklius, 8 karves su prieaugliu, 10 avių, 11 ožkų, 14 kiaulių. Ta atsikėlėlių iš Žemaitijos šeima anuomet laikė apie 60 gyvulių bandą, o du jų bendrai (talkininkai) – dar kelias dešimtis visokių gyvulių. Galima spėti, kad savo didžiules bandas anuometiniai valstiečiai ganydavo erdviuose girių ir kirtimų plotuose, krašto valdžiai nepajėgiant sukurti kokių taisyklingų gyvenviečių su joms priskirtais ir apribotais žemės sklypais.

Daugiau tvarkos neatnešė ir chaotiškasis XVII amžius – švedų įsiveržimai, kariuomenių žygiai ir pan. To laiko dokumentuose užsiminta, kad dabartinių Pėžaičių apylinkėse buvę Nausėdų kaimai. Matyt, nusiaubtuose ir apleistuose plotuose pamažėl kūrėsi naujakuriai – nausėdai, galop apgyvenę pasienį ties Aisės upeliu.

Antai, gal 1684 m. miško sargas Mikelis Ašpurvis už įvairias lėšas įsigijo pasienio dykvietės plotą ir ten įkūrė savo sodybą, tapusią Ašpurvių kaimo ir dvaro pirmtake.

Veikiausiai švedmečiu pasienyje buvo įrenginėti įvairūs įtvirtinimai, kurių pėdsakai buvo stebimi ir vėlesniais amžiais, juos vadinant švedų pylimais ar pan.

1683 m. dokumentuose Dvyliuose paminėtas Andutis, Jokymas Žemaitis ir kiti. Pastarasis asmenvardis primena, kad į pasienio kaimus atsikeldavo daug žmonių iš Žemaitijos, išlaikiusių tam regionui būdingus vardus, pavardėmis virstančiais pravardes („Žemaitis“ – atvykėlis iš to krašto).

1678 m. pasienyje nurodytas Jurgis Pyžius ar Pyčius, tapęs vėlesnių Pėžaičių kūrėju. Ten minėtas ir Simonas Pėžius, gal pradėjęs gretimo kaimelio gyvavimą. Vokiškuose raštuose vėliau užrašinėti įvairiausi to vietovardžio (nepatogaus svetimtaučių rašybai) variantai, primenant atskiras Jurgio ir Simono gyvenvietės.

1678 m. užrašytas vietovardis Pasingen. Ir dabar Žemaitjoje bei kitur žinoma pavardė Pozingis, tad ir vokiškuose raštuose vėliau dažniau rašyta „Pozingen“. Vėliau dar buvo atsiradęs gal iškraipytas vietovardis „Jerellen Lux“, kuris irgi sietinas su baltiškais žodžiais. Sodyboms dėstantis ilgame pasienio ruože, viena jų grupė vadinta Pozingių Nausėdais, kaip naujesnė gyvenamoji vieta, kur galėjo kurtis vėlesni atsikėlėliai.

Tos žinios gali rodyti, kad pasienis buvo uoliau apgyvendinamas (gal į ten sugrįžtant ir ankstesniems gyventojams), baigiantis švedmečio suirutei, atsiradus ramios egzistencijos galimybėms.

Šiame pasienio ruože gausiau gyventa XVIII a., tuomet ten buvo užrašyta daug lietuvininkų. 1711 m. paminėti ūkininkai iš Dvylių kaimo Kristupas ir Jurgė Jakėnas. Tuomet šiauriniame Pėžaičių kaimelyje (Gergen Pehsen) užrašyti Mikelis ir Jurgis Klimkaičiai, Kristupas Valaitis ir kiti. Gretimame kaime (Siemon Pehsen) minėti Mikelis ir Jurgė Šedvilai.

Pozingiuose tuomet minėti: Urbonas, Jurgė Arbonaitis, Jonys Banceris, Vilemas ir kiti. 1762 m. ten užrašytas naujakurys Martinas Klumbys. Tose gyvenvietėse, matyt, vyravo lietuvininkai ir vėlesni ateiviai iš Žemaitijos (šių galėjo daugėti XVIII a. pabaigoje žlungant Abiejų Tautų Respublikai, traukiantis nuo įsibrovusios Rusijos kariuomenės ir naujosios rusiškos okupacinės valdžios).

1772 m. užrašyta 10 Dvylių kaimo ūkininkų: Ansas Pažėras (įsikūręs vietoje B. Peteraičio), Jurgė Andulaitis, H. ir M. Kalveliai, M. Tumaitis, Jokūbas Stansas (gal Stančius), Jonis Kukukis, Klimkus Bendikis, H. Pėteraitis, Jurgė Naugags. Sąrašas liudija, kad pasienio kaime anuomet gyveno vien baltiškos kilmės žmonės. Tada Pozingiuose užrašyti Urbonas ir Kristupas Pozingiai, Dovydas ir Jonis Tumošiai, Mikelis Klumbys ir Martinas Macaitis.

XVIII a. Priekulės bažnytinėse knygose liko daugybė įrašų apie tuometinius pasienio gyventojus.

Antai, Pėžaičių gyvenvietėse tuomet minėti lietuvininkai Anduliai ir Andulaičiai, Anužaičiai, Ašmonai ir Ašmonaičiai, Bertulaičiai, Bružaičiai, Deivikai, Gižai, Gražtai, Grigelaičiai, Juraičiai, Kalveliai, Kavoliai, Klimkaičiai, Klovaičiai, Kojelaičiai, Laukstynai, Macaičiai, Mikužaičiai, Paltinai, Preikšai, Simonaičiai, Smiltininkai, Stasiai, Sunai, Šikšniai, Tamošiai, Viščiai, Žydaičiai, Putriai, Tamošiai ir kiti. Antai, 1798 m. kovo 16 d. pietiniuose Pėžaičiuose gyvenusiems Jonui Gliožaičiui ir Ilzei Gliožaitienei – Tamošaitytei gimė sūnus Anskis, po dviejų dienų pakrikštytas Priekulės liuteronų bažnyčioje. Tais laikais užrašinėta dešimtys naujagimių – pasienio gyventojų, tenykščiams plečiant gausias šeimas. Pažymėtina, kad tuometiniuose Pežaičiuose neaptikta vokiškų ir kitų svetimtaučių pavardžių. Pasienio kaime anuomet gyveno vien atvykėlių iš Žemaitijos ar senųjų baltų palikuonys. Manoma, kad asmenvardžiai Deivikas, Laukstynas ir pan. sietini su senosios Prūsos, Skalvos ir pan. laikais.

