Rokas Simanavičius, xfm.lt, www.voruta.lt

https://soundcloud.com/xfmlt/xfm-radijo-pasakojimas-2023-11-27

Migracijos departamento duomenimis, šių metų liepos pradžioje Lietuvoje iš viso gyveno daugiau kaip 195,5 tūkst. užsieniečių. Tai didžiausias Lietuvoje gyvenančių kitataučių skaičius per visą nepriklausomybės laikotarpį. Daugiausia jų mūsų šalį atrado dėl karo Ukrainoje ir darbo imigracijos. Visgi šis garsinis ir tekstinis pasakojimas – ne apie atvykstančius, o apie tuos, kurie išvyksta ir nutraukia ryšius su Lietuva. Netgi kalbinius.

Apmaudu, kad anūkės nekalba lietuviškai

„Šeimoje patriotizmo buvo, aš pati esu iš tremtinių šeimos. Mano tėvelis buvo nušautas namuose, o mamos šeima nukentėjo svetur“, – istoriją pradeda jonaviškė Jadvyga Stasiūnienė.

Šiuo metu viena gyvenanti garbingo amžiaus moteris su vyru susilaukė dukros, kuri jau ne vienerius metus gyvena emigracijoje. Ji poniai Jadvygai padovanojo tris anūkus. Ir nors pagrindinė šios istorijos herojė dažnai jų nemato, visgi apie juos galvoja. Ypač apie Dovydą, kuris, kitaip nei Marija ir Antanina, vaikystę praleido pas močiutę Jonavoje.

„Dovydas su manimi gyveno nuo pat gimimo, Jonavoje baigė mokyklą. Jis – šaulys, jam su kaupu persidavė patriotiškumo vertybes“, – ieškodama anūko nuotraukos kalba ponia Jadvyga.

Nepaisant to, kad ir Dovydas jau ne vienerius metus išvykęs, pašnekovės santykiai su juo ir dukra ganėtinai šilti.

„Kai susiskambiname, kalbame apie anūkes, – apie dažniausias pokalbių temas pasakoja J. Stasiūnienė ir neslepia apmaudo, kad  anūkės iš dukros antrosios santuokos, jau baigiančios trečią dešimtį, nekalba lietuviškai: – Su jomis galiu tik apsikabinti. Kartą su vyresniąja išėjome į miestą, aš angliškai nekalbu, gerai, kad pasitaikė jaunuolis, kuris padėjo susikalbėti“.

J. Stasiūnienė sako ne kartą su dukra kalbėjusi apie būtinybę vaikus mokyti lietuviškai, visgi jos prašymas liko neišgirstas. Moteris jaučia kartėlį, kad, nepaisant šeimos patriotizmo, jos dukra, minėtų anūkių mama, gimtajai šaliai nejaučia ypatingų jausmų.

„Ji nenori Lietuvos. Turi namą Anglijoje. Kai sykį parskrido, nuvažiavome į Kauną. Taksi dukra kalbėjo apie Lietuvą, aptriušusius namus, Partizanų gatvę ir pan. Taksistas jai pasakė, kad jei nori pažiūrėti, kaip lietuviai gyvena, jis gali pavežioti“, – prisiminė J. Stasiūnienė.

Lietuvybės išsaugojimo patirtys

Prieš kelerius metus drauge su kolegėmis tyrimą apie lietuvių kalbos likimą emigracijoje atlikusi Vilniaus universiteto mokslininkė Eglė Gudavičienė pastebi, kad nors tėvai stengiasi išsaugoti lietuvių kalbą, tai nebūtinai reiškia, kad vaikai ja kalbės.

„Yra įvairių kalbos perdavimo patirčių. Vieniems pavyksta, kitiems – ne. Labai dažnai manome, kad tėvai nesistengia išmokyti vaikų lietuvių kalbos, o mes pamatėme, kad labai stengiasi ir kaip tai yra sudėtinga, nes tai netgi keičia tėvų ir vaikų santykius“, – dalijosi VU dėstytoja E. Gudavičienė.

Jos teigimu, išsaugoti lietuviškas šaknis – nelengva misija, kuriai reikia pasiaukoti.

„Šeimos atsisako atostogų svetur ir grįžta į Lietuvą, kad išlaikytų socialinius ryšius“, – sako tyrimą apie lietuvių kalbos likimą emigracijoje atlikusi mokslininkė.

Visai kitokia situacija Alytuje įsikūrusiame Lietuvybės centre. Jo koordinatorė Aira Visockaitė sako, kad dauguma savo gyvenimą aiškiai sieja su Lietuva.

„Per mano praktiką devyniasdešimt procentų atvejų – nuolatos gyventi grįžę žmonės. Į šį centrą jie neateina ne dėl to, kad Lietuva yra tarpinė stotelė ar norint išsaugot giminystės ryšius“, – teigia 2017 metais Alytuje atidaryto vienintelio šalyje veikiančio Lietuvybės centro koordinatorė.

Pirmaisiais centro veiklos metais papildomai mokytis lietuvių kalbos, liaudies tradicijų panoro apie 20 vaikų, dauguma jų – iš grįžusių emigrantų šeimų. Šiuo metu jų kiek daugiau. A. Visockaitė pasakoja, kad tie, kurie kreipiasi į centrą, atranda Lietuvą iš naujo.

„Kai kurie net karvės laukuose nėra matę“, – Lietuvybės centro koordinatorė pabrėžia, kad daugelis būna užaugę mieste ir net ne Lietuvoje.

Nauja realybė

Senelių, kaip ir kitų artimųjų, įtaka ugdant vaiko lietuvių kalbą yra milžiniška. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai anūkams nekalbant lietuviškai seneliai suskumba prabilti anglų kalba. Štai prieš kelerius metus pastebėta, kad anglų kalbos kursus užplūdo senjorai, o viena pagrindinių priežasčių – seneliai, nenorėdami prarasti ryšių su mišriose šeimose augančiais anūkais, kurie nekalba lietuviškai, patys mokosi užsienio kalbų. Tokias tendencijas ir dabar pastebi Alytaus Lietuvybės Centro koordinatorė A. Visockaitė: „Tikrai ne visi, bet yra senjorų, kurie mokosi anglų kalbos, kad susikalbėtų su savo anūkais“.

VU mokslininkė E. Gudavičienė sako, kad pasistengti reikia abiem pusėms – tiek seneliams, tiek anūkams. Pasak jos, tam pasitarnauti gali nemokamos kalbų mokymosi platformos. Visgi pašnekovė sutinka, kad Lietuvoje apie nesusikalbėjimo patirtis vis dar per mažai kalbama: „Aš manau, kad seneliai nesitikėjo, jog nesusikalbės su savo anūkais“.

Tautinės tapatybės klausimas svarbus. Žinoma pavyzdžių, kai daugelį metų svetur pragyvenę žmonės atranda ryšius su Lietuva. J. Stasiūnaitė taip pat nepraranda vilties, kad savo šaknimis susidomės ir šiuo metu emigracijoje gyvenančios anūkės, nekalbančios lietuviškai ir jau daugybę metų neperžengusios močiutės namų slenksčio. Visgi ponia Jadvyga ieško šviesos – šiandien jai draugiją palaiko knygos, televizija ir „Sidabrinės linijos“ savanoriai.