Po II pasaulinio karo mokykla įkurta Vilkiškių dvare. Iš pradžių buvo aštuonmetė, vėliau – pagrindinė. 2008 m. mokykla uždaryta. 2024 kovo mėnesį renovuotas dvaras uždegė. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotr.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Tai buvo 1986-ieji metai. Dirbau Lietuvos švietimo ministerijoje ir kuravau lietuvių kalbos ir literatūros mokymą. Teko tikrinti  šio dalyko dėstymą bendrojo lavinimo mokyklose tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek  rusų  dėstomomis kalbomis. Ypatingas dėmesys buvo skirtas  Rytų Lietuvai, kadangi  čia būta lituanistų trūkumo, čia vietinės valdžios mažai tesirūpino lietuviškuoju žodžiu. Vienos išvykos metu pasiektas Šalčininkų rajonas. Aplankyta ne viena mokykla.

Ir tik Vilkiškių aštuonmetėje aptiktas lobis. Jaunas, neseniai studijas baigęs Mokytojas Visvaldas Stomma.

Kartu su  geriausiu tuo metu lietuvių kalbos mokymo specialistu, mokslininku, lietuvių kalbos vadovėlių ir pratimų autoriumi,  humanitarinių mokslų daktaru Juozu Aleksandravičiumi susipažinome su Vilniuje gyvenančiu ir Vilkiškių mokykloje dirbančiu mokytoju Visvaldu Stomma. Lankėmės keliose jo pamokose ir abiejų išvada buvo viena: mokytojo pamokos vertos paviešinimo.

J.Aleksandravičius pasiūlė mokytojui parašyti straipsnį. Tai ir buvo padaryta. Nežinau, ar tas straipsnis kur nors buvo spausdintas, bet jo nuorašas pasiliko mano asmeniniame archyve.

O mokytojas tais pat metais tragiškai žuvo.

Manau, kad straipsnio mintys yra aktualios ir šiandien.

Visvaldas Stomma, Šalčininkų rajono Vilkiškių aštuonmetės mokyklos lenkų dėstomąja kalba  lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas 

„Kalbų ir literatūros pamokos vidurinėje ir aštuonmetėje mokykloje užima nepaprastai svarbią vietą.

Gimtoji kalba yra svarbiausioji mokyklos disciplina, pagrindas mąstymui ugdyti, visiems kitiems dalykams mokyti. Ji labiausiai gali padėti dėstymo aiškumui, tikslumui, trumpumui, gyvumui.

Todėl ne veltui kalbų ir literatūros pamokos sudaro daugiau nei trečdalį dėstomųjų disciplinų, o mokyklos, kur dėstoma lenkų kalba – dar daugiau, nes mokoma keturių kalbų. Per gimtosios  kalbos pamokas išmokstama gramatikos pagrindų, todėl tada daug lengviau tampa mokytis kitų kalbų. Tačiau iškyla vienas labai didelis sunkumas, susijęs su gimtosios kalbos mokymu lenkiškose mokyklose.

Didesnė dalis Vilniaus krašto, ypač Šalčininkų rajono, mokinių, lankančių  lenkiškąsias mokyklas, nemoka lenkų kalbos. Kaip ir tėvai, jie šneka tam tikru žargonu, t.y. lenkų – baltarusių – rusų kalbų mišiniu, todėl mokytis lenkų kalbos jiems yra ne ką lengviau negu užsienio ar lietuvių kalbos.

Pastebėta, kad šių mokyklų auklėtiniams daug lengviau mokytis rusų kalbos, kuriai artimesnis jų vartojamas žargonas, negu ,,gimtosios“ lenkų kalbos. Norėdami palengvinti kitų kalbų, jų tarpe ir lietuvių, mokymą lenkiškose mokyklose, ypač daug dėmesio pirmiausiai turime skirti lenkų kalbai, jos  mokymui, vartojimui ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. O dabar daugelyje Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų gimtoji kalba vartojama tik pamokų metu, per pertraukas mokiniai šneka savaip. Daugelis užklasinių ir užmokyklinių renginių vyksta rusų kalba. Net dalis dėstomųjų dalykų (ypač aštuonmetėse mokyklose) aiškinami labai netaisyklinga lenkų kalba, o dažnokai ir rusiškai, nes trūksta specialistų, pasirengusių dirbti mokyklose, kur dėstoma lenkų kalba. Už gimtosios kalbos mokymą atsakomybė tenka ne tik mokyklų polonistams, bet ir administracijai, kitų dalykų mokytojams. Tik pagerinus lenkų kalbos mokymą, pradėjus kovoti už jos, kaip gimtosios,  platų vartojimą, pagerėtų ir kitų kalbų mokymo lygis. Juolab kad yra skatinama gerinti ir lietuvių kalbos mokymą respublikos mokyklose su dėstomąja rusų, taip pat lenkų kalba. Tada šių mokyklų auklėtiniai geriau galės dirbti liaudies ūkyje, aptarnavimo, kultūros, valstybės aparate ir pan.