Dvylių kaime tuomet minėti naujagimių susilaukę lietuvininkai Andulaičiai, Ansaičiai, Jakamaičiai, Kalveliai, Klimkaičiai, Naujokai, Peteraičiai, Stažiai, Tumaičiai, Macaičiai, Pažėrai, Šakniai, Gliožaičiai, Karaliai, Kekiai, Makiai, Matučiai ir kiti. Būta ir vokiškų pavardžių. Ne vienas atvykėlis iš Vakarų galop sulietuvėdavo. Antai, vokiečio Burgkanto palikuonys galop tapo lietuvininkais Burkantaičiais. Pavyzdžiui, 1782 m. Dvyliuose Kristupas Burkantaitis ir jo žmona Marinkė Burkantaitienė – Peteraitytė susilaukė dukrelės Elzės, o 1791 m. sūnaus Anskio.

Tais laikais Pozingiuose minėti lietuvininkai Bertulaičiai, Gliožaičiai, Kavoliai, Klumbiai, Macaičiai, Mackai, Pozingiai, Ruguliai, Šikšniai, Tamošiai, Tumaičiai, Andulaičiai, Anužiai, Grigelaičiai, Juraškos, Kalveliai, Klimkaičiai, Klišiai, Kuršiai, Purvinai, Vizbarai, Žvirblaičiai, Ansaičiai ir kiti. Pavyzdžiui, 1797 m. pradžioje Dovydas Purvinas (Purwins) su žmona Urte Purviniene – Kavolyte susilaukė dvynukų Jurgio ir Kristupo. Kaime jau gyveno ir nemažai atvykėlių vokiečių, gal ėjusių kokias valdiškas pareigas pasienio tarnybose ir pan.

Nors Prūsijos karalystė su Rusijos bei Austrijos imperijomis XVIII a. Pabaigoje užsiėmė Abiejų Tautų Respublikos padalinimais (faktišku suverenios Europos valstybės likvidavimu), netrukus ji pati susidūrė su naujomis problemomis. Vietoje atlaidaus (neretai ir aplaidaus) kaimyno susilaukta grėsmingos jėgos kaimynystės. Teko rūpintis savu pasieniu su Rusija. Nutolstant nuo aptariamojo ruožo, primintume šiandien neretai pamirštamą dalyką – 1795 m. Prūsijos karalystė sau prisidūrė Užnemunę (pavadintą Naujaisiais Rytprūsiais) ir turėjo rūpinti sienos Nemunu (nuo Sudargo iki Kauno ir tolyn iki Merkinės ir Gardino) įtvirtinimu. Tų rūpesčių laikais Pėžaičių apylinkės liko ramesniu užkampiu, kur valstybinė siena jau seniai buvo nužymėta.

XVIII a. Pabaigoje nuo Dovilių link Žemaitijos tebetekėjo Šalteikės upelis. Prie pat valstybinės sienos (nužymėtos riboženkliais Nr. 313, 314, 315) stovėjo šešetas Pašalteikių kaimelio sodybų. Iš jų net keli keliukai vedė į LDK pusėje buvusią Skomantų smuklę – anuomet uoliai lankytą objektą. Toliau vakaruose plytėjo Dieglių kaimo žemės, ten buvę senieji įtvirtinimai ir Ašpurvių sodybos.

Reikšmingesnis kaimas su 14 ūkių tada buvo Dvyliai (vadinti ir kitokiais vardais) su greta besiglaudusiais smulkesniais kaimeliais ir 15 Pėžaičių sodybų grupėmis. Anuomet šiaurinė Pėžaičių dalis vadinta Jurgio Pėžiaus (Poeszen Gerge), o pietinė – Simono Pėžiaus (Poeszen Siemon) vardais, taip primenant stambesnės gyvenvietės pradininkus. Šiauriau pasieniu driekėsi kelios Pozingių sodybų grupės.

Tais laikais erdvūs pasienio girių plotai jau buvo iškirsti, karališkojo miško ruožai tebuvo likę ties Ašpurviais ir piečiau (link Veiviržo). Vis tik apgyventoje pasienio laukymėje tebevyravo krūmynais užželiančios ganyklos, drėgnų pievų ploteliai ir pan., o ariamų plotelių buvo nedaug. Veikiausiai ir tais laikais daugiau verstasi gyvulininkyste, nepajėgiant sukultūrinti ne visur derlingų žemių.

Šiauriau Pėžaičių beveik prie sienos, Žemaitijos pusėje glaudėsi nemažas gatvinis kaimas, vadintas „lenkiškaisiais Aisėnais“. Žemaitijos seniūnijos plotai su lenkiškomis mišiomis katalikų bažnyčiose ir lenkiška vietos bajorų šnekta laikyti „Lenkija“, besiskyrusia nuo lietuvišką kalbą išlaikiusios Mažosios Lietuvos.

1785 m. Dvyliai (arba Kiaunaden – Matz) užrašyti kaip karališkasis kaimas (nepriklausęs privatiems dvarininkams) su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Jis priklausė Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Priekulės valsčiui ir parapijai.

Tada tiems patiems centrams priklausė ir Stoltzen – Tietz kaip laisvųjų paveldėtojų gyvenvietė su 4 ugniakurais, stovėjusi „Lenkijos“ pasienyje. Tame pasienyje buvo ir dvi Pėžaičių gyvenvietės: šiaurinė (Pehszen – Gerge) su 8 ugniakurais ir pietinė (Pehszen – Simon) su 7 ugniakurais. Abi jos vadintos karališkaisiais kaimais. 8 Pozingių sodybos dar vadintos Jerellen – Lux.

Didesni pokyčiai nuošaliame pasienyje prasidėjo po 1807 m., Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, ten kuriant žemės rinką, valstiečiams įsigyjant įvairaus dydžio žemės sklypus. Laisviau gyvenant, vis daugiau kaimiečių ieškodavo patogesnių vietų gyventi. Būta ir krašto administracijos pastangų rūpinantis teritorijų plėtra. Antai, iki XIX a. tenkintasi gausių, bet prastų lauko keliukų chaotišku tinklu. Svarbesniu laikytas senasis vieškelis Klaipėda – Tilžė, Žemaitijos link iš uostamiesčio ėjęs kelias į Gargždus. Vėliau susirūpinta papildomais vieškeliais, naujoviškų plentų statyba. Judresni keliai traukė vis naujus gyventojus, plėtėsi prie jų atsidūrusios gyvenvietės. Užsiimta ir administracine teritorine reforma – kurtos mažesnės ir gyventojams patogesnės apskritys, nauji valsčiai su savomis valdžios įstaigomis.

