Prof. A. Marcinkevičius operacinėje
Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt
Pirmosios Lietuvoje atviros širdies operacijos 60-mečiui artėjant
Dokumentinė radijo pjesė
VEIKĖJAI: ALGIMANTAS (12 metų, abiturientas, jaunas gydytojas); TĖVAS (apie 40 metų); JANĖ, JONAS (klasiokai, abiturientai); REKTORIUS (62 metų); PROFESORIUS (NUO 44 metų); SESELĖ LIUBA (23 metų); Kardiochirurgai GIEDRIUS, DAUMANTAS (jaunyvo amžiaus); AKADEMIKAS VYTAUTAS (vidutinio amžiaus); DAKTARAS SAULIUS (apie 40 metų); RECIPIENTAS (46 metų); MEDIKAS ATSKRIDĘS SRAIGTASPARNIU; DIKTORIUS; RAŠTININKAS.
RADIJAS: (Pro seno įrašo traškesį diktoriaus balsas) Alio… Alio… Lietuvos radijas… Kaunas.
RAŠTININKAS. Tą 1933 metų liepos 17 dieną Lietuvos radijas perdavė patį liūdniausią ikikarinių laikų pranešimą. Štai jis: (skaito pranešimą) „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie pirmą valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldino. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius.“
ALGIMANTAS (12 metų) Tėti, tėti! Girdėjai pranešimą per radiją? Kodėl taip atsitiko?
TĖVAS. Teip sakyte, atsitiko didelė nelaimė. Jos priežastis išsiaiškins specialistai. Tarp jų bus ir gydytojai.
ALGIMANTAS. Jei tebegyventume Kaune, gal tektų ir tau?
TĖVAS. Gal, teip sakyte, ne. Aš terapeutas, o ne chirurgas ar patalogoanatomas, tai yra, skrodikas.
ALGIMANTAS. O kodėl jie skrido? Galėjo plaukti laivu.
TĖVAS. Jie šį skrydį skyrė Lietuvai Tėvynei ir jai paaukojo patį brangiausią turtą – savo gyvybes.
ALGIMANTAS. Tai šiedu lakūnai tikri patriotai?
TĖVAS. Dulce et decorum est pro patria mori.
ALGIMANTAS. O kaip bus lietuviškai?
TĖVAS. Nagi, teip sakyte, pamėgink. Juk jau turite lotynų pamokas. DULCE?
ALGIMANTAS. Neatsimenu…
TĖVAS. Va, tai tau… Juk jums lotynų dėsto pats gimnazijos direktorius Julijonas Lindė, savo literatūros kūrinius jis pasirašo Dobilu. Tiesa, vėl gavome jo kvietimą ateiti į gimnaziją išklausyti to ekskunigo „litanijos“ dėl tavo nepažangumo. Taigi, verčiam: DULCE – malonu. ET –
ALGIMANTAS. – ir…
TĖVAS. Bent jungtuką prisimeni. DECORUM – garbinga… EST –
ALGIMANTAS. – yra…
TĖVAS. PRO –
ALGIMANTAS. – už…
TĖVAS. – PATRIA
ALGIMANTAS. – Tėvynę…
TĖVAS. Na, pagaliau įveiksime: MALONU IR GARBINGA UŽ TĖVYNĘ MIRTI. Et, sūnau, sūnau, nežinau, teip sakyte, kas iš tavęs išeis su tokiais mokslais. Su tais, kur reikia lotynų kalbos. Ypač medicinoje. Gal galėsi pasirinkti kokias istorijos studijas, kur galima visokias pasakas sekti. Tau ir vardą parinkome iš istorinio Pietario romano apie Algimantą.
RAŠTININKAS. Dvylikametis Algimantas dar nesirūpino, kokiu gyvenimo keliu pasuks. Jis smagiai lakstydavo basas prie Nevėžio, tekančio per Panevėžį. Vasaras šeima dažnai leisdavo mamos tėviškėje Panemunėlyje. Miestelyje vaikinukas subūrė futbolo komandą. Pats buvo kapitonas. Algis tikriausiai paveldėjo gabias rankas iš mamos, kuri viską gebėjo daryti pati. Kartą mama išsiuntė Algį dviračiu pas vieną ūkininką už kokių penkiolikos kilometrų. Jis tądien negrįžo, visi ėmė jaudintis. Parsirado kitą dieną. Sakė tam žmogui sutaisęs kažkokią ūkio mašiną.
