Shutterstock.com nuotr.

Joana Grgaitienė, www.voruta.lt

Pradedu ištrauka iš 2017-ųjų metų ,,Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimo: ,,Europa, kuria galime tikėti“, pakeisdama Europą savo krašto pavadinimu – Lietuva. ,,Šios žemės (Lietuva)) yra mūsų namai; kitų mes neturime. Priežastys, dėl kurių branginame Lietuvą, peržengia mūsų gebėjimą paaiškinti ar pateisinti šią ištikimybę. Jos esmė yra mūsų bendros istorijos, viltys ir visų jaučiama meilė. Tai nusistovėję įpročiai ir patoso bei skausmo akimirkos. Tai įkvepiančios susitaikymo patirtys ir tikėjimas bendra ateitimi, įprasti kraštovaizdžiai ir įvykiai mums yra persmelkti ypatingos reikšmės – mums, bet ne kitiems. Namai – ta vieta, kur viskas mums yra pažįstama ir kur esame atpažįstami patys, nesvarbu, kaip toli būtume nuo jų nuklydę.“

                                           Žvelgiant į kreipimosi tekstą, kyla klausimas, koks kiekvieno asmens gyvenimo siekis turėtų būti. ,,Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.“ (V. E. Franklis. Žmogus ieško gyvenimo prasmės)

           Lietuva išaugino ir tebeaugina nuostabius žmones, kurie supranta valstybės svarbą mūsų būtyje, visuose mūsų darbuose. Jie jaučia viena kitą, pasirenka bendro judėjimo, tobulėjimo kryptis ‒ juos vienija etninių ir apskritai bendražmogiškųjų vertybių samprata. Tokia bendrystė sieja ir Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos ,,Menų sodas“ narius, kurie  kasmet pirmąjį rugpjūčio savaitgalį renkasi į seną sodybą Šilaičiuose – į festivalius, kurių temos, motyvai – atsigręžimas į praeitį, į tuos neišsemiamus vertybių klodus, iš kurių perimama daugelio amžių įvairialypė patirtis. Visa tai – tarytum nuoroda, kad mūsų emocinės, dvasinės stiprybės atrama – praeitis, kitaip tariant, šaknys, kurios maitina mūsų tautinę savimonę.  Dar M. K. Čiurlionis, ,,kalbėdamas apie dainą ,,Oi giria giria, girele žalioji“, jis sako: pasiklausykite tos dainos, ir kas nežino, ar yra lietuvis, ‒ klausydamas tos dainos supras. Nes garsynas, ne tik pirminiai kraštovaizdžio garsai, bet ir prigimtiniai kultūros garsai, jie atskleidžia žmogaus savastį“. (V. Daujotytė, Prigimtinės kultūros ratilai, 2017, p. 60)

Kiekvienas į Šilaičių šventes ateina su prigimtinės kultūros savastimi ir kaip tik čia vieta, kur ta jausena sustiprinama, įtvirtinama, perauga, įsilieja į savo krašto lygmenį, plinta po visą Lietuvą ir net už jos ribų – liudija festivalių ryšiai su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Apsikabinimai susitikus – tai tarsi ir susikabinimai: pažvelkime, kaip tie švenčių potyriai mūsų nepaleidžia – metų metus nešiojamės prisiminimus; ir ne tik ‒ jie pateikiami kaip dvasinės bendrystės pavyzdžiai. Tie, kurie čia būna, dalijasi patirtimi ir dalija kitiems. Asmenybė tokiuose renginiuose tartum pasitikrina savivertės pajautas. Nuostata ,,Ir aš galiu…“  ‒ labai dažna paskata, jeigu ne sukurti, tai bent pakartoti kai kuriuos akcentus, ir tai jau yra gerai. Juolab kad čia yra pakankama galimybė saviraiškai – ne veltui asociacijos pavadinimas ,,Menų sodas“.

Tai kas gi tas ,,Menų sodas“?  