1817 m. valstiečių kaime Dvyliuose buvo surašyti 9 ugniakurai su 54 gyventojais. Apylinkės buvo priskirtos naujajai Klaipėdos apskričiai, Priekulės evangelikų liuteronų parapijai (šiai tada priklausė daugiau kaip 4000 apylinkių gyventojų). Buvo du vokiečių kolonistų kaimeliai, turėję laisvųjų paveldėtojų statusą ir teises: Gross Stolzentietz su 3 ugniakurais ir 8 gyventojais, Klein Stolzentietz su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Tokį statusą turėjo ir abu Pėžaičių kaimeliai, kuriuose iš viso buvo 14 ugniakurų su 56 gyventojais. Pasieniu toli į šiaurę nusidriekę Pozingiai vadinti valstiečių kaimu su 13 ugniakurų ir 57 gyventojais. Iš viso tame ruože priskaičiuoti 41 ugniakuras su 186 gyventojais.

XIX a. carinė Rusija išilgai valstybinės sienos linijos, kai kur visai greta jos, nutiesė kelią pasienio sargybiniams, kuriuo jodinėdavo raiti patruliai. Šiame ruože jis ėjo per Rusiškuosius Aisėnus, Šiporius ir kitus Žemaitijos kaimus. Maždaug kas kilometrą palei kelią buvo pastatyti kordonai – sargybinių prieglaudos. Anuomet taip tikėtasi atskirti Rusijos valdas nuo „priešiškų“ Vakarų, įrengiant „geležinės uždangos“ pirmtaką. Jei ankstesniais amžiais į Žemaitiją ir atgal vaikščiota beveik laisvai, tai Rusijos valdymo laikais pasienyje įkurdinta šimtai ir tūkstančiai sienos sargybinių, jų talkininkų – rusų kolonistų gyvenvietės.

XIX a. viduryje Dvylių kaime tebebuvo 9 gyvenamos sodybos su 88 gyventojais. Be daugumos evangelikų liuteronų ten dar gyveno vienas katalikas. Visi svarbesnieji centrai (valsčiaus teismas, pašto skyrius, evangelikų parapija) buvo Priekulėje. Dauguma kaimiečių kalbėjo lietuviškai.

Pėžaičių kaimas taip pat priklausė Priekulės centrams. Ten aptiktos 25 sodybos su 192 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 5 katalikai. Pozingių kaime aptikta 21 sodyba su 143 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų buvo 8 katalikai.

Abu Stolzentietz kaimeliai tada buvo priskirti naujajai Saugų evangelikų parapijai. Gross Stolzentietz gyvenvietėje aptiktos 4 sodybos su 25 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Klein Stolzentietz gyvenvietėje buvo tiek pat sodybų su 24 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo vokiškai.

Nuo Klaipėdos (Budelkiemio) jau buvo pradėtas tiesti geresnis vieškelis link Pėžaičių (nuo ten dažniau keliauta link Veiviržėnų ir Švėkšnos – augusių bažnytkaimių Žemaitijos Paprūsėje). Naujasis kelias pradėjo Pėžaičių spartesnės plėtros laikus – ten kūrėsi vis naujos pasienio įstaigos. Kartais šaipytasi, kad Pėžaičius iškėlė carinė Rusija. Mat, ankstesniais LDK ir ATR laikais per vadinamąją valstybinę sieną į Žemaitiją ar iš jos vaikščiota gan laisvai, einant vienu ar kitu laukų keliuku. 1795 m. Didžiąją Lietuvą užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi kurti „geležinę uždangą“ aplink savo valdas. Nuo tada buvo likviduota ankstesnė daugybė keliukų, kirtusių valstybinę sieną įvairiausiose vietose. Sieną leistą peržengti tik griežtai nustatytose vietose su muitinės postais ir keliautojų patikra. Vienu iš nedaugelio sienos perėjimo punktų XIX a. tapo Pėžaičiai, nuo tada sutraukdavę vis daugiau lankytojų bei investicijų.

XIX a. viduryje palei valstybinę sieną buvo nusidriekusios Pėžaičių, Stolzentietz ir Pašalteikių kaimelių sodybos. Dvylių sodybų grupės buvo išsidėsčiusi abiejuose Aisės upelio krantuose, pusiaukelėje tarp Pėžaičių ir Ašpurvių dvaro sodybos. Tuomet piečiau Dvylių kaimavietės aukštumėlėje tebebuvo žinomi senovinių įtvirtinimų pėdsakai. Tais laikais žemdirbystei naudoti pakilesni plotai abipus Aisės, o slėnyje vyravo drėgnos pievos. Greta Ašpurvių driekėsi žinoma pelkė, vakaruose plytėjo didesnis Ašpurvių miško plotas. Piečiau Pėžaičių pasieniu tęsėsi krūmokšniais apaugusios šlapios pievos – vietos kontrabandininkų pamėgta vieta nelegaliems žygiams į gretimą valstybę.

Nuo svarbiojo vieškelio (vadinamojo pašto kelio) Klaipėda – Pėžaičiai – Didžioji Lietuva (tuomet carinės Rusijos užimta teritorija) šiaurės link nuo Pėžaičių buvo nutiestas menkesnis pasienio kelias, ėjęs per Pozingių kaimo valdas. Buvęs krašto užkampis vis naujais ir geresniais keliais buvo susiejamas su svarbesniais centrais ir plentais. Tai padėjo spartesnei ruožo kaimų plėtrai, o Prūsijos valstybei leido tinkamiau prižiūrėti ligi tol apleistas pasienio teritorijas.

Tuometinis Pėžaičių centras buvo susiklostęs kairiajame Aisės krante, tarp upelio ir valstybinės sienos trasos, prie svarbiojo vieškelio ir kelio link Dvylių sankryžos. Ten stovėjo reikšmingiausia kaimo įstaiga – Pėžaičių karčema, kurioje glausdavosi išvykstantieji ir parvykstantieji. Pačiame pasienyje darbavosi dokumentų tikrintojai ir muitininkai.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, surašinėti ten gyvenę žmonės ir jų sodybos. Tuomet Klaipėdos apskrities Dvylių kaime tebebuvo 9 sodybos su 12 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten rasti 83 gyventojai, o 1871 m. jau 89 (43 vyrai ir 46 moterys). Dauguma jų (60 žmonių) buvo vietiniai – gimę ten pat. Visi jie buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti 22 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 49 mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 13 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi 2 aklieji ir vienas kurčnebylys.