Kad pagerėtų lietuvių kalbos mokymas ir mokėjimas, pirmiausia reikia, jog lituanistas, aiškindamas pamoką, galėtų remtis gimtosios kalbos žiniomis. Deja, šiuo metu to daryti negalima, nes, kaip jau minėta, gimtosios kalbos gerai nemokama. Antra, „jei ankstyvas kalbos mokymas pasiteisina ir apskritai laikomas pažangiu, reikia jį  įvesti ir į rusų kalba mokomas respublikos ikimokyklines įstaigas (čia po senovei lietuvių kalbos pradedama mokyti nuo 8.5 metų, su lenkų dėstomąja kalba- nuo 8 metų). Reikia gerinti lietuvių kalbos mokymą pradinėse klasėse. Kad laikas nebūtų leidžiamas pustuščiai, lietuvių kalbą iš pat pradžių turėtų dėstyti lituanistas, arba gerai tą dalyką mokantys mokytojai“ (K.Garšva. Tobulinkime kalbų mokymą. ,,Mūsų kalba“, nr. 4, p. 29).

Deja, tuo negali pasigirti mokyklos, kur dėstoma lenkų kalba.  Be to, gana pasenę ir atsilikę nuo dabartinių kalbos mokslo ir mokymo metodikos laimėjimų lietuvių kalbos vadovėliai, skirti mokykloms, kur dėstoma lenkų kalba. Lituanistai, dirbantys minėtose mokyklose, stokoja metodinių rekomendacijų.

Tokios, mano galva, būtų pagrindinės priežastys,  dėl kurių mokyklų dėstomąja lenkų kalba mokiniai taip blogai kalba lietuviškai.

Dabar reikėtų panagrinėti kai kuriuos  lietuvių kalbos, ypač jos leksikos, mokymo metodus. Leksikos mokymas – tai viena svarbiausių kalbos ugdymo dalių. Pagrindinės kalbos mokymo kryptys yra šios: mokymas taisyklingai kalbėti, kalbos turtinimas įvairiomis leksinėmis gramatinėmis formomis ir konstrukcijomis, mokymas rišliai kalbėti.

Mokant taisyklingai, aiškiai, rišliai ir nuosekliai kalbėti, reikia dirbti sistemingai, kūrybiškai ir kantriai, nes ugdyti mokinių kalbą  – darbas sudėtingas ir ilgas. Kalba turi būti ugdoma planingai, laipsniškai sunkinant pratimus ir užduotis. Mokinių kalba ugdoma ne tik skaitant naujus tekstus, bet ir mokant gramatikos, rašybos, skyrybos. Reikia, kad moksleiviai ne tik pažintų gramatines formas, bet ir mokėtų parinkti reikiamas, jas tinkamai vartotų. Tai ypač svarbu mokyklų, kur dėstoma rusų, lenkų kalbomis, nes mokiniai dar neturi tvirtų kalbėjimo ir skaitymo įgūdžių, todėl visą jiems pateikiamą medžiagą tenka adaptuoti ir diferencijuoti.

Pirminė kalbos ugdymo pakopa – darbas su žodžiais, leksikos mokymas. Jau pradinėse klasėse mokytojas (ypač jei dėsto ne specialistas) privalo ugdyti atidumą žodžiui, sudaryti palankias sąlygas žodynui turtinti ir tobulinti. Tik pradėjęs mokyti lietuvių kalbos, mokytojas ypač daug dėmesio privalo skirti kalbos taisyklingumui, iš pat pradžių kovoti su daromomis klaidomis, kurių, ypač iš pradžių, būna gana gausu. Svarbiausios iš jų  – labai prasta artikuliacija, netaisyklingas balsių, priebalsių, dvibalsių ir dvigarsių tarimas, netaisyklingas linksnių ir asmenų vartojimas bei gausios kirčiavimo klaidos. Nuolat, o ypač mokant leksikos, dirbant su naujais žodžiais, kartojant išmoktus, pedagogas privalo nepraleisti net menkiausios klaidos. Tik tuo būdu galima pasiekti norimų rezultatų, galima išmokti kalbos. Lietuvių kalbos!“

1986 metai