Ex libris Jurgis Bielinis

Diana Janušaitė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyresnioji tyrėja, www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) pristatyta grafikės Birutės Matijošaitytės ekslibrisų paroda, kurią bus galima aplankyti iki rugsėjo 29 dienos. Paroda yra projekto „Neeiliniai susitikimai ekslibrisų erdvėje“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Siekdami populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenę domėtis ekslibriso menu, pakalbinome šios parodos autorę Birutę Matijošaitytę.

Kada ir kaip susidomėjote ekslibrisais?

Pirmuosius du ekslibrisus išraižiau 1961 metais, kai tik pradėjau studijuoti Vilniaus dailės institute. Prisimenu, grafikos darbų spaustuvėje pastebėjau, kaip gerokai vyresnio kurso studentas, vienintelis tuo laiku buvęs barzdotas, spausdina kažką nedidelio formato. Nedrąsiai paklausiau ir man maloniai buvo paaiškinta, kad tai ant linoleumo išraižyti ekslibrisai. Tas studentas buvo Valerijonas Jucys, vėliau tapęs žymiu ekslibrisų kūrėju.

Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

Jis matė, kad man įdomu, tad jam nebuvo sudėtinga viską paaiškinti. Po to su juo bendraudavome draugiškai. Visada pasisveikindavome. Kai susitikdavome, šiek tiek pakalbėdavome ir tiek. Draugais mes netapome, kadangi tarp mūsų buvo tam tikras amžiaus skirtumas.

Ar ekslibriso kūrimas jums yra sudėtinga veikla?

Dažniausiai lengva. Galbūt todėl, kad aš neieškau ypatingų prasmių. Kurdama artimiems žmonėms, nebandau rinkti jokios papildomos informacijos. Kiek juos pažįstu, tiek man ir užtenka. Prisimenu, tik gavusi užsakymą sukurti tokiai jaunai, nepažįstamai mergaitei, išklausinėjau, kiek galėjau, ir padariau tą ekslibrisą. Dažniausiai sukūrusi draugams, paskui jiems ir dovanodavau.

Kuri grafikos technika jums artimiausia?

Labiausiai pamėgau linoraižinį ir ofortą. Keletą kartų naudojau akvatintą, esu spaudusi su viena ar net dviem spalvomis vieną kitą ekslibrisą. Esu net litografijos darbų padariusi, bet kadangi litografiniai akmenys sunkūs, o ir pati technika sudėtinga, reikia mokėti išnuodyti, atspausdinti, todėl aš litografijos nepamėgau.

Kaip atsirenkate temas ir simbolius savo knygos ženklams?

Labai įvairiai. Tiesiog žmonėms, kuriuos pažinodavau, būdavo visai nesunku kurti. Net ir su humoru padarydavau ekslibrisų. O konkursams, kvietimams būdavo nurodytos pavardės ar įstaigos, ar kokios kitos temos. Pavyzdžiui, Vydūnui aš labai nuoširdžiai esu net kelis ekslibrisus sukūrusi, bet kai kuriems kitiems, kurių nepažinojau, lyg ir priverstinai kūriau. Esu net tokį vieną nusižengimą prieš savo sąžinę padariusi.

Gal galite apie tai papasakoti?

Kaip jau minėjau, kvietimuose į parodas buvo pridedami sąrašai, nurodantys, kam sukurti ekslibrisus. Kartais tos nuorodos būdavo priimtinos, o kartais ir nelabai. Pavyzdžiui, parodai-konkursui „Lietuviškai knygai – 450“ nusipiešiau eskizą vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjui, knygnešiui ir leidėjui kunigui Martynui Sederevičiui, subūrusiam antrąją knygnešių organizaciją Sudarge, kai buvo likviduota pirmoji – vyskupo M. Valančiaus. Bet kvietimo sąrašuose M. Sederevičiaus pavardės nebuvo. Parodos organizatorių paklausiau ir man atsakė, kad ekslibrisai ne iš sąrašo nebus eksponuojami. Lig šiol negaliu sau atleisti, kad vietoj Martyno Sederevičiaus išraižiau Jurgio Bielinio pavardę, kuriam visai nedera nukryžiuotos lietuviškos knygos simbolis.

Kiek iš viso ekslibrisų esate sukūrusi?

Niekada neskaičiavau, galbūt apie du šimtus, bet kai kurie jų yra labiau pažaidimas. Esu sukūrusi keletą ekslibrisų, kur ką nors suklijuodavau kaip koliažą. Prisimenu, kad samanų, žolyčių užklijuodavau, paskui išraižydavau vardą ir žodį „ekslibrisas“. Tik jie niekur nebuvo eksponuoti. Juos dovanodavau tiems, kam jie ir buvo skirti: draugams, draugėms, saviems.

Ar sulaukdavote privačių užsakymų?

Taip, yra buvę keli privatūs užsakymai, tik nežinau, ar visi jais liko patenkinti. Bet jie buvo skirti paprastiems žmonėms, o ne kokioms garsenybėms. Šiaip garsenybėms nekurdavau. Kiti turėjo polinkį garsiems žmonėms kurti, nepriklausomai nuo to, ar juos pažinojo, ar nepažinojo, bendravo ar nebendravo, o man kažkaip nesinorėjo, neįdomu buvo.