Tada Pėžaičiuose buvo 23 sodybos su 35 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 173 žmonės, bet 1871 m. jų teliko 161 (81 vyras ir 80 moterų). Prūsijos pilietybę turėjo 156 žmonės, o 5 buvę svetimšaliai. Be 149 evangelikų liuteronų dar gyveno 12 žydų (palyginus gausi bendruomenė, veikiausiai, užsiėmusi prekyba ir pan.). Aptiktas 41 vaikas. Iš suaugesniųjų 69 mokėjo skaityti ir rašyti, vienas nebuvo baigęs mokslų, o net 50 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi vienas neįgalus asmuo.

Gross Stolzentietz kaimelio 3 sodybose buvo 5 šeiminiai butai. 1867 m. ten gyveno 19 žmonių, 1871 m. jų pagausėjo iki 23 (net 14 vyrų ir 9 moterys). Tik 12 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti tik 3 vaikai. Iš vyresnių 8 mokėjo skaityti ir rašyti, o 12 pripažinti beraščiais. Kaimelyje glaudėsi vienas neregys.

Klein Stolzentietz kaimelio 4 sodybose buvo 7 šeiminiai butai ir vienišio būstas. 1867 m. ten gyveno 24 žmonės, 1871 m. jų pagausėjo iki 29 (15 vyrų ir 14 moterų). Tik 13 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti 4 vaikai. Visi suaugusieji nebuvo baigę mokslų.

Tuomet Pozingiuose buvo 25 gyvenamos sodybos su 35 šeiminiais butais. 1867 m. kaime gyveno 169 žmonės, 1871 m. jų sumažėjo iki 161, iš kurių tik 66 tebuvo vietiniai – gimę ten pat. Suskaičiuoti 75 vyrai ir 86 moterys. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai  ir 4 žydai (šie, matyt, laikė vietos karčemą). Aptikti 49 vaikai. Iš suaugesniųjų 84 mokėjo skaityti ir rašyti, 7 nebuvo baigę mokslų, o 21 pripažintas beraščiais. Kaime glaudėsi vienas neregys. Surašymo metu du žmonės buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Kelis XIX a. dešimtmečius pasienio kaimuose jau veikė žemės rinka – sklypai bei ištisi ūkiai pardavinėti ir pirkti. Antai, 1878 m. skelbta apie žemės valdos pardavimą Pėžaičiuose ties vieškeliu Pėžaičiai – Budelkiemis (Klaipėda). Ten buvo 120 margų (apie 25 ha): 30 margų pievų, laukai skirti žiemkenčiams, vasarojui ir bulvėms. Sodyboje anksčiau gyvenęs su Rusija prekiavęs pirklys. Be gyvenamojo namo dar buvę 5 ūkiniai pastatai. Reklamuota, kad būsimas pirkėjas tą nemažą valdą galės išparduoti dalimis – smulkesniais sklypeliais. Tam ūkiui įsigyti skelbtos viešos varžytinės, gal taip tikintis susilaukti geresnių pasiūlymų.

XIX a. vis atidžiau kontroliuojant Prūsijos valdas, įkurtos valdiškos įstaigos – registracijos apylinkės, fiksavusios gyventojų ir jų valdų būklės pokyčius (gimimus, mirtis, ūkių pardavimus ir t.t.). Antai, XIX a. Pozingių kaimas buvo priskirtas didelei Sakučių (prie Vilkyčių) registracijos apylinkei. Vėliau tos apylinkės smulkintos, siekiant efektyvesnės kontrolės; taip Pozingiai atiteko naujajai Vanagų registracijos apylinkei. Ten buvo kaupiama daugybė žinių apie krašto kaimus iš jų gyventojus. Deja, tie itin vertingi šaltiniai beveik visi pražuvo po 1944 metų rudens.

1885 m. Dvylių kaimas valdė 270 ha žemės (112 ha prastų arimų, 38 ha menkų pievų, 1,2 ha netikusių medynų). Kaimas priklausė Klaipėdos apskrities Kebelių valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Priekulės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Tebebuvo 9 sodybos su 10 būstų. Iš viso gyveno 75 žmonės (30 vyrų ir net 45 moterys), visi jie buvo evangelikai.

Pėžaičiai tuomet valdė 289 ha žemės (tik 80 ha prastų arimų, 40 ha menkų pievų). Priklausyta Agluonėnų valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Priekulės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 23 sodybos su 31 butu. Iš viso gyveno 157 žmonės (80 vyrų ir 77 moterys). Be daugumos evangelikų dar gyveno 2 žydai.

Gross Stozentietz kaimelis valdė 68 ha žemės (17 ha prastų arimų, 8 ha menkų pievų, 1 ha visiškai netikusių medynų). Priklausyta Kebelių valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Saugų evangelikų parapijai. Buvo 3 sodybos su 3 butais. Gyveno 15 žmonių (vos 4 vyrai ir 11 moterų), visi jie buvo evangelikai.

Klein Stozentietz kaimelis valdė 113 ha žemės (48 ha prastų arimų, 9 ha menkų pievų, 2 ha blogų meldynų). Priklausyta Kebelių valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Priekulės evangelikų parapijai. 6 sodybose buvo 7 butai. Gyveno 38 žmonės (21 vyras, 17 moterų), visi jie buvo evangelikai.

Pozingių kaimas valdė 434 ha žemės (149 ha prastų arimų, 55 ha labai menkų pievų). Priklausyta Agluonėnų valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Priekulės ir Klaipėdos parpijoms. Buvo 23 gyvenamos sodybos su 29 butais. Gyveno 141 žmogus (73 vyrai ir 68 moterys). Be daugumos evangelikų buvo vienas katalikas.

XIX a. pabaigoje Dvyliai valdė apie 488 ha žemės. Ten buvo 26 sodybos su 42 šeiminiais butais, 2 būstais vienišiems vyrams ir 7 tokioms moterims. Iš viso surašyti 185 gyventojai (81 vyras ir 104 moterys). Be daugumos evangelikų dar buvo 3 kitos krikščioniškos pakraipos sekėjai. Priklausyta Kebelių valsčiui, Priekulės evangelikų parapijai ir registracijos apylinkei.

Tada Pėžaičiai valdė apie 300 ha žemės. Ten buvo 24 sodybos su 31 šeiminiu butu ir vienu būstu vienišam vyrui. Iš viso gyveno 151 žmogus (61 vyras ir net 90 moterų). Be daugumos evangelikų dar buvo 4 katalikai. Priklausyta Agluonėnų valsčiui, Priekulės registracijos apylinkei, Priekulės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms.

Pozingiai valdė apie 433 ha žemės. Ten buvo 21 sodyba (su mokyklos sodyba ir kt.), dar 3 kitokie objektai. Surašytas 31 butas, po vieną būstą vienišiems vyrui ir moteriai. Gyveno 147 žmonės (76 vyrai ir 71 moteris). Be daugumos evangelikų dar buvo vienas katalikas. Priklausė tiems patiems centrams kaip ir Pėžaičiai.

