Pokalbis su St. Lozoraičiu Lietuvos atstovybėje prie Šv. Sosto. Nuotr. iš autoriaus archyvo.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

2024 – uosius Seimas yra paskelbęs atmintinais diplomatų Lozoraičių – Stasio (vyresniojo), Kazio ir Stasio (jaunesniojo) – metais. Virginijaus Savukyno pasakojimas LTV laidoje „Istorijos detektyvai“ apie šią lietuvių intelektualų dinastija paskatino ir mane kai ką prisiminti. Pirmiausiai – dalyvavimą St. Lozoraičio rinkimų į prezidentus komandoje 1993-ųjų rinkimuose. Prieš juos rudenį daugumą vietų Aukščiausioje Taryboje buvo laimėjusi LDDP, tad jos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas jojo lyg ant balto žirgo. Profesorė Ona Voverienė leidinyje „Mokslo Lietuva“ rašė (2012 03 20), kokiomis atšiauriomis sąlygomis rinkimų kampaniją turėjo rengti neseniai į Lietuvą atvykęs diplomatas. Ypač daug padėjo jo ištikima palydovė Daniela, kai greta vyro atšiaurią 1993 – ųjų žiemą – per pūgas, šalčius, atlydžius – kandidatą lydėjo po visą Lietuvą.

Prisimenu pasirengimą išvykoms „Draugystės“ viešbutyje įsikūrusiame St. Lozoraičio rinkimų štabe, keliones į tolimiausius šalies kampelius, susitikimus su rinkėjais. Man, kaip tuometiniam TVR žurnalistui, teko organizuoti kandidato susitikimus su žiniasklaida, dalinti interviu. Pamenu gana atšiaurų S. Lozoraičio sutikimą Panevėžyje, kuris tada buvo laikomas lietuvybės židiniu. St. Lozoraičio oponento šalininkai surengė tikrą jo boikotą: švilpimai, replikos, kandžios pastabos, grūstys… Pagrindinis priešininkų motyvas – kam čia mums reikia Lietuvos nepažįstančio politiko, ogi štai A. Brazauskas – savas vyras mūras… Šį palaikė buvęs VLIK‘o lyderis Kazys Bobelis. Prieš tokį nešvarų šio dueto žaidimą bado akciją prie Seimo surengė medicinos seselė Marija Garšvienė iš Kauno, badavusi net 31 dieną. Kaip rašo prof. O. Voverienė, „prie jų prisijungė tuometinis užsienio reikalų ministras Povilas Gylys (beje, vėliau tartiufiškai vaizdavęs eisiantis „gelbėti“ Lietuvą), realizuodamas Brazausko ir Bobelio keršto akciją Stasiui Lozoraičiui, paskubėjęs 1993 m. balandžio 28 d. jau komunistiniame Seime viešai patvirtinti Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio atšaukimą iš ambasadoriaus pareigų. Po tokio spaudimo save išsikėlęs St. Lozoraitis vasario 14 – ąją vykusiuose rinkimuose gavo apie 38 proc. rinkėjų balsų, o A. Brazauskas – 60 proc. (įdomu, kad apie 90 proc. balsų LDDP vadovas gavo Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, kurie dar visai neseniai buvo lenkų autonomijos forpostai)…

Lietuva prarado viltį turėti Vilties Prezidentą.

Praėjus daugiau kaip metams, 1994 – ųjų birželio 13 d., 69-rių metų sulaukęs St. Lozoraitis staiga mirė. Gegužės mėnesį jam buvo sutrikusi kepenų veikla. Kaip „Lietuvos ryte“ rašė žurnalistė Ramunė Sotvarienė, jis sunegalavo jau lemiamą rinkimų dieną – vasario 14 – ąją. St. Lozoraitis atsisakė švęsti su žurnalistais „Draugystės“ restorane, bet „apsinuodijęs viešbučio patiektais kiaušiniais su majonezu“. Mano kolegė, Sąjūdžio metraštininkė Laima Pangonytė po to ne kartą atkreipė dėmesį, kad diplomatą galėjo nunuodyti, žinant, kas tuo metu vadovavo viešbučio maitinimui…

Bet per tuos metus su garsiu diplomatu, grįžusiu dirbti Lietuvos ambasadoje Vašingtone, o vėliau – eiti Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje, teko bendrauti dar kartą. Kelionės į Romą metu buvau priimtas ambasadoriaus prie šv. Sosto (Via Giulia 66). Įsirašėme interviu, išgėrėme kavos, o St. Lozoraitis pasiūlė prieškarinės valstybės pavyzdžio Lietuvos piliečio pasą. Nubėgau „į būdelę“ nusifotografuoti, ir štai jau laikau rankose naujutėlaitį „smetoninį“ piliečio dokumentą… Beje, su juo dar ne kartą, dar Lietuvai nesant Šengeno sutarties dalyve, automobiliu pervažiuodavau ne vienos valstybės užkardą…

Stasys Lozoraitis išliko vienu „šilčiausių“, žmogiškuoju, visos Lietuvos Vilties Prezidentu. Ar dar puoselėjame tokią viltį?