Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Iš istorijos žinome, kad bent jau Lietuvai birželio – rugsėjo mėnesiai kadaise buvo nepaprastai reikšmingi, net lemtingi. Prisiminkime 1939 – ųjų rugpjūčio ir rugsėjo Europos dalybas, 1940 – ųjų vasaros okupaciją ir vadinamojo Liaudies seimo rinkimus, 1941 – ųjų birželio tremtis bei Lietuvą nusiaubusį frontą, o po trejų metų sugrįžusį su antrosios, dar baisesnės okupacijos trenksmu…

Ir štai šiandiena: ši liepa paženklinta ypač svarbiu įvykiu – NATO viršūnių susitikimu Vilniuje. Aljanso institutai jam ruošiasi rengdami įvairius dokumentus, nutarimus bei rezoliucijas, o mes – svarstydami, prognozuodami, diskutuodami. Nenuostabu, kad tai darome labai iš anksto. Kaip sakoma, jau kepame, kol dar višta nenupešta. Pernai toks susitikimas surengtas Madride, kurio didybės nepalyginsi su Vilniumi ir kuriame buvo priimta itin svarbių sprendimų: NATO strateginė koncepcija, nusakanti aljanso pertvarką iki 2030 metų, pritarta didesniam Vokietijos indėliui plečiant karinį dalyvavimą Baltijos šalyse, prisijungti pakviestos Švedija bei Suomija ir aptarta nuolatinė parama kare dalyvaujančiai Ukrainai.

Kai kas sakys, kad liepos 11 – 12 d. vyksiantis NATO „samitas“ Vilniuje svarbesnis Ukrainai negu kitoms šalims. Be abejo. Pabrėžkime: gyvybiškai svarbus. Nuo Kijevo įtraukimo į aljanso struktūrą priklauso ukrainiečių gyvybės, valstybės išlikimas. Dar daugiau: gal skambės ciniškai, tačiau teigdami „kare kaip kare“, tai yra, nepaisydami daugybės aukų ir praradimų, mes kolektyviai giname suverenios šalies valstybingumą ir teisę į nepriklausomybę, o agresoriui parodome, kad jis nėra visagalis ir jam lemta pralaimėti. Jeigu norite – giname laisvę visoje Europoje.

Skambūs tai žodžiai. Kai kas iš jų šaiposi. Todėl grįžkime prie Lietuvos interesų. Neginčijamai NATO viršūnių susitikimas ne tik išaugins Lietuvos prestižą (ne paslaptis, kad iš 31 jos nario gyventojų daug tokių, kurie net nežino, kur yra Lietuva), bet ir sudarys sąlygas didesniam jos ir Baltijos regiono saugumui. Nemenka atrama būtų žadama Vokietijos brigados dislokacija, jau nekalbant apie reikšmingą karinės ginkluotės padidinimą. Švedijos priėmimas į šį bloką taip pat sustiprintų saugumą regione. Didžiulis smūgis Maskvai buvo Suomijos narystė aljanse.

Bet ar mes atlikome namų darbus? Neseniai Vilniuje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius patvirtino, kad „Vokietija yra pasirengusi visam laikui dislokuoti brigadą Lietuvoje“, bet negalėjo pasakyti, ar čia ji bus visa (iki 4000 karių) ir kada mes paruošime tam savo infrastruktūrą. Berlyno sprendimui įtakos turėjo „Wagner“ maištas Rusijoje ir Prigožino įsikūrimas Baltarusijoje. Dar gegužę buvo manoma, kad brigada Lietuvoje įsikurs iki 2026 m., o dabar ši naujiena turi paskubinti mūsų valdžią ruoštis jos priėmimui. Aišku, kaip sakė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas, tai nėra viešos komunikacijos reikalas, pavyzdžiui, kaip bus įrengiamas Rūdininkų karinis poligonas. Bet Krašto apsaugos ministerija privalo teikti gyventojams kiek įmanoma konkretesnę informaciją apie tuos pasiruošimo tempus. Juk agresorius nelaukia ir telkia vis didesnes pajėgas, taip pat ir branduolines, Baltarusijoje bei Karaliaučiuje.

Tvirtesnis Berlyno žodis lyg ir apmalšino trintį tarp Vilniaus ir Berlyno. Aštri mūsų užsienio reikalų ministro retorika ir spaudimas Berlynui dėl pernai birželį prezidento Gitano Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo paskelbto komunikato įgyvendinimo gerokai apnuodijo šalių santykius ir atmosferą aljanse.

Artėjant šiam susitikimui, kažkur bendrų diskusijų pakampėse pasigirsta žemesnio lygio falceto gaidelių. Bendrą jų foną vaizdžiai aprašė apžvalgininkas Paulius Jurkevičius. „Jeigu iškelsi Ukrainos vėliavą – būsi Lietuvos tautinių vertybių priešas. Beveik išdavikas. Jeigu iškelsi Lietuvos vėliavą – būsi putinistinis vatnikas. Beveik išdavikas“, – ironizavo jis viename portale. Visa Europa, dvi Amerikos valstybės, na ir daug asocijuotų šalių (beje, tarp jų yra ir Ukraina) gali stebėti, koks provincialus erzelis kyla Lietuvoje prieš šį susitikimą. Vieni reikalauja, kad būtų keliama daugiau Lietuvos vėliavų, kiti mano, kad kartu plevėsuotų ir dvispalvės Ukrainos. Šaršalą paskatino vienas uolus Ukrainos rėmėjas, per valstybinę televiziją paliejęs pamazgų ant tautinio simbolio. Tada sukilo Šeimų sąjūdis ir kiti save vadinantys patriotais, raginę mėlynas – geltonas „pastatyti į vietą“, o kelti vien tik trispalves, pardavinėti vien tik šakočius ir srėbti vien tik šaltibarščius…

Juokinga. Jei nebūtų liūdna. Net ne dėl po savaitės į Vilnių sugužėsiančių apie 5000 aukšto lygio svečių. Labiau dėl kenčiančios Ukrainos, kuri vis dar tikisi būti pakviesta į NATO, taip pradedant pirmą narystės etapą. Jeigu Kijevui būtų pasiūlytas šios narystės Kelio žemėlapis, sakytume, kad Lietuvos pastangos remti Ukrainą pasiteisino. Net atmetant visokius pseudopatriotinius provincijos šurmuliukus…