Virginijaus Šimoliūno tapyba

Nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki gegužės 4 d. Šiaulių miesto dailės galerijoje (Vilniaus g. 245 Šiauliai, LT-76343) eksponuojama dailininko Virginijaus Šimoliūno tapybos paroda „Mistika”. Portalo „Voruta“ skaitytojams gerai pažįstamas medijų meno kritikas ir kūrėjas, Vilniaus Gedimino Technikos universiteto profesorius dr. Remigijus Venckus yra parengęs išsamią analizę apie V. Šimoliūno tapybą. Kviečiame skaityti!

Prof. dr. Remigijus Venckus, medijų meno kritikas ir kūrėjas, www.voruta.lt

                      Iš visų gyvų žemės organizmų žmogus išsiskiria unikaliu kūrybingumu ir plačia vaizduote. Filosofai ne kartą yra pastebėję, kad būtent tai ir lemia kultūros atsiradimą bei vystymąsi. Viską, ką regime sukurtą žmogaus (jo formuojamus procesus ir pasekmes) vadiname kultūra^[1]. Kultūros, kūrybingumo ir vaizduotės trikampyje galime pastebėti gerokai unikalesnius visuomenės narius, kuriuos vadiname meno kūrėjais^[2]. Dažnai žvelgdami į talentingo menininko kūrybą svarstome ne tik apie išskirtinę jo formuojamą meno kalbą, bet ir reiškiame mintį, jog talentas yra padovanotas Dievo.

                      Taigi, į kuriantį žmogų žvelgiame kaip į beribės vaizduotės asmenį. Kartais bandydami apibūdinti menininko kūrybą pritrūkstame žodžių. Kūrinio sukeltos mintys ir jausmai atrodo esą stichiški ir nevaldomi. Kalbai nepasiduodančią (ypatingai vizualinę) kūrybą įvardijame neva atitinkančią mistikos lauką. Ir vis tik toks meninės kūrybos reflektavimas rodo kiek dar daug nežinome apie mus supantį pasaulį, kiek netobula yra kalba, kuria bandome apibūdinti menininko veiklos rezultatus^[3].

                      Kai aš susiduriu su panašiomis situacijomis visuomet bandau aptikti menininko viešą pasisakymą, minties skleidimą masinėje medijoje, o kartais jo paties klausiu apie plėtojamą meninę programą. Tad paskatintas smalsumo aš bandau pasiaiškinti ir jus supažindinti su doc. Virginijaus Šimoliūno (g. 1951 m.) tapyba. Vos tik peržvelgęs jo sukurtus paveikslus atkreipiu dėmesį į autoriaus pasisakymą, reprezentuojantį kūrybinę programą:

Mistika – tai ne tik stebinantys procesai, bet labai dažnai ir didžiųjų protų pastebėjimai. Tai sudėtingų analizių rezultatai ir kritiškai reiškiamos mintys, kurios neatitinka materialistinės sampratos suformuotų dėsnių, plačiai neafišuojamų […]^[4].

                      Išties įdomus menininko pasvarstymas rodo, kad  meno kūryboje verta suvienyti racionalumą ir protui ne visada pavaldžią nuojautą, nesumodeliuotą ir gaivališkai stichišką pasaulio refleksiją. Aišku viena, kad tokiu būdu menininkai aptinka neįprastą prasmę, kuri slypi už regimo vaizdo, už girdėjimo ar net už skonio ir lietimo^[5]. Tad menininkas (šiuo atveju ir V. Šimoliūnas) pasirodo esąs tarytum filosofas. Tik jo instrumentai yra ne grafiškai ir akustiškai reiškiama kalba, bet teptukas, spalva, potėpių konfliktas, plokštumų sandūros ir išsiskyrimai, etc.

                      Tiek dailininko V. Šimoliūno paveikslai, tiek savireflektyvūs apmąstymai sugestijuoja mintį, kad menininką, mokslininką ir filosofą vienija gebėjimas jautriai stebėti aplinką. Per tuos kantrius stebėjimus kuriantis žmogus gali tikrai pajausti realybės trapumą, erdvėlaikio virpesius, egzistencines įtampas, nerimą ir iš kasdienybės pinklių jį išvaduojantį džiaugsmą^[6]. Jie visi (menininkai, mokslininkai ir filosofai) tyrinėja daugiasluoksnę realybę, tik tai atlieka taikydami skirtingas priemones ir skirtingos raiškos būdais dalinasi savo tyrimo rezultatais^[7]. Tad toliau, šiame tekste, pabandysiu jums atskleisti ką ir kaip Šimoliūnas tyrinėja, kantriai potėpius klodamas drobės paviršiuje; ką ir kaip jis pastebi bei įvardija paveikslo atvaizdu.

