Straipsnio autoriaus tėtis Aleksandras Sakas Veiviržėnuose pas mokytoją Zuzaną Žukauskaitę – Domeikienę. Artūro Knašo nuotrauka

Aleksandras Sakas, Klaipėda, www.voruta.lt

„Tai buvo tikra artimo meilė…“. Apie paprastus žmones, jų humanizmą, krikščionišką atjautą ir tuos žmones mokiusią mokytoją.

Nuo Dabikinės pakrančių

Pačioje XIX amžiaus pabaigoje, 1899 metų gruodžio 6 dieną, į Akmenės bažnyčią kūmai atvežė krikštyti mergaitę, prieš tris dienas Kanteikiuose gimusią Domininkui ir Mortai Žukauskams, paprastiems kaimo žmonėms.

Dabartinės akmeninės bažnyčios Akmenėje dar nebuvo. Krikšto apeigos vyko senojoje medinėje, kur dabar parapijos namai.

Akmenėje tuo metu klebonavo kunigas Antanas Valentas (1834-1928), kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, poeto Antano Baranausko mokslų Varniuose draugas. Kunigas Valentas Žukauskų mergaitę pakrikštijo Zuzanos vardu.

Ar Zuzanos vaikystė ten ir prabėgo – Kanteikiuose, kaimelyje ant vinguriuojančios, dar nepatvenktos Dabikinės upės kranto? Nebūtinai, nes Akmenės bažnyčios metrikų knygose nieko nėra apie 1903 metais gimusią Zuzanos sesutę Justiną. Gal Žukauskai tada jau gyveno kitoje parapijoje?

Kur savo mokslus pradėjo Zuzana Žukauskaitė? Žinoma, kad mokėsi Viekšniuose – 1915 metais ji buvo baigusi tris Viekšnių miesto mokyklos klases.

Viekšniuose tada veikė ne viena mokykla, ir kuri jų buvo vadinama miesto mokykla, nelengva suprasti. Manyčiau, toji keturklasė, kuri įsteigta 1911 metais ir iš pradžių vadinta ne bet kaip, o Viekšnių aukštąja pradine mokykla! Ji glaudėsi viekšniškio Knabiko namuose dabartinėje Biržiškų gatvėje, ir sudegė dar per pirmąjį karą.

Paminklas mokyklai

Iškart po pirmojo pasaulinio karo, dar vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, o būtent – 1919 metų vasario 1 dieną, Akmenės apskrities švietimo komisija Zuzaną Žukauskaitę paskyrė ką tik įkurtos Draginių kaimo pradžios mokyklos vedėja.

Draginiai – kaimas arčiau Papilės, prie kelio į Žarėnus, miškų apsuptyje. Kaip ten sekėsi kaimo pirmajai mokytojai, kokiomis sąlygomis jai teko dirbti?

Mokyklą inspektavęs instruktorius pradžios  mokyklų departamentui 1920 metų rugsėjį rašė („Papilė“, I d., leidykla „Versmė“, Vilnius, 2004, 557 p.):

Mokyklos butas blogas – iš vargo galima laikyti mokykla. Mokslas prasidėjo X.26 su 4 mokiniais. Dabar sąraše 40 mokinių, rasta 19. (…) Mokykloje yra 6 suolai po 10 vietų ir lenta, tėvų padaryta be užmokesčio.

Nepaisant skurdo ir vargo, mokykla kaimo vaikams buvo mielesnė už auksu spindinčius rūmus, o jų mokytoja – didžiai gerbiamia, mylimiausia ir gražiausia iš visų! Šilti jausmai savo mokyklai liko ne tik pirmųjų mokinių, bet ir jų vaikų, ir vaikų vaikų širdyse – ne veltui Draginiuose stovi paminklas mokyklai.

Draginiuose Zuzana Žukauskaitė dirbo iki 1922 metų. Tų metų rugsėjo 1 dieną ji – jau Papilėje.

Miestelio mokytoja

Tuo metu Papilėje veikė dvi pradžios mokyklos. Zuzana Žukauskaitė buvo paskirta II pradžios mokyklos mokytoja. Šiai mokyklai valsčiaus savivaldybė nuomojo butą, kur buvo du klasių kambariai. Vieną jų po pietų tekdavo užleisti kitai pradžios mokyklai.

Nuo 1925 metų Lietuvoje švietimo ministerija pareikalavo, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baigę seminarijas. Tais pat metais Zuzana Žukauskaitė Marijampolėje įgijo pradžios mokyklų mokytojos cenzą – turbūt vasaros kursuose prie Marijampolės mokytojų seminarijos.

