Karalius Faustin Wirkus su karūna, 1926 m.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šį savaitgalį siūlome dar vieną kvapą gniaužiantį pasakojimą apie lietuvių kilmės karalių…Haityje. Straipsnis yra iš 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“.

***

Yra žinoma, kad Lietuva turėjo du karalius: didįjį kunigaikštį Mindaugą (apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.), kuris pirmuoju karaliumi buvo vos dešimtmetį (1253 – 1263), ir Viurtembergo hercogą Vilhelmą von Urachą (1864 – 1928), kartais vadinamą „šimto dienų karaliumi“ arba Mindaugu II, kurį Lietuvos Taryba išrinko 1918 m. liepos 13 d., bet šis nebuvo karūnuotas ir lapkričio 2 d. nutarimu atšauktas.

Bet šįkart mes ne apie tokius karalius. Pasirodo, lietuvių kilmės karalių buvę ir tolimuose kraštuose. Tiesa, ši istorija taip pat daugiau apipinta legendomis, pagražintais liudijimais, o ne tvirtais argumentais ir faktais. Gi ir paties Amerikos karinio jūrų laivyno seržanto asmenybė tolima lietuviškajai prigimčiai, tik jo biografai pasinaudoja miglotais archyvų duomenimis, esą jo tėvai gimę „kažkur aplink Lietuvą“.

Painus giminystės medis

Taigi, lietuvių kilmės amerikietis Faustinas Edwardas Wirkus beveik prieš 100 metų tapo Haičio karaliumi. Net viso Haičio, bet nedidelės šios skurdžios Amerikai priklausiusios salos valdovu.

Žinoma tik tiek, kad pats jūrų pėstininkas F. Wirkus gimė 1896 m. skurdžioje angliakasio šeimoje Pitstone Pensilanijos valstijoje. Jo tėvas Lukošius Virkus, vienais tvirtinimais, buvo kilęs iš tuo metu carų valdytos Lietuvos, kitų – iš dabartinės Lenkijos, o motina Ona – iš Rytprūsių, iš Tilžės.

Išsamus straipsnis, paskelbtas portale Alfa.lt¹ , nesivargina pasigilinti į tėvų praeitį, nes, tiesą sakant, informacijos apie tai beveik nėra, o ir rastoji labai prieštaringa. Straipsnio autorius remiasi Amerikos lietuvių laikraščiu „Draugas“², kuriame gana išsamiai aprašytas seržanto gyvenimo kelias, Haičio istorija, tačiau apie Wirkų šaknis daugiau duomenų nėra. Tik atsidarius genealogijos svetainę, galima rasti šokių tokių žinių.

Pasak jos, Faustinas buvo Luko (Lukošiaus, 1876 m. spalio 18 d. – 1963 m. vasarį) ir Annos Sabocinskos arba Onos Sabočinskaitės (po vedybų Werkus; 1880 – 1933) sūnus. Jo seneliai iš tėvo pusės – Blažiejus ir Magdalena iš Šumlino (Mazovecko vaivadija), iš motinos – Bartalomėjaus ir Marianos, gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje. Reiktų pastebėti, kad šią portalo Geni.com dalį administruoja lenkų prižiūrėtoja Leszek Mila.

Tėvai laivu „Patria“ iš Hamburgo į Niujorką išplaukė 1896 m. gegužės 8 d., o jau po pusmečio, lapkričio 16 d., Pitstone gimė Faustinas. Bet oficialioje kariškio biografijoje rašoma, kad F. Werkaus gimimo vieta – Rypinas, buvęs tuometinėje Rytų Prūsijoje, tačiau šį faktą paneigia JAV pasienio tarnybos daryti laivo žurnalo įrašai, kuriuose minimas tik Faustino tėvų kelionės tikslas – Diuponto miestas Pensilvanijoje. Tiek jo senelių, tiek tėvų šeimoje buvo iki 10 vaikų. Kaip liudija Geni.com, nuo 1900-ųjų Luko Wirkaus šeimoje jie gimdavo beveik pamečiui… Pats Faustinas turėjo 5 brolius ir tris seseris. Jis pats vedė vėlai – tik 1934 m., pasirinkęs amerikietę Julia Fuller. Jie susilaukė sūnaus, kurį pakrikštijo taip pat Faustino vardu.