TĖVAS. O gal tu pasuksi į muziką? Juk, teip sakyte, jau visai pakenčiamai groji. Nors iš tos muzikos sviesto netepsi…
RAŠTININKAS. Algį groti mokė mokytojas Gilandas. Algimantas grojo vis geriau, net ėmė koncertuoti gimnazijoje. Kad pats galėtų šokti, išmokė groti ir savo seserį Almoniją. Jis buvo puikus šokėjas. Paskutinėse klasėse geriausias Algimanto draugas buvo žydukas Zageris, geras matematikas. Mama buvo patenkinta, kad jie draugauja, bet nežinojo, jog užsidarę kambarėlyje vaikėzai kortuodavo, o ne uždavinius spręsdavo. Kadangi tėvas buvo blaivininkas ir labai nepakentė alkoholio, jų namuose nebūdavo jokių išgėrimų, todėl ir Algis išsiugdė šį nusistatymą.
(Muzika)
RAŠTININKAS. 1940-ųjų birželis. Išleistuvės Panevėžio gimnazijoje. Aidi „Gimnazistų valsas“:
Pamokos, pamokos, pamokos, pamokos
Nėra galo. Algebra, kalbos, rašto darbai.
Sėdi sau klasėje, nuovargis dvasioje,
Visi išbalę tartum grabai.
Šiandien – gramatika, ryt matematika
Anglų, prancūzų kalbos poryt.
Kunigas barasi, pikta vėl darosi.
Todėl patarkit, ką mums daryt?
Taip į egzaminą veda kaip aviną.
Tyli tarytum koks nebylys.
Saulėtuose rūmuose mėnesiai stumiasi,
Artinas dvejetas ar pagalys.
Baigus gimnaziją – vynas „Karazijos”
Ir univerka gal pagaliau…
Smokingas, šlipsas, ateitis šypsosi –
Tarnyba ir taip toliau…
KLASIOKĖ JANĖ. Na, ir įsukai tu mane, Algiuk, į valso sūkurį. Vos kvapą galiu atgauti.
ALGIMANTAS. O ką, Janute? Raikia atsišokti, kol neišsiskirstėm su atestatais, kuriuos gavom.
KLASIOKĖ JANĖ. O kurgi tu, Algiuk, skirstysies?
ALGIMANTAS. Galvoju raikės į mediciną Kaune. Taip ir tėtis su mama pataria.
KLASIOKĖ JANĖ. Jiedu juk medikai. Bepiga tau pasirinkti. Kas kita man, kaimo mergužėlei.
ALGIMANTAS. Ištekėsi už turtingo vyro, ir visi tavo mokslai baigsis pas puodus ir vaikus.
KLASIOKĖ JANĖ. Eik tu, cinike…
ALGIMANTAS. Senovės graikų cinikai buvo dideli išminčiai. Jie į viską žiūrėjo pragmatiškai.
KLASIOKAS JONAS. (pribėgęs juos abu apkabina) Girdėjot naujieną?! Per radiją perdavė ELTOS pranešimą, kad vakar Lietuvos Vyriausybės posėdis svarstė Sovietų Sąjungos ultimatumą, jį priėmė. Vyriausybė atsistatydino. Prezidentas Smetona pasitraukė į Vokietiją.
RAŠTININKAS. 1940 metų birželio 14-ąją ultimatumu Lietuvai sovietai pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą raudonarmiečių kontingentą. Lietuvos vyriausybė nepareiškė oficialaus protesto ir patenkino SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 metų birželio 15 dienos ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija.
KLASIOKAS JONAS. Va, dabar tai bus…
KLASIOKĖ JANĖ. Kas, Jonukai, bus?
KLASIOKAS JONAS. Vėl Rusija čia bus. Kaip prie caro ar dar blogiau.
ALGIMANTAS. Nekranksėk. Raikia palaukti. Gal čia tik laikinai.
RAŠTININKAS. Deja… Viskas tik blogėjo. Areštai, tremtys, aršus kultūros naikinimas. Todėl vos karui prasidėjus ir sovietinei armijai dar visiškai neišsinešdinus, į gatves išeina sukilėliai. Vokiečiai įžengę jau randa visur plevėsuojant mūsų trispalves, ir prasideda sukilimas. Vincas Mykolaitis Putinas rašo eilėraštį „Prakeikimas“.
KLASIOKĖ JANĖ (deklamuoja)
Vargo vieškeliu mūs dienos ėjo:
Būti tremtiniu savam krašte,
Garbint vardą savo pavergėjo,
Džiaugtis jojo pergalės švente.
Toks dar vakar tu buvai, lietuvi,
Tokią praeitį dar vis mini.
Net išgirdęs pirmą mūšio šūvį,
Tu aikštėn ryžtingai išeini.
Laisvės gandą gaisro dūmuos gaudai,
Žygių draugo ieškai ugnyje,
Prakeikimas priespaudai ir skriaudai.
Tegyvuoja laisvės brolija!
KLASIOKAS JONAS. Ruskiai išnešė kudašių. Susitvėrė mūsų vyriausybė. Atsistatys Lietuva!
