Radijo stoties XFM studijoje viešėjo svečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų – Lietuvos skautų sąjungos (LSS) jūrų skautų Nerijos tunto tuntininkė, filisterė sesė Gintarė Taiyda Raudaitis Chiappiatta ir jos sutuoktinis LSS „Lituanikos“ tunto narys, išeivijos akademikų tėvūnas, vyr. skautininkas, filisteris brolis Vytis Ričardas Chiappatta.

Taiyda yra jūrų skautė, o vyras – sausumos skautas, abu apdovanoti Geležinio Vilko ordinais. Su svečiais kalbėjosi Audrius Vainonis.

 Papasakokite apie savo skautavimo kelią.

Taiyda. Skautavimo kelias labai įdomus, smagus. Mano promočiutė skautė vesdavosi į sueigas, ir močiutė, ir mama buvo vadovė, labai veikli nuo mažų dienų buvau, daug ką išmokau. Jau dešimt metų esu Nerijos tunto tuntininkė ir labai džiaugiuosi, kad šią vasarą šitas pareigas perleisiu savo pusseserei. Nuostabus gyvenimo etapas, kadangi dirbu su nuostabiu jaunimu ir vadovais, kurie tikrai yra pasišventę naujai kartai.

Ričardas. Mama gimė Vilniuje, ji buvo skautė, Amerikos Kernavės tunto tuntininkė. Aš taip pat įstojau į Kernavės tuntą, nebuvo pasirinkimo, bet man labai patiko. Nuo mažens buvau sausumos skautas. Su Taiyda susitikau stovykloje, kai buvau septynerių. Gavau raudoną vilkiukų kaklaraištį, vėliau geltoną skautų, tada – patyrusių skautų ir tapau skautų vyčiu 1986 metais Rakos stovykloje. Tai vienas įspūdingiausių mano gyvenimo momentų, nes tuo metu supratau, kad aš – ne laikinas skautas, o esu ir visada būsiu skautas visą gyvenimą.

 Sunku įsivaizduoti, kad tai perduodama iš kartos į kartą. Ko gero, tėvai, seneliai labai aukštus reikalavimus kėlė?

Taiyda. Nelengva buvo. Tiesiog negalvojome, ėjome ir dalyvavome. Skautų sueigos vyko sekmadieniais. Mums buvo smagu, kadangi sutikdavome draugus lietuvius, kurių nematydavome kasdien.

Ričardai, maždaug aštuoniolikos tapote vyčiu. Papasakokite daugiau.

Ričardas. Tai man labai padėjo gyvenime, nes išmokau vadovauti, viešai kalbėti, visada buvau komendantas, matyt, dėl to, kad garsiai kalbėjau. Ir dabar jokios viešojo kalbėjimo baimės nejaučiu. Tik man angliškai lengviau kalbėti nei lietuvių kalba. Mano tėvas – italas, namuose angliškai kalbėjome, aš tik su močiute kalbėjau lietuviškai ir šeštadieniais mokiausi lituanistinėje mokykloje.

 Skautai gali išbandyti skirtingas pareigas.  Išeivijos skautai taip pat?

Ričardas. Taip, tas pats. Ypač stovykloje. Matome, kaip jaunuoliai auga, išmoksta daugelio dalykų, pavyzdžiui, pasitikėti savimi.

Taiyda. Geriausia mano patirtis Rako stovykloje – gavau progą labai anksti, 14–15 metų vadovauti jūrų skautėms. Ir šiomis dienomis naudojame šią praktiką, mūsų viršininkės yra jaunos, 18–20 metų, ir suteikiame joms progą pasirodyti. Žinoma, esame jų užnugaris, nepaliekame, skatiname nebijoti, išdrįsti daryti. Gyvenime daug yra išbandymų, galima sulaukti kritikos, o stovykloje galima viską išbandyti ir nesibaiminti.

Su Ričardu pradėjome kelią kartu, kai perėmėme Amerikos gilvelio kursus, darėme didelį suvažiavimą vyčiams, būdžiams, gintarėms ir vyr. skautėms. Buvo labai smagus įvykis, suvažiavo ir vyresnių, ir jaunesnių skautų iš Detroito, Klivlando, Čikagos ir kt.

Ričardas. Per tą suvažiavimą buvo įprastų stovyklos užsiėmimų, laužų, pokalbių. Pastebėjau, kad sesė Taiyda draugavo su visais skautais – nuo septynerių metų iki devyniasdešimtmečių. Tada pavyko į veiklas įtraukti visus. Palikome gerą įspūdį ir parodėme, kad nereikia sudėtingai organizuoti, iki šiol žmonės kalba, nors suvažiavimas vyko gal prieš penkiolika ar dvidešimt metų.

Ar išeivijos skautams buvo sudėtinga per pandemiją?

Taiyda. Labai, veikla nutrūko, sudėtinga buvo susisiekti, iš pradžių mėginome įgyvendinti nuotolines sueigas per „Zoom“. Su vyresnėmis buvo truputį lengviau. Savo ūdrytes, jauniausią grupę, beveik praradome, sueigos prie kompiuterio – ne joms. Gerai, kad paskui vyko iškylos į mišką, bent galėjome trumpam susiburti ir pajusti gamtos meilę. Po pandemijos, manyčiau, visiems buvo sunku atsigauti. Praradome skautų, bet po truputį atgyja veikla.

