Prof. H. Polukordas savo darbo kabinete (1974)

Doc. dr. Joana Jautakienė, www.voruta.lt

2020 m. rugsėjo 28 d. sukako 100 metų nuo VU Medicinos fakulteto profesoriaus Henriko POLUKORDO gimimo. Fakulteto akademinė bendruomenė ruošėsi iškilmingai paminėti šią neeilinę sukaktį, tačiau tada visus planus sužlugdė COVID-19 pandemija ir karantino suvaržymai. Buvusių bendradarbių ir mokinių atsiminimai, turėję pasirodyti atskiru leidiniu, liko gulėti stalčiuje.

Prabėgo dar treji metai, bet prof. H. Polukordo paveikslas atmintyje tebėra labai ryškus. Šiandien pateikiame skaitytojui šiek tiek prisiminimų, kurie buvo parašyti dar 2020 m. birželio mėn.

Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto profesorius Henrikas Polukordas mano atmintyje yra išlikęs kaip neeilinė, ryškiai išsiskirianti asmenybė, kokių sutinkama nedaug. Kai 1954 metais pradėjau studijas Medicinos fakultete, tada dar nebuvo tradicijos, kai Rugsėjo 1-ąją pasveikinti savo būsimųjų mokinių į Didžiąją auditoriją susirenka beveik visa fakulteto profesūra ir dėstytojai. Dabartiniai pirmakursiai iš karto pamato būsimus savo mokytojus, o studentų pažymėjimų įteikimas vyksta labai iškilmingai.

Mūsų kursui studentų pažymėjimų ir studijų knygelių įteikimas buvo gana kuklus. Universiteto prorektorius K. Mitropolskis mus pasveikino rusų kalba, ragindamas stoti į Fizikos matematikos fakultetą, nes tik fizika ir matematika yra tikrieji mokslai, kuriuos reikėtų studijuoti. Pamenu, tuometis Medicinos fakulteto prodekanas, dar jaunas doc. S. Pavilonis, kuris tuo metu pavadavo sergantį dekaną V. Iljiną, labai taktiškai priminė, kad po karo atsigaunančiai visuomenei medikai taip pat yra labai reikalingi.

Pokario laikotarpiu pagrindines pozicijas Universiteto katedrose užėmė specialistai iš Rusijos, bet kartu buvo auginami ir nacionaliniai kadrai. Medicinos fakultete jau dirbo jauni ir gabūs teorinės ir klinikinės medicinos atstovai, tokie kaip S. Pavilonis, H. Polukordas, A. Sučila, A. Marcinkevičius, A. Pronckus, A. Valinskas, P. Steponėnas ir daugelis kitų. Dirbti katedrose jau buvo pakviesti patys iškiliausi to meto Lietuvos medikai. Kai kurie iš jų buvo baigę mokslus užsienio universitetuose. Medicinos fakulteto studentams paskaitas jau skaitė akad. J. Kairiūkštis, prof. J. Šopauskas, prof. V. Girdzijauskas, doc. K. Katilius, prof. L. Laucevičius, profesoriai terapeutai M. Marcinkevičius ir Ch. Kibarskis, doc. V. Baronas, žinoma humanistė akių ligų specialistė M. Horodničienė, vilniečių pamėgtas otolaringologas P. Pakonaitis, stomatologė V. Katilienė ir kt. Su šiais medicinos šulais susipažinome jau vyresniuose kursuose. Iš jų mes gavome ne tik teorinės ir klinikinės medicinos žinių, ˗ jie sukūrė mums tvirtus gydytojo moralės pagrindus, išmokė klinikinės mąstysenos ir subtilios pagarbos pacientui.

Mes buvom pokario studentai. Yra tekę sėdėti nekūrentose auditorijose su paltais, neturėjom jokių vadovėlių. Visos medicinos žinios mus pasiekdavo tik iš dėstytojų lūpų, todėl per paskaitas viską užsirašinėdavom labai stropiai. Mums buvo labai svarbu, kad paskaitos tema būtų išdėstyta suprantamai, schematiškai, akcentuojant esminius dalykus ir paaiškinant, kodėl viskas yra ir turi būti būtent taip, o ne kitaip. Po tokios paskaitos mūsų galvose jau susidarydavo išgirsto dalyko tam tikri informaciniai kontūrai.

