Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas – https://www.vle.lt/straipsnis/kristupas-radvila-perkunas/#gallery1-1

Gintautas Šeikis, Alanta, Molėtų raj., www.voruta.lt

Biržų Radvilos XVI a. antroje pusėje – XVII a. viduryje buvo pagrindiniai kalvinistiškosios reformacijos rėmėjai ir atstovai Lietuvoje. Biržų ir Dubingių šakos Radvilos, tapę evangelikais reformatais, XVI a. pab. – XVII a. pr. savo valdose fundavo naujai ar senųjų katalikiškų bažnyčių vietose ne mažiau kaip 25 evangelikų reformatų bažnyčias[1]. To meto proginėje ar teologinėje literatūroje dažnai minimi Radvilų mecenatystės nuopelnai. Daugiausia bažnyčių įsteigė Biržų savininkas Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. Į evangelikų reformatų tikėjimą perėję privačių valdų savininkai nusavindavo katalikų bažnyčių žemes, o pačiose valdose keitė bažnyčių konfesiją.

Tiksliai nėra žinoma, kas ir kada įkūrė Alantos evangelikų reformatų maldos namus (bažnyčią)[2]. Vienų autorių nuomone, dar XVI a. 8–9 dešimt. tai galėjo būti evangelikai reformatai didikai Jurgis Jurgaitis Astikas arba jo brolis Grigalius, kitų – vengrų karo vadai Bekešai, kurie Alantą valdė pačioje XVI a. pabaigoje. Kristupas Radvila Perkūnas Alantos valdą įsigijo 1598 m. iš Astikų palikuonių, kurie atsisakė visų pretenzijų į Alantos bažnyčią, jos žemes ir kitą bažnyčios turtą. Greičiausiai tuo laikotarpiu Kristupas Radvila Perkūnas fundavo evangelikų reformatų bažnyčią Alantoje. 1599 m. testamente jis nurodė, ,,kad visuose jo dvaruose esančiose bažnyčiose niekad neužgestų Viešpats garbinimas ir teisingas evangelijos mokslas“[3]. Radvilos naujos evangelikų reformatų bažnyčios Alantoje nestatė, o ją įkūrė XVI a. pradžioje Astikų pastatytoje mūrinėje  Šv. apaštalo Jokūbo katalikų bažnyčioje. Alantos bažnyčia viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios istorija yra konversinė, t. y. iš pradžių buvusi katalikiška, vėliau kuriam laikui tapo evangelikų reformatų maldos namais ir vėl sugrąžinta katalikams.

Informacijos apie Alantos evangelikų  reformatų bažnyčią išliko nedaug, greičiausia ji priklausė Vyžuonų bažnyčiai ir buvo jos dalis (filija). XVII a. pab. – XVII a. pr. visa LDK teritorija buvo suskirstyta į šešias sritis (distriktus). Alanta buvo Užnerio distrikto sudėtyje, į kurį įėjo Ukmergės, Upytės ir Kauno pavietai. Arčiausiai Alantos veikė Deltuvos, Gelvonų, Kurklių, Musninkų, Dubingių, Svėdasų, Vyžuonų evangelikų reformatų bažnyčios.

Žymiausia LDK reformacijos istorijos tyrinėtoja Ingė Lukšaitė išskyrė kelis reformacijos raidos etapus.[4] XVI a. pabaiga, kai buvo įkurta ir funduota Alantos evangelikų bažnyčia, patenka į „Netvarios pusiausvyros tarp skirtingai tikinčių Lietuvos DK laikotarpį“.  Tai XVI a. pab. – XVII a. pr. laikotarpis, kai vyko aršūs teisiniai ginčai tarp evangelikų reformatų ir katalikų dėl bažnyčių priklausomumo, ir dalis bažnyčių sugrąžinta katalikams. Šiuose ginčuose tiek evangelikams reformatams, tiek katalikams buvo labai svarbu turėti dokumentus, patvirtinančius bažnyčios fundacijas. Tai iliustruoja Alantos bažnyčios pavyzdys. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad  Kristupo II Radvilos kliento antitrinitoriaus Elijaus Arciševskio žmona Elena Arciševska, pas kurią kažkokiu būdu buvo patekę dokumentai, susiję su Alantos evangelikų reformatų  bažnyčios fundacija. 1619 m. Vyžuonų seniūnas K. Patrikouskis laišku informavo Kristupą II Radvilą, kad  šiuos dokumentus iš E. Arciševskos mėgino išvilioti ,,popiežininkas“ M. Hovratas ir už juos siūlė 2 tūkstančius auksinių, tačiau E. Arciševska, būdama ištikima Radviloms, jėzuitų provokacijai nepasidavė ir Alantos bažnyčios dokumentų  neatidavė.[5]

