J. Pilsudskis. lt.wikipedia.org

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos žemės išugdžiusias asmenybes, kurios gal ne visada plačiai žinomos pasaulyje, o ir savo žemėje dažnai pelno prieštaringą šlovę ir nevienodus vertinimus… Straipsnis iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).

Vilnijos žemė pagimdžiusi, į pasaulį išleidusi ar grįžusius priglaudusi daug žymių nelietuviškos, pusiau lietuviškos arba tiesiog su šia žeme kažkaip susijusios prigimties žmonių. Vieni jų paliko Lietuvos valstybę ir tautą šlovinančių pėdsakų, kiti – abejotiną ir ginčytiną atminimą, treti gi – na, geriau jų vardo neminėti, nors mes ir šito nevengiame…

Ne visais galime didžiuotis…

Taip, Lietuvos vardą garsino arba teršė daugybė veikėjų. Pavyzdžiui, pagrįstai didžiuojamės Lietuvos lenku, tauriu bajoru ir teisės mokslininku Mykolu Riomeriu, pabrėžusiu savo lenkišką kilmę, bet sakiusiu, jog „savo Tėvyne laikiau Lietuvą“; lenkų ir lietuvių architektu ir skulptoriumi Antanu Vivulskiu (lenk. Antoni Wiwulski), tarnavusiu abiem tautoms, nors panorusiu, kad ant savo kapo paminklo Rasų kapinėse būtų iškaltas užrašas be dvigubų „w“.

Ar verta kalbėti apie dvitautę šlovę pelniusius Adomą Mickevičių (lenk. Adam Bernard Mickiewicz), Česlovą Milošą (lenk. Czesław Miłosz), netgi Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio šeimoje buvo kalbama lenkiškai, bei daugelį kitų… Tai žmonės, kurie savo veikla ir visu gyvenimu tarsi teigė: skirtingų tautybių, skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės turi vienytis, dirbti kartu, o ne tarnauti juos žeminančiai ir naikinančiai ideologijai.

Toliau – Feliksas Dzeržinskis ir Juzefas Klemensas Pilsudskis arba Juzefas Klemensas Giniatovičius-Kosčeša Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski). Du pasaulinį garsą – prastą, daugiau negatyvų negu pozityvų, ginčytiną – Vilniui suteikę tos pačios Vilniaus 1-osios berniukų gimnazijos auklėtiniai. Jie ir gimė nelabai toli vienas nuo kito. Būsimas Lenkijos maršalas – Zalave, keletas kilometrų už Pabradės (dab. Švenčionių raj.), o čekistų vadas, 1917 m. įkūręs KGB pirmtakę Ypatingąją Komisiją (ČK), – už keliasdešimt kilometrų buvusiame Ašmenos pavieto Ozemblovo dvarelyje (dab. Deržinovas Baltarusijoje).

Iš LDK bajorų Samsonų dinastijos kilęs Geležinis Feliksas per savo neilgą, vos 9 metus trukusią čekistų lyderio karjerą pasiuntęs myriop tūkstančius bolševikų kritikų, dešimties metų atvyko mokytis į Vilnių, paskui susidėjo su socialistais, kuriuos persekiojo carinė valdžia, galų gale tapo užkietėjusiu revoliucionieriumi. Mokykloje, kurioje mokėsi kartu ir su carinių žemės reformų iniciatoriumi, lietuviškų šaknų turėjusiu būsimu Rusijos imperijos ministru pirmininku Piotru Stolypinu (beje, galbūt nebe teroristinių planų turėjusių socialistų užsakymo 1911 m. rugsėjo 18 d. esero D. Bogrovo buvo nušautas Kijevo teatre), Feliksas Edmundovičius negarsėjo pažangumu ir jau pirmoje klasėje dėl rusų kalbos buvo paliktas antriems metams, o 1896 m. visai išmestas už dalyvavimą vienos iš socialistų partijos veikloje (į socialdemokratų partiją jis įstojo dar 1895 m.). Taip pat tvirtinama, kad vaikystėje jis, matyt, dėl neatsargumo, tėvo šautuvu nušovė seserį…