Pirmaisiais studijų metais mes žavėjomės dekano S. Pavilonio anatomijos paskaitomis, o trečiame kurse net aiktelėjom, išgirdę doc. J. Rimšelio ir tuo metu dar jauno docento H. Polukordo paskaitas. Mūsų akimis, tai buvo pedagogai genijai. Doc. J. Rimšelis dėstė patologinės anatomijos kursą ir nepaprastai glaustai bei suprantamai paaiškindavo, kaip ir kodėl ligos metu vyksta tam tikri pokyčiai organe ar ląstelėje, ką turi pajusti pacientas ir kodėl kliniškai galima aptikti būtent tokius konkrečius simptomus. Visa pateikiama informacija būdavo sugrupuojama į aiškias schemas, kurias būdavo kažkaip nesunku įsiminti. Mums jau tada buvo padėti pagrindai klinikiniam galvojimui. Vėliau, atėję į palatą, mes supratom, ko reikia paklausti paciento, jei jis pats tuo nesiskundžia ir kokia linkme turi būti nukreipiamas gydymas.

Farmakologijos paskaitose doc. H. Polukordas mūsų žinias gilino, jau žiūrint iš kitų pozicijų. Turėdamas išskirtinę kalbėjimo manierą ir gerą dikciją, jis viską išdėstydavo labai suprantamai. Vaistų veikimas buvo aiškinamas, siejant su konkrečiais organų ir ląstelių patologiniais pokyčiais. Į farmakologijos paskaitas mes atėjom, jau turėdami gerą histologijos žinių bagažą, todėl buvo įdomu išgirsti, kaip vaistas gali paveikti patologinio proceso eigą ląstelės lygmenyje. Histologijos kursą mums dėstė doc. S. Finkelbrandienė. Ji taip pat buvo neeilinė savo srities žinovė ir puiki pedagogė. Vėliau ji išvyko gyventi į Izraelį ir dėl to viešame Universiteto gyvenime jos atminimas buvo paskandintas užmarštin. Net 1979 metais, kai Universitetas minėjo savo įkūrimo 400-ąsias metines, nei viename jubiliejiniame leidinyje nebuvo paminėta jos pavardė.

Farmakologijos paskaitose mums taip pat buvo pasakoma, kada medikamentinis gydymas bus visiškai neefektyvus ir kodėl medikamentus privaloma skirti net šalia radikalaus chirurginio gydymo. Toks vaisto veikimo mechanizmo aiškinimas per konkrečius anatominius histologinius ir fiziologinius pokyčius mums padėdavo suprasti medikamentinio gydymo esmę. Kaip sakydavom mes patys, paaiškėdavo, kas gi ten vyksta ligos metu ir kaip turi įsikišti medikas.

Medicinos fakultete buvo daug pedagogų, kurie mokėjo studentams viską paaiškinti labai paprastais žodžiais. Pamenu, trečiame kurse prof. H. Polukordas savo paskaitose beveik nieko nekalbėjo apie farmakokinetiką, kaip apie atskirą farmakologijos mokslo šaką. Tik paminėdavo, kad vaistas organizme dalyvauja įvairiose reakcijose, skaldomas ir išsiskiria, pvz., pro inkstus. Mokymo programos mums buvo nuleidžiamos iš Maskvos ir visi privalėjo jų laikytis. Matyt, programų sudarytojai geriau žinojo, ko reikia studentams. Kokie nors nukrypimai į šoną buvo vertinami kaip programų nesilaikymas. Gerokai jau vėliau, kai pirmą kartą išgirdau farmakokinetikos terminą, net negalėjau tiksliai apibūdinti jo esmės. Bet, pamenu, klinikinės farmakologijos žinovas prof. Ch. Kibarskis visą farmakokinetikos esmę paaiškino vienu sakiniu: „Jei farmakodinamika yra farmakologijos mokslo šaka, kuri nagrinėja, ką su mūsų organizmu padaro vaistas, tai farmakokinetika tiria, ką su vaistu padaro mūsų organizmas“. Ir visiems viskas buvo aišku.

Prof. H. Polukordas buvo charizmatiška asmenybė, daug žinių sukaupęs mokslininkas ir pedagogas. Jo paskaitose beveik visada galėjome išgirsti labai subtilią potekstę, susijusią su tuometinio gyvenimo aktualijomis. Akademinėje visuomenėje tvyrojo kažkokia baimė, profesūra vengė viešai pasakyti savo nuomonę apie užsienio mokslo pasiekimus (pvz., tuo metu sovietinis mokslas neigė genetiką). O ir gyvenimo kasdienybe nebuvo ko girtis, – pokariu trūko visko, ką jau bekalbėti apie sotesnį kąsnį. Visi buvom liekni, niekas nesiskundė antsvoriu. Ir štai tokioje kasdienybėje klausom kartą Profesoriaus paskaitos apie vaistus nuo podagros. Profesorius pasakoja apie purinines medžiagas maisto produktuose, apie gausų jų vartojimą ir apie sutrikusią purininių medžiagų apykaitą bei pokyčius sąnariuose. Iki šiol nepamiršau Profesoriaus ištarto sakinio, nors nuo to laiko jau pabėgo daugiau nei šeši dešimtmečiai. Pakartosiu pažodžiui: „Purininių medžiagų daugiausia aptinkama šokolade, kakavoje, geruose šokoladiniuose saldainiuose, todėl pas mus podagra sergama itin retai“. Ypač buvo pabrėžiamas žodis „itin“. Taip ištarti mokėjo tik jis vienas, kažkaip pro pusiau sukąstus dantis, su kažkokia paslėpta šypsenėle, bet kartu labai mandagiai, aristokratiškai oriai ir labai įtikinamai. O tokių apibendrintų išvadų būdavo daugybė, ir visiems buvo aišku be jokių komentarų, kas turima omenyje.