Socialiniame tinkle Facebook apie jį paskelbta tokia oficiali informacija: ,,Lietuvos kūrybinės raiškos asociacija ,,Menų sodas“ vienija visų meno rūšių atstovus bendrai veiklai ir skatina jų saviraišką. Kasmet organizuojami poezijos, dainų ir kt. menų festivaliai, šventės, plenerai, kuriuose tobuliname savo kūrybiškumą, mokomės naujovių, dalinamės patirtimi…

                      Kviečiame visus, mylinčius poetinį žodį, muziką, dainas, šokį, dailę, teatrą, skulptūras, keramiką, fotografiją, rankdarbius bei kitus menus, prisidėti savo kūryba ir idėjomis prie ,,Menų sodo“ veiklos, turtinti ją ir įprasminti savo kūrybą.“

Platus, erdvus šios kūrybinės veiklos laukas ‒ ,,Menų sodo“ grupės: Poezija, Dailė, Rankdarbiai, Muzika, Menas, Pranešimai, Nuotraukos, Konkursai, Šventės, Teatras, Iliustracijos festivaliui. Jame vietos pakanka ir  individualioms įkvėpimo paraiškoms, ir grupiniams užsiėmimams.

Dabar ši asociacija jungia apie 4000 meno mylėtojų, o jos nariai pasirenka grupę pagal pomėgius, gebėjimus, polinkį į kurią nors meno sritį.

                       Asociacija „Menų sodas“ turi savo emblemą, himną ir vėliavą. Didžiausių sambūrių- švenčių vieta yra Jono Katkausko (1907 – 1989) namai Šilaičiuose ‒ Lazdijų rajono kaimelyje netoli sienos su Lenkija, taigi Lietuvos pakraštyje. Kaip tik rugpjūčio 5 – 6  dienomis čia skambėjo dešimtojo – jubiliejinio festivalio dainos, muzika, juokas, susižavėjimo šūksniai, linksmas klegesys, aplodismentai…

                      Dabar jau ramu, užgeso laužai, viešpatauja tyla… Baigėsi iškilmės.

Ir aš noriu patirti tos aplinkos poveikį, kai niekas netrukdo, tad leidžiuosi į neilgą kelionę po Šilaičius. Ne veltui kaimas taip pavadintas: tarp pušynų ant kalvelių išsibarsčiusios sodybos. Kraštovaizdį puošia netoli tyvuliuojantis ežeras – Seirijas. Įspūdis tikrai nepakartojamas ir neapsakomas – tą harmoniją reikia išgyventi. Katkauskų sodyboje akį patraukia net ir medžių ,,draugystė“: vėjyje siūbuoja poromis užaugę obelis  su šermukšniu, klevas su liepa….  Slėnesnėje vietoje lapuočiai dangų remia, kaip įprasta sakyti; jų prieglobstyje jautiesi saugus, nors iš tiesų esi tik po dangaus stogu. Ir atrodo, joks kitas pasaulis neegzistuoja. Gardžiuojiesi tais gaivinančiais kvapais, įvairiaspalviais reginiais, užliūliuojančiais garsų deriniais – niekaip neįmanoma pasisotinti…

Tik pabuvojęs tenai gᾶli suprasti, kodėl taip traukia Šilaičiai. Atsigauna svečias, pavargęs nuo gelžbetoninių džiunglių, o panašios aplinkos gyventojas tarsi pakartoja pažįstamus malonius jausmus. Gamta ‒ kaip prieglobstis, pabėgus nuo kasdienybės monotonijos.

Jono Katkausko dukra Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja, asociacijos ,,Menų sodas“ prezidentė, dar čia ‒ ji  turės triūso ne vieną dieną, kaip ir prieš festivalį, tik dabar daiktus reikia sugrąžinti kiekvieną į savo vietą, surinkti visas puošmenas, skelbimus, reklaminius plakatus, girliandas, vainikus ir daug scenos rekvizito, kitokių įvairių smulkmenų, kurių reikėjo svarbesniems šventės akcentams paryškinti.

Ji pačiame darbymetyje. Bet vis tiek trukdau ir tiesiog klausiu, pamačiusi, kas jos laukia tikrai ne vieną dieną.

                      ‒  Kas jums, Danute, iš to, kad savaitė juodo darbo iki festivalio ir savaitė šventei pasibaigus? Be to, visi, kaip organizacijos vadovės, rūpesčiai?