Įprastas dvaro likimas

Bet mes grįžkime prie kitokios biografijos personažo – J. Pilsudskio, nors abu – jis ir F. Dzeržinskis – buvo prisiekę socialistai ir teroristinės prigimties veikėjai. Jų keliai išsiskyrė, kai Geležiniu tapęs Feliksas 1917 m. Maskvoje įkūrė „kagėbė“ pirmtakę ČK ir dalyvavo kuriant komunistinių GULAG‘ų sistemą, J. Pilsudskis – ketvirtas vaikas iš 12 vaikų šeimoje – organizavo Lenkijos kariuomenės (POV) ir lenkų legionų kūrimą. 1916 m. lapkričio 5-ąją jis paskelbė nepriklausomos Lenkijos valstybės įkūrimą, pats save pasiskyrė vyriausybės karinio departamento vadovu, kas labai nepatiko tada dar nepasitraukusiai vokiečių okupacinei valdžiai, ir J. Pilsudskis iki Brest Litovsko taikos sutarties kalėjo Magdeburgo pilyje.

Taigi, kai plentu pravažiuoji Pabradę, dešinėje už 13 kilometrų surandi nedidelį Zalavo kaimą, įsikūrusį gražiame Meros upelio vingyje.  Kaimo vardas greičiausiai kilęs nuo čia tekėjusio Zalavėlės upelio (lenk. Zulówka) pavadinimo. Lietuvių išeivijos veikėja, Vilniaus krašto tyrinėtoja Veronika Kulbokienė teigia, kad šio dvaro savininkas, būsimojo maršalo tėvas, žemaičių bajoras, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis Raseinių apskrityje Juozapas Vincentas Pilsudskis taip pavadino dvarvietę, sudaręs šį pavadinimą iš upelio pavadinimo ir savo mirusios dukters Sofijos mažybinės vardo formos*. Maršalo tėvas čia apsigyveno, kai 1863 m. vedė iš Michalovskių šeimos kilusią Mariją Bilevičiūtę (Maria Bilewiczówna). Jie susituokė netoli Šilalės esančiuose Tineniuose. Po ketverių metų jiems gimė Juzefas, metais anksčiau – brolis etnografas Bronisławas (1866 – 1918), politikas Adamas (1869 – 1935) ir pagaliau jaunėlis bankininkas Kazimierzas (1871 – 1941). Iš viso šeimoje gimė 6 berniukai ir trys mergaitės. Kituose šaltiniuose rašoma, kad jie turėjo 12 vaikų.

Bet praėjus 12 metų nuo vedybų 1875 m. per gaisrą sudegė beveik visi mediniai dvaro pastatai. Dvaras po to jau nebeatsigavo, o Pilsudskių šeima, kurį laiką pagyvenusi senojoje oficinoje, 1876 m. persikėlė į Vilnių (vaikystėje J. Pilsudskis gyveno viename iš adresų – Bokšto g. 8; pastatas priklausė Riomeriams).  Tik tarpukario metais, kai Vilniaus kraštą buvo okupavusi Lenkija, dvaras iš dalies buvo atnaujintas ir suremontuotas.

Plėšikų šutvė

Neketiname kartoti visos J. Pilsudskio gyvenimo istorijos. Svarbu pabrėžti tik kai kuriuos įdomesnius, jį charakterizuojančius epizodus. Jaunystėje tai buvo teroristinio įkarščio turėjusi asmenybė. Kaip 2008 m. sausį savaitraštyje „XXI amžius“ rašė Petras Katinas** (2009 m. rugpjūčio 9 d. šio erudito apžvalgininko netekome), dar XX a. pradžioje kalėdamas cariniuose kalėjimuose (buvo susidėjęs su baltagvardiečių armijos vadu Antonu Denikinu, 1900-aisiais saugojusiu Varšuvos tvirtovę; kalinį savo memuaruose vaizdžiai aprašo Rusijos baltagvardiečių vadas***), norėdamas pabėgti, jis ėmė simuliuoti psichinę ligą ar tikrai buvo jos apimtas. Jo liga pasireikšdavo tuo, kad, vos išvydęs rusų armijos karinį mundurą, pradėdavo siaubingai keiktis ir atsisakydavo valgyti atnešamą maistą. Tuo metu jis maitinosi tik iš laisvės atvežamais virtais kiaušiniais. Netrukus J. Pilsudskiui tikrai buvo suteiktas reikiamas gydymas ir jis perkeltas į Peterburgo Nikolajaus ligoninę, iš kurios be didelio vargo kartu su žmona (1898 m. jis vedė Mariją Juškevič-Koplevska; vestuvių pokylis įvyko Trakų pilies saloje; Marija Koplevska-Pilsudska palaidota Rasų kapinėse, netoli J. Pilsudskio širdies kapo; ant paminklo parašyta tiesiog „Žmona“) pabėgo į užsienį.

