Knygos viršelis. Leidyklos „Keliautojo žinynas“  nuotr.

www.voruta.lt

2024-ųjų pradžioje knygynuose pasirodė istoriko Vytenio Almonaičio parašyta, leidyklos „Keliautojo žinynas“ išleista mokslinė monografija „Kryžiuočiai Kaune: Vokiečių ordino Gotesverderio, Marienverderio ir Ritersverderio pilys“. Knygoje 208 puslapiai, tačiau, taupiai maketuojant, į juos sutalpinta apie 340 000 spaudos ženklų teksto, 36 iliustracijos, tad tai – didelės apimties mokslinis veikalas. Kiek jis novatoriškas, sako faktas, jog kapitalinėje Zigmanto Kiaupos „Kauno istorijoje“, apimančioje laikotarpį iki 1655 m., V. Almonaičio monografijoje nagrinėjamai temai skiriami tik keli puslapiai iš 400.

Tyrimas atliktas remiantis rašytiniais ir kitokiais šaltiniais. Tarp jų informatyvumu išsiskiria Marienburgo iždininko knyga. Ji Lietuvos istorikams buvo žinoma, tačiau iki šiol naudota mažai. Išnagrinėjęs šį šaltinį, V. Almonaitis pastebėjo, kad 1398 m. atstatytoji Gotesverderio pilis jame paminėta net 78 kartus. Monografijoje apžvelgiami ir kitų istorikų, rašiusių apie tiriamas pilis, darbai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, JAV istoriko Viljamo Urbano veikalai, vertinami gana kritiškai.

Kaip nurodo knygos pavadinimas, pagrindinis dėmesys joje skiriamas trims kryžiuočių pilims, egzistavusioms 1369–1402 m. laikotarpiu. Visas jas, sugriovęs lietuvių Kauno pilį, Vokiečių ordinas statė, siekdamas įsitvirtinti strateginėje vietoje – Nemuno, Neries ir Nevėžio santakos rajone. Faktiškai monografijoje aprašytos ir 1363–1369 m. vykusios kovos dėl lietuvių Naujojo Kauno pilies, tad chronologiniai tyrimo rėmai – keturi Kauno ir visos Lietuvos istorijai reikšmingi dešimtmečiai.

Per tuos 40 metų Vokiečių ordinas savo tvirtovę Kaune ar prie jo ribų bandė pastatyti keturis kartus. Tad knygos struktūra logiška: be įvado ir išvadų, yra keturi skyriai. Pirmajame aprašyta 1369 m. pastatyta ir maždaug iki 1384 m. naudota Gotesverderio pilis, antrajame – 1384 m. iškilusi ir trumpai egzistavusi Marienverderio tvirtovė, trečiajame – 1391–1392 m. naudota Ritersverderio pilis, ketvirtajame – 1398 m. atstatyta ir 1402 m. žlugusi Gotesverderio antroji pilis. Visų keturių skyrių tekstus papildo senų žemėlapių iškarpos, nuotraukos, tačiau daugiausiai papildomos informacijos suteikia autoriaus sudarytos vokiečių ir lietuvių pilių schemos. Jos puikiai atspindi situaciją panemunėje 1363–1369, 1384, 1385–1394, 1395–1402 m. situaciją panemunėje.

Pilių raida monografijoje nuosekliai analizuojama nuo statybų pradžios iki žlugimo. Rašoma apie jų aprūpinimą, įgulas, kasdienybę, rengimą gynybai, Lietuvos kariuomenės įvykdytus pilių užėmimus ir šių įvykių reikšmę. Įvykiai aptariami platesniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo su Vokiečių ordinu kontekste.

Svarbu ir pabrėžtina, kad visas tris pilis bandoma lokalizuoti. V. Almonaitis daro išvadą, kad Gotesverderio ir Marienverderio piliavietės, ar bent didžioji jų dalis, greičiausiai yra upių nuplautos. Ritersverderio atveju autorius nurodo galimą pilies vietą Lampėdžiuose ir viešai kviečia archeologus tęsti jo tyrimus.

Autoriui ir leidyklai padėjo būrys talkininkų. Tekstą redagavo Jonas Varnauskas, knygą maketavo Skaidra Vaicekauskienė, iliustracijas rengė Junona Almonaitienė, santrauką į anglų kalbą vertė Daiva Radžiūnaitė, viršelį kūrė Rita Brakauskaitė ir Domantas Almonaitis, kuris dar nubraižė minėtas schemas. Knygą pavyzdingai atspausdino spaustuvė „Petro ofsetas“.

Knyga jau susilaukė ir, matyt, dar susilauks gausių skaitytojų. Kiek ji buvo reikalinga visuomenei sako faktas, kad 2024 m. vasario 9 d. Kaune, Lietuvos karininkų ramovėje, vykusiame monografijos pristatyme dalyvavo apie 250 žmonių.

„Vorutos“ informacija