ALGIMANTAS. Palauk, broleli. Vieni okupantai keičia kitus, gero nė iš vienų neraikia laukti.
KLASIOKAS JONAS. Bepigu tau, Algeli, kai Universitetan įstojai ir gali tikėtis, kad studentų į kariuomenę neims ir į frontą nesiųs.
ALGIMANTAS. To tikėtis? Okupantas lieka okupantu. Jau kalbama, kad Universitetą gali uždaryti.
RAŠTININKAS. Taip atsitiko kiek vėliau – 1943-aisiais. Nutrūkus studijoms, Algimantas grįžta į Panevėžį ir stengiasi viešai nesirodyti, kad nepakliūtų į Trečiojo reicho rekrūtus. Baigiasi karas. Tėvas Mykolas Marcinkevičius gauna Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų propedeutikos katedros vedėjo vietą. Algimantas tęsia studijas jau Vilniuje, bet pasuks kitu medicinos keliu, negu tėtis. Šeima apsigyveno Bonifratrų gatvėje, pačiame centre. Nuo pat mokslo pradžios universitete Algimantas, priešingai negu vidurinėje, mokėsi tik labai gerai. Jis 1947 metais su pagyrimu baigė medicinos studijas. Diplomą gavo iš rektoriaus Zigmo Žemaičio rankų. Jis per atsisveikinimo pobūvį paklausė Algirdo:
REKTORIUS. Tamsta, įgijote chirurgo diplomą ir, kiek žinau, jau paskyrimą turite. Priminkite prašom, kokia tai medicinos įstaiga.
ALGIMANTAS. Visai netoli, Jūsų Magnificencija. Ten pat, kur ir studijavau – į Universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios chirurgijos katedrą laboranto pareigoms.
REKTORIUS. O… Šios Katedros vedėju darbuojasi profesorius Pranas Norkūnas. Kruopštus ir principingas kolega. Perimkite jo patyrimą. Labor imbrobus omnia vincit.
ALGIMANTAS. Atkaklus darbas viską nugali. Kaip sakė Virgilijus.
REKTORIUS. Labora – darbas – geriausiai atspindi laboratorijos sąvoką. Mums, matematikams, irgi nesvetima lotynų kalba. Mens sana in corpore sano, rodos taip mokė Juvenalis?
ALGIMANTAS. Tikrai taip, Jūsų Magnificencija, – sveikame kūne sveika siela. Tačiau, kiek žinoma, jums artima ir aviacija.
REKTORIUS. O taip, prieš karą dešimtį metų teko vadovauti Lietuvos aeroklubui, nors aš pats taip ir neišmokau lėktuvo valdyti.
ALGIMANTAS. Tačiau nemažiau svarbus jums buvo pats organizacinis darbas.
REKTORIUS. Tikra tiesa. Ypač daug pastangų padėjome ruošdami sutiktuves Dariui ir Girėnui, perskridusiems Arlantą. Tik nelaukėme tokios tragiškos pabaigos.
ALGIMANTAS. Bet užtat sėkmingai baigėsi kitas vos po kelių mėnesių, 34-ųjų metų kovą vykęs skrydis, nors ir žymiai trumpesnis…
REKTORIUS. …iš Prahos į Kauną. Jį atliko jaunas lakūnas Julijonas Kumpikevičius, pirmasis lietuvis įgijęs civilinio piloto licenciją Čekoslovakijoje. Jį gražiai sutikome Aleksoto aerodrome.
ALGIMANTAS. Smagiau gyventi, kai ne nelaimės, o sėkmė lydi atkakliuosius.
REKTORIUS. To ir linkiu jums tolimesnėje mediko karjeroje.
ALGIMANTAS. Optime gratias, Magnificentia.
RAŠTININKAS. Kaip parodys laikas, Algirdas ne tik taps uoliu savo mokytojo profesoriaus Prano Norkūno pasekėju, bet ir nauja kryptimi pratęs jo darbus.
(Muzika)
RADIJAS. (Kremliaus kurantai, pradžioje rusiškai) Говорит Москва! Центральный Комитет Коммунистической партии Советского Союза…
Kalba Maskva! Sovietų sąjungos komunistų partijos centro komitetas, SSRS ministrų taryba ir SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumas su giliu sielvartu praneša, kad kovo 5 dieną 9 valandą 50 minučių vakaro po sunkios ligos mirė SSRS ministrų tarybos pirmininkas, ir Sovietų sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Josifas Visarionovičius Stalinas. Nustojo plakusi Lenino bendražygio ir darbų tęsėjo, išmintingojo komunistų partijos ir tarybinės liaudies vado ir mokytojo širdis.
