Povilas Gasiulis, Lietuvos pedagogas, vertėjas, Biržų rajono politinis bei visuomenės veikėjas

Pakeliui į biblioteką susitinku seniai matytą buvusį kolegą, pensininką kaip ir aš. Prisėdam skverely ant suoliuko. Pasidžiaugiam gražiu oru, geromis sinoptikų prognozėmis. Šnektelim apie perskaitytas knygas, trumpai aptariam politinius įvykius šalyje ir pasaulyje. Apie save šneka dar trumpesnė: nieko naujo, abu apysveikiai, žmonos taip pat.

   – Rutina, ir tiek, – atsidūsta kolega. – O vaikystėj ir jaunystėj, pameni, vos ne kasdien patirdavom ką nors naujo, įsimintino.

   – Teisybė, – pritariu. – Nūnai visos dienos kaip vandens lašai. Kas benutiktų, viskas atrodo smulku, pilka, nereikšminga.

   – Aha. Štai pareisiu namo, o papasakot žmonai neturėsiu ko. Kad tave susitikau? Anokia čia naujiena.

   – Taigi. O būdavo, išeini iš namų su reikalais, kad ir šiukšlių išnešt ar apsipirkt, žiūrėk, ant šaligatvio tai pamestą litą ar raktą randi.  Dabar jau nė 5 centų nepasitaiko rasti.

   – Gal mūsų ir pastabumas atbukęs. Antai, skaičiau, moteriškė prekybos centro vitrinoj pastebėjo žalią mėsą, padėtą šalia mišrainių ir sūrių. Per savo pastabumą patyrė šoką, užtat susilaukė žiniasklaidos dėmesio.

   – O vienas žmogus, gal girdėjai, šoką patyrė restorane gavęs sąskaitą už suvalgytus pietus. Mat į ją buvo įskaičiuoti 2 eurai už vandenį iš čiaupo.

   – Ko tik nebūna… Skaičiau, vienas vyras patyrė šoką sužinojęs būsimo kūdikio lytį. Tikėjosi berniuko, o paaiškėjo, kad gims mergaitė.

   – O viena emigrantė, gal girdėjai, pasiskelbė svetur patyrusi ne bet kokį, o kultūrinį šoką.

   – Nebūtų šoko, nebūtų sensacijos. O sensacijų žmonėms, matyt reikia…

   Valandėlę patylim. Bandau iš atminties išgriebti kokį nors savo paties patirtą šokiruojantį įvykį. Veltui. Na, nebent…

   – Kartą nedaug trūko… – sakau. – Vieną pirmadienį žmona po pusryčių plauna indus. Aš kraustau stalą, nešu lėkštelę su puoduku, tas tir tir tir suvibravęs kabarkšt ant grindų ir suskilo į šukes. Jam iš paskos kabarkšt ir lėkštelė. Susyk šmėkšt mintis;  šakės, dabar žmonai bus šokas. Kad tik nenualptų… Puodukas su lėkštele – iš jai jubiliejaus proga kažkieno padovanoto servizo. O žmona, įsivaizduok, suploja delnais ir… ką aš girdžiu? „Šukės laimę neša. Valio, savaitė prasideda gerai!“ Ir jokio šoko. Galima sakyt, kad prietaras pasitvirtino…

   – Panašiai nutiko ir man, – sako kolega. – Su žmona geriam kavą, balkono durys atlapos, ir bzzz į kambarį įskrenda vapsva. Tikra oro akrobatė, tik suka, tik suka ratus ir mirties kilpas. Siaubas, galvoju, jeigu įsivels žmonai į plaukus, sugels, žmoną ištiks anafilaksinis šokas… Ji, žinok, alergiška. Laimė, vapsva nutūpė ant prakąsto šokoladinio saldainio. Žaibiškai išmaukęs vyną, taure apvožiau vapsvą, tada ramiai susiradau standų atviruką, pakišau po taure, ją išsinešiau į balkoną ir paleidau vapsvą į laisvę. Nuskrido keistai – zigzagais. Matyt, spėjo pasiurbti vyno…

   – Ką gi, – reziumuoju, – svarbiausia, kad nenutiko nieko blogo.

   – Šventa teisybė, – patvirtina kolega. – Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Daugiau Povilo Gasiulio tekstų – asmeninėje FB paskyroje https://www.facebook.com/povilas.gasiulis