Lietuvoje leistas laikraštis „Trimitas” 1931 m. balandžio 9 d. rašė, kad F. Wirkus gerai kalbėjo lietuviškai, vadinasi, tėvai skatino lietuvybę. Beje, mūsų herojaus tėvas mirė 18 m. vėliau už sūnų, kitaip sakant, gyveno net 38 m. ilgiau už jį.

Europiečiai atnešė savo Dievą

Haičio salą 1492 m. atrado Kristoforas Kolumbas (apie žymaus keliautojo galimą lietuvišką kilmę rašėme kitame straipsnyje). Tuomet sala buvo vadinama Ajiti – pirmykštės tainų – vietinių Karibų baseino gyventojų, giminingų Pietų Amerikos aravakų gentims –  kalboje reiškiantį „aukštų kalnų šalis”. Kolumbas apie Ajiti salos gyventojus sakė, kad jie dosnūs ir taikūs žmonės, tad juos lengvai bus galima pavergti. Salą pervadino Hispaniola, ta kolonija pavadinta San Domingo (prancūziškai Saint-Domingue) vardu, ir iki 1506 metų ispanai kone visus Ajiti žmones išskerdė. Ispanų kolonistus 1625 m. pakeitė prancūzai. Pritrūkus darbo jėgos, tad europiečių žvilgsnis nukrypo į Afriką, iš kurios jie pradėjo masiškai gabenti žmones į vergų stovyklas už Atlanto. Afrikoje nepriklausomi medžiotojai, juodosios rasės žmonės, buvo pasmerkti vergauti cukrinių nendrių plantacijose. Tie, kurie nepaklusdavo, buvo talžomi botagais ir kankinami. Tokiomis sąlygomis vergai išgyvendavo apie trejus metus, po to kolonizatoriai įsigydavo naujų vergų.

Po vergų sukilimo XVIII a. pabaigoje, 1792 m., vergija šioje kolonijoje buvo panaikinta – 71 m. anksčiau negu JAV. Napoleonas čia pasiuntė 30 tūkstančių karių armiją, bet 1804 m. sala paskelbė nepriklausomybę nuo Prancūzijos, Saint-Domingue pasivadino Haičiu, ir taip gimė pirmoji konstitucinė juodaodžių respublika pasaulyje. Haičio Respublikos imperatoriaus titulą priėmė kariškis Žanas Žakas Desalinas (Jean-Jacques Dessalines). Po trejų metų jis savo tautiečių buvo nužudytas. 1844 m. rytinės Haičio pusės ispanakalbiai atsiskyrė ir įkūrė Dominikos respubliką.

Tariamą nepriklausomybę Haičio respublika išsaugojo daugiau kaip šimtmetį, kol 1915 m. buvo okupuota Jungtinių Valstijų. Visas politinis salos gyvenimas sukosi apie juodaodžių daugumą ir mulatų elitą – vieni su kitais jie elgėsi barbariškai.

Kaip rašo žinynas Britanica.com, iki šiol Afrikos juodaodžių palikuonys sudaro apie 95 proc. salos gyventojų, o mulatai – vos 5,4 proc., bet pastarieji šalyje tebeužima elitines pozicijas³. Religiniu požiūriu čia dominuoja Romos katalikai  (55 proc.), nemažai baptistų (15,4 proc.), o apie 2 proc. gyventojų išpažįstą senąjį Vodou tikėjimą, kilusį iš Vakarų Afrikos tradicijų ir ritualų ir reiškiantį „dvasią“. Daugiausiai kalbama kreolų ir prancūzų kalbomis.