1894 m. nedidelis Klein Stolzentietz kaimelis buvo prijungtas prie Dvylių kaimo ir daugiau atskirai nebeminėtas. Tada prie Dvylių buvo prijungti ir Pašalteikiai – grupė sodybų pasienyje.

XIX a. neretai fiksuota vyrų ir moterų skaičiaus disproporcija atskiruose pasienio kaimuose dažniau reiškė, kad iš skurdokų vietovių vyrai buvo išvykę uždarbiauti į miestus ar tolimus Vakarų pramonės centrus. Vidinės migracijos bei emigracijos laikais tai tapo įprastu dalyku.

Kuriant naująją Vanagų evangelikų liuteronų parapiją, nuo didžiosios senovinės Priekulės parapijos buvo atskirtas pasienio plotas su tenykščiais kaimais.

Kai kas priklausydavo nuo privačių iniciatyvų. Antai, XIX a. antroje pusėje kunigaikštis Oginskis (valdęs didelius Žemaitijos plotus) sielvartavo, kad Rusijos paštas veikė prastai. Jam tekdavo laukti pašto karietų iš Palangos ir Tauragės, kurios vykdavo vos kartą per savaitę. 1899 m. kunigaikščio rūpesčiu sukurta pasiuntinių pašto tarnyba, reikalingas siuntas iš Pėžaičių (Prūsijos valdos) pergabendavusi į gretimus Aisėnus (Rusijos valdas). Iš pastarojo kaimo (vadinto Rusiškaisiais Aisėnais) siuntos nesunkiai pasiekdavo Gargždus ir kunigaikščio Oginskio rezidencijas. Tą tarptautinę instituciją turėjo patvirtinti pats Rusijos generalpostmeisteris, derindamas su Vokietijos imperijos pašto tarnyba. Pasiuntiniai tarp gretimų kaimų keliaudavo dukart per dieną (8 ir 14 valandą) eilinėmis dienomis, o šventadieniais tik kartą. 1909 m. Rusijos valdžiai pašto skyrių iškėlus iš Rusiškųjų Aisėnų į Veiviržėnus, dešimtmetį veikęs tarptautinis pasiuntinių paštas baigė savo dienas.

Teigta, kad visuomeniniais reikalais užsiimdavęs kunigaikštis Oginskis taip pat skatino kelio Priekulė – Pėžaičiai tiesimą, pats finansavo to vieškelio tąsą Rusijos valdose. Gal jis prisidėjo ir prie tilto per Minijos upę ties Šernais statybos. Kunigaikštis gal skatinęs ir siaurojo geležinkelio iš Klaipėdos iki Pėžaičių tiesimą. Taip ši vietovė tapo reikšmingesnė ir patrauklesne įvairiems verslams, svarbiu tranzito tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvų punktu.

Tam tikra carinės Rusijos liberalizacija XX a. pradžioje skatino ryšius tarp gretimų valstybių, pasienio prekybą ir pan. Tai vėl padėjo Pėžaičiams, prisidėjo prie nemažų investicijų į siaurojo geležinkelio link pasienio trasą.

XX a. pradžioje Dvyliai valdė per 488 ha prastos žemės. Ten buvo 29 gyvenamos sodybos su 40 šeiminių butų ir 4 būstai vienišiams. Iš viso gyveno 192 žmonės (iš jų 82 vyrai). Iš 190 evangelikų 68 kalbėjo vokiškai, 118 lietuviškai, 4 dar kalbėję kitaip (gal lenkiškai). Abu kaimo katalikai kalbėjo lietuviškai. Priklausyta naujajai Vanagų evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms, Kebelių valsčiui ir Vanagų registracijos apylinkei.

Tada Pėžaičiai valdė 301 ha prastos žemės. Buvo 27 gyvenamos sodybos ir dar viena pastatų grupė. Jose buvo 49 šeiminiai butai ir 3 būstai vienišiams. Iš viso gyveno 216 žmonės (iš jų 106 vyrai). Iš 207 vietos evangelikų 122 kalbėjo vokiškai, 70 lietuviškai, net 15 dar kita kalba. 9 kaimo katalikai kalbėjo vokiškai. Priklausyta Agluonėnų valsčiui, Vanagų evangelikų parapijai ir registracijos apylinkei, Klaipėdos katalikų parapijai.

Pozingiai valdė 434 ha prastos žemės. Ten buvo 25 gyvenamos sodybos su 30 šeiminių butų ir 2 vienišių būstams. Iš viso gyveno 142 žmonės (iš jų 72 vyrai). Iš 141 vietos evangeliko net 111 kalbėjo lietuviškai, o 30 vokiškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjo kitokia kalba. Priklausyta tiems patiems centrams kaip ir Pėžaičių atveju.

Pažymėtina, kad tuometiniai Pėžaičiai tapo vis labiau miestiški – jų centrinėje dalyje radosi didesnių mūrinių pastatų, įvairiose įstaigose neretai darbavosi svetimtaučiai, atnešdavę savus papročius ir pan. Kiek nuošalesni Dvyliai buvo likę senosios lietuvybės „rezervatu“ – ten tebestovėjo daug senų medinių pastatų, kapinaitėse statyti tradiciniai mediniai kryželiai ir pan.

1906 m. spalio 20 d. pradėjo veikti siaurojo geležinkelio Klaipėda – Pėžaičiai trasa, nusitęsusi apie 35 km. Ji patogiai sujungė pasienio gyvenvietes su svarbiausiu krašto prekybos ir aptarnavimo centru, palengvino prekių gabenimą iš uostamiesčio ir atgal. Iš Pėžaičių išvažiavęs traukinukas sustodavo Ašpurviuose, Poškose, Žydeliuose, Agluonėnuose, Grabštuose, Margiuose, Stučiuose, Baičiuose, Doviluose, Šiukštuose, Galčiuose, Lėbartuose, Šilupiuose, Mižeikiuose, Jakuose, Klausmyliuose, Klemiškėje, Barškiuose, Bakmaniškiuose, Luizenhofe. Dažni sustojimai buvo patogūs vietos ūkininkams – į „siauruko“ vagonus būdavo pakraunami maišai su grūdais ar bulvėmis, bidonai su pienu ir daug kas kitko, kas keliaudavo į Klaipėdos turgus ar tenykščiams perpirkliams. Į uostamiestį vykta su visokiais reikalais, tokias keliones itin mėgdavo vietos vaikai. Tiesa, nedidelis traukinukas ne visad pajėgdavo įveikti visokias kliūtis. Antai, žiemą stipriau pasnigus, eismas šiuo geležinkeliu sustodavo.