SESELĖ LIUBA. (raudodama, su akcentu) O, Bože… O, Bože… Numirie mūsų tievas ir mokintojas… Kas dabar būs, kaip tuoliau gyviensim?.. O-jo-joj…
ALGIMANTAS. Liubaša, širdele, visiems tas pats – gimstam, gyvenam, iškeliaujam. Nuo mažiausių iki didžiausių. Kaip nors išgyvensim, raikia išgyvent.
SESELĖ LIUBA. Doktare… Ant draugo Stalino laikiesi vysas sojūzas…
ALGIMANTAS. Nieko nėra amžino, širdele Liubaša.
RAŠTININKAS. Apie nuožmaus diktatoriaus mirtį pasaulis sužinojo 1953 metų kovo 6 dienos rytą. Šoko būsena, kurią sukėlė radijo pranešimai, milijonus rusų kone išvarė iš proto ir iššaukė masinę isteriją. Beveik niekas tada nežinojo kruvinosios statistikos kraupumo. Didžiojo pseudogenijaus įsakymu 27 milijonai žmonių buvo nužudyti, kankinami lageriuose, palikti pūti kalėjimuose, mirė badu už ne vietoj ir ne laiku pasakytą žodį.
SESELĖ LIUBA. O, Bože… Niemogu tak daugiau… Kokios šikarnos buvo draugo Stalino laidotuvies… Gaila, negaliejau nuvažuot… Per radiją klausiausi… I plakala…
RAŠTININKAS. Milijoninė minia, lipdama vieni kitiems per galvas, traiškydama silpnuosius, palikdama juos mirti, užplūdo gatves, trokšdama nors akies krašteliu regėti savo stabą. Vilniaus dailininkas Erikas Varnas net pardavė akordeoną, kad galėtų nuvykti į Maskvą ir iš arti pamatyti paskutinį didžiojo galvažudžio spektaklį. Jis anaiptol nesiruošė verkti, bet vos išnešė sveiką kailį iš tos pamišimo puotos.
SESELĖ LIUBA. Doktare Algimantas, kodėl jūs nesielvartauti dėl draugo Stalino končinos?
ALGIMANTAS. Mes, gydytojai, mirtį matome beveik kasdien – ir žmonių, ir šunelių, kuriuos operuojame.
SESELĖ LIUBA. Gaila tų šuniūkų…
ALGIMANTAS. Mums irgi gaila, bet raikia. Tik tirdami šunelius, galime geriau suprasti, kaip veikia žmogaus organizmas ir kaip jį gydyti – vaistais arba skalpeliu.
RAŠTININKAS. 1954 m. birželio 20 d. Vilniaus Universiteto Mokslinėje taryboje Algimantas Marcinkevičius apgynė disertaciją „Penicilino terapijos vaidmuo kompleksiškai gydant ligonius sergančius ūmiu apendicitu“, už kurią buvo suteiktas medicinos mokslų kandidato mokslinis laipsnis. 1956 m. kovo 12 d. pradėti hipotermijos bandymai. Jų metu intubacine eterio narkoze užmigdytas šuo buvo dedamas į vonią su ledais, jo temperatūra sumažinama iki 30–28 °C, tada guldomas ant operacinio stalo ir tiriama galimybė operuoti atvirą širdį.
ALGIMANTAS. Gerbiami kolegos, per pastaruosius keletą metų šis ir dar pora šimtų šunelių buvo paaukoti medicinos plėtrai. Labai tiktų juos pagerbti bent kukliu paminklu.
KOLEGA GIEDRIUS. Gera mintis, gerbiamas docente.
ALGIMANTAS. To jie nusipelnė ir su jūsų bei kitų asistentų pagalba, kolega Giedriau.
RAŠTININKAS. 1957 m. A. Marcinkevičius išrenkamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios chirurgijos katedros vadovu. Jis katedros klinikinę veiklą pasuka nauja kryptimi – į širdies ir kraujagyslių chirurgiją. Sukauptą eksperimentinę ir klinikinę medžiagą A. Marcinkevičius apibendrino medicinos mokslų daktaro disertacijoje, kurią jis apgynė 1962 m. gegužės 14 d. Kauno medicinos instituto Mokslinėje taryboje.
KOLEGA GIEDRIUS. Salve mi habilatus Doctor! ALGIMANTAS. Optime gratias tibi valde, carus collega.
RAŠTININKAS. 1963 m. A. Marcinkevičius paskiriamas Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovu. Jo idėjos palengva tapo kūnu – naujomis medicinos specialybėmis: širdies chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos, anesteziologijos ir reanimatologijos. Eksperimentinės laboratorijos operacinėje atliktas didelis įdomus tiriamasis darbas. Joje „Marcinkevičiaus laikais“ nuo 1963 iki 2010 metų padarytos 7323 eksperimentinės operacijos.
(Muzika)
RAŠTININKAS. 1963 metai. Vilniuje buvo gautas dirbtinės kraujo apytakos aparatas.