Pasak P. Katino, grįžęs į rusų tebevaldomą Lenkiją busimasis jos vadovas organizavo socialistų partijos „Kovos skyrių“, kuris ėmėsi teroristinės veiklos – grobė valstybės pinigus, užpuldami pašto traukinius, o už pagrobtus pinigus pirko ginklus kovai už Lenkijos išlaisvinimą iš carizmo. Labiausiai žinomas J. Pilsudskio kovos grupės pašto traukinio užpuolimas įvykdytas netoli Vilniaus esančioje Bezdonių stotyje 1908 metais. Tuomet buvo paimta 208812 rublių – tais laikais gana didelė suma.

Apie šį teroristinį žygį – išsamiau. Lenkijos socialistų partijos aktyvistas J. Pilsudskis nuo tėvo dalyvavimo sukilimuose prieš Rusijos imperiją laikų ruošėsi pakartoti kažką didvyriško. Jo partija Japonijos – Rusijos karo metu šnipinėjo japonų naudai, o šie partijai pervesdavo tam tikrą sumą. Iš viso buvo surinkta apie 200 tūkst. rublių. Tačiau dvejus metus – nuo 1904 m. pavasario iki 1905 m. rugsėjo – vykęs karas (jame dalyvavo ir apie 3000 lietuvių, tarnavusių carinėje kariuomenėje) baigėsi Portsmuto taikos sutartimi, ir LSP pajamų šaltinis nutrūko. O revoliucionieriams reikėjo pinigų pragyventi, propagandai ir ginklams. J. Pilsudskis 1907 m. planavo Valstybės banko apiplėšimą Kijeve, tačiau planų buvo atsisakyta dėl per didelės rizikos.

Lietuvos kultūros instituto bendradarbis, rašytojas Regimantas Dima straipsnyje „Kiek Lietuvos yra Lenkijos maršale“ vaizdžiai aprašė****, kaip medaus mėnuo su daug jaunesne trečiąja žmona revoliucioniere Aleksandra prabėgo… Bezdonių miškuose, tyrinėjant traukinio apiplėšimo galimybes. „Jie važinėjo vežimaičiu aplink Bezdonių geležinkelio stotį, su chronometru rankoje skaičiavo visus atsitraukimo kelių po plėšimo variantus“, – rašė autorius.

Taigi, nutarta pulti pašto vagoną. Pasirinktas traukinys Varšuva–Peterburgas, o užpuolimo vieta – Bezdonys. Rengtasi labai ilgai, nes trūko lėšų.

Tik pardavus Berlyne ir Vienoje laikytus partijai priklausančius ginklus, pasisekė surinkti lėšų svarbiausioms išlaidoms. J. Pilsudskis ir jo pagalbininkai paslapčia ištyrinėjo Bezdonis, apylinkes, kruopščiai aptarė puolimo ir atsitraukimo būdus. 1908 m. gegužės mėnesį Vilniaus viešbučiuose įsikūrė labiausiai prityrę partijos kovinės grupės nariai. Į Vilnių imta vežti ginklus ir sprogmenis.

Pagal planą akcijoje turėjo dalyvauti 19 asmenų (tarp jų 4 moterys), tačiau dalyvavo 17, kurie buvo padalyti į tris grupes. Pirmoji grupė turėjo mesti bombą į pašto vagoną ir išvesti iš rikiuotės karinę palydą. Antroji, J. Pilsudskio vadovaujama, iš pradžių turėjo būti pirmosios grupės rezervas, o į veiksmą įsitraukti tik tada, kai sargyba bus pašalinta ir teks krautis grobį. Trečioji grupė turėjo užimti stotį, nutraukti ryšį, paralyžiuoti geležinkelininkų veiksmus ir kontroliuoti vietos gyventojus.

Traukinį buvo numatyta užpulti rugsėjo 19 d., tačiau tam laikui nespėjo susirinkti visi kovotojai, taip pat atvažiuoti krovinys su ginklais ir sprogmenimis. J. Pilsudskis nutarė puolimą atidėti savaitei, tačiau atšaukdamas puolimą neatkreipė dėmesio į tai, kad tas nutarimas gali laiku nepasiekti kai kurių jo sėbrų.