                      ‒   Man gera,  kad kitiems gera. Kad kitas žmogus tobulėja, tartum sparnus įgauna, auga.  Negaliu kitaip ‒ tai vidinis poreikis. Duota tiek, kad su savimi tą krūvį nešiotis neįmanoma, ‒ reikia dalintis. Dievas pasirenka žmones, per kuriuos nori perduoti savo, kaip kūrėjo, po spindulį, kurio savininkas nėra žmogus. Vadinasi, jei  gavo nors mažą kibirkštėlę, iš jos gali sukurti laužą, prie kurio būtų šviesu ir šilta daugeliui. Meno žmonėms reikalingas paraginimas, stimulas veikti, lyg kelrodė  žvaigždė. Tai gali būti žodis, spalvų žaismas, vingrus potėpis, muzikos akordas, kuris išjudintų, skatintų drąsesnius žingsnius, kitokius idėjinius sprendimus gabumams, talentui atsiskleisti. Asmenybei prisilietus prie meno, keičiasi dvasinė būsena. Iš ,,Menų sodo“ narių atsiliepimų suprantu, kad šitas judėjimas reikšmingas, prasmingas.

,,Kuo labiau žmogus pamiršta save, ‒ tarnaudamas kokiam  nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, ‒ tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save.“ (V. E. Franklis. Žmogus ieško gyvenimo prasmės)

                       Žvilgtelėkime į praeitį – į ,,Menų sodo“ ištakas: 2014 m. į erdvią tėvų  sodybą Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja pirmą kartą pakvietė meno žmonių grupę, būsimo ,,Menų sodo“ narius. Šventės dalyviai skaitė savo eiles, dainavo, šoko, piešė, demonstravo rankdarbius, veikė tapybos darbų paroda. Tada ir nutarė savo sambūrius švęsti kasmet rugpjūčio pirmąjį savaitgalį.

2015 m. – įvyko festivalis ,,Popuri“. Pavadinimas rodo užsiėmimų įvairovę. Darbai plėtėsi: išleistas almanachas ,,Poezijos spalvos“ – tai 38 autorių eilėraščiai. ,,Kiekvienas įnešė savo spalvą į šią knygą, papuošė ją savo jausmais, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Autoriai labai skirtingi: vieni jau su nemaža patirtimi (išleidę savo knygas), o kiti žengia pirmuosius nedrąsius žingsnius“, ‒ anotacijoje komentuoja leidinio sudarytoja Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. (Viršelio autoriai – Petras Kvizikevičius ir Dainora Raudonienė) Leidinys, kaip rekordinis, buvo apdovanotas diplomu.

2016 m. surengtas festivalis ,,Gėlių vaikai“, 2017 m. festivalio tema tikrai jaudinanti  ‒ ,,Atgal į vaikystę“. Prasminga stabtelėti ties pačiais svariausiais.

2018 m. festivalis buvo atsiliepimas į svarbią Lietuvos istorijos datą ‒  Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, tad atitinkama ir tema: ,,Lietuva – tai aš“. Šiuo pavadinimu išleistas almanachas-albumas, kuriame 58 autorių eilės ir 5 kitų meno mėgėjų darbai, skirti šiam garbingam jubiliejui. (Viršelio autorė – Loreta Pladienė) Be to, skaitytojus pasiekė ir kitas šventinis almanachas ‒ ,,Kalėdinė giesmė“, kuriam savo kūrinius pateikė 71 autorius. (Viršelio dizainas Loretos Pladienės)

2019 m. festivalis ,,Apkabinkime rankom pasaulį“, skirtas Baltijos kelio trisdešimtmečiui.  Išspausdintas tarptautinis almanachas, skirtas tėvams, ,,Dėkoju, kad vedei už rankos“ – jame 66 poezijos mylėtojai išsakė savo meilę ir pagarbą tėvams, padėką už suteiktas vertybes. (Viršelio dizaino autorė – Loreta Pladienė)

2020 m. festivalio tema ,,Vieną kartą Šilaičių karalystėje“. O almanachas ,,Meilės atodūsiai“, kaip ir kiti, tarptautinis. Jame patalpintos 75 autorių jausmingos eilės apie meilę, laukimą, nerimą, išsiskyrimą. (Viršelio dizainerė – Loreta Pladienė)

2021 m. – festivalis ,,Ir sumaišė aukso žiedus mūsų bočiai“ bei to paties pavadinimo tarptautinis almanachas (sudarytoja – Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja). Išleistas ir  tarptautinis almanachas vaikams ,,Smalsučių kelionė per žemę“. Leidinyje ‒ 50 autorių įvairaus žanro kūriniai: eilėraščiai, pasakos, prisiminimai, palinkėjimai, kūdikių pakutenimai, legendos ir kt. bei kūrinių autorių piešiniai. (Viršelio autorė – Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja)