Tais laikais Pozingių vienkiemiai padrika juosta buvo nusitiesusios pasieniu. Kaimavietės šiauriniame gale stūksojo nuo seno žinomi „švedų pylimai“, sieti su XVII a. kovomis. Pėžaičių centrinės dalies sodybos glaudėsi prie plento Klaipėda – Žemaitija. Kairiajame Aisės upelio krante pačiame pasienyje buvo įrengti muitinės valdybos statiniai ir vėlesnė siaurojo geležinkelio galinė stotelė su aptarnavimo pastatais ir kt. Dešiniajame Aisės krante veikė Pėžaičių lentpjūvė. Kairiąja pakrante ėjo pietinis keliukas link Dvylių kaimo, palei kurį glaudėsi Pėžaičių kaimiškųjų sodybų virtinė. Gretimo Dvylių kaimo vienkiemiai, buvo plačiai išsibarstę erdviame plote tarp Aisės ir valstybinės sienos. Senoviniai pylimai buvę upelio dešiniajame krante, šiauriau dar stūksojęs žinomas pilkapis. Kaimo rytinėje dalyje stovėjęs vėjo malūnas. Buvusios Pašalteikių ir Stolzentietz sodybos buvo įjungtos į bendrą Dvylių plotą.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Pėžaičiuose buvo 270 gyventojų. Ten veikė dveji užeigos namai su įvairių prekių krautuvėmis, garo jėgainės varoma lentpjūvė. Darbavosi kepėjas ir batsiuvys. Veikė pašto ir telefono skyriai.

Tais laikais Dvyliuose aptikti 34 produktyvūs namų ūkiai (laikę naminius gyvulius ir pan.). Laikyti 68 arkliai (iš jų 56 suaugę), 140 galvijų (iš jų 89 melžiamos karvės ir pan.), 67 avys, net 245 kiaulės, 6 ožkos. Augintos 86 žąsys, 5 antys, 464 vištos su gaidžiais. Turėti 34 senesni bičių aviliai. Kaimo soduose augo 259 obelys, 92 kriaušės, 7 slyvos, 303 vyšnios.

Tuomet Pėžaičiuose buvo 36 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 46 arkliai (iš jų 35 suaugę), 93 galvijai (iš jų 52 melžiamos karvės ir pan.), 27 avys, 183 kiaulės, 6 ožkos. Augintos 59 žąsys, 48 antys, 525 vištos su gaidžiais, vienintelis kalakutas. Turėti 7 bičių aviliai (iš jų vienas naujoviškas). Augo 269 obelys, 72 kriaušės, 25 slyvos, 189 vyšnios.

Pozingiuose aptikti 34 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 68 arkliai (iš jų 50 suaugusių), 146 galvijai (iš jų 68 melžiamos karvės ir pan.), 66 avys, 193 kiaulės. Augintos 38 žąsys, 7 antys, 333 vištos su gaidžiais. Turėti 28 bičių aviliai (iš jų 15 naujoviškų). Augo 234 obelys, 47 kriaušės, 12 slyvų, 87 vyšnios, 2 riešutmedžiai.

Tuomet garsusis mokslininkas A. Becenbergeris dar spėjo paskelbti žinių apie senovinius įtvirtinimus ties Dvyliais ir Diegliais, susilaukusius archeologų dėmesio. Taip tie nuošalūs objektai pateko į proistorės mokslo akiratį.

Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė Vokietijos imperiją, sužalojo daugybės jos gyventojų likimus. Karo nugalėtojams nusprendus nuo 1920 m. pradžios atskirti Klaipėdos kraštą kaip visai naują ir savarankišką teritoriją, vietiniams žmonėms prasidėjo nežinomybės ir painiavos laikai. Pokarinė ekonominė krizė, tuometinė sumaištis atsiliepdavo daugeliui. Būdavo visko. Antai, netolimuose Ašpurviuose 1921 m. demobilizuotas Vokietijos kareivis nužudė ūkininką Meikį su dukra. Skųstasi dėl vagysčių – Pėžaičiuose pavogti skalbiniai, iš dvaro pagrobti arkliai šiame ruože vesti per sieną. Būta šeimyninių konfliktų ir pan. Rūpintasi ir verslo reikalais – užeigos savininkas Prūsas kvietė sutikti Naujuosius metus savoje salėje, ten vėliau savą šventę surengė Vanagų veteranų bendrija ir kt. Suklestėjo kontrabanda.

Vietovės neaplenkė tuometinis nekilnojamojo turto pardavimų bumas. Antai, 1922 m. pradžioje Pėžaičių ūkininkas Martinas Tamošius pardavė žemės rėžį Pozingių ūkininkui Adomui Grigošiui; 1921 m. du sklypai Pozingiuose parduoti ūkininkui iš Vanagų Mikeliui Verksniui ir t.t. Gal būta įvairių gudravimų, perleidžiant turtą saviesiems, vengiant papildomų mokesčių ir pan. Pavyzdžiui, Pozingiuose ūkininkas Mikelis Klimkaitis žemės sklypą brangiai pardavė dukrai Evai, o kitas ūkininkas Jonis Klumbys sklypą pardavė sūnui Mikeliui.

Daug pardavimo sandėrių anuomet fiksuota Dvyliuose – prekiauta žemės sklypais, gyvuliais ir pan. 1922 m. M. Pukis pardavė 28 margų (7 ha) ūkį, Jokūbas Matutis sklypą pardavė giminaitei (?) Evai, ūkininkas H. Pukys didelį žemės rėžį brangiai pardavė Dieglių ūkininkui Martinui Klumbiui, pirklienė iš Saugų nemažą žemės sklypą pardavė ūkininkui Jokūbui Ruguliui iš Dvylių, ūkininkas Martinas Kačius sklypą pardavė H. Pukiui. Sklypais prekiavo ir moterys (gal ūkininkų našlės) Katrina Kalvelienė, Marta Klumbienė ir kt.

1925 m. Dvylių kaimas valdė 488 ha žemės, ten gyveno 192 žmonės. Vaikai lankė mokyklas netolimuose Dieglių ir Pozingių kaimuose. Valsčiaus centras buvo Kebeliuose, parapijos centras Vanaguose, valsčiaus teismas Priekulėje. Paštas veikė Pėžaičiuose, policijos stotis Agluonėnuose. Minėta tenykštė lietuvių draugija.

Tuomet Pėžaičių kaimas valdė 299 ha žemės, ten gyveno 231 žmogus. Valsčiaus centras ir policijos stotis veikė Agluonėnuose, parapijos centras Vanaguose, mokykla Pozingiuose, valsčiaus teismas Priekulėje. Pačiuose Pėžaičiuose buvo siaurojo geležinkelio stotis ir pašto skyrius.

