Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo to laiko, kai pasaulietinio fundamentalizmo jėgos sukėlė antikristinį Rusijos pogromą. Skelbdami žmogaus išlaisvinimą nuo Dievo, komunistai siekė sunaikinti šv. Mišių auką, pakeisdami jas masinėmis žmonių aukomis. Revoliuciją sekusiais dešimtmečiais milijonai žmonių buvo paaukota ant ateizmo altorių, kai žmogus, išvaduotas nuo krikščioniškosios moralės suvaržymų, parodė siaubą keliantį savo „apsišvietimą“. Su iškreipta ir pragariška ironija žmonės buvo žudomi žmogaus vardan.

Tariamą žmogaus visagalybę sustiprino monolitinė valstybė, politinė mašina, kuria žmogus traiškė žmones. Šis žmogus-mašina pasiuntė milijonus į mirties stovyklas, maitindamas jais kaip pašaru „Visagalį žmogų“, naująjį materializmo dievą. Tai buvo marksizmo beprotybė, nusiaubusi pasaulį praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Atrodė beprotiškai žavu parblokšti žmones ant žemės ir atimti jiems protą. Jo bučinys buvo prakeiksmas, mirties pabučiavimas.

Gimė pranašas

Šiame marksizmo sūkuryje gimė vaikas. Jo vardas – Aleksandras Solženicynas. Jis buvo panašus į bet kurį kitą Revoliucijos vaiką. Jo smegenys buvo plaunamos pagal žmogaus-mašinos „švietimo“ programą. Jis tapo sistemos klonu. Jis kovojo už Mašiną Antrajame pasauliniame kare, idealizuodamas Staliną, apsišaukėlį „plieninį žmogų“, tos mašinos meistrą, ir buvo Prūsijos užgrobimo bei išprievartavimo, kaip dalies „plieninio žmogaus“ kraujo keršto vokiečiams, liudytojas. Kaip tik tada jis tapo „eretiku“, sukritikavęs „plieninį žmogų“ laiške draugui. Nuteistas kaip piktžodžiautojas prieš Žmogų, buvo išsiųstas į kalėjimą, kur prarado tikėjimą visagaliu žmogumi ir pirmą kartą sutiko ištremtą Dievą.

Išlaisvintas iš tarnystės netikram dievui, Solženicynas kalėjime atrado laisvę. Nusigręžęs nuo Žmogaus, išmoko mylėti žmones. „Valia, tapusi plienu“, buvo nugalėta Žodžio, tapusio kūnu. Vėliau, sirgdamas vėžiu ir žvelgdamas mirčiai į akis, jis atrado gyvenimą. Ta priešmirtinė patirtis atvedė į galutinį atsivertimą krikščionybėn. Jo mirtyje buvo jo prisikėlimas.

Solženicynas prieš savo epochą

Dabar, prisikėlusio Dievo padedamas, jis buvo pasiruošęs įveikti patį pragarą. Jis buvo tik vienas mažas, geras žmogus, bejėgis prieš sovietinę sistemą, tačiau su Dievažmogio pagalba buvo pasirengęs išmėginti žmogaus‑mašinos galybę. Beveik pats vienas ir kone stebuklingai šis žmogus suvaidins svarbų vaidmenį nuverčiant nuo pjedestalo „visagalį žmogų“, bent jau sovietinę jo atmainą. Jo pribloškiantis komunizmo siaubo demaskavimas tokiuose kūriniuose, kaip „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“ ir monumentalusis „Gulago archipelagas“, sugriovė pačius tikėjimo marksizmu pamatus. Jo knygos ir gyvas drąsaus pasipriešinimo Mašinos pastangoms jį sunaikinti pavyzdys tapo švyturiu, prasiskverbiančiu į pačią tamsos širdį.

Šiandien, kai Mašina jau sustojusi, ir kai „plieninio žmogaus“ statulos nepagarbiai nugriautos, nesunku pamiršti milžinišką Solženicyno pasiekimą. Tai, ką jis nuveikė, buvo laikoma tiesiog neįmanomu dalyku. Neįtikėtina, kad vienas žmogus galėjo atsispirti komunistinei valstybei ir išlikti gyvas. Bet dar labiau neįtikėtina tai, kad jis ne tik išgyveno, bet ir suvaidino svarbų vaidmenį valstybės žlugime ir netgi pergyveno pačią valstybę. Solženicyno gyvenimas ir pavyzdys buvo akibrokštas „realistų“ „tikrovei“.