2022 m. – festivalis ,,Duonos kelias“, skirtas tėvynei, gimtinei, žemdirbiui, duonai. ,,Tarptautinis almanachas-albumas ,,Menų puokštė Vilniui“ ‒ Lietuvos Respublikos sostinės Vilniaus įkūrimo 700-ajam jubiliejui. Knygoje ‒ 78 autoriai iš Lietuvos ir užsienio valstybių: 60 poetų ir rašytojų kūryba eilėmis ir proza (poezija, legendos, padavimai, pasakos, prisiminimai apie įžymius Vilniaus žmones ir pan.) bei 18 dailininkų, fotografų nuotraukos, karpiniai, paveikslai, vaizduojantys gražiausias Vilniaus vietas, jo gyvenimo ritmą, spalvas…“ – informuojama leidinio anotacijoje. (Galina Šumilova – viršelio iliustracijos ,,Menų fėja“ autorė, Irma Kupcikevičienė – iliustracijos ,,Gedimino pilies didybė“ autorė, viršelio dizainerė ‒ Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja)

2023 – ųjų festivalis – tai atsigręžimas į romantinę kultūrinę erdvę. ,,Menų sodo“ nariams pristatyta pačios Danutės Katkauskaitės-Ruseckajos parengta antologija ,,Kas yra kas ,,Menų sode“. Joje ‒ 77 ,,Menų sodo“ narių biografijos ir kūrinių nuotraukos. ,,Menų sodo“ prezidentė  pabrėžė, kad bus šio leidinio tęsinys.

Festivalių dešimtmečio proga ne vieną dešimtį padėkų, įskaičiuojant  ir Lietuvos Seimo narių padėkas, sertifikatų bei kitokių apdovanojimo formų, pavidalų išdalino asociacijos prezidentė ir grupėms, ir atskiriems asmenims už iškilius, meniškus, prasmingus darbus.

Kūrybinės veiklos akcentai (visai nesvarbu jų skirtingos formos ir funkcijos) – tartum akmenėliai, mesti į ramius vandenis, sukelia juntamus ir regimus ratilus, kurie sklisdami pasiekia vieni kitus. Ir koks gražus mainymasis, mirgėjimas, kokie gražūs jų atspindžiai dvasingumo šviesoje! Ypatingai svarus ,,Menų sodo“ ,,akmenėlis“ ‒ ,,Menų puokštė Vilniui“: jis  pateko į tokią istorinę ir kultūrinę gylę, kad jo sukeltas bangavimas pasiekė ne tik visus Lietuvos pakraščius – Klaipėdą, Plungę, Mažeikius, Skuodą, Kupiškį, Uteną, Visaginą, Švenčionėlius, Varėną, Alytų, Kalvariją, Marijampolę, bet nuvilnijo iki Belgijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Šveicarijos, Ukrainos…

Svarbu tai, kad tos idėjos platinamos toliau, bendrystė tęsiasi kitu lygmeniu: almanachų bendraautoriai įsigyja po kelis egzempliorius, dovanoja savo krašto bibliotekoms, kviečia į jų sutiktuves vietinius skaitytojus. Be to, kiekvieno festivalio dienomis veikia Pegaso knygynėlis, tad patogu pasikeisti knygomis, padovanoti ar parduoti, nusipirkti. Gražus toks kūrybinis įsibėgėjimas – šiame kelyje stiprinama tautinė savivoka, pagarba lietuvių kalbai ir jos saugotojams, teigiamos amžinosios dorinės vertybės, kurios nekinta su civilizacijos tempais ir kurių vis labiau reikia, norint išsilaikyti šiuolaikiniame pažangos maratone.               

                       ‒  Festivalių temos įvairiais aspektais remiasi į etnokultūros tradicijas, tautos istoriją, kartais į tolimus laikus – pagonių papročius ir kitus praeities ženklus. Dominuoja lietuvių kultūros atributai, motyvai, dalyviai vilki tautinius drabužius, ryši juostas, puošiasi vainikais ir kt. Beveik kiekviename sąskrydyje vienaip ar kitaip įprasmintas atsigręžimas į tautos istorinės patirties  ne vieno amžiaus klodus, išryškinamos Lietuvos regionų tradicijos, papročiai. Žavingi tokie orientyrai.