Nežinojo, kur pateko…

1915 m. liepos 28 d. JAV jūrų pėstininkai išsilaipino Haičio sostinėje Port-o-Prense. Jau rugpjūčio 9 d. karo laivu „Tennessee“ į salą atplaukė ir devyniolikmetis Faustinas Wirkus, kuris, vos sulaukęs 18 – kos, įstojo į JAV jūrų pėstininkų korpusą, pradėjo tarnauti 1-ojoje kranto apsaugos brigadoje (United States Marine Corps’s Advanced Base Force), per keletą metų išsitarnavo seržanto, o paskui gavo ir leitenanto laipsnį. Mat, jaunuolis neketino visą gyvenimą lenkti nugaros anglies kasykloje kaip tėvas ir nusprendė ieškoti laimės savarankiškai. Tapti jūrų pėstininku dar 12-metį paauglį, dirbusį kartu su tėvu anglies kasykloje, paskatino susitikimas su vienu laivyno karininku, kuris buvo misijoje Nikaragvoje, ir 1915 m. pradžioje Faustinas, nieko nesakęs tėvams, nuėjo registruotis į artimiausią jūreivių priėmimo punktą.

Amerikos kariai siekė ne tik apsaugoti JAV kompanijų turtą Haityje, bet ir norėjo užkirsti kelią vokiečių įsigalėjimui saloje. Mat, vyko Pirmasis pasaulinis karas, ir Vašingtonas bijojo, kad klestinti poros šimtų vokiečių bendruomenė Haityje Reicho pajėgoms atvers duris į JAV „galinį kiemą“, iš kurio vokiečiai galėtų plėsti savo įtaką Karibuose ir grasinti JAV interesams regione, ypač ką tik atidaryto Panamos kanalo rajone. Amerikiečiai su vietos policijos pagalba nesunkiai užgesino pasipriešinimą.

F. Wirkus vėliau biografijoje pasakojo, kad nei jis, nei kiti „marinai“ neturėjo jokio supratimo, kur yra Haitis. Apie Port-o-Prensą jis pasakojo, kad mieste jautėsi romantiškai: „Atrodė, kad atplaukėme į praėjusių amžių miestą, kurio šlovė pergyveno modernybės bjaurumą.“ Tačiau netrukus pirmieji romantiški įspūdžiai išblėso. Kai jūrų pėstininkai patraukė į miesto gatves, F. Wirkus pasakojo: „Pasakų šalis iš tiesų pasirodė besanti kiaulidė. Mūsų čia niekas nelaukė, ir mes tai jautėme taip pat aiškiai, kaip nutekamųjų griovių smarvę.“

Jūrų pėstininkai glaudžiai bendradarbiavo su vietine žandarmerija „Garde d‘Haiti“ ir prezidentu mulatu Filipu Dartigiunavu (Philippe Sudré Dartiguenave), palaužiant maištininkų, vadinamų „caco“, pasipriešinimą. Bet po pusantrų metų, 1916 m. lapkritį, F. Wirkus susilaužė ranką ir buvo išsiųstas į Ameriką gydytis ligoninėje, gi dar po metų buvo paskirtas į tarnybą Kuboje.

Baltasis – juodųjų valdovas

Laikraštis „Draugas“ toliau pasakoja, kad 1919 m. seržantas F. Wirkus grįžo į Haitį ir buvo paskirtas netoli sostinės esančio Arcahaie (kreolų kalba – Lakaye) rajono komendantu. Kartu su vietine žandarmerija patruliavo kaimuose, baudė žmones už „vudu“ praktikavimą. Bet lietuvių palikuonis baudėjo vaidmeniu nesitenkino ir ieškojo nuotykių. 24 metų vaikinas 1920 m. kovo mėnesį vienas buriniu laiveliu nuplaukė į La Gonave salą, kur norėjo susipažinti su vietinių žmonių gyvensena. Gandai, kad ten siaučia ligos, kad baltam žmogui nesaugu, nepasitvirtino. Jūroje plaukiojo delfinai, žmonės ganė galvijus, tropikų gamta buvo idiliškai rami, o gyventojai draugiški ir taikūs.