Pozingių kaimas valdė 434 ha žemės, ten gyveno 136 žmonės. Priklausyta tiems patiems vietiniams centrams kaip Pėžaičių atveju.

Tais laikais Dvyliuose minėti Žiobriai, Grigaičiai, Kuršaičiai, Redveikiai, Staigiai, Šudnagiai, Gliožaičiai, Kybrancai, Naujokai (pavyzdžiui, Elzė Naujokienė – Toleikaitė). Gausėjo ir vokiškų pavardžių – naujesnių atvykėlių.

Pozingių pelkė, plytėjusi ties Ašpurvių mišku, jau buvo gerokai įsisavinta ūkio reikalams. Vietiniai žmonės vėliau prisimindavo drėgnų miškų plotuose gausiai žėlusias mėlynes. Ašpurvių (kaip ir Blymačių) miškas ilgai buvo išlaikęs garbingą karališkojo miško vardą – tai buvę žymesni apylinkių želdynai.

Pėžaičiuose anuomet minėti verslininkai Prūsai, kepėjas Meižys, Dečkiai ir kiti. 1921 m. rašyta apie tenykštį žydų rabiną Ginzburgą (šis be kitko norėjo parūpinti vokiečių kalbos mokytoją Veiviržėnų mokyklai Žemaitijoje). Paštui vadovavo Macas.

1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštą užėmęs nacistinės Vokietijos režimas ėmėsi pertvarkyti apylinkes pagal savas nuostatas: naikintos lietuviškos organizacijos, įvedinėti vokiški vietovardžiai, siekta stambinti gyvenvietes, sujungiant kelis gretimus kaimus ir pan. Antai, 1940 m. Dvyliai jau buvo prijungti prie gretimo Dieglių kaimo. Kaip ir vėlesnės sovietinės okupacijos laikais siekta griežčiau valdyti kaimiškuosius plotus – didesnėse gyvenvietėse tada įkurdinti valstybiniai ir partiniai vadovai, privalėję prižiūrėti jiems priskirtus plotus. Taip Pozingiai buvo sujungti su Pėžaičiais, ten paskirti bendri vadovai.

Sustiprintame Dvylių pasienio poste su muitine tarnavo Julius Alksnaitis, R. Grigaitis, M. Ramonas, V. Dudjonis ir kiti. Daug jų žuvo Antrojo pasaulinio karo mūšiuose ar belaisvių stovyklose.

Šios apylinkės nukentėjo 1944 m. rudenį, sovietinei kariuomenei veržiantis link pajūrio ir Klaipėdos. Tuomet naudotas nuo Pėžaičių į uostamiestį vedę plentas ir siaurasis geležinkelis – patogi trasa puolantiems kariniams daliniams. Keliems mėnesiams įstrigus Klaipėdos prieigose, Dvyliuose įrenginėtas sovietinis karinis aerodromas, šalinant visokias kliūtis – iškertant želdynus, griaunant statinius ir pan. Medienos tada reikėjo viskam, tad uoliai buvo kertamas privatus Kuršaičio miškelis, nusidriekęs iki pat istorinės sienos. Tuomet buvo iškirsti brandūs pasienio miškai. Niokojamame plote 1947 m. vasarą kilęs gaisras sunaikino didelius želdynų sklypus iki pat girininkijos.

Aisėnų dvaro žemėse anuometinis kolchozas „Maksimas Gorkis“ pasistatė lentpjūvę, perdirbusią daug medienos iš apylinkinių miškų. Vėlesniais dešimtmečiais krašte įkurdinti miškininkai siekė atsodinti nusiaubtus miškų plotus, mišku buvo užsodinta ir nemažai anksčiau žemdirbystei naudotų sklypų. Naikinant senąsias sodybas, Pėžaičių apylinkės vis tuštėjo.

Daug pasienio kaimų vyrų Antrojo pasaulinio karo metais žuvo kaip mobilizuotieji Vokietijos kariuomenės kariai. Antai, tada pražuvo trys Gižai iš Pėžaičių, o tenykštis V. Graudušius karui besibaigiant 1945 m. žuvo Piliavoje. Rusijos fronte 1942 m. žuvo J. Jakumaitis iš Pozingių, o tenykštis G. Klumbys (paimtas į darbo tarnybą) žuvo 1944 m. pradžioje. Jonis Šaknis 1940 m. dingo be žinios.

Dar daugiau kas pražuvo 1944-1945 m. besitraukdami į Vakarus. Manoma, kad tuomet prapuolė visa M. Karaliaus šeima iš Pėžaičių. 1945 m. Karaliaučiuje žuvo H. Kybrancas, o ten anksčiau ir Skėrys. Rytprūsių lageryje 1945 m. numirė G. Sunus. Apie daugelį to meto aukų žinių beveik neliko – sovietams Baltijos jūroje skandinant laivus su pabėgėliais ar bombarduojant jų vilkstines, neretai žūdavo ištisos šeimos, išlikusieji pokariu tegalėjo spėlioti, kur kas prapuolė. Mažai kas težinota apie pakelyje mirusius senukus, apie bado aukas sovietų užimtuose Rytprūsiuose, kur žūstantys gyvieji nevengė ir žmogėdrystės. Taip tirpte tirpo senųjų lietuvininkų palikuonys, jų likučiai pokariu pranykdavo Vakarų valstybėse ar kituose pasaulio kraštuose.

1941 m. birželio mėn. mūšiuose žuvę Vokietijos kariai buvo laidojami Pėžaičių karių kapinėse, kur palaidotiesiems statyti mediniai kryželiai. Tos kapinės buvo uoliai naikintos sovietinės okupacijos metais.

Į kraštą įsiveržusi sovietinė kariuomenė viską grobė ir niokojo. Kaip „vokiškieji fašistai“ naikinti užsilikę vietos gyventojai. Praeityje tvarkingos apylinkės virto nusiaubta teritorija kaip kad šiandieninėje Ukrainoje.

Iš Dvylių kaimo kilęs žinomas liuteronų kunigas Martinas Klumbys (1913-2001) Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nepasitraukė į Vakarus, besirūpindamas tikinčiaisiais sovietų okupuotame krašte. 1946 m. rudenį jis šeimos sodyboje Dvyliuose sukvietė tikinčiųjų vakaronę. Į trečią tokį susirinkimą suėjo gal 150 žmonių iš visos apylinkės, bet tarp jų buvo ir nemažai NKVD atsiųstų agentų. Pradėjus religines apeigas ir giesmes, viskas buvo nutraukta, o susirinkusieji nuvaryti į Pėžaičius, kur veikė NKVD būstinė. Kunigas ten buvo tardomas ir vėliau. Taip sovietinis režimas stengėsi užgniaužti nepageidautinas tikėjimo apraiškas, viską kontroliuoti.

