Jolanta Zakarevičiūtė, istorijjos magistrė, Trakai, www.voruta.lt

Šiemet dienos šviesą išvydo dvikalbė (lietuvių ir rusų k.) Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro vadovo dr. Grigorijaus Potašenko knyga „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“[1]. Leidinio autorius ne vienerius metus tyrinėja sentikystės istoriją Lietuvoje ir ne tik – yra paskelbęs nemažai monografijų, studijų, straipsnių[2], o šis naujausias jo veikalas apžvelgia Daniliškių sentikių bendruomenės gyvenimą Lietuvoje nuo jų įsikūrimo XVIII a. iki mūsų dienų, atskleidžia bendruomenei iškylančius iššūkius skirtingais istorijos laikotarpiais bei pristato jų maldos namams – Šv. Trejybės cerkvei – tekusius likimo smūgius.

Truputis istorijos

Daniliškių sentikių bendruomenės (Trakų r.) istorijos ištakos siekia dar XVIII a. Tai yra seniausia sentikių bendruomenė Vilniaus krašte, iš pradžių priklaususi fedosejininkų atšakai (nepripažįstančiai Santuokos sakramento), vėliau, nuo XIX a. vid., – pomorams (pasisakantiems už santuoką). Sentikiai po patriarcho Nikono reformų[3] (XVII a. vid.) Rusijoje buvo persekiojami dėl išpažįstamo tikėjimo – jie turėjo palikti gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio svetur, dažniausiai kaimyninėse valstybėse. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) jie apsigyvendavo rytinėse ir vakarinėse dalyse, atkampiausiose vietose, prie upių ir ežerų. Pirmoji sentikių cerkvė pastatyta 1710 m. Puščioje (dabar – Rokiškio r. savivaldybė), o Daniliškių bendruomenė, spėjama, įsteigta XVIII a. trečiajame dešimt., nors žinių apie tai ir nėra daug. Remiantis kai kuriais duomenimis, 1817 m. pirmą kartą paminėta sentikių cerkvė, pastatyta Romerų valdose. Vėliau ši cerkvė sudegė, nes XIX a. pasiturintis sentikis Jakovas Rancevas skyrė lėšų „didelei cerkvei“, po kurio laiko sudegusiai, pastatyti (arba perstatyti). Gali būti, kad tai buvo Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Paskui jos vietoje pastatė naują cerkvę „Švenčiausiosios Trejybės ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Užtarėjos garbei“ (taip ji pavadinta 1931 m. rašte), kuri ir stovi Daniliškėse.[4]

Daniliškių sentikių bendruomenės „aukso amžiumi“ laikomas laikotarpis nuo 1905 iki 1914 m., kai jai priklausė daugiau nei tūkstantis parapijiečių. 1913 m. dalis jų bendruomenės įkūrė Salkininkų sentikių bendruomenę (Trakų r.), kuri nuo jų nutolusi 10 km atstumu. Žinoma, vėliau prasidėjęs Pirmasis pasaulis karas (1914–1918) turėjo įtakos tikinčiųjų skaitlingumo sumažėjimui. Nuo 1915 m. Daniliškių cerkvėje nevyko pamaldos, o per karą cerkvė buvo apgriauta, dingo nemažai daiktų, tarp jų – ir ikonos. Pirmosios Respublikos laikais Daniliškių sentikių bendruomenė tapo viena mažiausių tarpukario Lietuvos sentikių bendruomenių – jai priklausė 204 parapijiečiai, gyvenę Kudrionyse, Petkėniškėse, Suslonyse ir kt. Vėliau, kaip rašo knygos autorius, jų skaičius šoktelėjo dėl natūralaus prieauglio.

Vienas sunkiausių metų Daniliškių sentikių bendruomenei buvo ir sovietų okupacijos laikotarpis (1945–1990) bei valdžios požiūris į religinį gyvenimą ir jam taikomus ribojimus. Laimei, sentikių šeimos nepamiršo protėvių tikėjimo, papročių.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atėjo ir religijos laisvė. Dabar Daniliškių sentikių bendruomenei priklauso apie 70 parapijiečių, kurie, kaip sakė bendruomenės pirmininkė Arianda Šostak, Šv. Trejybės cerkvėje susirenka 4 kartus per metus: per išpažintį, šv. Velykas, Švč. Trejybės šventę ir per šv. Mišias už mirusiuosius.