Nemaža maždaug 690 kv. km sala, viena iš trijų, priklausančių Haičiui, yra Genavos golfo įlankoje, už 75 km nuo Port-o-Prenso. 2015 m. duomenimis čia buvo apie 87 tūkst. gyventojų, o prieš 100 metų jų tebuvo 12 tūkstančių. Dauguma užsiiminėjo žemdirbyste, žvejyba. Sala nuo seno garsėjo ypač biologiškai švaraus vandens tiekimu į Haitį ir JAV. Šia prasme sala vadinama „aukso grynuoliu šiukšlėse“. Laivai iš Haičio į ją atplaukdavo retai, ir gana izoliuotoje saloje vis dar klestėjo senoviniai afrikiečių papročiai ir apeigos, išlikusios nuo kolonijinių laikų, kai ispanai ir prancūzai gabeno čia vergus iš Afrikos. Bet įprastas pietų šalyse skurdas iki šiol neatbaido turistų. O susižavėjęs britų dainininkas Cliffas Richardas „The Rock Connection“ Gonavai net skyrė savo dainą…⁴

Tai štai F. Wirkus netrukus grįžo į Port-o-Prensą, kur buvo įkalinti už pasipriešinimą kaliniai iš šios salos. Viena iš suimtųjų buvo apkūni senyva moteriškė Ti Meminne, kuri jam pasirodė neeilinė. F. Wirkus jos pasigailėjo ir rekomendavo teismui jos nebausti. Ti Meminne nustebo sužinojusi, kad jos geradario vardas – Faustinas – toks pat, kaip Haičio prezidento, imperatoriaus ir karaliaus Faustino I-ojo Suluko (Faustin-Élie Soulouque), viešpatavusio čia prieš 70 metų (1847 – 1859) ir mirusio pabėgus į Jamaiką 1867 m. Susitikusi su F. Wirkum Ti Meminne nuoširdžiai padėkojo jam už malonę, o atsisveikindama sušnabždėjo: „Mes vėl kada nors susitiksime”. Toji apkūni juoda moteris buvo Haičio karaliaus palikuonė.

Apsidairęs Gonavos saloje, F. Wirkus jau ruošėsi vėl į ją grįžti. Po 6 metų pavyzdinės tarnybos jis išgirdo, kad ieškomas žmogus vadovauti salos gvardiečiams. Lietuvis pateikė savo kandidatūrą ir buvo paskirtas į šias pareigas.

Pasirodė, kad iš Pensilvanijos kilęs lietuvis buvo talentingas administratorius. Jis efektyviai rinko mokesčius, tinkamai ir, kaip teigiama, švelniai vykdė magistrato (teisėjo) pareigas ir net mokė vietos gyventojus žemės ūkio gudrybių (daugiausia kiaulininkystės). Jis rūpinosi gyventojų gerove, gavo jiems sėklų ir žemės ūkio padargų, organizavo gaisrininkų komandą, gatvės šlavėjų ir sanitarų grupes bei vietos gyventojams diegė įprotį tvarkytis ir rūpintis aplinkos švara.

Nors JAV administracija jam liepė naikinti „vudu“ šventyklas ir drausti apeigas, bet F. Wirkus į tai žiūrėjo pro pirštus ir leido atlikti senovinius ritualus, jei tik šie nekeldavo pavojaus žmonėms ir grėsmės viešajai tvarkai. Lankydamasis Port-o-Prense jis pasakodavo kitiems jūrų pėstininkams apie magiškus salos kultus ir „vudu“ karalienę, bet tarnybos draugai iš jo tik juokdavosi. Bet lietuvis, vadovavęs 28 žandarams, puikiai sutarė ir buvo pavaldinių mėgstamas. Jis faktiškai tapo salos valdovu. Vienintelis baltasis saloje F. Wirkus vėliau gyrėsi, kad buvo toks populiarus, jog juodaodžiai jį kvietėsi jungtis į pusiau slaptas bendruomenes, kurios praktikavo „vudu“ ritualus. Galiausiai, kai vietos gyventojai surengė jo „įšventinimo“ apeigas, F. Wirkus suprato, kad populiarus buvo ne tik dėl savo sugebėjimų. Jis turėjo užtarėją.

