Genė RADVILAVIČIŪTĖ (jubiliato pusseserės Veronikos vaikaitė), Vilnius

Nenuilstančiam Bažnyčios ir kultūros darbininkui, marijonui kunigui Vaclovui Aliuliui 2011-ųjų pavasarį sukako 90 metų.

Ta proga kovo 6 d. įvyko padėkos pamaldos Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje, o plačiašakė Aliulių, Kuncų ir kt. giminė birželio 19 d. susirinko Alytaus rajono bažnytkaimyje Santaikoje, kurioje yra pratusi švęsti savo sukaktis per šv. Antano atlaidus.

Nors Jubiliatas gimė ir užaugo gretimoje Krokialaukio parapijoje, Krekštėnų kaime, tačiau iš namų triskart arčiau yra į 1928 m. įsisteigusią Santaiką, todėl čia buvo Pirmoji komunija 1930 m., primicijos 1944 m. ir kunigystės jubiliejai 1969, 1994 bei 2004 m. Santaikos kapinėse palaidoti gimdytojai ir tėviškės paveldėtojai brolis su broliene; ant jų paminklo iš anksto iškaltas ir kunigo Vaclovo vardas. Paminklo (skulptorius Vladas Vildžiūnas) temą prieš 40 metų pasiūlė jėzuitas kunigas Sigitas Tamkevičius: „Mes tikime Prisikėlimą“. Todėl ant statmeno akmens po lietuvišku stogeliu – velykinė Prisikėlusiojo Kristaus statulėlė.

Daugelį giminaičių, nedalyvavusių Vilniuje, į šventę pakvietė pats Jubiliatas, antra tiek – jie patys vieni kitus, tad ir suvažiavo gera šimtinė. Ne vienas jų – dar niekada tarpusavyje nesimatę, kai kurie ir su Dėde lig šiol nebuvo susitikę. Jie tik iš pasakojimų, iš „Vieno žąsiaganio istorijos“ ir iš žiniasklaidos buvo apie jį girdėję. Giminės trauka sukvietė juos iš įvairių pasviečių.

Pamaldoms vadovavo marijonas vyskupas Juozas Žemaitis, koncelebravo Lietuvos marijonų provincijolas kun. dr. Vytautas Brilius ir buvęs Jubiliato studentas Kauno kunigų seminarijoje 1970–1974 m. kun. Antanas Diškevičius. Iš pradžių Vyskupas trumpai aptarė Jubiliato gyvenimo kelią. Priminė gausias jo eitas pareigas, dalyvavimą Liturginėje ir kitose bažnytinėse komisijose, Marijonų vienuolijos ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje. Pamokslą pasakė pats Jubiliatas pagal šiais metais su atlaidais sutapusią Švč. Trejybės iškilmę – apie šios didingosios paslapties prasmę ir jos išraišką kryžiaus ženklu (žegnone). Pasakė: „Būsiu laimingas, jei po metų ir kitų sužinosiu, kad Santaikos, Krokialaukio ir aplinkinių parapijų šeimose yra tvirtai įsišaknijęs paprotys kiekvieną dieną pradėti sąmoningu kryžiaus ženklu, juo ir pabaigti dieną“. Šv. Antano atlaidams pažymėti vietos klebonas kun. Kęstutis Stankevičius buvo parengęs atitinkamą visuotinę maldą.

Pamaldose giedojo Jubiliato bičiuliai – Lietuvos Mokslų Akademijos choras (dirigentas Vytautas Verseckas, koncertmeisterė Judita Taučaitė, choro seniūnas Vilius Maslauskas). Nors tai ne bažnytinis choras, bet (neminint įvairių koncertų ir užsienio gastrolių) yra giedojęs daugelyje ypač rytų ir pietryčių Lietuvos bažnyčių, puikiausiai moka visus lotyniškų ir lietuviškų pamaldų giedojimus bei atsakymus. Taigi lotyniškai pagiedojo savo daugiamečio vadovo Vytauto Četkausko sukurtas mišias „Missa in honorem S. Annae“ ir Jubiliato pamėgtą Ch. Dubois motetą „Adoramus te, Christe“. Choro vadovaujama, visa bažnyčia skambiai giedojo psalmės atliepus, komunijos, adoracijos ir procesijos giesmes. Per procesiją keliolika vyresnių ir jaunesnių vyrų nešė lengvas simbolines vėliavas ir apie 12 porų mergaičių barstė gėles.

Net ir didžiųjų miestų bažnyčiose ne visada matome taip darniai sustyguotą liturgiją, tokį gyvą tikinčiųjų dalyvavimą.

Antroji šventės dalis persikėlė į vietos kultūros namus (direktorė ir meno vadovė Rasa Navakauskienė). Čia sveikinimai pylėsi kaip iš gausybės rago. Vieni po kitų smagiai kalbėjo artimi ir mažai pažįstami giminaičiai, gimtinės kaimynai, bičiuliai. Lyg būtų susitarę Jubiliatui linkėjo vis būti su jais, kalbėti, rašyti, ir niekas nė žodeliu neužsiminė apie „užtarnautą poilsį“.

Sveikinimų skalė: nuo Laptevų jūros 1941 m. iki Juodkalnijos 2011 m. Tai pusseserės Monikos sūnus mokytojas Audrius Abramavičius ir santaikietis ambasadorius Šarūnas Adomavičius. Dainavo, grojo, šoko Santaikos ir Krokialaukio meninės saviveiklos ansambliai, vyrų penketukas traukė dainą apie gimtąjį kaimą „Krekštėnai-Krekštėnai, Krekštėnai-Krekštėnai“. Vienu metu susijaudinęs Jubiliatas sušuko: „Nežlugs Lietuva, kol tokiose s o s t i n ė s e kaip Santaika skambės tokios dainos!“. Netrūko ir gėlių, ir atminimo dovanų.

Įdomiu sutapimu tą dieną buvo ir 10 metų kunigystės jubiliejus atėjęs vietos klebonui Kęstučiui Stankevičiui. Jubiliatas jam padovanojo vilniečio dailininko Stanislavo Kaplevskio tapytą Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, o vyskupui J. Žemaičiui ir programos vadovams – netikėtai ką tik gautus savo meninius portretus. LMA choristams, Santaikos ir Krokialaukio saviveiklininkams teko po knygelę apie Dievo Gailestingumą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

Lietuviškų dainų puokštę choras pradėjo savo pamėgta Juozo Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“, o abstinentiškų „švediškų“ vaišių pradžią papuošė Marijonų vienuolijos himnu „Dievo Motin Nekalčiausia, džiaugsmą jaučiame didžiausią, kai mes giedam giesmę Tau…“. Šis Teodoro Brazio komponuotas himnas, anot Jubiliato, Santaikoje skambėjo „pirmą kartą nuo pasaulio sukūrimo“…

Užkandę choristai vėl įsidainavo ir visą šventę baigė Maironio-Naujalio daina „Lietuva brangi“. Žinodami Jubiliato silpnybę šiam menui, choristai paprašė, kad Jis jiems padiriguotų šią dainą-himną.

Po vakarų Dzūkiją pavažinėję šventės dalyviai džiaugėsi nematydami dirvonuojančių laukų ir apleistų bakūžių. Visur laukai buvo apsėti, žaliuoja, kaimuose namai ir nameliai atnaujinti, šviesiai nudažyti, kiemai bei sodeliai skoningai sutvarkyti, apželdinti.

Ne, nežlugs Lietuva!

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 14.