Alantos  bažnyčios pastatas  buvo apgailėtinos padėties. 1613 m.  Radvilos dvarų tarnautojas Petras Modževskis rašte Kristupui II Radvilai informavo, kad Alantos bažnyčios būklė prasta, ant jos stogo likę mažai čerpių, visa viena pusė dengta lentelėmis su šiaudais ir prašė didiko bažnyčią suremontuoti, kad joje galėtų vykti pamaldos. Tais pačiais metais bažnyčiai tvarkyti buvo pasamdyti 6 meistrai iš Vilniaus[6]. Tačiau remontui greičiausia neužteko nei meistrų, nei medžiagų, nei lėšų. Esant trūkumui dažnai medžiagos, skirtos vienai bažnyčiai remontuoti, buvo atiduodamos kitai. Būdingas to pavyzdys, kai 1613 m. Alantos dvaro seniūnas Jonas Striška rūpinosi apgriuvusios Alantos bažnyčios čerpes panaudoti Vyžuonų bažnyčios uždengimui[7]. Trūkstant medžiagų Alantos bažnyčios remontui, dalis medžiagų buvo panaudota nugriovus kai kuriuos Vastapų dvaro, esančio netoli Alantos, mūrinius pastatus. Šį dvarą Kristupo žmona Ona Kiškaitė gavo kaip kraitį 1605 m. birželio 16 d. iš savo tėvo Vitebsko vaivados Stanislovo Kiškos, tekėdama už Kristupo II Radvilos. 1618 m. Alantos dvaro seniūnas Paulius Ronas Kristupą II Radvilą  informavo, kad Alantos bažnyčia griūva, frontonai irgi krenta, jos vietoje reikėtų pastatyti tokios pačios formos medinę bažnyčią.[8] Alantos bažnyčios pastatas šiek tiek buvo suremontuotas (atstatytas), tačiau  po remonto įvyko dar viena nelaimė: perkūnas uždegė bažnyčios stogą (piorun zapalił dach na zborze)[9]. Visiškai suremontuoti bažnyčios Radviloms taip ir nepavyko, todėl pastatas atrodė keistokai: stogas tik iš miestelio pusės buvo dengtas čerpėmis, o iš kitos pusės – šiaudais. Kristupas II Radvila, statydamas ir rekonstruodamas dvarą ir jo pastatus XVII a. pradžioje, buvo nutaręs perkelti miestelį į naują vietą, šalia dvaro, greičiausiai ten planavo pastatyti ir naują bažnyčią, tačiau vėliau pasitaręs su dvariškiais persigalvojo.[10] Pagrindinė priežastis – palikti miestelį toje pačioje vietoje, kur buvo jau susiformavusi kelių struktūra, einanti per miestelį, o taip pat ir galimos didžiulės išlaidos tokiam darbui atlikti.