Pamenu vieną bendrą visų Universiteto fakultetų metodinį seminarą Aktų salėje Čiurlionio gatvėje, kai buvo nagrinėjami studentų mokymo tobulinimo klausimai. Jau buvo pasmerktas Stalino kultas, viešose kalbose atsirado naujų minčių. Prof. H. Polukordo kalba išsiskyrė drąsa. Profesorius kalbėjo apie dėstytojo laisvę paskaitose kalbėti apie užsienio mokslininkų pasiekimus, apie naujausios užsienio mokslinės literatūros nekliudomą prieinamumą visai akademinei bendruomenei ir apie studentų laisvių varžymą. Kai kiti kalbėtojai akcentuodavo neribotas studentų galimybes siekti mokslo aukštumų, prof. H. Polukordo manymu, studentai yra įsprausti į siaurus privalomos rutininės kasdienybės rėmus. Ir apibendrino: „Kad ir kokia gardi būtų ta kasdienė duona, vis vien kartais norisi pyrago“. Ir potekstę suprato visi. Tuo metu studentų gyvenimo apribojimai buvo labai griežti, pvz., vaikinams nebuvo galima auginti ilgesnių plaukų, niekam nebuvo galima šeštadienio vakarais nueiti į viešus šokių vakarus Karininkų namuose ir kt.

Mūsų akademinei studentų grupei labai pasisekė, – trečiame kurse farmakologijos pratybas vedė pats jaunas docentas H. Polukordas. Tie praktiniai užsiėmimai išliko kaip neišblėstantys prisiminimai. Labai patikdavo eksperimentai su laboratoriniais gyvuliukais, nors kai kurios mūsų grupės merginos tiesiog patologiškai bijojo pelių ir žiurkių, o vaikinų grupėje buvo tik du. Profesorius mėgdavo tikslius atsakymus į klausimus ir visada surasdavo tinkamą žodį studento žinioms įvertinti. Pamenu, į vieną klausimą neatsakė net trys merginos iš eilės, o kuklus ir tylus vaikinas Antanas Švitra viską paaiškino labai tiksliai. Ir iš karto išgirdom įvertinimą: „Vis vyriška galva!“. O kartą, kai aš atsakiau, kodėl kūno nudegimai sieros rūgštimi visada atrodo tarsi anglis, išgirdau trumpą frazę: „Čia tai Saliamonas!“. Tokiomis įsimintinomis frazėmis Profesorius įvertindavo ir neteisingus atsakymus. Pamenu, viena mūsų studentė, išrašydama receptą kalcio chlorido injekcijoms, pažymėjo, kad tirpalą reikia švirkšti po oda. Ir čia pat išgirdom: „Jei jums suleistų kalcio chlorido tirpalo po oda, tai tris dienas staugtumėt kaip liūtas“. Po tokių žodžių mes visam gyvenimui įsiminėm, kad kalcio chlorido tirpalas yra švirkščiamas tik į veną. O tokių trumpų Profesoriaus replikų atmintyje yra išlikę daugybė, jų negalima pamiršti. Ir sunku paaiškinti bei atsakyti į klausimą KODĖL, bet tos šmaikščios replikos mums labai padėjo įsiminti farmakologijos mokslo pagrindus.

Profesorius visada akcentuodavo, kad skiriant medikamentinį gydymą, galima patekti į visokiausias nelauktas situacijas. Mums buvo įkalta į galvas, kad visada reikia prisiminti, jog visi vaistai dar turi ir kitą pusę – papildomą arba šalutinį veikimą. O kur dar visokios individualios organizmo reakcijos, kurių niekada negalima nuspėti!? „Būkite pasiruošę viskam“, – sakydavo jis.  Taip mes buvom ruošiami atsistoti prieš pacientą, apsvarsčius visus galimus variantus, ir veikti labai atsakingai. Vėliau už tas pamokas buvom labai dėkingi.