Švč. Trejybės diena ir knygos pristatymas

Š. m. birželio 4 d. Trakų rajone pašventinta po rekonstrukcijos atstatyta Daniliškių Šv. Trejybės cerkvė. Šią dieną tikintieji kaip tik šventė Švč. Trejybės, kitaip vadinamos Sekminėmis, dieną. Atšventinimo pamaldoms vadovavo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas dvasininkas Grigorijus Bojarovas. Taip pat pamaldas laikė dvasios tėvas iš Kauno Sergejus Krasnopiorovas. Į iškilmingas pamaldas susirinko apie 200 tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos miestų. Atvyko ir valdžios atstovų – LR Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja religijos klausimais Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kancleris Darius Kvedaravičius – bei žurnalistų. Taip pat susirinkę parapijiečiai ir kaimo svečiai galėjo ne tik susitikti ir pabendrauti su ilgamečiu sentikių istorijos Lietuvoje ir svetur tyrinėtoju dr. Grigorijumi Potašenko, bet ir įsigyti jo naujausią knygą „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“. Šis 88 puslapių spalvotas leidinys atskleidžia Daniliškių sentikių bendruomenės Lietuvoje istoriją skirtingais jos egzistavimo laikotarpiais. Kaip teigiama knygoje, nemažai duomenų yra viešinama pirmą kartą. Už tai autorius dėkoja bendruomenės nariams, nes be jų indėlio tai vargu ar būtų įmanoma. Šiame leidinyje nemažai dėmesio skiriama ir Šv. Trejybės cerkvei – jos istorijai, interjerui ir eksterjerui. Ji yra vadinama viena gražiausių kaimiškų, medinių Lietuvos sentikių cerkvių, kuri yra užbaigta visiškai tiek išorėje, tiek viduje. Ji gali pasigirti ne tik atnaujinta architektūra, bet ir nauju ikonostasu.

Kalbant apie bendruomenės religinį gyvenimą, neužtenka atkreipti dėmesį tik į jų mados namus. Juk reikia žmonių, kurie vienytų tikinčiuosius. Taip knygoje atiduodama pagarba dvasios tėvams, ypač pirmiesiems: pvz., Piotrui Kitovui (1862–1939), Jelezvojui Rancevui (1890–1978), Vasilijui Rancevui (1871–1974), pristatant jų biografijas ir indėlį į bendruomenės religinį gyvenimą.

Knyga yra gausiai iliustruota ne tik G. Potašenko, A. Baltėno, M. Bugailiškytės, A. Petrašiūno nuotraukoms, bet ir fotografijomis iš Daniliškių sentikių bendruomenės asmeninių archyvų. Jose nemažai Daniliškių ir apylinkių kaimų gyventojų dar gali surasti jiems pažįstamus „veidus“, sužinoti jų šeimos / giminės biografinius faktus. Leidinio viršelį puošia Šv. Trejybės cerkvės nuotrauka, kurios autorius – regioninės televizijos „Aidas“ vadovas Česlovas Rulevičius (leidinyje yra ir daugiau jo darytų nuotraukų). Knygoje pateikta ir Salkininkų bendruomenės cerkvės nuotrauka, menanti 1930-uosius. Knygos gale skaitytojas ras šaltinių ir literatūros sąrašą.

Bet kuris kilnus sumanymas dažniausiai reikalauja aplinkinių pagalbos, ne išimtis ir pašventinta po rekonstrukcijos atstatyta Daniliškių Šv. Trejybės cerkvė, tad knygos autorius surašė visus rėmėjus, kurie prisidėjo prie cerkvės atnaujinimo, paminėjo žmones, kurie įnešė savo materialųjį, fizinį ir dvasinį indėlį tvarkant cerkvę, padėkojo naujojo ikonostaso rėmėjams.

Knygos „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“ rusų k. redaktore buvo Nadežda Morozova, iš rusų į lietuvių kalbą tekstą vertė Violeta Meiliūnaitė, o dizainą kūrė ir maketavo Deimantė Rybakovienė.

Šis leidinys – tai naujas žvilgsnis į Daniliškių sentikių bendruomenės praeitį, kartu papildantis bendrą sentikių Lietuvoje istorijos kontekstą. Taip pat knyga gali tapti puikia pagalbine priemone tiek vykdant įvairius genealoginius tyrimus, tiek domintis Vilniaus krašto ir Lietuvos istorija.

[1] Grigorijus Potašenko, „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“, Vilnius: Petro ofsetas, 2023, 88p. ISBN 978-609-420-780-8.

[2] Dr. Grigorijaus Potašenko publikacijų, skirtų sentikystės tyrinėjimams, sąrašas: https://www.if.vu.lt/apie fakulteta/struktura/mokslocentrai/ 79-lt/apie-fakulteta/struktura/katedros/istorijos-teorijos-irkulturos- istorijos/itki-katedros-darbuotojai/378-g-potasenko#mokslopublikacijos.

[3] 1654 m. patriarchas Nikonas sušaukė Bažnyčios soborą, kuris nusprendė stačiatikių liturgines knygas suvienodinti su graikų stačiatikių. Galiausiai bažnytiniame sobore 1656 ir 1666–1667 m. buvo priimta pradėti sakyti pamokslus, ištaisyti arba iš naujo išversti bažnytines knygas, liturginius tekstus pagal graikų ir slavų senuosius rankraščius, pakeisti bažnytines apeigas ir t. t. Ne visi eiliniai parapijiečiai ir Bažnyčios hierarchai pritarė šiems pokyčiams. Visa tai atvedė prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimo. Nepritarusieji naujovėms ir ilgainiui suformavo skirtingas Sentikių Bažnyčias.

[4] Plačiau apie Daniliškių cerkvę: Grigorijus Potašenko, „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“, Vilnius: Petro ofsetas, 2023, p. 15–18.