Alantos evangelikų bažnyčioje nebuvo nuolatinio pamokslininko (kunigo)[11]. Retkarčiais atvykdavo Vyžuonų kunigas, greičiausiai katechetas. 1628 m. Alantos dvaro seniūnas Paulius Ronas raštu kreipėsi į Kristupą II Radvilą ir paprašė atsiųsti į Alantos dvarą žmogų, tinkantį mokyti pavaldinius Dievo žodžio, teigdamas, kad „Radvilos pavaldiniai be tokio mokytojo yra kaip avys be piemens, nieko neišmanydami apie Dievą ir Jo gerumą, nesilaikydami Dievo įsakymų“. Dvariškis tame pačiame laiške pranešė, kad nors vietos mūrinė bažnyčia apgriuvusi, greitai bus pastatyta nauja medinė, o atsiųstas „mokytojas, mokantis pavaldinius iš knygų, sėdės prie mano stalo ir gyvens su manimi dvare“. Radvila pasirūpino, kad Vyžuonų kunigas kas trečią sekmadienį lankytųsi Alantoje ,,pamaldoms ir pavaldinių mokymui“. Alantos pavaldiniai už šį patarnavimą turėjo jam mokėti 50 auksinių per metus[12].

Kristupas II Radvila savo patikimą tarnybininką Saliamoną Rysinskį, kuris buvo Radvilų šeimos pedagogas, metraštininkas, poetas, paskyrė atsakingu už visų Radvilų valdose esančių bažnyčių, mokyklų ir špitolių[13] priežiūrą, įpareigojo organizuoti evangelikų bažnyčių vizitacijas. Sinodo dokumente įrašytas Radvilos parėdymas dėl Alantos evangelikų bažnyčios: „kadangi nuo senų laikų bažnyčia nyksta, užtikrinti, kad ji būtų suremontuota be didesnių išlaidų tiek, kad joje galėtų vykti pamaldos. Kai ji bus suremontuota ir prie jos bus pastatytas koks butas, pasistengti rasti kokį katechetą, kurį pagal einamas pareigas aprūpinti išlaikymu ir drabužiais, ir kad jis būtų Vyžuonų pamokslininko (kaznodzieja) žinioje“[14]. Kol Alantos bažnyčia nesuremontuota, Kristupas II Radvila nurodo, kad kiekvieną sekmadienį atvyktų pats Vyžuonų pamokslininkas, kad čia teiktų sakramentus bei skelbtų Dievo žodį ir kad bažnyčia būtų prilyginta kitoms bažnyčioms. „Ta bažnyčia, jeigu atnaujinimui prieštarautų tie, kas pretenduoja į kokias nors teises ją valdyti, tegu bus ramūs, ji bus lengvai prilyginta kitiems maldos namams. Jei prieštaraujantys norėtų ką keisti, tegu taip [nepakeista] lieka iki mano, jei leis Dievas, sugrįžimo“. Didikas taip pat pageidavo, kad  prie bažnyčios būtų išlaikomi keturi neturtingieji. Apie to laikotarpio Alantos evangelikų reformatų bažnyčios interjerą žinių nėra, tik užsimenama apie prieangį, kuriame pamaldų metu įsikurdavo choras. („w częsci sieni przegrodzonej „dla nabozenstwa“ ganek dla choru)[15]. Prie bažnyčios nebuvo nei mokyklos, nei špitolės.

Maldos namų reikmėms buvo skirta pirmoji dienos pusė, kai karčiamoms (užeigoms) veikti buvo draudžiama, jie kartu buvo ir informacijos teikimo vieta, jos durys tapdavo skelbimų lenta dvaro potvarkiams, teismų šaukimams, informacijai bajorams apie karinius surašymus. 1625 m. ant Alantos bažnyčios durų buvo prikalta universalo Ukmergės pavieto atstovams kopija.[16]