                      ‒    O kaipgi kitaip? Tai mūsų šaknys, praeitis mus maitina. Praradę tuos ryšius, neturėsime moralinės, dvasinės atramos, ‒ teigia Danutė.

Be abejo,  labai daug priklauso, ant kokio pamato tauta, žmogus kuria savo būtį, renkasi žemiškos kelionės kryptį. Šiuo atveju akivaizdu, kad tos šaknys ‒ jos tėvo Jono Katkausko veikla.

Vilniaus universiteto ekspedicija įrašė daug jo įdainuotų lietuvių liaudies dainų, išsivežė sąsiuvinius jo surinktų patarlių ir priežodžių. Jonui Katkauskui suteiktas Vilniaus universiteto garbės nario vardas. Jis buvo ir kolekcionierius – sukaupė per 350 vienetų titnagų kolekciją, kuri saugoma Lietuvos geologijos muziejuje (Taikos g. 2, Vievis, Elektrėnų savivaldybė). Be to, rašė eiles, su vaikais ruošdavo kalėdinius spektaklius, į kuriuos rinkdavosi artimesnių kaimų žmonės.

Kaip tik į festivalį ,,Duonos kelias“ atvyko tų senųjų Katkauskų kluone vykusių vaidinimų dalyvis. Toks siurprizas ištiko ir svečius, ir sodybos šeimininkę.

‒    Tai buvo netikėtas, įspūdingas, mielas susitikimas, daug įspūdžių… – prisimena Danutė.

  ,,Menų sodo“ prezidentė Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja turi aiškius, tvirtus įsitikinimus, gerai suvokia, koks svarbus kiekvieno lietuvio kūrybinis įnašas tautos ateičiai. Ta savijauta, misijos supratimas užkoduotas prigimtyje, tereikėjo išgirsti tikrąjį pašaukimą.   

                      ‒    Jeigu jums, Danute, būtų suteikta tokia tribūna, ką pasakytumėte pasauliui?

                      ‒    Palinkėčiau taikos ir ramybės. Kiek yra grožio, gėrio ir visiems visko užtenka. Dėl ko reikia kariauti? Kurie kariavo, nešlovėj mirė. Pirmieji pakėlę ginklą negarbingai žūva. Juk viską įmanoma turėti, gauti – valdžią, pinigų, žemės, meno vertybių. Kam žudyti kitą? Kad patenkintum užgaidas, parodytum savo valią, galią? Kokia turi būti žmogaus būties prasmė – kiekvienas pirmiausia turi pats sau į tą klausimą atsakyti.

                      ‒    O Lietuvai?

                      ‒    Saugokime savo gimtąją kalbą – tai pagrindinis dalykas, kuris mus jungia. Visa kita galime įgyti. Prarasim gimtąją kalbą ‒  prarasim savastį. Kultūra jungia mus – papročiai, tradicijos, visa tai kartos perima viena iš kitos tik su kalba. Tai mūsų stiprybė. Be kalbos niekas neidentifikuos mūsų, tautos tiesiog neliks…

                      ‒    Šeimai?

                      ‒   Kalbėtis ir girdėti vienam kitą. Žino, kad reikia susišnekėti, išsiaiškinti, bet  savigarba neleidžia peržengti išdidumo ribos. Tačiau tiesa yra tokia: užsispyrę žmonės sprendimo kelių neranda. Kenčia patys, skaudina vienas kitą. Ir dažnai labai liūdna baigtis – skyrybos.

                      ‒    Kiekvienam asmeniškai?

                      ‒   Paaiškinčiau tokia metafora: turiu rieškučias, į jas man nuolat duoda. Negᾶli daugiau duoti, jeigu neišdalinu. Ką sėji, tą pjauni. O jei tos sėklos nepasėjai? Nuėjo perniek…

‒   Kas labiausiai liūdina?

‒  Konfliktai. Ir nesvarbu lygmuo. Negatyvas susilpnina tiek asmenybę, tiek kolektyvą. Net ir valstybę… ‒ įsitikinusi ,,Menų sodo“ prezidentė.

Ne mažiau įdomu, kaip apibūdina ,,Menų sodą“ patys asociacijos nariai.