Gardine į traukinį, kaip ir buvo numatyta, įlipo vienas iš plėšikų, išdalijo ginklus ten jau esantiems gaujos nariams. Grupė iššoko iš traukinio Bezdonyse, tačiau pamatė, kad miestelyje ramu, nieko nevyksta, ir pagalvoję, kad supainiojo stoteles, išlipo kitoje, tačiau ir čia buvo tyku ramu.

Bet atėjus rugsėjo 26 d. viskas buvo įvykdyta pagal sumanymą: į pašto vagoną buvo įmestos dvi bombos, į jį įsiveržta, užimta stotis, nutrauktas telefono ir telegrafo ryšys. Užpuolikai ėmė šaudyti į sąstatą saugojusius rusų kareivius, vienas buvo nušautas, penki sužeisti. Apsaugai nustojus priešintis, plėšikai susprogdino seifus ir pagrobė pinigus.

J. Pilsudskio šutvė ėmė krauti pinigus ir vertybinius popierius, tačiau visko pasiimti nepavyko – baigėsi užpuolimui numatytas laikas ir reikėjo greitai trauktis. Į maišus sugrūsta daugiau nei 200 tūkstančių rublių.

Nei vienas iš pilsudskininkų nebuvo sužeistas, tačiau vėliau penki buvo suimti. Juos išdavė vienas iš kovotojų, pakliuvusių į Rusijos imperijos saugumo rankas. Neištvėręs kankinimų, pasakė jam žinomas pavardes. Teismas trims užpuolikams skyrė mirties bausmę, bet ji po kasacijos buvo pakeista į katorgą, kuri truko iki 1917 m. revoliucijos.

Beje, traukinio apiplėšime dalyvavo ne tik vėliau Lenkijos maršalu tapęs J. Pilsudskis, bet ir dar trys plėšikai, vėliau tapę Lenkijos premjerais – V. Slavekas (Walery Slawek, per ankstesnius teroro aktus sužalotas, bet 1930 – 1935 m. buvo triskart premjeru), A. Prystoras (Aleksander Prystor, ministru pirmininku išbuvo 1931 – 1933 m., paskui tapo Senato maršalka, pasitraukė į Vilnių, o mirė Butyrkos kalėjime Maskvoje), T. Arciševskis (Tomasz Stefan Arciszewski, nuo 1944 m. lapkričio trejus metus buvo Lenkijos vyriausybės vadovu tremtyje, Londone), tad šis išpuolis Lenkijoje buvo vadinamas – „keturių premjerų akcija“ (akcją czterech premierów). Visi jie buvo globojami J. Pilsudskio. Šis ir kiti jų „žygdarbiai“ buvo išsamiai aprašyti 2014 m. Krokuvoje išleistoje knygoje „Lenkų teroristai“*****

Filosofinės ambicijos

Bet išeivio iš Zalavo biografijos negalima suvesti tik į teroristinę socialistų veiklą, juo labiau to nedaro Lenkijos šaltiniai, kuriuose greičiau nutylima ši jo biografijos dalis. Iš tikrųjų save filosofu ir istorijos strategu laikęs J. Pilsudskis svajojo sukurti galingą federacinę valstybę, panašią į tą, kuri buvo Jogailaičių laikais ir kuri dominavo Vidurio Europoje. Tokius planus jis kūrė jau seniai. Pirmą kartą apie idėją prabilo viešai, kai vyko 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos karas. 1904 m. išvažiavęs į Japoniją, kuri tuo metu kariavo su Rusija, diskutavo su Micado vyriausybe dėl lenkų legiono prie japonų armijos sukūrimo. Taip J. Pilsudskis bendromis jėgomis siūlė suskaldyti Rusijos imperiją ir suteikti visoms pavergtoms tautoms laisvę, o Lenkija tas tautas suvienytų bendram tikslui – susilpninti carinę Rusiją.

Strategas neplanavo jos eliminuoti iš politinės arenos, bet norėjo visiškai izoliuoti, atplėšdamas imperijos pakraščius. J. Pilsudskis buvo įsitikinęs, kad Rusija, netekusi visų savo užkariautų teritorijų, bus visiškai susilpnėjusi. Deja, tada Japonijoje jam nepavyko susitarti dėl bendrų legionų sukūrimo, sugebėjo tik gauti lėšų įsigyti ginklų smogikų organizacijai, veikusiai prie lenkų socialistų partijos, bet ir tai buvo jau nemažai.