1617 m. susirgus mažamečiam Kristupo II Radvilos sūnui Jonušui, instrukcijoje sūnų Alantos dvare prižiūrinčiam dvariškiui Kristupas nurodė, kad: „Pasikeisdami kiekvieną dieną dvarą lankytų Papilio, Naujamiesčio ir Vyžuonų pamokslininkai ir kad čia niekada netrūktų ministro. Ir kad kasdien vyktų pamaldos ir maldos, ypač už sergantį vaikelį“[17]. 1619 m. testamente, 1620 m. informacijoje ir 1624 m. memoriale atsispindi nuolatinis Kristupo II Radvilos rūpinimasis evangelikų tikėjimo pagrindų diegimu. Kunigaikščio valdose tam tikslui turėjo tarnauti bažnyčios lankymas, evangelikų reformatų dvasininkų aplinka, taip pat atskyrimas nuo katalikų. 1624 m.  K. Radvila uždraudė įsileisti katalikų kunigus į Alantą, kai ten gyveno jo sūnus Jonušėlis. Pavaldiniams nurodė stebėti bažnyčių padėtį, būti budriems ir neleisti jų perimti katalikams[18].  Mokydavo ir auklėdavo tik evangelikai. Jie dažnai tapdavo netgi privačios Radvilų korespondencijos iniciatoriais ar epistolinių ryšių tarp pačių Radvilų tarpininkais[19]. 1631 m. lapkričio 4 d. Kotryna Radvilaitė iš Alantos rašė tėvui Kristupui Radvilai apie tai, kad gavo laišką iš kunigų, raginantį tėvo vardu parašyti broliui Jonušui[20]. Radvilų šeimos ir jos aplinkos poreikiams Alantos dvare  vienoje iš salių buvo įrengta evangelikų koplyčia.[21] Ji galėjo būti  skirta ir dažnai Alantoje besilankančiai Kristupo II žmonai Onai, kuri, amžininkų liudijimu, pasižymėjo dievotumu ir aktyvia konfesine elgsena – buvo sektinas tikinčiojo kalvinisto pavyzdys. Ji niekad nepraleisdavo pamaldų, ypač vyrui išvykus į karą ar tolimesnę kelionę. „Duok Dieve, tokį pamaldumą visiems“ konstatavo Biržų evangelikų reformatų dvasininkas B. Krosnevičius.[22]

Kai kurie autoriai mini, kad Kėdainiuose, Dubingiuose, Svėdasuose XVI a. pab. – XVII a. vid. buvo skaitlingos evangelikų reformatų bendruomenės, tačiau vargu ar evangelikų bendruomenė buvo gausi Alantoje, o jos ryšys su vietos bendruomene nebuvo stiprus. Sunku pasakyti, kiek evangelikų tikėjimo išpažintojų buvo Alantos krašte. Evangelikų reformatų valdos ribojosi su katalikiškomis to krašto valdomis, kurias valdė didikai katalikai Giedraičiai, Pliateriai, Kuliešos. Greičiausiai dalis alantiškių religines apeigas atlikdavo kaimyninėse katalikų bažnyčiose arba jų iš viso neatlikdavo. Apie kažkada Alantoje buvusią evangelikų  bažnyčią išliko negausūs šio krašto gyventojų prisiminimai. Iš Marijonos Knezienės, gyvenusios Bareikių kaime XX a. šeštame dešimtmetyje, atsiminimų užrašyti tokie dainos žodžiai: „Atskrenda uodas šešelgis, mašalas septynelgis, / Ėmė mane nešti per pėdnyčios ūlyčią. / Nunešė in bumbizų bažnyčią. / Bumbizų bažnyčia dešra užrakinta, kilbasa užkabinta“[23].

XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje konfliktai tarp katalikų ir evangelikų reformatų ėmė gilėti. 1639 m. rudenį Vilniuje įvykęs toks konfliktas net peraugo į riaušes. Neramumai tęsėsi kelis mėnesius, o atsakingais pripažinti tik evangelikai reformatai. Pastarieji turėjo per šešias savaites  išsikelti už miesto sienų.[24] Nepaisant K. Radvilos globos, kai kurie pamokslininkai turėjo bėgti į Prūsiją. Konfliktai su katalikais pareikalavo daug Kristupo II jėgų ir sveikatos ir turbūt buvo ne paskutinis veiksnys, nulėmęs etmono mirtį pirma laiko.