                      Vilniaus Žemynos progimnazijos pedagogė Birutė Gaučienė: ,,Menų sodo“ iniciatorė, įkūrėja ir prezidentė poetė Danutė savo nenuilstamo entuziazmo dėka subūrė kūrėjus iš visų Lietuvos regionų, ir ne tik. Dalyvauja ir užsienio lietuviai, kurie spausdina savo kūrybą asociacijos almanachuose. ,,Menų sode“ kiekvienas atranda nišą, kurioje gali įgyvendinti savo sumanymus, bendrystę. Prisimenu, 9-ajame Šilaičių festivalyje dalyviai jautėsi lyg viena šeima, nors kai kurie atvyko pirmą kartą. O judėjimo senbuviai tapo  artimesni net už gimines. Tas nuoširdus bendravimas ir yra brangiausia, ką žmonės patiria šioje organizacijoje. Čia visi ‒ ir žiūrovai, ir atlikėjai ‒ gali atskleisti savo talentą, gebėjimus. Kiek nuostabių Lietuvos talentų sutinkame festivaliuose ir panašiuose renginiuose! Šiaip jie gal ir tūnotų savo kaimuose, miesteliuose, o čia vieni kitų paraginti išdrįsta pasirodyti, patiria pripažinimą, įgyja pasitikėjimo savimi. Žmonėms labai reikia tokių susibūrimų, jų veiklos paskatinimo, įvertinimo. Tokia proga kaip tik yra teminiai renginiai, kur dalyviai išpildo savo fantazijas, tampa įvairiais teatralizuotų pasirodymų kostiumuotais herojais, atlieka vaidmenis ne prasčiau už profesionalus. Aišku, visa tai puoselėja pati asociacijos prezidentė Danutė, kurios charizmai neatsispiria nė vienas, su ja pabendravęs. Jos dėka šis judėjimas išsiplėtė, įgavo pagreitį ir su kiekvienais metais vis tobulėja. Jis labai reikalingas Lietuvos žmonėms.“

Žmogui reikia išeiti už vartų

Kauno Akių klinikos profesorė Jūratė Jankauskienė: ,,Menų sode“ dalyvauju jau septynerius  metus. Sutinku daug šviesių, talentingų, kupinų idėjų žmonių. Bendraujant su jais, atsigauna širdis, iš jų mokausi to gyvybingumo, gyvenimo džiaugsmo. Džiaugiuosi ,,Menų sodo“ veikla, žaviuosi prezidentės Danutės užsidegimu, energija, o taip pat jos pagalbininkais.“

Politikė, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė 2012-2016 metais Algimanta Pabedinskienė:

,,Danutė – charizmatiška, aktyvi, energinga, dėmesinga ir kūrybinga asmenybė, gebanti aplink save burti bendraminčius.  Nestokoja idėjų tiek festivaliams, tiek almanachų leidybai. Mielai imasi lyderystės ,,Menų sodo“ veikloje, džiaugiasi kitų kūrybingų žmonių pasiekimais. Dar iki ,,Menų sodo“ atsiradimo Danutė savo gimtinėje ‒ Šilaičiuose organizavo kūrybingų žmonių susibūrimus. Susikūrus ,,Menų sodui“, susibūrimai įgavo solidesnį – festivalių statusą. Džiugu  tai, kad parenkamos festivaliams  temos yra aktualios, puoselėjančios  tradicijas ir kultūrines bei istorines vertybes, papročius, minėtinas valstybės dienas, reikšmingus įvykius. Manau, kad svarbus šių festivalių aspektas tas, jog kiekvienas dalyvis yra įveikinamas, turi savo vaidmenį ir misiją. Tokios visuomeninės organizacijos su savo nariais ir jų kūrybiniu bei patirties potencialu yra svarbios bendrame valstybės identiteto stiprinimo kontekste tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Organizacijos dalyvių kūryba turi pažintinę išliekamąją vertę: almanachai, fotoalbumai, paveikslai ir kt. Labai svarbu paminėti ir tai, kad tokios organizacijos sprendžia ir socialines, užimtumo bei kartų susikalbėjimo problemas. Organizacijoje kiekviena kūrybinga asmenybė randa savo vietą, gebėjimų pritaikymą, motyvaciją, bendrystę. Todėl tokių asociacijų vaidmuo, be abejonės, yra visapusiškas ir svarbus valstybės klestėjimui.“

,,Menų sodo“ narės Almos Viskontienės atsiliepimas: ,,Dievo palaimos ir sveikatos Jūsų entuziastingoje kūrybinėje ir kultūrinėje veikloje. Ačiū, ir dar kartą ačiū už nuostabią šventę sielai ir akims.“