                      Paminėtini esminiai dailininko kūrybinio gyvenimo faktai. V. Šimoliūnas  gimė ir mokėsi Kelmėje. Nuo 1969 iki 1974 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete (Dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Nuo 1975 m. iki 1979 m. dirbo dailininku-inžinieriumi elektrotechnikos gamykloje „Elfa“, anuomet veikusioje Vilniaus mieste. Dailininkas projektavo magnetofonus „Tonika 10“ ir „Inkaras“. Nuo 1979 m. iki 1990 m. ėjo dizainerio pareigas Šiaulių televizorių gamykloje „Tauras“, o nuo 1982 prasidėjo  jo pedagoginė karjera aukštojoje mokykloje – Šiaulių pedagoginiame institute (tame pačiame, kuriame jis mokėsi). V. Šimoliūno pedagoginis kelias plėtojosi nuo asistento iki docento Dizaino katedroje. 1995 m. V. Šimoliūnas įkūrė dizaino studiją; buvo „Gražinos dizaino studijos“ ir „SSP grupės“ dizaineris^[8].

                      Paminėtina, kad 1992 m. kūrėjas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, o nuo 1995 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariu. Nuo 1979 m. yra aktyvus miesto, respublikinių bei tarptautinių parodų dalyvis. Kūrėjas jau surengė 20 autorinių parodų, sulakusių gausaus žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Dailininko kūrinius galima išvysti prestižiniuose Lietuvos ir užsienio interjeruose. Ilgą laiką V. Šimoliūnas dirbo (ir dar dirba) grafinio dizaino srityje; yra „Venta“, „Arkada“, „Liumenas“ kompanijų vizualinio identiteto autorius; sukūrė parduotuvių „Elva“, „Moteriški drabužiai“ vizualinę reklamą^[9].

                      Paskutiniuoju metu dailininkas daugiausiai kuria tapybos srityje, verta paminėti išskirtinius paveikslus: „Jūra“ (1983 m.), „Poza atostogoms“ (1992 m.), „Kryžius“ (1992 m.). Kadangi V. Šimoliūnas yra aktyvus kasmetinės Šiaulių dailininkų parodos dalyvis, todėl jo subtili tapyba yra gerai pažįstama Šiulių kultūrinėje aplinkoje^[10].

                      Tapyboje V. Šimoliūnas harmoningai jungia figūrą ir abstrakciją. Tačiau čia nei viena nei kita neužima dominuojančios pozicijos; jos papildo viena kitą ir įgauna vientisą, harmoningą „skambesį“^[11]. Dailininkas mums tarsi bando įrodyti, kad harmonija gimsta priešybes sutaikius. Taip Šimoliūno tapybos filosofija žiūrovą nukreipia link ikisokratikų filosofijos. Heraklitas (apie 544 m. pr. Kr. – 480 pr. Kr.) manė, kad visa būtis, pasaulis, kosmosas yra harmoningi nes čia veikia priešybių dermė^[12]. Ar ne apie tai mums byloja ir V. Šimoliūno tapyba?…

                      Esu pastebėjęs, kad neretai bandydami aptarti figūratyvinę tapybą iš anksto įsivaizduojame ją (figūrą) kaip labai aiškią ir stabilią struktūrą. Atrodo, kad figūra privalo išsiskirti griežtais kontūrais, ją turi išreikšti akivaizdus kontrastas. Turiu pastebėti, kad šis įsivaizdavimas aktualus šiandienos kultūroje kai iš medijų estetikos perspektyvos žvelgdami į tapybą esame privesti klausti apie jos (tapybos) grynumą ir autentiškumą. Tačiau grynumo paieškos mus gali nuvesti prie tapybos kaip tarpdalykinės meno ir kultūros tiltus tiesiančios medijos apmąstymų^[13]. Tampa akivaizdu, kad tapybos harmonija priklauso ir nuo informacijos kiekio bei sluoksnių, koduojamų pačiame kūrinyje^[14].