Taigi, J. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina (jam priešiška politinė grupė „endemai“- nacionalistinis tautinių demokratų (ND) judėjimas, siekęs grynai tautinės lenkų valstybės). Plačiai žinomas jo posakis: „Lenkija kaip riestainis: kas vertingiausia ‒ pakraščiuose, o viduryje ‒ tuščia.“ Būdamas „gente lituanus, o natione polonus“ (lietuvių kilmės lenkas) ir laikydamasis senosios Lietuvos sampratos, J. Pilsudskis nesuvokė bei neįvertino lietuvių ‒ beje, taip pat ukrainiečių ir baltarusių ‒ inteligentijos bei visuomenės noro sukurti savarankiškas, su Lenkija nesusijusias valstybes. Bent jau lietuviai buvo pasimokę iš jiems primestos 1791 m. gegužės 3 d. priimtos ATR Konstitucijos, kuri Lietuvą įteisino kaip vasalą.Įgyvendindamas savo planus, J. Pulsudskis ėmė skelbti Tarpjūrio federacijos idėjas („ot morze do morze“). Į šią valstybę nuo Baltijos iki Juodosios ir net Viduržemio jūrų turėjo įeiti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, taip pat Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Maršalas spekuliavo lietuvių kunigaikščio Vytauto viduramžiais surengtu pergalingu žygiu prie Juodosios jūros ir taip skatino LDK šalininkų patriotinius jausmus. Bet priemonės tokiems tikslams pasiekti buvo visai žemiškos, dažniausiai pasitelkiant ginklus.

Grįžo prie teroro?

1919 m. lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Tų metų balandžio 22 d. J. Pilsudskis kreipėsi „į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“, žadėdamas suteikti jiems galimybę spręsti savo reikalus „be jokio smurto ar spaudimo iš Lenkijos pusės“. Rugpjūčio mėnesį jis atkūrė Vilniaus universitetą kaip lenkišką mokslo įstaigą ir suteikė jam Stepono Batoro vardą. J. Pilsudskio šalininkai iš Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa, P.O.W., arba „peoviakai“) 1919 m. bandė įvykdyti prolenkišką perversmą Kaune, bet Lietuvos vyriausybė jam užkirto kelią. 1920 m. Vilniui vėl patekus į bolševikų, paskui į lietuvių rankas, J. Pilsudskis organizavo Lucjano Źeligowskio dalinių ir vietos lenkų maištą, po kurio Vilnius buvo Lenkijos aneksuotas. Kaip teigia istorikas Sigitas Jegelevičius*****, J. Pilsudskis dar anksčiau planavo užgrobti Vilnių, okupuoti net tik Rytų Lietuvą, bet ir visą didesnę Lietuvos teritorijos dalį, gal net iki Klaipėdos krašto, priklausiusio vokiečiams.

Taip, nors prieš tris dienas pasirašyta Suvalkų sutartis, 1920 m. spalio 9 d. generolas L. Źeligowskis ant balto žirgo per Žvėryno tiltą, kaip 1936 m. rašė savo prisiminimuose „Neužgijusios žaizdos“ Viktoras Biržiška******, įžengė į Vilnių.

Iš pradžių ir J. Pilsudskis, ir Lenkijos Seimas atsiribojo nuo tokių maištininkų generolo žygio, nors įrodyta, kad spalio 1‒2 d. maištininkų pasitarimai vyko Gardine ir Lydoje, dalyvaujant pačiam maršalui. Vėliau šis prisipažino: „Reikėjo sukurti naujų įvykusių faktų. Todėl savo akciją pradėjo generolas Źeligowskis, kuris veikė man vadovaujant ir man aiškiai paliepus.“ Bet kartu tas lenkų laimėjimas reiškė J. Pilsudskio istorinį pralaimėjimą ‒ jo federalizacijos planų žlugimą. J. Źeligowskis paskelbė apie Vidurio Lietuvos sukūrimą, jos vyriausybės sudarymą. Ši vyriausybė panaikino Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį, visiškai pamynė Suvalkų sutartį, o, Santarvės misijoms ėmus priekaištauti Varšuvai už šios sutarties sulaužymą, generolas jos atstovus iš Vilniaus tiesiog išvijo. Maždaug trečdalis Lietuvos paskendo lenkiškos okupacijos tamsoje.