Siekiant apsaugoti Reformatų sinodo biblioteką, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo įsteigta 1557 m. prie Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios, dalis jos fondų 1641 m. buvo perkelta į saugesnį Radvilų dvarą – Alantą[25]. Knygomis rūpinosi Radvilų bibliotekininkas arba ekonomas, buvo sudaromi primityvūs knygų sąrašai. Greičiausia Sinodo biblioteka buvo saugoma Alantos dvaro rūsiuose, o ne evangelikų bažnyčioje. Pažymėtina, kad  LDK lauko etmono Kristupo II Radvilos laikais Alantos dvaro rūsyje buvo  saugotas ir Radvilų archyvas, – keletas ar keliolika tvarkingai sudėtų skrynelių su 3000 dokumentų[26]. 1641 m. Reformatų sinodo potvarkiu Radvilų bibliotekos fondas Alantoje pavestas suinventorinti Lietuvos evangelikų reformatų kunigui, superintendantui, lietuvių raštijos darbuotojui Samueliui Milvidui,  tačiau dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta[27]. 1642 m. Sinodas priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Kėdainių evangelikų bažnyčios kunigą Joną Halezijų ir Užnerio distrikto konsenjorą Martyną Bitnerį  knygas, saugomas Alantoje, suregistruoti, tris jų sąrašo egzempliorius padalinti Vilniaus ir Žemaitijos distriktų vyresniesiems, o knygas pervežti iš Alantos į Kėdainius, kas ir buvo atlikta[28].  Vėliau dėl šių knygų grąžinimo į Sinodo biblioteką Vilniuje tarp Kristupo II Radvilos ir Sinodo vadovų kilo nedidelis konfliktas, nes Radvila knygų grąžinti nenorėjo, motyvuodamas tuo, kad tai ne Sinodo, o Radvilų asmeninė biblioteka. Sinodas tris kartus priminė biblioteką grąžinti. Po kurio laiko biblioteka buvo grąžinta Sinodui.

XVII a. pirmoje pusėje ėmė aiškėti, kad reformacija, kaip visuomeninis, religinis ir kultūrinis sąjūdis, nusilpo. Anot istorikės Ingės Lukšaitės, skirtingų konfesijų jėgų pusiausvyra jau buvo suirusi. Po XVII a. vidaus karų evangelikų  bažnyčia LDK liko tik kaip konfesinė mažuma.  XVII a. vidurio karų atneštos negandos prisidėjo prie daugumos evangelikų  bažnyčių nuosmukio. Savo pranešime Šv. Sostui Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina 1644 m. rašė, kad per teismą pavyko atgauti dalį katalikų bažnyčių, kurios Reformacijos laikotarpiu buvo atitekusios evangelikams reformatams, tačiau taip pat paminėjo, kad dar reikia atgauti 40 bažnyčių, tarp kurių paminėtos Alantos, Biržų, Čedasų, Dūkšto, Kietaviškių, Seirijų, Skapiškių ir kitos[29]. Nepaisant prieštaringų Lietuvos DK įstatymų, XVII a. pirmoje pusėje įsitvirtino teismų praktika, kad bažnyčia turi priklausyti tai tikybai, kuriai buvo suteikta pirmoji fundacija. Ši teisinė nuostata greičiausiai tapo vienu iš svarbiausių akstinų katalikams atsiimant Alantos bažnyčią iš evangelikų reformatų.

Alantos evangelikų  bažnyčios istorija nutrūko 1656 m.  Tų metų liepos 24 d. – Šv. apaštalo Jokūbo dieną – bažnyčia buvo grąžinta katalikams. Pirmoje išlikusioje katalikų bažnyčios metrikų knygoje pirmasis įrašas datuojamas 1656 m. liepos 25 d., kai vienuolis dominikonas tėvas Hiacintas Vitkauskas (Witkowski) Alantos bažnyčioje pakrikštijo naujagimį iš Mačionių kaimo ir parinko pagal bažnytinį kalendorių – liepos 25 d., t. y. Šv. Jokūbo dieną ir davė jam Jokūbo vardą[30].