DAUMANTAS. Šefe, dabar galėsim imtis dirbtinės kraujo apytakos tyrimų ir atvirų širdies operacijų.
ALGIMANTAS. Galėsim, kolega Daumantai. Raikia rimtai imtis. Pats laikas.
RAŠTININKAS. Chirurgas Daumantas Kavoliūnas pirmasis išmoko valdyti dirbtinės kraujo apytakos aparatą. Šiuo darbu susidomėjo ir Alis Baublys, tapo D. Kavoliūno pagalbininku ir greitai iš jo perėmė dirbtinės kraujo apytakos barą, nes D. Kavoliūnas atsidavė chirurgijai. A. Baublys netrukus pamatė rusiško aparato trūkumus, o patirtis konstruojant aviamodelius (tuo metu jis buvo Lietuvos aviamodeliavimo čempionas) padėjo gerokai patobulinti tą aparatą. Patobulintam įrenginiui užpildyti reikėjo daug mažiau kraujo, jis tapo saugesnis.
DAUMANTAS. Šaunuolis Alis! Išgliaudė, kaip riešutą, visą aparačiuką, kuris po to dirba, lyg šveicariškas laikrodis.
ALGIMANTAS. Mums raikia kuo daugiau tokių laikrodininkų.
RAŠTININKAS. Kaip išties kūrybingi „laikrodininkai“, atsiskleidė anesteziologai. Daugiausia jų pastangomis buvo sukonstruoti trys nauji dirbtinės kraujo apytakos aparatai. Vienas jų panaudotas ir istorinę 1964 m. spalio 14-ąją. Tądien Vilniaus III klinikinėje ligoninėje padaryta pirmoji atviros širdies operacija Lietuvoje. Keturiolikos metų mergaitei buvo užsiūtas skilvelių pertvaros defektas, kitą dieną – prieširdžių pertvaros defektas. Šią operaciją profesoriui A.Marcinkevičiui atlikti padėjo akademikas Eugenijus Mešalkinas iš Novosibirsko. Atviros širdies operacijos buvo daromos vis dažniau, diegiami tikslesni širdies ligų diagnostikos būdai, tarp jų ir širdies zondavimas.
KOLEGA GIEDRIUS. Vivat academia, vivat Professor!
DAUMANTAS. Sveikiname gavus Profesoriaus vardą.
PROFESORIUS. Kad jį pateisinčiau, teks dar daugiau dėmesio ir jėgų skirti pedagoginiam darbui. Operacijoms asistuoti dažniau bus kviečiami studentai. Pirmiausia per praktiką turi būti ugdomi kardiochirurgo įgūdžiai ir meistriškumas.
RAŠTININKAS. 1966 m. padaryta vienos iš sudėtingiausių įgimtų širdies ydų Fallot tetrados radikali chirurginė korekcija, 1967 m. protezuotas mitralinis širdies vožtuvas, 1968 m. protezuotas aortos vožtuvas ir padaryta dviejų širdies vožtuvų protezavimo operacija. 1969 m. iš plaučių arterijos pašalinti tromboembolai.
KOLEGA GIEDRIUS. Taip žingsnis po žingsnio link didžiojo tikslo.
RAŠTININKAS. Rimta repeticija link jo tapo ir 1970 m. vasario 18 diena. Profesorius A. Marcinkevičius, vadovaudamas V. Kleizai, B. Dainiui, V. Triponiui, V. Sirvydžiui, D. Kavoliūnui, G. Uždaviniui ir kitiems, klinikoje atlieka pirmąją inksto transplantaciją. Operacijoje dalyvauja didžiulis chirurgų, terapeutų, anesteziologų, biochemikų ir, žinoma, neseniai atsiradusių imunologų būrys. Ši pirmoji transplantacija jos dalyviams – visam gyvenimui atmintinas įvykis.
KOLEGA GIEDRIUS. 1971 m. pašalinta kylančiosios aortos aneurizma. Tais pačiais metais padaryta ir pirmoji Lietuvoje aortokoronarinio šuntavimo operacija. Taip buvo išplėtota moderni širdies chirurgija – Lietuvoje daromos beveik visos pasaulyje žinomos širdies operacijos.
(Muzika)
RAŠTININKAS. Gerbiamas akademike Vytautai Sirvydi, kokie profesiniai įvykiai yra ryškiausiai išlikę Jūsų atmintyje?
AKADEMIKAS VYTAUTAS: Visuomet labai įstringa atmintin pirmosios naujos operacijos, ypač pati jų pradžia 1964 metais. Likimas taip lėmė, kad nuo širdies chirurgijos pradžios buvau profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus asistentas. Drauge su chirurgais Giedriumi Uždaviniu, Daumantu Kavoliūnu, anesteziologais Giedriumi Martinkėnu, Aliumi Baubliu.
