Tremtinė T. Mikutavičienė su lietuvių tremtinių vaikais (Sujeticha, Irkutsko sritis, 1948 m.). Iš www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-gyventoju-tremimai/
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Šioje trumpoje prisiminimų dalyje – dukters Kazytės paleidimas iš katorgos. Tačiau iš tremties – dar keleri metai. Visi ilgisi Lietuvos… Parengė Česlovas Iškauskas.
1956-ieji: Kazytės sugrįžimas
1956 metų pabaigoje iš katorgos grįžo Kazytė, iki galo neištarnavusi 4 mėnesių – tiek sutrumpino1. Pargrįžo gana skromniai apsitaisiusi: lagerinė vatufkė, nudėvėta suknutė ir kita. Pas mus padidėjo šeima – Dainauskienė jau gyveno su vyru Vincu, grįžusiu iš lagerio (vėliau jie gavo atskirą kambarį ir išsikėlė), taip pat dar viena tremtinė merginukė pas mus gyveno. Toji greit ištekėjo ir tame pačiame name gavo kambarį, tad ir jinai išsikėlė. Kazytė apie mėnesį ilsėjosi, paskui pradėjo rūpintis, kur įsidarbinti. Stojo dirbti į vieną medžio apdirbimo įmonę, vadinamą „Dokas“, dirbo menininke. Jau dviese dirbom – šiek tiek pagerėjo ir ekonominiai reikalai.
Netrukus iš to paties lagerio atvyko ir Kazytės draugė Veročka Burova. Ji irgi pas mus apsigyveno, buvo be galo tvarkinga, jautri. Pabuvojusi kelias dienas pradėjo jaudintis, rūpintis, kaip čia gyvena be darbo, pas mus maitinasi. Po savaitės gavo darbą, vėliau ir kambarį, nes atsirado jos duktė Alė. Kiek vėliau Veročka irgi su Kazytės rekomendacija perėjo dirbti į organizaciją „Dokas“, kurioje Kazytė dirbo dažytoja.
Gana greitai atsirado ir vyras Veročkai. Apsivedė, bet didelės laimės ir dabar – 22 metai kaip gyvena – neturėjo. Jisai girtuoklis, nors rankas turi geras – ir vairuotojas, ir stalius, ir kitų specialybių moka. Jos duktė Aločka nelaimingai ištekėjo, vyras neteko kojos. Dviejų dukterų susilaukė. Aločka labai jaudinosi, iš to pradėjo gerti, ištvirkauti, vyrą su dviem mergaitėm pametė, kažkur toli į šiaurę su kitu vyru išvyko. Kelerius metus taip netvarkingai pagyveno ir mirė.
Mes gyvenom žinybiniame statybų valdybos name. Jį perleido kitai organizacijai, tai mumi visiems, kurie toje statybų valdyboj dirbom, reikėjo išeiti. Tuojaus mūsų organizacija davė mašiną ir pervežė mus į kitą savo namą. Čia gavom du kambarius, o virtuvė bendra su kitais kaimynais. Tai buvo Savickienė su vaikais: dvi dukterys ir sūnus Jonas. Labai išgeriantys, bet mes gražiai sugyvenom. Butas be patogumų, tačiau labai šiltas.
Aš dirbau vis prie tų statybų, vis tuos pačius darbus: tranšėjų kasimas, namo mūrijimas. Pradėjom mūryti kitą garažą traktoriams ar mašinoms. Tranšėjas pundamentui buvom iškasę anksčiau, dabar reikia pradėti sienas mūryti, o kaip pradėti? Jau apie 10 val., bet nėra kam parodyti to garažo plano, braižinių. Mūs dešimtininkas taip užimtas, kad pagauti neina, tik pasirodo ir vėl prapuola kaip gyvas sidabras.
Kaip minėjau, pas mus inžinierių buvo labai maža – visoj valdyboj bent 3–4. Kiekvienas turi savo paskirtį – arba braižyba, arba santechnika ir kita. Mes – prie statybų. Statybų aikštelėse turėjom darbų vykdytoją, bet ar jis buvo inžinierius, ar ne, tuo mes visai nesidomėjom, ir vieną dešimtininką (ten vadinosi desėtninku). Sugriebėm dešimtininką minutei, tas tik prabėgom parodė brėžinį, kad štai 40 metrų ilgio, 20 – pločio, ir vėl pabėgo. Na, jau gerai, nors tiek turim, galim pradėti. Aš užvedu visus keturis kampus ir pradedam mūryti. Bet kur bus durys, langai? Vėl tenka tą dešimtininką gaudyti. Žinoma, pagaunam ir sužinoję, kur bus langai ir durys, pasižymim. Taip mums darbas nesitrukdė, neblogai ėjosi. Už poros dienų jau buvom sumūriję sulig langu.