Minimas laikotarpis Alantos krašto gyventojams buvo sunkus, kai kuriuos kaimus buvo užėmusi Maskovijos kariuomenė, plėšikaudavo kazokai ir švedai, siautė maras. Maro epidemijos metu mirė visi Alantos kunigai ir kurį laiką mišios nebuvo laikomos, dalis bažnyčios inventoriaus dingo, o kita  dalis išsaugota Alantos  Radvilų dvare. 1658 m. po maro Alantos bažnyčiai aptarnauti buvo paskirtas Vilniaus kanauninkas pranciškonas Povilas Klečkovskis, kuris sugebėjo atsiimti bažnytinį turtą,  saugomą Alantos dvare, ką patvirtina 1666 m.  Alantos bažnyčios vizitacijos metu sudarytas  inventorius.[31] Atgavę bažnyčias katalikai ėmėsi katalikybės įtvirtinimo veiksmų, kartais net agresyvių, ne tik Alantoje, bet ir gretimose  bažnyčiose. Pirmasis oficialus atgautos Alantos bažnyčios katalikų klebonas P. Klečkovskis gyveno Vilniuje ir per vikarus aptarnavo Alantos bažnyčią. 1659 m. birželio 20 d. Boguslavas Radvila Vilniaus vyskupui Jonui Karoliui Daugėlai Zavišai padavė skundą prieš kanauninką Povilą Klečkovskį dėl Alantos bažnyčios, Alantos miestelio, Kazlų kaimo ir kitų evangelikams reformatams priklausiusių valdų užgrobimo. Tais pačiais metais Boguslovas Radvila dar kartą teiravosi Vilniaus vyskupo, prašydamas išaiškinti, kokiu pagrindu Vilniaus kanauninkas P. Klečkovskis užėmė Alantos, Vyžuonų ir kt. bažnyčias, jas atimdamas iš evangelikų reformatų. Kunigas P. Klečkovskis pasižymėjo ne tik atsiimant iš evangelikų Alantos bažnyčią katalikų naudai, bet ir kitais religiniais ekscesais kitose vietovėse. Evangelikų kunigas M. Krosnevičius į Vilniaus pavieto pilies teismą padavė protestą prieš katalikų kunigą Sudakovskį dėl Dubingių bažnyčios užpuolimo, įvykusio apie 1660 m. Ką tik paskirtas į pareigas Alantos klebonas pranciškonas P. Klečkovskis su keliasdešimties bajorų grupe Dubingiuose įsiveržė į evangelikų pamokslininko namus, vos neužmušė pamokslininko M. Krosnevičiaus, išvarė jį iš klebonijos, apiplėšė dvarą, bažnyčioje laikė katalikiškas mišias, užėmė septynis kaimus, plėšikavo, po to patraukė į Vilniaus pusę[32]. Klebonui pabandžius antrą kartą užgrobti bažnyčią, katalikas bajoras Kocialkovskis su pamokslininku to padaryti neleido.

1659 m. spalio 3 d. Vilniaus katalikų kapitula iškėlė bylą dėl Alantos ir Vyžuonų bažnyčių. Byla išspręsta katalikų naudai. Savo ruožtu Radvilų evangelikai reformatai nepasidavė ir 1662 m. Kėdainių seniūnas S. Oborskis kreipėsi į Vilniaus vyskupą su skundu, kad Alantoje, Vyžuonose, Svėdasuose atiminėjamos bažnyčios, kurias Radvilos statė ir įrengė evangelikams[33]. 1662–1667 m. Alantą įkeitimo teise iš Boguslovo Radvilos valdė LDK pulkininkas, Smolensko vaivada Grigas Kazimieras Podbereckis, kuris tuo pat metu likvidavo Alantos evangelikų reformatų bažnyčią[34]. Boguslavas Radvila, palaikomas sinodo, dar ėmėsi veiklos, siekdamas atgauti 1657–1667 m. prarastas bažnyčias Alantoje, Šventežeryje, Seirijuose, Vyžuonose, Svėdasuose, Dubingiuose[35]. Teismai ir derybos su katalikų vyskupais vyko nuo 1666 m. iki pat B. Radvilos mirties 1669 m. Nepaisant evangelikų pastangų ir  ilgų ginčų, 1700 m. gegužės 18 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Tribunolas Alantos evangelikų reformatų bažnyčios istorijoje padėjo galutinį tašką: nusprendė, kad visi turtai yra grąžintini Alantos katalikų  bažnyčiai[36].

[1] D. Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos. Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., p. 220.