RAŠTININKAS. Kas svarbiausia imantis atviros širdies operacijos?
AKADEMIKAS VYTAUTAS: Reikėjo išmokti sustabdyti širdį, atverti jos vidų ir tuo metu išlaikyti žmogų gyvą. Reikėjo sukurti aparatą, kuris, sustabdžius ligonio širdį, palaikytų kraujo apytaką. Dar turėjom išmokti, kaip sulėtinti žmogaus medžiagų apykaitą ir sumažinti audinių deguonies poreikį taip, kad pakankamą laiko tarpą galima būtų sustabdyti kraujo apytaką ir deguonies tiekimą. Tuo tarpu smegenys ir kiti organai, negaudami kraujo ir deguonies, turėjo išlikti gyvi.
RAŠTININKAS. Teko girdėti apie tokioms operacijoms naudojamus dirbtinės kraujo apytakos aparatus. Kaip jie pasaulyje atsirado?
AKADEMIKAS VYTAUTAS. Ilgiausiai ir atkakliausiai dirbo amerikietis Bostono chirurgas Dž. H. Gibonas. Nuo 1930 m. jis kūrė dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir jį eksperimentiškai bandė. Karo metais eksperimentai nutrūko. Vėliau Dž. H. Gibonas taip paaiškino: „Aš jau beveik galėjau šį aparatą panaudoti gydant žmogų, tačiau taip neįvyko, nes pamišusio žmogaus su ūsais pamišusi veikla privertė mane stoti į JAV armiją.“ Po karo Filadelfijoje jis atnaujino eksperimentus ir 1953 m. panaudojo savo sukurtą dirbtinės kraujo apytakos aparatą: sėkmingai atvėrė širdį jaunai moteriai ir užsiuvo prieširdžių pertvaros defektą. Tačiau dėl „geležinės uždangos“ mes apie tai nieko nežinojome ir patys viską turėjome atrasti bei įgyvendinti.
RAŠTININKAS. Tačiau apie pirmąją širdies persodinimo operaciją pasaulis – atvirasis Vakarų ir uždarasis Rytų – sužinojo gana greitai, galima sakyti, tuojau pat.
AKADEMIKAS VYTAUTAS. To niekaip nebuvo galima nutylėti. 1967 m. gruodžio mėnesį visiems netikėtai Pietų Afrikos chirurgas Kristianas Barnardas sėkmingai persodino širdį iš Lietuvos kilusiam, sunkiai širdies nepakankamumu sirgusiam ligoniui Leo Vaškanskiui. Ši žinia labai greitai apskriejo visą pasaulį. Tai įspūdingiausias medicinos mokslo ir praktikos laimėjimas per visą istoriją.
RAŠTININKAS. Ši žinia nepaprastai suaudrino ir Lietuvos širdies chirurgus, ar ne?
AKADEMIKAS VYTAUTAS. Be jokios abejonės. 1969 m. atlikę daugiau kaip 100 širdies persodinimo eksperimentų su šunimis ir 200 su kiaulėmis, profesorius A. Marcinkevičius su bendradarbiais buvo visiškai pasirengę daryti širdies persodinimo operaciją žmogui. Deja, tuometinis Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras uždraudė. Leidimo laukti reikėjo 17 metų. Tik po to, kai tokia operacija sėkmingai padaryta Maskvoje, draudimas buvo atšauktas.
RAŠTININKAS. 1987 metų rugpjūčio pabaiga.
PROFESORIUS. Kolegos, turiu gerą žinią. Mums pagaliau leidžiama atlikti širdies persodinimo žmogui operaciją. Raikia rimtai pasidarbuoti.
(Muzika)
RAŠTININKAS. 1987 m. rugsėjo 1 d. Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje (dabar Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos) didžiulė įtampa. PROFESORIUS su bendradarbiais ruošiasi atlikti pirmąją Lietuvoje širdies persodinimo operaciją. Ligonis sirgo sunkia liga – širdies kardiomiopatija. Jam galėjo padėti tik širdies persodinimas.
AKADEMIKAS VYTAUTAS. Prieš tą operaciją PROFESORIUS labiausiai jaudinosi. Aš nebuvau matęs jo tokio įsitempusio. Paskirstė darbus: kas važiuos donoro su širdimi atsigabent (anuomet išimtos širdies atskirai dar netransportuodavo), kas operacinėje dirbs. Ne tik slaugės, visi susirūpinę laukėme operacinėje.
RAŠTININKAS. Pagaliau žuvusi autoavarijoje donorė atvežta su vaistais ir dirbtiniu kvėpavimu palaikant širdies plakimą, bet jau mirusiomis smegenimis. Chirurgai imasi darbo ir iškelia donorinę širdį. Ją atsargutėliai paima daktaras Saulius Miniauskas.