Pasidavė matronos įtaigai

F. Wirkus neprieštaravo tokiai įvykių eigai. Atėjo 1926 m. liepos 18-oji. Laikraštis „Draugas“ toliau pasakoja apie šias iš amžininkų liudijimų išgirstas iškilmes. Tą šeštadienį atvykę karalienės Ti Meminne pasiuntiniai įteikė F. Wirkui kvietimą nedelsiant atvykti į jos valdas Grand Source kaime. Kiek nustebęs F. Wirkus priėmė kvietimą ir po pietų išjojo ant arklio. Pakelėje rinkosi būriai šventiškai pasipuošusių žmonių. Tolumoje brūzgynuose dundėjo būgnai, skelbdami, jog įvyks kažkas nepaprasta, iškilminga. Priartėjus prie karalienės valdų, bananų paunksmėje matėsi keletas baltai tinkuotų trobų šiaudiniais stogais. Atvirame paviljone su brezentine pastoge jau buvo susirinkusi apie 400 žmonių minia. Devynios moterys baltomis suknelėmis pasitiko baltąjį svečią, pririšo jo arklį, o jį patį palydėjo į svečių trobelę. Aptarnaujanti moteris liepė jam nusimaudyti vonioje ir pasiruošti audiencijai pas karalienę.

Jau buvo sutemę, kai jį nuvedė pas karalienę Ti Meminne. Ši sėdėjo fotelyje basa, vilkėjo spalvingą mantiją, jos akys spindėjo žvakių šviesoje. Pakėlusi medinį skeptrą tarė: „Esu be galo patenkinta tavo darbais, Faustinai. Mes įsitikinę, kad gerasis Dievas tave atsiuntė mums kaip stebuklą”. Jūrininkas apstulbo, tik dabar sužinojęs, kodėl jis buvo iškviestas – jį vainikuos karaliumi, Faustinu II. Karališkoji šeima buvo įsitikinusi, kad išsipildė pranašystė: mat, mirdamas karalius Faustinas I pažadėjo, kad imperatoriaus dvasia sugrįš į La Gonave, įsikūnijusi kito Faustino – šį kartą baltojo žmogaus F. Wirkaus asmenyje.

Ti Meminne užmetė geltoną šilko skarą ant Wirkaus pečių ir pasodino jį į kėdę. Peržegnojo jį, ir, kalbėdama maldą, uždėjo karūną, dekoruotą kolibrio plunksnomis ir gėlėmis. Mušant Kongo būgnams, palydovas apšlakstė Wirkaus rankas paaukoto gaidžio krauju. Keturi vyrai pakėlė karalių Faustiną II su kėde ir tris kartus apnešė procesijoje aplink paviljoną. Choras giedojo specialiai sukurtą giesmę „Karaliaus šauksmas”. Ekstazės pagauta minia šokinėjo su vėliavomis ir skandavo: „Vive le Roi Faustin!“. Karūnavimo iškilmės tęsėsi ir po vidurnakčio.

Po karališkos karjeros…

F. Wirkus čia karaliavo 4 metus, jo privačią rezidenciją saugojo sargybiniai. Karaliavimo metu jis aplankė gimines Flinte, Mičigano valstijoje, pripirko automobilių La Gonave gyventojams, karalienei ir jos dukrai Julijai dovanojo suknelių ir batų. 1930 m. Haičio prezidentas Louisas Borno sužinojo apie karaliaus Faustino II populiarumą ir, matyt, iš pavydo pasiskundė JAV generolui Russellui. Kiti šaltiniai nurodo, kad dar 1928 m. La Gonavėje apsilankęs Haičio prezidentas aiškiai rodė nepasitenkinimą, jog saloje be jo žinios jau buvo baltasis, visų mylimas karalius. Gi gvardijoje prezidentą tikino, kad F. Wirkus tėra viso labo tik JAV seržantas ir negauna jokios karališkos algos. Vis dėlto F. Wirkus buvo oficialiai atšauktas iš Haičio, nes esą „jo silpna sveikata reikalavo jį išsiųsti į Ameriką gydytis”.

