Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt

Pats vidurvasaris. Alinantis karštis, fizinio ir politinio nuovargio ženklai. Baigėsi NATO viršūnių susitikimas, lyg ratilai vandeny blėsta jo rezultatų vertinimai, o politikai ir valdžios žmonės skuba mėgautis gamtos malonumais. Tai gali atrodyti kaip nepelnyta prabanga, juo labiau, kad Ukrainoje ir toliau žūsta žmonės, o agresoriui besipriešinantys kovotojai jokio atokvėpio nemato. Tačiau esame tik gyvi organizmai, ir mums reikalinga atvanga…

Parašiau šias eilutes ir pagalvojau: o vis dėl to mūsų skaitytojui rūpi ne tik orai, astrologų būrimai, pikantiški įvykiai ar patarimai, kaip nenudegti saulėje. Grįžkime į visai neseną ir tolimesnę istoriją.

Ko gero, NATO susitikime Vilniuje labiausiai stebino azijietiško stiliaus Turkijos vadovo Recepo Tayyipo Erdogano manevrai. Čia jis pareiškia, kad į aljansą besiveržiantys švedai neįvykdė visų reikalavimų, čia staiga iškelia naujų, iki tol dar negirdėtų: ES turi atnaujinti derybas dėl Turkijos narystės bendrijoje. „Iš pradžių atverkite kelią Turkijos narystei ES, o tada mes atversime kelią Švedijai, lygiai taip pat kaip atvėrėme jį Suomijai“, – sakė jis prieš pat Vilniaus susitikimą. Kone tos pačios dienos vakare – vėl staigus posūkis: po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu jis pareiškė nematąs kliūčių Švedijos narystei NATO. Politikos ekspertai teigia, kad mainais Vašingtonas pažadėjo Ankarai tiekti naikintuvus F-16, kitą ginkluotę, o Briuselis sutiko atnaujinti 2019 m. sustabdytas derybas dėl šalies narystės Europos Sąjungoje.

Kai prieš keliolika metų lankiausi Kipre, Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – nesusilaikiau vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šio prieš pusšimtį metų įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras iki šiol yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne. Derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių.

Bet tai buvo tik pažadai. Tas normalizavimas dabar atrodo maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų. 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos… Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi tarsi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuojama ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau viskas labiau sutvarkyta, daug kas ir pigiau negu 14 metų eurą turinčioje graikiškoje dalyje.

Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES. Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei bendrijoje – šiaurinės Kipro dalies okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei).

Nuo 1952 m. esanti NATO nare Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 m. su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vien dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai. Paskui kliūčių atsirado daugiau. Pavyzdžiui, prieš trejus metus ES grasino Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Vasarį ES jau buvo įvedusi sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Nors dar 1999 m. gruodį Turkijai suteiktas ES šalies kandidatės statusas, tačiau – vežimas nė iš vietos. Derybos vėl stabtelėjo 2022 m. gruodį, kai Europos Vadovų Tarybos priimtose išvadose pabrėžta, jog, be kita ko, ji esanti labai susirūpinusi dėl tolesnio ir didelį nerimą keliančio padėties pablogėjimo demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių srityse.

Kas toliau? Žaidžiant daugiaverte Švedijos, Ukrainos, Rusijos korta, po Vilniaus forumo Ankaros ir ES derybos tikrai pajudės, o, kai JAV panaikins ginkluotės embargą Ankarai, tikėtina, netrukus šią didžiulę Eurazijos valstybę su 85 milijonais gyventojų ir ypač svarbią karinio aljanso dalyvę jau matysime ekonominės bendrijos nare.

Tik čia vėl koją pakišti gali viena svarbi aplinkybė: stiprėjanti Turkijos draugystė su agresore Rusija.