DAKTARAS SAULIUS. Esu pirmasis, į rankas paėmęs donoro širdį. Prieš tai buvome atlikę daug sėkmingų eksperimentų. Vilniaus mėsos kombinato direktoriui leidus, viename cechų buvome įrengę operacinę ir joje dirbdavom nuo ryto iki vakaro. Širdį jau buvome persodinę maždaug 120 kiaulių, taigi techniškai buvome gerai pasirengę. Širdies operacijos anuomet buvo didžiulis triūsas. Upės kraujo, nuovargis operuojant vos ne kiaurą parą, pradėdavome 8 valandą ryto ir nežinojome, kada baigsim, budėjimai prie ligonių. Paskui – dar darbas laboratorijoje. Dabar viskas paprasčiau: 2–3 valandos, ir operacija padaryta.
RAŠTININKAS. O kaip operacija vyko tada, prieš beveik ketvertą dešimtmečių?
DAKTARAS SAULIUS. Norint išimti dar plakančią širdį reikėjo gydytojų ekspertų komisijos leidimo, nes po smegenų mirties dar buvo būtina išlaukti dvylika valandų. Kartais kildavo griežti būsimo donoro giminių protestai. Tai liūdindavo PROFESORIŲ.
PROFESORIUS. Pas mus šitų dalykų priimti dar nepasirengę. Va, čia visa bėda. Praeis desėtkas metų, tada žmonių psichologija pasikeis.
DAKTARAS SAULIUS. Tikrai pasikeitė, o anuomet žuvusios septyniolikmetės merginos širdžiai buvo lemta pratęsti gyvenimą 46 metų Albinui Penkauskui.
RAŠTININKAS. Kas vyko 1987 metų naktį iš rugsėjo pirmosios į antrąją atkuria spauda ir kino dokumentika Algirdo Tarvydo filme „Gyventi“.
DIKTORIUS. 22 valanda 30 minučių. Ekspertų komisija pakartotinai konstatuoja smegenų mirtį. Operaciją leidžiama pradėti. Pirma valanda nakties. Gretimose operacinėse vienu metu prasideda donorės ir recipiento širdžių išėmimas. 2 valanda 25 minutės donorės širdis išimta. Patalpinta į šaltą fiziologinį tirpalą, ji galutinai paruošiama transplantacijai. Širdis pernešama į recipiento Albino Penkausko operacinę (kadre – daktaras Saulius Miniauskas iš visų jėgų skuba ligoninės koridoriais).
Tik dabar galima išimti ir ligotą, pavargusią recipiento širdį.
DIKTORIUS. 2 valandos 55 minutės.
PROFESORIUS. Pradedame kairiojo prieširdžio jungtį.
DIKTORIUS. 3 valandos 15 minučių.
PROFESORIUS. Pradedame dešiniojo prieširdžio jungtį.
DIKTORIUS. 3 valandos 30 minučių.
PROFESORIUS. Pradedame aortos jungtį.
DIKTORIUS. 4 valandos 5 minutės. Visi 42 operacijos dalyviai įtemptai laukia.
PROFESORIUS. Atsibusk, širdele…
DIKTORIUS. Širdis pati pradeda plakti susitraukdama 120 kartų per minutę.
PROFESORIUS. Operatio completum est. Operacija baigta!
DIKTORIUS. Operacija truko 5 valandas ir 25 minutes.
RAŠTININKAS. Brėško 1987 metų rugsėjo antrosios rytas, o iš komos atsibudęs pirmasis lietuvis su persodinta širdimi pasakys:
ALBINAS PENKAUSKAS. Norisi gyventi. Gyvenimas – didelis ir brangus dalykas.
DIKTORIUS. Didžiausias rūpestis po operacijos teko septyniolikai imunologų. Jie turėjo sekti ir tiksliai nustatyti, ar nevyksta donoro organo atmetimas, ar neprasidėjo infekcija.
RAŠTININKAS. Deja, Albinui Penkauskui dar buvo lemta gyventi 56 dienas (patyrė insultą dėl užsikimšusios kraujagyslės trombo, kai kraujas išsiliejo į smegenis), bet vis tiek tai buvo didžiulis mūsų kardiochirurgijos pasiekimas.