Ar nenusivylėte, kai pirmą kartą skautauti atvykote į Lietuvą?

Ričardas. Sakyčiau, ne, nes nežinojau, ko tikėtis. Apie Lietuvą tik iš lituanistinės mokyklos knygų žinojau. Dainų ir šokių šventėje dalyvavau, tada visi mano pažįstami, visa Čikaga buvo Vilniuje. Tad kitoks įspūdis nei dabar. Man daug labiau patinka ši kelionė, nes esame vieninteliai iš Čikagos ir viskas nauja.

Radijo studijoje praeitais metais lankėsi brolis Antanas Saulaitis. Papasakokite apie ryšius su juo.

Taiyda. Jis mums labai artimas žmogus ir kaip tik vakar matėmės. Nuo pat jaunų dienų tėvas Antanas skautavo mūsų eilėse, buvo stovyklų ir sueigų kapelionas. Jis mums yra pavyzdys. Daug įdomių dalykų pasakojo iš Vokietijos skautų veiklos. O mūsų stovykla Amerikoje – labai paprasta, miškuose.

Idėjų semiatės iš „smetoninės“ literatūros?

Taiyda. Taip, iš šitų knygų. Ir tėvo Antano knygas laikau arti širdies, kadangi visada lengva pasiimti jau paruoštų žaidimų, nereikia galvoti, ieškoti internete, jie paprasti, nesudėtingi ir vaikams labai patinka.

Ričardas. Labai svarbu žinoti, kad yra medžiagos, sėkmingai išbandytos stovyklose, sueigose arba suvažiavimuose. Daug geriau žinoti ir išmokti, kas vyko ir gerai pavyko, o kas – ne. Nuo to tik lengviau. Ir kaip sesė Taiyda sakė, mes ne visada sutariame, koks teisingas kelias į priekį, ką suplanuoti, bet bendrai skautavimas mums labai arti širdies ir sekasi kartu dirbti.

Pasakojate apie stovyklas.

Taiyda. Taip, stovyklas organizuojame daug metų ir dažnai važiuojame kartu, tik Ričardui ne visada išeina dėl darbo. Labai smagu, kad galime dirbti toje pačioje stovykloje kaip vadovai. Ričardas dažnai buvo komendantas, aš – viršininkė. Tarpusavyje labai lengva mintimis pasidalinti ir taip ruoštis stovykloms. Kartais susiginčijame, bet dažniausiai keliaujame tuo pačiu keliu. Norime, kad būtų smagu ir nenuobodu skautams. Geriau mąstyti originaliai, išbandyti naujų užsiėmimų. Neturi būti juoda ir balta.

Vyksta ir buriavimo, ir skautų stovyklos. Buriavimo stovykla tik jūrų skautams, nors dabar kviečiami ir sausumos skautai. Mūsų dukra Maya antrus metus bus buriavimo stovyklos viršininkė. Susirenka keturiasdešimt ar penkiasdešimt jaunuolių. Anksčiau sausumos skautams tik plaukimo pamokos ir žvejojimas buvo. Dabar gali visi prisijungti. Ričardas buriavo su mumis Čikagoje. Džiugu, kad jis norėjo būti su mumis ir išmokti, ko mes mokomės.

Ričardai, ar norėjote kada pereiti į jūrų skautus?

Ričardas. Nebuvo noro pereiti. Nemažai mano draugų yra skautai vyčiai, tačiau yra jūrų būdžių. Dar nepasiduodu, bet gyvenimas ilgas, o gal vieną dieną pradėsiu būriuoti ir pasidarysiu jūrų skautas?

Ko gero, per keturiasdešimt su viršum metų skautiškų nuotykių buvo daug?

Taiyda. Man įdomiausias atsiminimas yra iš kanojų iškylų. Jaunystėje kaip patyrusi jūrų skautė nemažai keliaudavau upėmis. Buvo viena ypatinga Pine upė su daug akmenų ir kliūčių. Pamenu, sutemo, labai greitai užėjo audra, upėje buvo dvi mūsų kanojos. Buvo labai sudėtinga plaukti, o dar laive sėdėjo jaunesni skautai. Jie pradėjo baimintis ir verkti, buvo labai tamsu, kanojos sukosi ant akmenų. Nematėme, kur plaukti, tad buvo iškviesti sraigtasparniai, kad mums pašviestų taką ir saugiai išplauktume nuo upės.

Tai tokie įspūdžiai. Geri prisiminimai, nes esam stipresni dėl to, galime mokyti kitus, kaip plaukti, pasiruošti. Dabar šia upe neplaukiame. Per sudėtinga, vaikai neturi laiko stovyklose pasiruošti tokiam žygiui.

Ričardas. O mano nuotykiai pirmoje stovykloje buvo labai blogi. Mano mama tuo metu dirbo virtuvėje, jai reikėjo prieš stovyklą aptvarkyti ją. Aš irgi važiavau su ja. Vienam skautukui patiko žaisti su ugnimi. Man buvo septyneri, jam – gal dešimt metų. Jis surado benzino, įpylė į skylę ir įmetė degtuką. Prisakė niekam neprasitarti, kas čia atsitiko. Apsideginau smarkiai. Taigi pirmi metai sunkūs buvo, bet po to, žinoma, lengviau. Apskritai įspūdinga, kai suvažiuoja skautai į jubiliejines ar tautines stovyklas. Tada supranti, kad pasaulis yra gerokai didesnis nei Čikagos apylinkės.