Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Čikagoje. Projektavo architektas Jonas Mulokas ir dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. 1957 m. Iš asmeninio Mulokų šeimos archyvo

Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė ne tik valstybių, žmonių likimus, bet ir architektūros raidą. Okupuotoje Lietuvoje projektavimas pasuko bendrųjų Sovietų Sąjungos tendencijų linkme, tuo tarpu karo pabėgėliai lietuvybę toliau puoselėjo diasporoje. KTU architektūrologo Vaido Petrulio manymu, žmonių, kuriuos naikinantis sovietinis režimas nubloškė už Lietuvos ribų, kūryba yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis. Ji verta tiek didesnio susidomėjimo, tiek tarptautinio pripažinimo.

Jau daugiau nei 20 metų lietuvių architektūros istoriją tyrinėjantis Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto (ASI) vyriausiasis mokslo darbuotojas Vaidas Petrulis teigia, jog išeivijos architektų darbai gali reikšmingai papildyti žinias apie architektūrinės kūrybos tradicijas ir suteikti platesnį kontekstą įvairių procesų priežastingumams.

Naujausias jo su komanda atliktas darbas būtent tam ir skirtas – tyrinėti lietuvių architektūrinį palikimą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) po Antrojo pasaulinio karo.

Tautinio identiteto puoselėjimas išeivijoje

KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas V. Petrulis primena, jog lietuviai JAV kaip emigracijos kryptį renkasi nuo senų laikų. Po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo Sovietų Sąjungos represijų, į Šiaurės Ameriką atvyko net apie 40 tūkstančių lietuvių. Skirtingai nuo ankstesnių emigrantų, jie buvo karo pabėgėliai.

„Kartu su trečiąja emigracijos banga į Šiaurės Ameriką atkeliavo ir nemažai architektų, kurie jau buvo pradėję savo karjerą ar studijas Lietuvoje. Įgytas išsilavinimas negarantavo profesinės praktikos galimybių, tad teko įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir gauti vietinius atestatus, leidžiančius verstis architekto praktika. Lengviau įsitvirtinti pavyko jaunajai kartai, kuri įstojo studijuoti į JAV ar Kanados aukštąsias mokyklas“, – teigia KTU docentas.

Jo teigimu, sudėtinga profesinė adaptacija reikšmingai prisidėjo, kad užsakymų naujai atvykusieji ieškojo pirmiausia lietuvių bendruomenėje, kuri architektūrai suformavo ir politinę užduotį – naujai statomi pastatai turėjo prisidėti prie tautinio identiteto puoselėjimo.

„Architektūra turėjo pasitarnauti ne tik kaip atpažįstama ir patraukli vieta burtis bendruomenei, tačiau ir pristatant Lietuvos vardą pasauliui. Tikėtasi, kad lietuvių statyti ir stilistiškai unikalūs pastatai dar kartą primins pasauliui apie Lietuvą, kuri turi savitą kultūrą, kalbą, istoriją ir kurios valstybingumas privalo būti atkurtas“, – apie išeivijos architektų siekius pasakoja V. Petrulis.

Architektūriniam stiliui įtaką darė tikėjimas

Sovietinėje Lietuvoje likusiems architektams teko prisitaikyti prie okupacijos realijų. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo, modernią architektūrą, už kurią, kaip primena V. Petrulis, Kauno miestas 2023 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pakeitė stalinistinis režimas ir jo architektūra.

„Vėliau vėl grįžta prie modernizmo, tačiau ekonomiškoji jo versija buvo kuriama vadovaujantis politiniu lozungu – pigiau, daugiau, greičiau. Dažniausiai tai reiškė ir prasčiau. Nenuostabu, kad iš Lietuvos pasitraukę architektai jautė pareigą tęsti lietuviškąją architektūros tradiciją, kuri okupacijos sąlygomis buvo varžoma“, – papildo KTU SAF docentas.

Dalindamasis tyrinėjimų rezultatais, V. Petrulis atskleidžia, jog susiformavusiam lietuvių išeivijos architektūriniam stiliui įtaką darė tikėjimas: „Didžioji dalis lietuvių išeivijos JAV buvo katalikai, tad nenuostabu, kad ši karo pabėgėlių karta statė bažnyčias, vienuolynus, o šalia jų – mokyklas ir kultūros centrus“.