                      Kodėl ši mintis man atrodo patraukli V. Šimoliūno kūrybos atveju? Dailininkas yra gerai žinomas kaip dizaineris. Todėl jo tapyboje veikia kažkas, kas integruojama iš dizaino srities. Galime pastebėti kūriniuose esant konstruktyvaus, išskirto ir apjungto kompozicijos elemento žaismą. Čia kompozicija nėra vitališka ir atsitiktinė, ji labiau atrodo esanti motyvuota ir racionali^[15]. Таigi, tradiciją žymintis figūratyvinės tapybos apibrėžimas nevisiškai tinka V. Šimoliūno paveikslams identifikuoti.

                      Menininkas yra labai atidus figūrai. Jis ją demonstruoja kaip gyvenančią ir kintančią struktūrą. Dėl šios kūrybinės strategijos kai kuriuose paveiksluose figūra fragmentuojama, demonstruojama kaip užuomina. Ji išnyra ir tirpsta abstrakcijoje, tarsi dabarties laikui nepriklausančioje erdvėje^[16].

                      Ir iš ties V. Šimoliūno tapyboje nėra nurodomas aiškus laikas. Jis tarsi be pradžios ir pabaigos. Čia vienu metu ir gimsta ir nyksta tikrovės struktūros^[17]. Šiai mano įžvalgai antrina paties dailininko cituojama, kažkada ištarta profesoriaus Vincento Gečo mintis, jog tarp švarios drobės ir tapyboje regimo vaizdo turi būti kažkas nenusakoma; tas kažkas ir yra menas^[18].

                      Tikriausiai intuityviai jaučiamas ir nenusakomas V. Šimoliūno kūrinių elementas yra formos virsmas į abstrakciją, neturinčią nei griežtos pradžios, nei pabaigos^[19]. Abstrakciją sudarantys potėpiai (o taip pat ir plokštumos) dažnai yra „minkšti“, subtiliai pereinantys. Tad V. Šimoliūno formuojamas pasaulis neretai atrodo esąs amorfinis (besvoris, beformis); jis kaip gyvybę teikiantis vanduo. Abstrakcija lyg substancija leidžianti figūrai ir pasirodyti ir gyventi efemeriškoje tikrovėje.

V. Šimoliūno tapybos siužetai – tai žaidimas su laiko ir logikos konvencijomis. Jei paveiksle egzistuoja logika, tuomet kūrinys veikia žiūrovo intelektą^[20]. Paveikslas lyg visata, kur laikas gali būti suvokiamas vis kitaip. Čia laikas turi daugybę kūrybinių tėkmių (arba kelių). Toks paveikslas, remiantis Pablo Picasso mintimi byloja ne tik apie grožį, bet ir apie racionalumą^[21].

                      Įminti laiko prasmę žiūrovas gali pasitelkęs ne tik žinias, bet ir nuojautą. Pirmiausiai, numanydamas menininko (šiuo atveju V. Šimoliūno) išgyventą patirtį, o vėliau ją detaliai apžiūrėjęs išskleistą tapybos formoje. Laiko prasmę galime suvokti per istorijas, kurias žmonės pasakoja ir kurios realizuojamos jų kasdienybėje. Tad begalinis laikas ir erdvė įgauna prasmę tuomet kai žvelgdami į V. Šimoliūno paveikslus aptinkame savosios istorijos fragmentus. Galiausiai bendriniai, egzistencijos prasmes kvestionuojantys pavadinimai rodo, kad žiūrovui verta užmegzti dialogą su kūriniu, o kūrinių pasaulis vizualizuoja bei revizuoja nežinomas, gana abstrakčias žinias^[22]. Tad intuityviai nutuokiamos istorijos yra būdas ne tik papasakoti kitiems apie save, bet ir konstruoti savo (tiek žiūrovo, tiek dailininko) tapatybę. Taip galima iš naujo rasti savojo gyvenimo tikslą ir prasmę^[23]. Atitinkamai panašiai, bandydamas pagrįsti savo kūrybos koncepciją, masto ir V. Šimoliūnas:

[…] Albert’o Einstein’o, Isaac’o Newton’o, Nikola Tesla, Stephen Hawking, Nikolaus Kozyrev ir kitų iškilių asmenybių padaryti atradimai bei teiginiai neretai mus glumina. Taip pat mus ne tik glumina, bet ir žavi didieji menininkai, kurių darbai atrodo kaip neįmenami ir mistiniai teiginiai. […] Aš ne tik gyvenu tarp idėjų, kurias skelbė šie genijai, bet ir tikiu visomis visatos žinomybėmis bei nežinomybėmis […]^[24].