Atvyksta iš valdybos vyr. inžinierius (gramozdas, stambus ruskis). Kaip tik pasitaikė, kad mes kokią trečią eilę mūrijom be šniūro (o apie vaservogę2 nebuvo nė kalbos, gal visoj statybų valdyboj jos buvo 2–3). Pasikliaunam gera meistro ake ir ant šniūro prisirišam gelžgaliuką, kad jis nusvertų, teisybę parodytų. Pamatęs, kad be šniūro, iškart apibarė. Užėjo iš vieno kampo, iš kito, pažiūrėjo, sako – rodos, gerai, numojo ranka ir nuėjo, o mes, meistrai, užkaitom, anot posakio, kaip Sarafino užpakalis. Taip nesmagu pasidarė, kad net tų elementariausių mūrininko taisyklių nesilaikėm per tą skubinimą.
Būdavo ir taip, kad gavę algas ar avansus po dešimtinę susimetam – algoms aplaistyti. Degtinės parnešti (žinoma, į darbovietę) išleisdavom vieną jauniausių dar porą valandų prieš pietus, nes toli iki parduotuvės. Toks jauniausias buvo lietuvis Jurgis, labai mėgęs išgerti dzūkas nuo Veisiejų. O išgėręs jis pešdavosi su bet kuo.
Vieną kartą po tokių išgertuvių kažkaip už kažką įdūko ant brigadieriaus Maso. Su peiliu jį vaikosi papjauti. Mes, brigados vyrai, kiek galėdami draudėm tokį elgesį, bet nemačino. Tad sugriebę surišom, paguldėm, peilį atėmėm. Kai išsimiegojo, pats graudinosi negerai daręs. Negėręs jis buvo gana geras ir protingas vyrukas.
Vieną sekmadienį keletas mūsų tremtinių lietuvių kažkaip susibūrėm, na, ir susimetėm vienam kitam baltosios buteliui. Tas vyrukas visą Čeremchovą išlandžiojo, o degtinės niekur nėra. Tad jisai sugalvojo už tuos pinigus nupirkti šampano. Na, ir pradėjom tą šampaną plūskot. Išgėrėm beveik po bonką kiekvienas, gerokai įraudom, pralinksmėjom, net juokėmės, kad mes, Sibiro tremtiniai, ponišką gėrimą geriam.
Taip besidarbuojant prie tų statybų jau ir mano užverbavimo trejų metų laikas artėjo prie galo. Kaip tik nuo 1958 metų pradžios mūsų brigadai papuolė sunkūs darbai – pavedė vienam statomam namui iškasti katilvaną, duobę sklepams. Tai didžiulė duobė, 12×35 metrų skersmens, gylis, kaip ten priimta, viršaus trys metrai. Pasitaikė molio gruntas, Sibiro šaltyje tie trys metrai greit peršalo. Kiek kirka ar brėžtange atkerti ar geležiniais klynais su sunkiu geležiniu kūju atmuši, tiek ir turi. Kiek kubų prigrandysi, tiek ir uždirbsi, čia gudravoti nėra sąlygų. Pakūrent nakčiai nebuvo galimybių, tų anglių atmatos toli, be to, čia sunkvežimių nematyti. Taip tą sušalusį molį geniojam, kapsim, naudos maža, o sveikatą ėste ėda. Ką gi daryti, negi brigada mes tą vergišką darbą. Stenėdami kalam geležinius pleištus, tie net atsibriezgoja arba pusiau trūksta.
Visas kitas gyvenimas ėjo sena vaga. Sekmadieniais autobusu vykdavom į centrinį miesto turgų. Mes į turgų važiuojam, kai ko būtinai reikia, o ruseliam turgus – tai tam tikra linksma šventė. Jau šeštadieniais eina kalba, kaip eis į turgų, ką pirks, parduos, o pirmadienį vėl visos kalbos tik apie turgų – ką pirko, pardavė, su kuom suėjo, degtinės ar vyno išgėrė ir t. t. Specialiai autobusai kursuodavo iki turgaus. Per tą susigrūdimą nemaža būdavo ir apvogimų, daugiausia iš kišenių. Ir man porą kartų ištraukė po mažai. Matai, kaip kitam po kišenius graibsto, bet liežuvį prilaikyk, o jei ne, tai nė nepajusi, kaip akių neteksi. Tik klausyk, kaip autobuse aimanuoja, verkia, kad apvogė, pinigų neteko.
Grįžę iš turgaus mes, tremtiniai lietuviai, kartais susiburdavom ir gramą išlenkdavom. Atsirasdavo kalbos apie praeities laikus, apie grįžimą į mylimą gimtinę Lietuvą, neretai per veidus ir viena kita ašara nuriedėdavo. Išsiskirstydavom kartais liūdnom nuotaikom, o kartais su paguoda ir viltimis. Vis vieni kitiems pareikšdavom, kad kada nors išsipildys mūsų tėvynės ilgesio svajonės.
——————————————————————————-
1 Nutarimas Kazimierą Dapkūnaitę paleisti iš katorgos pasirašytas 1955 m. spalio 1 d., tačiau iki išvykimo į Tėvynę prabėgs dar daug laiko – Č.I.
2 Vaservogė – gulsčiukas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