Orvelo romano pamoka

Mažojo žmogaus, išdrįsusio mesti iššūkį žmogui‑mašinai, likimas parodytas pesimistiškiausio „realisto“ Vinstono Smito akimis Džordžo Orvelo (George Orwell) romane „1984“.

Orvelo romanas pasirodė 1948 m., tai yra kai Solženicynas, kaip politinis sovietinio režimo kalinys, atliko bausmę. Iš esmės, Vinstono Smito paveikslas vaizduoja ne vien eilinį žmogų, jaučiantį susvetimėjimą žmogui‑mašinai (Didžiajam Broliui), bet ir patį dar nesusivokusį Solženicyną. „Realistiniu“ požiūriu, Vinstonas Smitas ne tik bus sunaikintas Mašinos, jis išduos kiekvieną savo idealą ir viską, kas jam brangu, niekingai pasiduodamas visagalei valstybei. Didžiojo Brolio triumfas buvo neišvengiamas, iš anksto nulemtas. Tai buvo likimas, o neigti ar mesti iššūkį likimui buvo tuščia ir beprasmiška. Iš tiesų Orvelas nesugebėjo pašalinti iš savo marksistinės praeities hegeliškojo determinizmo. Jau seniai jis buvo nusivylęs marksizmu, tačiau tebetikėjo, kad istorijos jėgos yra nepajudinamos, o žmogaus-mašinos triumfas – neišvengiamas. Orvelas, kaip ir buvę jo draugai, tebetikėjo, kad žmogus-mašina yra visagalis; tik tuo jis skyrėsi nuo jų, kad nekentė šio visagalio dievo, o anie juo žavėjosi.

Kita vertus, Solženicynas tikėjo, kad mašina nėra dievas, o tik demonas, ar slibinas – blogio apraiška. Jis tikėjo ne likimu, bet laisve: valios laisve ir atsakomybe tiesai. Likimas yra vaizduotės padarinys, o slibinas – tikras. Be to, gero žmogaus pareiga – kovoti su slibinu, jeigu reikės, net iki mirties. Solženicynas kovojo su slibinu, nors slibinas buvo tūkstančius kartų už jį didesnis, nors jis alsavo ugnimi ir nužudė milijonus žmonių. Jis kovojo su juo, nes klausydamas sąžinės, negalėjo kitaip pasielgti. Taip elgdamasis, jis įrodė, kad galutinis nugalėtojas yra tikėjimas, o ne likimas. Tikėjimas gali kilnoti kalnus; jis gali pajudinti mašinas, kurios buvo laikomos dievais; jis gali pajudinti ir pašalinti Didįjį Brolį.

Solženicynas perrašė Džordžo Orvelo romaną, pasiremdamas savo gyvenimo faktais. Jis atstovauja Vinstono Smito pergalei. Bet tai dar ne viskas. Jis dargi yra gyvas įrodymas, kad šv. Jurgis nužudo slibiną, kad Dovydas nužudo Galijotą, ir kad Džekas užmuša Milžiną. Šventieji yra gyvi, Biblijoje yra tiesa, o pasakos yra tikroviškesnės už vadinamuosius „realistinius“ romanus. Tiesa yra ne tik keistesnė už grožinę literatūrą, bet ir jos pabaiga laimingesnė. Remdamiesi tam tikromis žiniomis, mes žinome, kad Solženicynas pasiekė galutinę laimingą pabaigą, laukiančią visų tikinčiųjų po mirties. Švęsdami jo gimimo šimtmetį ir dešimtąsias mirties metines, sveikiname tikrą didvyrį.

Aleksandras Solženycinas (1918-2008), tegul ilsisi ramybėje.

ŠALTINIS: The Angelus, 2018, kovas.

Josephas Pearce‘as yra knygos „Solženicynas: siela tremtyje“ (Solzhenitsyn: A Soul in Exile, Ignatius Press, 2011) autorius.

https://fsspx.lt/straipsniai/istorija/solzenicynas-didvyris-metes-issuki-komunistinei-masinai