Ar pasitaikydavo, kad žmogus padovanotu ekslibrisu likdavo nepatenkintas?

Tokių tiesiogiai nebuvo, bet nustebintų – tikrai taip. Tarp labiausiai nustebusių galėčiau išskirti alpinistą Vladą Vitkauską. Aš jį pažinojau netiesiogiai. Kaip tik tada jis buvo įkopęs į penkias viršukalnes, tai aš ir išraižiau tas penkias viršukalnes. Vėliau, kai per bendrus pažįstamus turėjau progą su juo pabendrauti, padovanojau jam porą atspaudėlių, tai jis liko labai nustebęs.

Žvelgiant į jūsų ekslibrisus, akivaizdu, kad juose dominuoja angelo motyvai. O gal tik mums taip atrodo?

Angelas tikrai buvo, kai kūriau Sintautų bažnyčiai, vėliau – Šakių bažnyčiai. Popiežiui Jonui Pauliui II dariau tuos pačius angelus. Paskutiniu metu kalėdinius atvirukus taip pat kuriu su angelais.

Kuriais savo knygos ženklais didžiuojatės labiausiai?

Ekslibrisu, skirtu Saliamonui Banaičiui, didžiuotis nesididžiuoju, bet vis tiek man labai malonu, kad aš jam padariau. Dar Sintautų bažnyčiai, popiežiui Jonui Pauliui II tokie labai prie širdies. Knygos ženklas, skirtas rašytojui Vincui Kudirkai, taip pat man labai brangus, artimas, malonus.

Ar turite jums sukurtų knygos ženklų?

Turiu, bet nedaug. Dabar galvoju, o kurioje lentynoje jie padėti. Vieno taip ir nepamačiau. Kiti sakė, kad jį man a. a. grafikas Gediminas Vincas Karosas buvo sukūręs. Minėjo, kad ten gražūs mano plaukai matosi, bet jis man jo taip niekada ir nepadovanojo. Matyt, nebuvo jokioje parodoje eksponuotas, jeigu būtų, tai aš būčiau mačiusi.

Pati ar žymite savo knygas ekslibrisais?

Nė karto į savo knygas nesu įsiklijavusi ekslibriso. Tiesiog nuo senų laikų mėgau kamputyje įrašyti savo vardą ir pavardę. Tais laikais būdavo priimtina skolinti knygas, žinoma, kartais tos knygos ir nesugrįždavo, kad ir geri žmonės, bet tiesiog pamiršdavo grąžinti, kartais ir aš pati apie jas pamiršdavau, bet žinau, kad tikrai rašydavau savo vardą ir pavardę. Tuomet tiesiog neatėjo į galvą sutvarkyti tas savo knygas. Dabar, kai pasižiūriu, tų knygų yra ir kai kurios net visiška retenybė, tai pagalvoju, gal dabar reikėtų pasidaryti kokį mažą ekslibrisiuką ir įsiklijuoti atsispausdinus.

Papasakokite kokią istoriją apie ekslibrisą iš savo patirties.

Esu sukūrusi tokį humoristinį ekslibrisą gydytojui Petrui Kučinskui. Jis Druskininkuose labai girdavosi, kad visos panelės paskui jį laksto. Tai aš jam tokį ir padariau, išraižiau širdutę, briedžio ragus ir užrašiau „žymiam medžiotojui“. Sutikite, juk briedžio ragai tikrai turi tam tikrą simbolinę prasmę. Dar esu išraižiusį tokį su barzdele, nedidukais ragiukais ir ant jų išdygusiais lapukais, nes tas žmogus truputį kipšavotas, toks irgi prie meno. Man atrodo, jam toks ekslibrisas labai tiko. Dar vienam žymiam dailininkui esu padariusi tokį ant debesiukų su nuogu užpakaliu, tik ten inicialų nerašiau, galvojau, gal supyks.

Jūsų nuomone, ar ekslibrisą galima laikyti meno kūriniu?

Manau, kad galima. Aišku, gal ne visi tampa meno kūriniu, bet iš esmės tai tikrai meno kūrinys. Man asmeniškai ekslibrisas – tai knygos ženklas, kuris ką nors pasako apie knygos savininką. Tik man niekada nepatikdavo tie didžiuliai, kur nesvarbu, ar peizažai, ar kompozicijos būdavo ypatingos. Jie man jau nebe knygos ženklai atrodydavo, nors ir gražūs būdavo. Sakydavau, kad tie labai dideli, kurių didžiausia kraštinė, rodos, 15 centimetrų, yra paklodės.

Kokias matote ekslibriso raidos tendencijas?

Sunku atsakyti. Norėčiau, kad jis būtų populiarus, bet tai priklauso nuo augančios kartos. Manau, turi praeiti tam tikras laiko tarpas ir į populiarumą grįžti taip, kaip grįžta mados. Turbūt žmonės kada nors atsidžiaugs tais visais performansais ir nusileis iš padebesių. Aš taip pat visada mėgdavau paskraidyti ant debesėlio, bet mokėdavau ir nusileisti ant žemės, o čia ne kiekvienas tą gali.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės!

ŠAVB nuotraukos