Vienas ryškiausių jo išskirtų pavyzdžių – 1956 m. Marquette Park rajone pastatyta Čikagos Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kurioje atsispindi neobaroko ir etninės architektūros elementai.

„Ko gero originaliausias sprendimas – Lietuvos medinių koplyčių interpretacija mūro statyboje. Monumentalios, ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje“, – lietuvių pabėgėlių architektūros bruožus atskleidžia KTU tyrėjas.

Architektūrologas papildo, jog lietuviškąjį identitetą atspindi ir Jėzuitų vienuolyno ir Jaunimo centro kompleksas Čikagoje. Pasak jo, vizualinis akcentas – spalvotų plytų sienelė su Vyčio siluetu neleidžia suabejoti pastato paskirtimi.

Lietuvos išeiviai nebuvo vieninteliai, bandę savo architektūrą puoselėti JAV – lenkai statė barokiniais bokštais išsiskiriančias bažnyčias, o Čikagoje esančiame ukrainiečių miestelyje bažnyčias puošė jiems būdingi kupolai. Vis dėlto, kaip pabrėžia V. Petrulis, lietuviai, ieškodami savito architektūrinio charakterio, buvo išradingiausi.

Priminimas apie praeities klaidas

Nors pirminis lietuvių išeivijoje suprojektuotų pastatų politinis tikslas pamažu blėsta, prisiminęs šių dienų aktualijas, KTU tyrėjas mato dar didesnę prasmę tokio paveldo įvertinime ir pripažinime.

„Šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis, lietuviškasis palikimas įgauna naują prasmę. Tai ne tik praeities atspindys, bet ir priminimas dabarčiai bei ateities kartoms“, – teigia KTU mokslininkas.

Pastaraisiais dešimtmečiais plečiantis paveldo sampratai, juo nebelaikoma vien gražiausių ar technologiškai įspūdingiausių pastatų kolekcija, bet ir įtraukiami praeities procesų liudijimai. „Vieni liudijimai atskleidžia žmonijos kūrybiškumą ir pažangą, o kiti – perspėja apie klaidas“, – sako V. Petrulis.

Karai ir jų pasekmės – vienos didžiausių žmonijos katastrofų, apie kurias primena ne tik sugriauti miestai, koncentracijos stovyklos ar masinės kapavietės, bet ir žmonių bandymai išgyventi.

„Buvimas egzilyje ir kūrybiškumo panaudojimas siekiant net ir architektūrinėmis priemonėmis pasiųsti žinią apie tautos teisę į valstybingumą – tai dar vienas reikšmingas pasakojimas. Lietuviškos simbolikos kupina architektūra yra tarsi paminklas Šaltajam karui, turintis rūpėti ne tik lietuviams, bet ir visai žmonijai“, – įsitikinęs tyrėjas.

Jo paties manymu, pabėgėlių, tik lietuvių ar bendrai ir kitų tautų, palikimas turėtų būti įvertintas ne tik visuomenės, bet ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip aiškina V. Petrulis, vertingais šiuos pastatus turi laikyti ne tik juos sukūrusi bendruomenė, bet ir pabėgėlius priėmusi valstybė.

„Pabėgėlių iš Europos priėmimas turėtų būti interpretuojamas kaip neatsiejama ir reikšminga amerikiečių ir kanadiečių istorijos dalis. Tokiu būdu šis palikimas taptų bendru“, – svarsto ekspertas.

Įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ne tik pagerbtų atminimą tų, kurie išgyveno išeivijos išbandymus, bet ir primintų žmonijai apie praeities klaidas. „Deja, karo pabėgėliai ir jų likimai tremtyse išlieka aktualia problema ir 21 amžiuje“, – sako V. Petrulis.

Straipsnis „The Architectural Legacy of Lithuanians in the United States during the Post-World War II Era: A Monument to the Cold War“ buvo paskelbtas žurnale „Buildings 2023“, 12 numeryje: https://www.mdpi.com/2075-5309/13/12/3138

Kauno technologijos universiteto pranešimas