[2] LDK evangelikų reformatų bendruomenės vadinosi susirinkimais (zgromadziene), zborais (zbor), bažnyčiomis (kosciol). Tekste pasirinktas bažnyčios terminas.

[3] U. Augustyniak, Testamenty ewangelikow reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim, Warszawa, 2014, s. 93.

[4] I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje…, p. 402.

[5] Archiwum Radziwillow (AR) dz.V, nr 11399, ,,kapitan M. Hawrat, „papieżnik“ podmówiony przez jezuitów, chciał jej dać 2 tys. Złotych, ale sama będąc konfesjej ewangelickiej nie życzyła tego, aby między Księciem Jego M ciąa księżą ogień wzniecać“.

[6] AR, dz. V, nr. 9878.

[7] AR, dz.V, nr. 15250.

[8] AR, dz,V, nr 13195.

[9] J. Zawadzki, Jak Krzysztof Radziwiłł (1585–1640) dwory i zbory budował Uwagi do organizacji prac budowlanych w dobrach magnackich na Litwie w 1. połowie XVII wieku. TECHNE, Seria Nowa, 2022, s. 54.

[10] Ibid,  s. 57.

[11] Ordinuotas evangelikų reformatų  dvasininkas dažniausiai vadintas ,,kunigu“ (Xiądz, trumpinimai: x, xdz) ir ,,pamokslininku“ ((kaznodzieja).

[12] D. Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos…, p. 221.

[13] Špitolė – prieglauda, ligoninės pirmtakė, kur priglausdavo beturčius, senus, neįgalius žmones, paprastai išlaikoma iš aukų.

[14] Akta synodow prowincjalnych Jednoty Litewskiej 1611–1625, Warszawa, Wilno, 1915, s. XXI.

[15] AR, XXVI nr. 2977,,w częsci sieni przegrodzonej „dla nabozenstwa“ ganek dla choru.

[16] D. Karvelis. Iš Radvilų giminės istorijos…, p. 422–423.

[17] Ibid, p. 458.

[18] U. Augustyniak. Globėjo pareigos tarnybininkams ir klientams, remiantis Kristupo II Radvilos.

(1585–1640) klientelės pavyzdžiu. Lūkesčiai ir tikrovė // Lietuvos istorijos metraštis. 2002 metai, t. 1. Vilnius, 2003, s. 65.

[19] D. Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos, p. 459.

[20] Jarczykowa m, Kultura epistolarna w kręgu Radziwiłłów birżańskich w XVII wiek , Kelcie, s. 21

[21] U. Augustyniak, Drewniane dwory Radziwillow birzanskich w pierwszej polowie XVII w. – rezydencje czy siedzyby?, Warszawa 2001 s. 102–124.

[22] Ibid, p. 458.

[23] A. Pivoras, Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos, 2005, p. 39. Užrašyta iš Bareikių k. gyventojos Marijonos Knezienės.

[24] I.  Lukšaitė, Reformacijos Lietuvoje raida XVI–XVIII a. Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys, 2003, p. 101.

[25] J. Niedzwedz, Kultura literacka Wilno (1323–1655). Refornyczna organizacja miasta, t. 20, Krakow. 2012, s. 101.

[26] R. Ragauskienė, Dingę istorijoje. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos privatūs archyvai. Vilnius, 2015, p. 100.

[27] https://lt.wikipedia.org/wiki/.

[28]Akta Synodów Prowincjonalnych Jednoty Litewskiej 1638–1655, Warszawa, 2023, s. 41.

[29] V. Petkus, Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje, Vilnius, 2002, p. 388.

[30] Alantos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios archyvas, Alantos PKP krikšto metrikų knyga (1656–1658), p. 1

[31] Baltarusijos valstybinis archyvas, F. 1928, Ap. 1, b. 277, p.13–15.

[32] VVU RS, F.4-16671.

[33]Vilniaus universiteto biblioteka. F.4, b. 17755.

[34] Polski Słownik Biograficzny (PSB), t. XXVII, s. 67.

[35] I. Lukšaitė I, Reformacijos Lietuvoje raida…, p.134–135.

[36] BVA, F.1928, Ap.1, b. 277.