Maršalas J. Pilsudskis mirė nuo kepenų vėžio 1935 m. gegužės 12 dieną. Jo laidotuvės virto lenkų tautos nacionalinės vienybės demonstracija. Dėl maršalo mirties Lenkijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas – vienintelį kartą per visą prieškarinės Lenkijos istoriją. Maršalo J. Pilsudskio širdis palaidota jo motinos kape Vilniaus Rasų kapinėse, o kūnas – Vavelio memoriale Krokuvoje.

Beje, J. Pilsudskio brolis Bronislavas (Bronislaw Ginet-Piłsudski), ko gero, buvo didesnis lietuvių bičiulis, negu juo dėjosi maršalas. Simbolinę vertę įgyja 1911 m. B. Pilsudskio išleistame Giliakų poezijos tyrinėjime (kalėdamas Sachaline jis tyrė šios salos giliakų arba nivchų bei kitų tautelių kūrybą ir papročius) įrašyti žodžiai: „Jums, mano brangūs tautiečiai mylimoje Lietuvoje, kurių ilgėjausi savo jauna, mylinčia širdimi ir kurių vis dar ilgiuosi – po dvidešimt kelių metų, skiriu šį savo darbą. 1887 m. jis buvo ištremtas į Sachaliną, 1899-1906 m. dirbo Vladivostoko muziejuje, laikė save lietuviu ir patriotu. 1915 metais Šveicarijoje išrinktas karo aukoms Lietuvoje šelpti komiteto pirmininku, 1916 metais parašė ir išleido vertingą studiją apie Lietuvos kryžius. Mirė 1918 m. gegužės 17 dieną Paryžiuje. Neseniai Anapilin išėjęs Algirdas Patackas rašė, kad B. Ginet–Pilsudskis buvo lietuviškosios kryždirbystės tyrinėjimų pradininkas, 1916 m. Bazelyje išleidęs studiją prancūzų kalba „Les croix lithuaniennes“ (pilnas pavadinimas „Les croix Lithuaniennes. Extrait des Archives suisses des Traditions populaires“ („Lietuviški kryžiai. Šveicariško liaudiškų tradicijų archyvo ištrauka“; galima rasti http://www.icrap.org/LT-croix-fr.html ). Jis lenkų buvo pravardžiuojamas litvomanu, tad Gedimino stulpai ant jo kapo būtų tiesiog garbės ženklas, prieš trejus metus, kai ant J. Pilsudskio širdies kapo buvo nupiešti šie stulpai, rašė A. Patackas*******.

Bičiuliai jo šalinosi

O vis dėl pabaigoje reiktų pozityvo. 1918 m. lapkričio 11 d. J. Pilsudskį Regentų tarybai paskelbus Lenkijos valstybės viršininku, jis bandė Vilniuje organizuoti savo gero bičiulio Mykolo Riomerio vyriausybę, kuri turėjo pritarti ATR atkūrimo planams. Šis bajoriškos kilmės tarptautinės konstitucinės teisės specialistas (jis gimė sulenkėjusioje Pabaltijo vokiečių šeimoje; galbūt jo šaknys – senovės Romos imperijoje, nes römer vokiškai reiškia romėnas) anksčiau žavėjosi J. Pilsudskio užmojais, tačiau po Vilniaus inkorporavimo į Lenkijos sudėtį ir susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Riomeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu.

Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Riomerio „privačios diplomatijos“ akcijų, dar kartą atskleidė jo atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą, – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas  ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys, ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.“

———————————————————————————————-

*Kulbokienė, Veronika. Zulavas. Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1966. – T. 35.

**http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/01/16/zvil_01.html.

***A. Denikinas. „Rusų karininko kelias“, žurnalas „Oktiabr“ 1991 m. Nr. 1-2-3-8 Maskva.

****Metai, 2020 m. Nr. 5-6; https://www.zurnalasmetai.lt/?p=9988. (

****Wojciech Lada, Polscy terroryści, Kraków, 2014.

*****https://alkas.lt/2014/11/04/s-jegelevicius-nepaskelbtas-lenkijos-karas-lietuvai-1918-1920/.

******Viktoras Biržiška, Neužgijusios žaizdos, Kaunas, 1936.

*******Algirdas Patackas, LITUA, lituanistika, publicistika, beletristika, Vilnius, 2014.