1931 m. jis baigė tarnybą JAV kariuomenėje. 1934 m. ginkluotosios pajėgos paliko Haitį, bet jo finansus JAV kontroliavo dar 13 metų. 1939 m. F. Wirkus grįžo į Jūrų korpusą kaip jūrų ginkluotės specialistas, o 1944 m., kai Europoje virė Antrojo pasaulinio karo katilas, ir Amerikos karinis jūrų desantas buvo išlaipintas Normandijoje, lietuvių kilmės seržantas (tuomet jis jau buvo gavęs leitenanto laipsnį) teikė konsultacijas kaip jūrų aviacijos ginkluotės instruktorius paruošiamojoje skrydžių mokykloje Šiaurės Karolinoje, Chapel Hille. „Draugas“ dar priduria, kad grįžęs į JAV F. Wirkus apsigyveno Brukline, dirbo akcijų pardavėju, keliavo po Ameriką ir skaitė paskaitas apie JAV politiką ir savo nuotykius Haityje.

Dar gana jaunas, vos 49 m. amžiaus, 1945 m. spalio 8 d. Faustinas E. Wirkus pakirstas vėžio ligos Niujorko Karo laivyno ligoninėje mirė. 1945 m. lapkričio 30 d. „Draugas” įdėjo nekrologą: „Mirė lietuvis, buvęs Haičio salos karalius”. Jis palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse Virdžinijos valstijoje. Mūsų herojaus sūnus, taip pat Faustinas Wirkus, irgi tapo jūrininku ir naikintuvo pilotu.

Įdomią asmenybę visi savinasi

Jūrų pėstininko karaliaus šlovė pasklido, kai 1929 m. keliautojas ir žurnalistas Williamas Seabrookas (1884 – 1945) parašė knygą „Stebuklinga sala“⁵. Beje, autorius pats ypač domėjosi kultiniais papročiais, o trečiajame dešimtmetyje, keliaudamas po Vakarų Afriką, įgijo kanibalizmo patirties, kurią 1930 m. aprašė knygoje „Džiunglių keliai“ („Jungle Ways“). Bet F. Wirkaus istorija atrodė tokia neįtikėtina, kad daug kas ją palaikė žurnalisto pramanu. Tačiau F. Wirkaus biografė istorikė Beth Crumley savo JAV jūrų laivyno tyrimuose moksliniais faktais išsklaidė abejones⁶.

Lietuvoje leistas laikraštis „Trimitas” 1931 m. balandžio 9 d. rašė: „Lietuvis nuvirto nuo sosto – Karalius Virkus kurį laiką šalį valdė išmintingai“. O Estijos laikraštis „Lampaeval” 1929 m. gegužės 11 d. paskelbė straipsnį apie F. Wirkų „Lebulate fantastiline karjaar” („Džentelmeno fantastinė karjera“).

