Povilas Gasiulis. V.Braziūno nuotr.

Povilas Gasiulis, pedagogas, vertėjas

Kokių tik nebūna žmonių pravardžių – ir gražių, ir bjaurių, ir mielų, ir nelabai… Mane, kaip rašeivą, domina pravardės, įgyjamos dėl kalbėsenos ypatumų, pertarų ir pan. Pavyzdžiui, vieną linksmuolį draugai praminė „Mirk iš juoko“. Mat papasakojęs kokį anekdotą ar, jo manymu, juokingą atsitikimą, jis visada priduria: „Mirk iš juoko“, tarsi duodamas klausytojams signalą nusijuokti. Ir klausytojai juokiasi, bet ne tiek iš anekdoto, kiek iš to signalo. Mirk iš juoko.

Vienas sodietis, kurį alaus bare pakamantinėjau apie pravardes, papasakojo apie jo sodžiuje kadaise gyvenusius du bendravardžius ir bendrapavardžius. Kad išvengtų painiavos, sodiečiai vieną iš jų vadindavę Markizu Karnizu. Kodėl? Todėl, kad jis pakaušęs mėgdavo pliaukšti apie savo proprosenelio, neva tarnavusio pas Marquis de Carnise, nuotykius, ko gero, išgalvotus. Minėtas sodietis pasigyrė taip pat turįs pravardę – Makaronas. Paklausiau: tamsta turbūt labai mėgsti makaronus? Aha, šyptelėjo jis, kabinti ant ausų.

Aš ir pats kai kuriuos žmones tituluoju pravardėmis. Tarkim, asmenis, vadinančius lietuvaičiais, lietuvaitėmis nebejaunus arba neapibrėžto amžiaus lietuvius, lietuves, mintyse pravardžiuoju Lietuvaič(el)iūnais (atsiprašau visų Lietuvos Vaičiūnų ir Vaičeliūnų dėl netyčinės sąsajos su jų pavardėmis). Kaip sau norit, o tokie teiginiai, kaip „lietuvaičiai miškuose atsikrato ir pavojingų atliekų“, meta dėmę ant niekuo dėto jaunimo.

Vieną draugužį mintyse vadinu Tenisininku, nes jis turi įprotį pašnekovą pertraukti. Įsivaizduokit, vos man ištarus: „Šeštadienį žada…“, jis žaibiškai užkerta: „Lietų? Nelis, galvą dedu.“ Aš tęsiu: „…žada atvažiuot…“, jis: „Seimo narys? Netikiu, rinkimai dar toli.“ Aš: „…sūnus su…“, jis: „Maniškis Norvegijoj, net neatsimenu, kada buvo parvažiavęs.“ Aš: „…su žmona ir…“, jis: „O mano bobulę, gal negirdėjai, išrinko seniūnaite.“ Ir taip toliau: ping pong, ping pong…

O kitas draugužis, Fantazierius, yra pamėgęs žodį „jeigu“. Jo fantazija beribė, tik turėk kantrybės klausytis. „Jeigu galėčiau… Jeigu nusimanyčiau… Jeigu turėčiau… Jeigu man leistų… Jeigu mane išrinktų…“ ir t.t. ir t.t.. Kas būtų, jeigu? Jis kalnus nuverstų… sugalvotų… pakeistų… išreikalautų… nupirktų… sutvarkytų… O jeigu būtų gyvenęs prieš šimtmečius, būtų atradęs… išradęs… sukūręs… patobulinęs… išgelbėjęs… Jeigu ne tas „jeigu“.

O dar vienas draugužis yra pamėgęs skaitvardžius. Jis niekad nepasakys „kažkiek, maždaug, apytikriai, keli ar keliolika“. Viskas jam turi būti tikslu: ne tik kraujo spaudimas, cholesterolis, kalorijos, kainos, bet ir atstumai, žingsniai, greitis, trukmė, datos, sukaktys, per dieną perskaitomų knygos puslapių skaičius… Paklausk jį, tarkim, kur pirko striukę, ir jis išklos ne tik kur, bet ir už kiek eurų ir centų tą striukę įsigijo, kelis bokalus alaus po to išgėrė, kiek už alų sumokėjo, kokia buvo jutiminė oro temperatūra, kelintą valandą (su minutėmis) grįžo namo ir pan. Jį mintyse vadinu Buhalteriu.

Kad jau keletą pravardžių paviešinau, paviešinsiu ir savąją. O ji taikli: Grafomanas. Be galo mėgstu rašyti. Mano devizas: „Nė dienos be eilutės.“ Ir ko tik aš nerašau – eilėraščius, esė, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus… Bet viską tik pradedu, nieko nebaigiu. Prirašau daugių daugiausia mokyklinio sąsiuvinio puslapį ir išsikvepiu. Talento juk nė padujų, vaizduotė skurdi. Bet vis tiek ir vėl ką nors rašau, rašau ir… nepatikėsit, jau laukiu pasirodant savo knygos „Grafomano rašliava“! Įtikinau vieną leidyklą išleisti ją kaip pagalbinę priemonę literatūros dėstytojams ir mokytojams. Galbūt iš jos pasimokys, kaip  nereikia rašyti, ir pradedantys literatai. O gal atvirkščiai – paseks mano pėdomis.

Povilo Gasiulio asmeninė FB paskyra: https://www.facebook.com/povilas.gasiulis