                      Šis analitinis V. Šimoliūno pamąstymas rodo, kad menininkas iš prigimties yra lyg kempinė, sugerianti regimąją tikrovę ir tai kas slypi už regimybės. Menininkas pats pasiduoda intuicijai ir nebūtinai griežtai, kone matematinei logikai. Galiausiai pastebime, kaip puikiai pavyksta V. Šimoliūnui suderinti intuicija, jausmus ir logiką.

^[1] Plačiau žr. Wilson. O, E. (2017). The Origins of Creativity. New York: Liveright Publishing Corporation. Žr. knygos skyrių nr. 3. Taip pat žr. kultūros filosofijos pagrindinės sampratos paaiškinimus, pvz., žr. Lotman, J. (2004). Kultūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos (iš rusų kalbos vertė D. Mitaitė).

^[2] Trikampio idėją netiesiogiai suponuoja Florida, R. (2015). Kūrybinės klasės iškilimas. Vilnius: VGTU leidykla Technika (iš anglų kalbos vertė J. Barevičiūtė).

^[3] Šis paradoksas kyla iš meno komunikacijos prigimties ir iš pačios komunikacijos, kaip netobulos informacijos perdavimo formos. Plačiau žr. Williams, R., Newton, J. (2009). Visual Communication. Integrating Media, Art, and Science. New York: Taylor & Francis.

^[4] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Kūrybinių idėjų pristatymas: el. laiškas R. Venckui.

^[5] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „Artefaktas iš ateities“, „Intuicija“.

^[6] Alexander, M. T. (2012). John Dewey’s Theory of Art, Experience, and Nature. The Horizons of Feeling. New York: State University of New York Press, 102

^[7] Mintį suponuoja šis V. Šimoliūno paveikslas: „Kiauras veidrodis“.

^[8] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Biografiniai faktai: el. laiškas R. Venckui. Taip pat žr. Virginijaus Šimoliūno tapybos paroda „Mistika“. Šiaulių dailės galerija. Prieiga internetu: https://siauliugalerija.lt/virginijaus-simoliuno-tapybos-paroda-mistika/ (žiūrėta 2024-04-03).

^[9] Žr. ten pat.

^[10] Žr ten pat.

^[11] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „Plazmoidas“, „Sfinksas“.

^[12] Klivis, E.  (2009). Estetika ir meno filosofija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 27. Taip pat žr. Jonutytė, J. Herakleitas. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/herakleitas/ (žiūrėta 2024-03-29).

^[13] Hausken, L. (2013). Thinking Media Aesthetics. Media Studies, Film Studies and the Arts. Berlin: Peter Lang, 20.

^[14] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Biografiniai faktai: el. laiškas R. Venckui. Šią mintį suponuoja nepažodinė V. Šimoliūno citata: „[…] Salvadoras Dali teigia, kad maksimaliai harmoningam kūriniui, būtinas informacinis bagažas; tik tada kūrinys tampa pilnavertis“.

^[15] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „N. Kozyriovo Veidrodis“, „Mėlynoji knyga“, Materializacija“.

^[16] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „Horo miražas“,  „Informacijos laukas“, „Teleportacinis bučinys“.

^[17] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „Teleportacinis motyvas“, „Placebo efektas“, „Matavimo laiptas“.

^[18] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Kūrybinių idėjų pristatymas: el. laiškas R. Venckui.

^[19] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūrinys: „Integruotas“.

^[20] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Kūrybinių idėjų pristatymas: el. laiškas R. Venckui.  Šią mintį suponuoja nepažodinė Leonadro Da Vinci citata: „Iš Leonardo da Vinci užrašų: paveiksle užslėptos  paslaptys, paskendusios logikoje, priduoda jam  solidumo ir daro poveikį žmogaus intelektualumui“.

^[21] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Kūrybinių idėjų pristatymas: el. laiškas R. Venckui. Laiške menininkas nepažodiškai mini Pablo Picasso požiūrį į meną: „[…] Paveikslas gali būti gražus arba protingas – tai Pablo Picasso mintis“.

^[22] Mintį suponuoja šie V. Šimoliūno kūriniai: „Katakombų paradas“, „Laiko zona“, „Magnetizmas“, „Požemio triukšmas“.

^[23] Plačiau žr. Berger, R., Quinney, R. (2005). Storytelling Sociology: Narrative as Social Inquiry. Boulder, CO, Lynne Rienner Pub.

^[24] Šimoliūnas, V. (2024-03-25). Kūrybinių idėjų pristatymas: el. laiškas R. Venckui.