Besimokant antrame kurse, po ilgos ligos Anapilin išėjo Fakulteto dekanas V. Iljinas. Medicinos fakulteto dekanu buvo išrinktas Anatomijos ir histologijos katedros vedėjas, tuo metu dar docentas S. Pavilonis. Per savo dekanavimo dvidešimtmetį, vėliau jau profesorius S. Pavilonis prikėlė Medicinos fakultetą naujam gyvenimui, išugdė nepaprastai stiprų mokslo pedagoginio personalo kolektyvą ir įsteigė fakultete net keturias mokslo tyrimo laboratorijas. Viena tokių laboratorijų buvo tarpfakultetinė Vaistų sintezės ir tyrimo mokslinė laboratorija. Ji turėjo du sektorius – Vaistų sintezės sektorių Chemijos fakultete (vadovas prof. Vitas Daukšas) ir Vaistų tyrimo sektorių prie MF Farmakologijos katedros (vadovas prof. H. Polukordas). Fakultete kaip iš gausybės rago pasipylė daugybė mokslinių darbų. Kandidatinės disertacijos (sovietmečiu taip buvo vadinamos daktaro disertacijos) buvo ginamos viena po kitos. Kasmet buvo ginami 1-2 habilitaciniai darbai. Kiekvienas mokslinis darbas buvo įdomesnis vienas už kitą. Bendroje Universiteto statistikoje Medicinos fakultetas pagal darbuotojų mokslinius laipsnius ir mokslinius vardus išsiveržė toli į priekį.

Vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijoje buvo sukurta ir ištirta daugybė potencialių vaistinių junginių. Dešimtys benzodioksanų grupės junginių buvo labai išsamiai išnagrinėti H. Polukordo habilitaciniame darbe. Jo disertacijos gynimas buvo tarsi mokslinis simpoziumas, skirtas atsakyti į visus konkrečius klausimus. Niekada nepamiršiu disertanto atsakymo į oficialaus oponento nurodytą disertacijos trūkumą, kad darbe pateikiama pernelyg daug informacijos apie neaktyvius ir kliniškai menkaverčius junginius. „Juk kažkas privalo pirmas pasakyti, kad šie junginiai medicininiu požiūriu nieko verti, kad kiti tyrėjai negaištų savo brangaus laiko“ – pasigirdo atsakymas. Ypač buvo pabrėžti žodžiai „privalo pirmas pasakyti“. Tokiu atsakymu buvo tarsi reabilituoti visi moksliniai tyrimai, kai nustatomas neigiamas tikėtino rezultato atsakymas.

Man asmeniškai teko dalyvauti laboratorijoje sukurto vietinio veikimo anestetiko benzodiokaino klinikiniuose tyrimuose ir net skaityti šiuo klausimu pranešimą respublikinėje mokslinėje oftalmologų konferencijoje Kaune. Naujas preparatas sukėlė auditorijos susidomėjimą, vis dėlto šis preparatas sovietinėje klinikinėje praktikoje neprigijo.

Medicinos fakulteto Centriniai rūmai Čiurlionio gatvėje yra pastatyti dar pagal senosios architektūros standartus. Čia visi kabinetai ir auditorijos turi labai aukštas lubas. Prof. H. Polukordo kabinetas buvo antrame aukšte. Viename kabineto kampe aukštai palubėse daugelio lankytojų dėmesį patraukdavo tankus voratinklis, kurio išardyti ir pašalinti Profesorius valytojoms neleisdavo. „Čia gyvena mano augintinis voras“, – sakydavo jis. – „Niekam neleisiu išardyti jo namų“. Mūsų galva, tas voratinklis kabineto nepuošė, bet gal Profesorius tikėjo, kad vorai atneša laimę. Gal jis savo vidiniame pasaulyje kažko laukė, kažko vylėsi? Apie savo asmeninius rūpesčius jis niekada su niekuo nesidalijo, tik visada pasidžiaugdavo savo šeima, didžiavosi dukromis Liucija ir Danguole bei sūnumi Petru.

Prof. H. Polukordas daug rūkė. Labai daug. Jo darbo kabinete pastoviai tvyrojo dūmų debesėliai. Tuo metu cigaretės būdavo gaminamos iš nenukenksminto tabako su daugybe visokiausių pašalinių nuodingų medžiagų. Tos cigaretės ir palaužė Profesoriaus sveikatą. Pirmiausia pradėjo šlubuoti širdis, kol vieną kartą, išėjus pasivaikščioti, ištiko miokardo infarktas. Mirė Profesorius net nesulaukęs savo 60-mečio jubiliejaus. Palaidojom Antakalnio kapinėse. Vėliau visai šalia jo amžino poilsio atgulė dar keli Medicinos fakulteto dėstytojai klinicistai – prof. Ch. Kibarskis, doc. P. Steponėnas, prof. A. Bubnys. Dabar aplankom juos visus kartu. Jie sudegė kaip žvakės, šviesdami kitiems, bet paliko labai daug šviesaus gėrio.