Baigęs tarnybą pėstininkas ėmėsi ir kūrybinės veiklos. Štai Holivude jis susitiko su prodiuseriu Solu Lesseru ir ryžosi sukurti dokumentinį filmą „Voodoo”. Kritikai už tai jam neatleido. 1932 m. Wirkus grįžo į Gonavą filmuoti inscenizuotų „vudu“ apeigų, dalyvaujant vietiniams kaimiečiams. Etnografine prasme šis filmas mažai ko vertas, nes scenarijus neatitiko tikrovės ir F. Wirkaus patirties. 35 minučių trukmės filme pavaizduotos jaunų moterų krikšto apeigos upelyje. Iš plakato galima spėti, kad geltonplaukė balta moteris buvo pagrobta ir pririšta primityvių afrikiečių, šokančių aplink ją. Tai tipiškas rasistinis požiūris to meto Amerikoje, teigia „Draugas“. Filmo premjera įvyko „Cameo” teatre Niujorke. 1933 m. kovo 27 d. „The New York Times” apie filmą rašė: „Kai „Voodoo“ vaizduoja La Gonave salos papročius ir gyvenimo būdą, tada filmas išeina tikroviškas, nors techniškai ir netobulas turistinis veikalas. Bet kai stengiamasi žiūrovą dirbtinai šokiruoti siaubu, dramatizuojant pagoniškus burtus, ir ponas Wirkus tampa herojumi, išgelbėjančiu mergaitę nuo paaukojimo džiunglių dievams, filmas virsta fikcija.” Deja, šis filmas nėra išlikęs Holivudo archyvuose. Bet „YouTube“ galima pamatyti trumpą Faustino Wirkaus pasakojimą „Haiti avant Duvalier, le Chemins de Memoire” („Haitis prieš Diuvaljė valdymą, atminties keliai“).

JAV lietuviškoje spaudoje galima rasti ir šias publikacijas:

Kruzė, Jonas – „Lietuvis Faustinas Virkus, La Gonave salos karalius”. Lietuva, Brooklyn. 1940 nr. 5;

Rapšys, R. John – „Haiti: Tironų replėse, Amerikos marinų rankose, vūdū daktaro naguose”.

„Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.

F. Wirkus ir pats bandė rašyti straipsnius. Pavyzdžiui, yra išlikusios 1938 m. vasario 5 d. jo pastabos žurnale „Liberty“ apie JAV, Haičio ir Dominikos santykius prieš Antrąjį pasaulinį karą „Jeigu Amerika įsiverš į Haitį“⁷. Jose jis pateisina dar vieną galimą JAV intervenciją Karibuose…

Bet įdomu, kad Faustino Wirkaus kilmę savinasi ne tik lenkai, bet ir estai. Lenkai  klaidingai teigia, kad lietuvis gimė Lenkijoje, Rypine, kuris anuomet priklausė Rytų Prūsijai, dabar yra Lenkijos teritorijoje, 50 km nuo Torūnės. Pavyzdžiui, taip rašo kažkoks Michalas Staniulis portale Opinie.wp.pl.⁸ Beje, pats F. Wirkus savo biografijoje irgi nurodo šią gimimo vietą, nors vėliau rašo, kad jis gimęs Pitstone. Dar nuostabiau, kad F. Wirkaus ir T. Dudley knyga „The White King of La Gonave” yra išleista estų kalba, o jos vertėjas tikina, jog Wirkus esąs estų kilmės.

Kaip ten bebūtų, jei ne lietuviškų, o baltiškųjų šaknų turėjęs Amerikos kariškis įrašė įdomų puslapį į emigrantų istoriją. Tokiais žmonėmis negalima nesižavėti.

——————————————————————————————————-

¹https://www.alfa.lt/straipsnis/50441337/neitiketina-istorija-arba-kaip-lietuvis-haicio-karaliumi-tapo;

²http://www.draugas.org/lietuvis-haiti-salos-karalius/?fbclid=IwAR0EXma1Nhy6DwnbQzMsl9axRC1gO_O1JYIYAwLNC0qejKtWS_Z0mvP7Zm8.

³https://www.britannica.com/place/Haiti.

⁴https://www.youtube.com/watch?v=N0DZofEXMrU

⁵William Seabrook, The magic island, Niujorkas, 1929.

⁶Beth L. Crumley, The Marine Corps: Three Centuries of Glory, 2002; straipsnis: Crumley, Beth L.,  „From Breaker Boy to King”,  Fortitudine, 2014 m. Nr.1.

⁷http://faculty.webster.edu/corbetre/haiti/history/1934-57/wirkus-1938.htm

⁸https://opinie.wp.pl/sierzant-faustin-wirkus-cesarz-la-gonave-6126018333833345a.