Ne veltui festivalis įvardijamas kaip šventė ,,sielai ir akims“. Įdomu tas, kad, stebint dalyvių pasirodymus, patiriama nepaprastai stipri emocinė pagava. Teatralizuotos scenos vyksta atviroje erdvėje, tarp gyvõs gamtos ,,sienų“, dangus ir vešli lapija virš galvos, o  atlikėjai ir žiūrovai tampa gamtos, sodybos dalimi. Visi tarytum vienis. Tos aplinkos pajauta išskirtinė – tai ypatinga darna su krašto gamta. Minimali ,,scenos“ butaforija, bet maksimalus atlikėjo ryšys su žiūrovu: tampa svarbu, kas pasakyta, kaip pasakyta.  Ir pagautas tos nuotaikos prarandi laiko nuovoką.

Tokį žmogaus santykį su gamta akivaizdžiai liudija  2023-ųjų metų rugpjūčio 5 – 6 d. festivalio šventės diena buvo lietinga, tad toks aktyvus dalyvių ir organizatorių, vadovų nusiteikimas stebėtinas: ir iškilmių svečiams, ir programos atlikėjams sodyboje buvo įrengtos laikinos pastogės, palapinės, išnaudoti visi sodybos pastatai, ir gamtos išdaiga visiškai nesutrukdė pasirodymams, juolab kad koncerto, vaidinimų nesutrukdė ir lietus…

Asociacijos prezidentė mano, kad patys gausiausi festivaliai buvo ,,Ir sumainė aukso žiedus mūsų bočiai“  bei ,,Vieną kartą Šilaičių karalystėje“.

‒ Lietuvos regionai demonstravo aukštaitiškas dzūkiškas, suvalkietiškas, žemaitiškas vestuves bei Mažosios Lietuvos, Švenčionėlių ir Punsko (Lenkija) kraštų senovinių vestuvių epizodus: piršlybas, jungtuves, bromų statymus, sutiktuves ir kt. O tikrosios įvyko Kauno vargonininko, poeto, bardo, ansamblio Monte Pacis  vadovo Arvydo Paulausko ir dainininkės, šokėjos, poetės Aušros Šimkutės pagoniškos vestuvės pagal senovės baltų tradicijas bei papročius. Jas paruošė festivalio dalyviai kauniečiai. ,,Vieną kartą Šilaičių karalystėje“ virė senovės lietuvių karalystės gyvenimas: įvairūs amatai, darbai, papročiai, šventės karalystėje…

Visi festivaliai teatralizuoti: mini spektakliais perteikiamos scenos iš senovės lietuvių gyvenimo ir veiklos, vyksta tradiciniai ritualai: iškilminga festivalio  dalyvių eisena su vėliavomis, fakelais ir kita atributika per Poezijos arką į veiksmo vietą, festivalio himnas, įšventinimo į menininkų luomą ceremonija, krikštynos prie ežero, ugnies garbinimas vidurnaktį prie laužo. O kiti įvairūs užsiėmimai ‒ priklausomai nuo festivalio temos. Mūsų festivaliai vienija pasaulio lietuvius-menininkus: poetus, prozininkus, muzikantus, dainininkus, šokėjus, aktorius, keramikus ir kitų menų atstovus bei amatininkus. O ,,Menų sodą“ įkūriau tam, kad būtų lengviau ,,susodinti“ įvairias menų rūšis viename sode ir jų atstovus – po Šilaičių menų festivalių vėliava,  ‒ priduria Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja ir vėl kviečia į kitąmet įvyksiantį ,,Menų sodo“ festivalį.

Tik laisvai pasirinkdamas savo kelią, žmogus pajėgus atlikti Žemėje savo paskirtį, kuriai yra pašauktas, kadangi gali atiduoti, kas jam duota, ‒ visas savo intelektines, kūrybines, fizines galias. Ir ten, kur jis atsiduria, sukasi gyvenimas ‒ stipri, kūrybinga asmenybė tampa traukos centras.

Už gebėjimą burti žmones kilniems darbams, tautinę kultūrinę Danutės Katkauskaitės-Ruseckajos veiklą ne viena dešimtis įvairių apdovanojimų – tai europarlamentarų, Lietuvos Respublikos Seimo narių, Krašto apsaugos ministrų, kultūros organizacijų padėkos, diplomai ir kt.