Okupantai naikino ir ankstesnio gyvenimo medžiagines liekanas. Buvo nuardytas siaurasis geležinkelis, nugriautas Pėžaičių geležinkelio stoties pastatas. Buvusiose vokiečių karių kapinėse buvo įkurdinta sovietinė mašinų traktorių stotis ir naujoji lentpjūvė. Senoji Gildės lentpjūvė buvo sunaikinta, jos vietoje 1959 m. įrengtos siloso duobės. V. Graudušiaus namas ir kitkas buvo sunaikinti dar 1944 m. lapkritį, sprogus minoms. Likusiuose ūkiniuose pastatuose pokariu šeimininkavo sovietai. Tarp tvarto ir daržinės stovėjęs didelis dyzelinis generatorius, elektros srovę tiekęs Pėžaičiaims.

Prūso užeigoje ir ūkyje įsikūrė ūkio valdžia ir krautuvė, salėje demonstruoti sovietiniai kinofilmai, rengti šokiai. Buvusioje P. Vestfalio krautuvėje sovietmečiu įkurta mokykla. Tokia dar veikė Bendiko namuose.

Pėžaičių kolchozas „Pionierius“ rūpinosi Aisės upės ištiesinimu ir pakrančių melioracija. 1956-1958 m. per upę pastatytas betoninis tiltas, išasfaltuotas kelias iki Budelkiemio, tarp Klaipėdos ir Veiviržėnų pradėjo kursuoti autobusas.

1958 m. skųstasi, kad nemažai Pozingių kaimo praeityje dirbtų žemių tapo dykvietėmis, buvusi avių ganykla prie Tašiaus miškelio verčiama eglynu. Tebegyveno senbuvių Klimkaičių šeima, o Mikelis Tamošius su šeima buvo ištremti į Sibirą. Paslapčiom skaičiuoti pokariu krašte likę ir netrukus ten numirę žmonės (kaip kad Martinas Tamošius iš Pėžaičių, Klumbienė, Šernius ir kiti). Eva Redveikienė – Preikšaitė mirusi Sibiro tremtyje ir t.t.

1944 m. rudenį daugeliui senbuvių pasitraukus į Vakarus, apleistos sodybos niokotos ir naikintos. Kai kur kūrėsi pokariniai atvykėliai – lietuviai ir rusai. Naujoji sovietinė administracija kūrė kolchozus, pagal tuometines direktyvas perdirbinėjo okupuotąjį kraštą. Likvidavus tradicinį ūkininkavimą, naujoji tvarka rodė savąjį neveiksmingumą.

Apylinkėse išlikę senieji gyventojai bandė taikytis prie visiškai pasikeitusio gyvenimo, pokarinio vargo ir skurdo. Po 1957 m. atsiradus galimybei, dauguma jų išvyko į Vokietiją, bėgdami nuo sovietinio režimo ir nykaus tuometinio gyvenimo.

Vadinamoji melioracija naikino krašto praeities žymes. Pokariniai Pozingių gyventojai pasakojo, kad nukasinėjant vadinamus švedų pylimus buvo atvažiavę kažkokie sovietiniai kariškiai, prižiūrėję darbus. Ten lyg buvo rastas kažkoks akmuo, kurį kariškiai išsivežę. Per sovietinę melioraciją buvo ištiesintos vingiuoto Aisės upelio atkarpos, naikinti natūralių pakrančių ruožai.

Kaip ir kitur krašte niokotos senosios kapinaitės, daug tenykštės įrangos buvo pagrobta, kai kas tiesiog sunaikinta. Antai, per pietines Pėžaičių kapines vedant elektros liniją, buvo iškirsti senieji želdiniai, niokotos kapavietės.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vėl pasikeitus gyvenimui, prasidėjo naujas kaimo sodybų tuštėjimo etapas. Dalis jų visai sunyko, kai kurias įsigijo miestiečiai ir kiti, ten įrenginėję savas poilsiavietes.

Algio Šveikausko ir kitų rūpesčiu tvarkytos pietinės Pėžaičių kapinaitės. Senojoje Dvylių mokykloje įsikūrusi atvykėlių Navickų šeima rūpinosi gretimomis kapinaitėmis ir senąja sodyba.

Apylinkes keitė naujieji verslai – vis plėsti žvyro karjerai, naftininkų paieškų sklypai ir kt. Vietovės gyvavimą palaikė senasis plentas Klaipėda – Veiviržėnai – Endriejavas. Dar sovietmečiu buvo pagerintas carinės Rusijos nutiestas pasienio kelias, nuo Šiūparių per Aisėnus vedantis link Skomantų ir Švėkšnos.

Prieš dešimtmetį Pozingiuose tebuvo keliolika vienkiemių, nusitęsusių buvusiuoju pasieniu. Vos kelios sodybos išliko Dvyliuose. Nuo sovietmečio daugiau gyventojų telkėsi Pėžaičiuose, praktiškai susijungusiuose su žemaitiškaisiais Aisėnais. Naujosios statybos baigia nustelbti nebegausias praeities liekanas.

LITERATŪRA

Karallus H. Kleinbahn von Memel nach Poeszeiten. Memeler Dampfboot, 1996, Nr. 7, S. 104-105.

Botenpost zwischen Poeszeiten und Oisiany. Memeler Dampfboot, 1982, Nr. 7, S. 100.

Szobries K. Erinnerunges aus Dwielen. Memeler Dampfboot, 1964, Nr. 22, S. 300.

Klumbies M. Gottes Wort war unser Trost. Memeler Dampfboot, 1962, Nr 13, S.177.

Poeszeiten unter der Sowjet herrschaft. Memeler Dampfboot, 1961, Nr. 4, S. 44.

Abholzungen im Kreise Memel. Memeler Dampfboot, 1959, Nr. 24, S. 334.

Dudjahn W. Die Zöllner von Dwielen. Memeler Dampfboot, 1957, Nr. 14, S. 191.

Jankus M. Zwischen Pöszeiten und Memel. Memeler Dampfboot, 1955, Nr. 21, S. 6.

Die Jahre gehen dahin. Memeler Dampfboot, 1954, Nr. 8, S. 3-4.

Karallus H. P. Gedenkbuch Wannagen. Memeler Dampfboot, 2008, Nr. 2, S. 21.

Purvinas M., Purvinienė M. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. II knyga. Kaunas, Technologija, 2014.