DAKTARAS SAULIUS. Žinoma, per operacijas kartu dirbo ne tik chirurgai. Visateisiai ir nė kiek ne mažiau svarbūs grupės nariai buvo anesteziologai ir kardiologai. Širdies chirurgijai labai reikėjo anesteziologų ne tik intubacinei narkozei atlikti, bet ir žmogaus gyvybei palaikyti atviros širdies operacijos metu, dirbtinės kraujo apytakos ir hipotermijos sąlygomis. Kaip sako kolega dr. Virgilijus Tarutis, sėkmingą gydymą lemia ne vienas žmogus, o komanda. Jis pagrįstai teigia: “Tu vienas gali išoperuoti, bet be kitų sričių medikų pagalbos ligonis neišgyvens. Labai svarbus diagnozės nustatymas. Ypač reikšmingas intensyvios terapijos specialisto vaidmuo, operacinėje – anesteziologo, taip pat gydymas jau išoperavus pacientą.“
(Muzika)
RAŠTININKAS. Bėgo metai ir dešimtmečiai. PROFESORIUS ir jo mokiniai bei pasekėjai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliko šimtus atviros širdies ir jos persodinimo operacijų. Daugybei žmonių pratęsė gyvenimą. Šiandien donorų nebereikia transportuoti „visu kūnu“. Veikia patikimos priemonės, įgalinančios išsaugoti gabenamą širdį. Tuo rūpinasi Organų transplantacijos koordinavimo centras, galintis sulaukti pranešimų net iš tolimesnių Europos valstybių ir sėkmingai organizuoti organų pergabenimą. Tam puikiai pasitarnauja aviacija.
(Nusileidžiančio sraigtasparnio ūžesys.)
RAŠTININKAS. Žmogus, vilkintis kombinezonu, rankų judesiais koreguoja nusileidimą. Ūžesys liaujasi, išlipa gydytojas baltu chalatu su nešiojama specialia dėže, kurioje yra donoro širdis. Ją perduoda iš mašinos ištiestai rankai.
MEDIKAS, ATSKRIDĘS SRAIGTASPARNIU. Kiekviena sekundė brangi! Spauskite, kiek įkabinate, iki operacinės!
(Nuvažiuojančio automobilio ūžesys ir jo sirenos kauksmas)
RAŠTININKAS. Tai jau įprastinė donoro širdies atgabenimo procedūra medikams kardiochirurgams. Bet tik ne mums, paprastiems mirtingiesiems. O viskas prasidėjo 1987-ųjų rugsėjo pirmąją.
MEDIKAS, ATSKRIDĘS SRAIGTASPARNIU. Tądien Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta žmogaus širdies persodinimo operacija.
RAŠTININKAS. Nepamirštama!
MEDIKAS, ATSKRIDĘS SRAIGTASPARNIU. Kaip nepamirštamas ir pats tai operacijai vadovavęs akademikas profesorius Algimantas Marcinkevičius.
(girdisi kardiochirurgo balsinės komandos)
KARDIOCHIRURGAS GIEDRIUS. Operatio completum est. Kolega, užsiūkite operacijos pjūvį.
RAŠTININKAS. Operacija yra baigta. Tokia komanda akademiko Marcinkevičiaus ir jo kolegų lūpomis Lietuvoje skambėjo daug tūkstančių kartų. Viskas prasidėjo tais jau tolimais 1964-aisiais. O pradžių pradžia buvo dar gerokai anksčiau. Ypač svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir visai mokslo istorijai Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio darbai. Jis pirmasis pasaulyje 1805 metais žmogui gaivinti pasiūlė dirbtinio kvėpavimo „burna į burną“ būdą, o širdies darbui atkurti sumanė panaudoti elektros srovę. Nuo seno garsi legenda, kad profesorius A. Sniadeckis į pašaipų imperatoriaus Napoleono, lankiusio Vilniaus universitetą, klausimą „O kokios gi medicinos moko Vilniaus universitete?“ išdrįsęs atrėžti: „Ogi tokios pačios, kaip ir Paryžiuje.“
KARDIOCHIRURGAS GIEDRIUS. Šiandien galima drąsiai pasakyti – ogi tokios pačios, kaip Lietuvoje. Štai jau XX amžiuje Andriaus Sniadeckio darbus pratęsė profesorius Chaimas Kibarskis. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje organizavo ir plėtojo elektrokardiografijos tyrimus. Juos toliau vykdė profesorius Aleksandras Laucevičius. Jam PROFESORIUS Marcinkevičius patikėjo širdies ultragarsinės ir elektrofiziologinės diagnostikos sektorių. Vėliau šį darbo barą perėmė jaunasis profesorius Audrius Aidietis.
RAŠTININKAS. Kartą, ruošdamasis rašiniui apie kardiochirurgus, atvykau į Vilniaus Širdies chirurgijos centrą Santariškėse. Akademikas Vytautas Sirvydis tik ką buvo baigęs skaityti paskaitą ir supažindino mane su savo studentais. Jie tebežiūrėjo į didelį ekraną, matėsi, kaip vyksta širdies operacija. Pasakiau, įdomu matyti tokį gerą įrašą. Akademikas V. Sirvydis šyptelėjęs tarė, jog tai ne įrašas, o tą pat minutę vykstanti ir transliuojama į auditoriją operacija. Studentai mato atvertą krūtinės ląstą, lyg patys asistuotų operuojant. Dvidešimt pirmasis amžius.
P a b a i g a