Kokius dalykus turėjo išmanyti to meto pradžios mokyklos mokytoja? Nurašiau nuo 1930 metų pažymėjimo: tikyba, lietuvių kalba, aritmetika, daiktų pažinimas, krašto mokslas, geografija, istorija, gamtos mokslas, higiena, rankų darbai, grafikos dalykai, mankštyba, žaidimai, dainos ir giesmės.

O dar visuomeninė veikla! Papilėje tarpukariu kokios tik jos nebuvo – pavasarininkai, skautai, scenos mėgėjai (dramos artistai, dainininkai, muzikantai), sporto draugijos (futbolininkai, dviratininkai ir kiti), ateitininkai, šauliai… Kiekvienas mokytojas pats jautė savo pareigą visur dalyvauti – jei ne organizuoti ar vadovauti, tai bent paskatinti ir padėti. Zuzana Žukauskaitė vedė jaunųjų skautininkių būrelį, priklausė Papilės šaulių moterų būriui – ne viską bežinome, bet ir to gana.

Abi miestelio mokyklas sujungus į vieną Papilės pradžios mokyklą, jai 1933 metais pastatytas naujas, šviesus ir erdvus pastatas. Mokyklai buvo suteiktas Simono Daukanto vardas. Mokymosi joje  trukmė pailginta nuo keturių iki šešių metų.

1939 – 1940 mokslo metais Papilės Simono Daukanto pradžios mokykloje dirbo 9 pedagogai, jos I – VI skyriuose mokėsi 268 vaikai. Mokyklos direktoriumi buvo visų papiliškių gerbiamas Pranas Šliauteris, jo padėjėja – Zuzana Žukauskaitė.

Ligoninė karo belaisviams

1940 metų vasarą gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Rugsėjį direktorius Pranas Šliauteris sovietų saugumo buvo areštuotas, po tardymų išvežtas į Komijos lagerius ir ten 1942 metų balandį mirė.

Savo tėvelio Aleksandro Sako (1908-1998) popieriuose radau Atgimimo laikais Vasario 16-tos minėjimui Klaipėdoje ruoštą kalbą, o ten tokias eilutes:

Mano tėviškėje Papilės miestely, praūžus 1941 m. karui, vietos gyventojai ir seniūnas surinko visus pasislėpusius rusų kareivius belaisvius, pasirūpino dviem kareiviškomis lauko virtuvėmis, ūkininkai ir visi kiti suvežė, sunešė maisto: bulvių, lašinių, duonos, sviesto, taukų, pieno, kas ką pajėgė, o Viekšnių gatvėj prie bažnyčios viename tuščiame name įvairių organizacijų buvę vadovai ir gydytojas Piepalis įsteigė sužeistiems rusų kariams ligoninę.

Mokytoja Zuzana Žukauskaitė, ji senutė dar gyva, gyvena Veiviržėnuose, seserys Jurkutės ir kitos papiliškės tapo medicinos seserimis, virėjomis, slaugėmis.

Tai buvo tikra artimo meilė, nežiūrėjome, kad prieš tai, prieš savaitę, keturiais gyvuliniais vagonais buvo išvežtos į Sibirą pavyzdingos šeimos.

Po kelių savaičių pasirodė vokiečių keli kareiviai smogikai su kaukolėmis kepurėse, pamatę, kaip maitinami belaisviai ir kaip gydomi sužeistieji, mūsų labdarybės darbą paralyžavo ir dar mums prigrasino.

Žinia apie raudonarmiečių belaisvių stovyklą ir jų ligoninę Papilėje neturėtų likti šešėlyje, nes tai liudijimas papiliškių gilaus humanizmo, jų krikščioniškos atjautos, kurios nenustelbė jokie keršto jausmai nei po žiaurių 1941 metų trėmimų, nei po visą Lietuvą sukrėtusių žudynių Rainiuose ir kitur pirmosiomis karo dienomis. Paprasti Lietuvos provincijos miestelio žmonės geriau už skardžiabalsius propagandistus suprato, kad nėra blogų tautų, tačiau yra blogų žmonių, ir bėda visiems, kai tokie žmonės atsiduria valdžioje!

Daugiau kaip šimtą karo belaisvių vokiečiai iš Papilės išsivarė Šiaulių link. Turbūt į Augustaičių kaimą, 9 km nuo Papilės, kur vienoje sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Iš ten vokiečiai paimdavo po kelis belaisvius ir ant Ventos dešiniojo kranto prie duobių šaudydavo. 1951 metų ekshumacijos akto duomenimis, taip buvo nužudyti 126 sovietų kariai („Papilė“, II-III d., 2006, 469 pusl.).

„Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“

Zuzana Žukauskaitė, kaip ir anksčiau, per karą mokytojavo savo mokykloje. Vokiečių okupacijos pabaigoje nustebino miestelėnus, netikėtai ištekėdama už Domeikos. Galbūt vietinio – Papilėje gyveno keli Domeikos, vienas jų buvo mokytojas. Kuris Domeika vedė Zuzaną, nežinau.

Frontui artėjant, Zuzana Žukauskaitė – Domeikienė pasitraukė į Vakarus.

Lengva pasakyti – pasitraukė, ir maža pasakyti, kad kelionė buvo ilga ir varginanti. Ar turėjo ką valgyti? Ar turėjo kuo užsidengti nuo rudens darganų? Nuolat bombarduojamais keliais, baiminantis ant kulnų lipančių raudonarmiečių, kuriems visi nuo jų bėgantieji buvo vokiečiai ir fašistai. Kaip skelbė propagandistu virtęs sovietų rašytojas Ilja Erenburgas, „nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų“. Ir ragino: „Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“.

Kodėl traukėsi? Matė birželio tremtį, aiškiai suvokė, kas jai, mokytojai (ir dar šaulei!), grėsė.

Viena ar su vyru traukėsi Zuzana, žinių neturiu. Tačiau kalbama, kad emigracijoje ji su vyru negyveno.

Vokietijai kapituliavus, Zuzana Domeikienė atsidūrė anglų okupacinėje zonoje, pabėgėlių stovykloje. Dirbo čia lietuviškos mokyklos mokytoja. Vokiečiai tuo metu badavo, ir pabėgėliai kartu su jais.

Pacituosiu kitos papiliškės, Marijos Sakaitės – Paškevičienės, tokios pat pabėgėlės, liudijimą („Manėm, kad greitai grįšim“, leidykla „Aukso žuvys“, Vilnius, 2014, 203 p.):

Tame pereinamame lageryje buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt (Marijai tada buvo 16 metų – aut. past.). O lageryj duodavo sriubą – vanduo ir sušalusios daržovės. Man rodos, tie sietiniai. Dvokdavo – kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom.

Vėliau Zuzana persikėlė į Angliją. Ten lietuviškų mokyklų nelabai buvo, ir mokytoja duoną pelnė, įsidarbinusi ligoninėje. Tačiau alkanas gyvenimas baigėsi.

Kaip skiedrelė…

Po kiek laiko iš Anglijos Zuzana Domeikienė išvyko į Kanadą. Neprigijo ir šioje gražioje ir svetingoje, bet svetimoje žemėje, todėl apie 1967 metus ryžosi grįžti į okupuotą Tėvynę. Anuomet tai buvo retas atvejis. Zuzanai padėjo sovietiniame Vilniuje įvairius aukštus postus keitęs Jonas Laurinaitis (1900-1981), senų laikų pažįstamas, buvęs mokytojas ir Kruopių pradžios mokyklos vedėjas 1920 – 1927 metais.

Iš Kanados parvažiavusi Zuzana Domeikienė į gimtąjį Akmenės kraštą negrįžo. Prisiglaudė kitame Žemaitijos kampe, nuošaliame Veiviržėnų miestelyje, pas savo seserį akušerę Justiną Butkienę. 

Mano tėvelio kalendoriuose užrašyta, kad 1969 metų lapkritį (ir po to dar ne kartą) jis aplankė mokytoją Zuzaną Žukauskaitę Veiviržėnuose.

Dažniausiai tėvelis iš Klaipėdos į Veiviržėnus važiuodavo su savo seserimi Brone ir jos vyru Artūru Knašu.

Visi jie – buvę papiliškiai, tai turėdavo ką prisiminti. O ką pasakodavo Zuzana apie savo klajones po Vakarų pasaulį, tuomet buvusį už „geležinės uždangos“, nė vienas niekam neprasitarė.

Jaunesniajai iš Žukauskaičių, Justinai, paskutinės Veiviržo slėnio lakštingalos nučiulbėjo 1988 metais.

Po poros metų ir mokytoja Zuzana, nuo Kanteikių ir Papilės kaip skiedrelė blaškyta po platųjį pasaulį, atgulė prie sesutės Veiviržėnų senosiose kapinėse. Jų abiejų kapas randamas netoli koplyčios, į pietus nuo jos. Amžiaus vėjai čia nebeužpučia.