Chotynas. Nuotrauka: Grigory Fedyukovich, CC BY-SA 3.0 <https://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0>, via Wikimedia Commons

Julius Markevičius, Valstybinės kultūros paveldo komisijos visuomenės informavimo specialistas, www.voruta.lt

Pastaruosius dvejus metus jokia kita valstybė taip nekausto mūsų dėmesio kaip Ukraina. Ne iš žingeidumo, o dėl Rusijos sukelto siaubingo karo išmokome Ukrainos geografiją, atstumus, miestų ir upių pavadinimus. Daugelis šių žinių semiasi tik ekranų žemėlapiuose, o dalis ir pačioje Ukrainoje, veždami ir teikdami pagalbą jos žmonėms. Lietuvių įsitraukimas į Ukrainos palaikymą tiek valstybės, tiek individualiu lygmeniu yra beprecedentis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Daugelis tai aiškina racionalumu – padedame, nes Ukraina kovoja ir už Lietuvos laisvę. Tačiau norisi tikėti, kad čia veikia kai kas daugiau, kažkas, kas kyla iš gilaus bendrumo jausmo.

Ukraina – garsių LDK giminių tėvonija ir jų paveldo lobynas

Daugelis esame girdėję tokias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusias didikų gimines kaip Tiškevičiai, Ostrogiškiai, Čartoriskiai, Višnioveckiai ir Sanguškos. Pastarosios giminės susikūrė dabartinės Ukrainos teritorijoje, valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, o dalis jų savo protėviu laiko patį Gediminą. Šių giminių palikimą Ukrainoje galime laikyti platesnio Lietuvos kultūros paveldo dalimi, susijusiu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija.

Didikų giminių pradžia neatsiejama nuo valdovo palankumo, žemių dovanojimo ir titulų suteikimo. Pavyzdžiui Ostrogas nuo 14 a. vidurio priklausė Gedimino sūnui Liubartui, bet Jogaila 1386 m. Ostrogiškių protėviui Teodorui suteikė privilegiją gauti Ostrogo paveldėjimo teises ir tituluotis Ostrogo kunigaikščiu. Lygiai taip pat Ukrainos Mežyričo vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas Didysis jos valdą dovanojo tam pačiam Teodorui Ostrogiškiui. Iki šiol čia išlikusi Ostrogiškių pilis ir vienuolynas. Tačiau būtent Ostrogas Ukrainos šiaurės vakaruose tampa tikrąja Ostrogiškių tėvonija bei svarbiausia giminės rezidencija. Nors pats buvo stačiatikis, Teodoras fundavo katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Ostroge gimė ir garsiausias giminės atstovas – LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas Konstantinas Ostrogiškis. Didžiojo etmono titulą Konstantinas gavo už pergalę prieš Rusiją svarbiame Oršos mūšyje. Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų, Lietuvos kultūros paveldo objektą. Simboliška, kad pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos ukrainiečių kalba. Konstantinas Ostrogiškis savo tėviškėje Ostroge perstatė čia buvusią pilį, kuri įgijo vėlyvojo renesanso bruožų. Įdomu, kad K. Ostrogiškio sūnaus Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio rūpesčiu, 1581 m. buvo išspausdinta vadinamoji Ostrogo biblija – pirmoji biblija senąja slavų liturgine kalba. Ostroge palaidotas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Šiandien Ostrogas yra vienas iš daugiausia kultūros istorijos paminklų turinčių Voluinės miestų, oficialus kultūrinis rezervatas, kuris liudija įspūdingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės paveldą.

Prie Pripetės intako Styro įsikūręs Čartoriskas davė vardą ir kitai garsiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminei Čartoriskiams. Tačiau skirtingai nei Ostrogiškiai, šie save kildino iš Gedimino. Ostroge vėliau šeimininkavo kitos giminės, tarp jų ir Radvilos. Iki mūsų dienų čia išliko piliakalnis ir Radvilų pilies likučiai, kuriuose galbūt yra išlikę kas nors iš ankstesnės pilies, priklausiusios Čartoriskiams. Mieste stovi ir apie 1750 m. Pranciškos Uršulės Radvilienės (čia gimusios Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmonos) funduota dominikonų Šv. Juozapo bažnyčia, dabar priklausanti stačiatikiams. Čartoriskių giminės herbe puikuojasi Vytis, todėl ir šiandieniniame Čartorisko miestelio herbe jį rasime. Beje, Vytis su Čartoriskiais nukeliaus ir į Paryžių – 1843 m. Paryžiaus centre, Senos saloje esantį pastato fasadą Vyčiu papuošė namą įsigijęs Adomas Jurgis Čartoriskis. Su Čartoriskiais susijęs ir kitas Ukrainos miestas – Klevanė, kurią giminei padovanojo Švitrigaila už palaikymą kovose dėl Voluinės. Mieste yra ankstyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas – Klevanės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kurią 17 a. pradžioje fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, kunigaikštis Jurgis Čartoriskis, pirmasis giminėje perėjęs į katalikybę, Vilniaus jėzuitų akademijos (Vilniaus universiteto) auklėtinis. Dar viena Ukrainos vietovė, susijusi su Čartoriskiais yra Černelicia. Čia ant Dniestro kranto yra išlikusi apgriuvusi Čartoriskių pilis, kurią 17 a. viduryje pastatė Mykolas Jurgis Čartoriskis. Taip pat išliko ir panašiu metu statyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas. Tiek bažnyčios fasadas, tiek įvažiuojamieji pilies vartai puošti Čartoriskių herbiniu kartušu su Vyčiu, puikiai atrodančiu nuotraukose.

Tiškevičių giminės Lietuvoje niekam nereikia pristatinėti – daugelis buvo jų dvaruose Palangoje, Kretingoje, Užtrakyje, Trakų Vokėje ir kitur, tačiau Tiškevičių ištakos yra Ukrainoje, Berdyčive. Viena iš Berdyčivo įkūrimo versijų teigia, kad miestą įsteigė Švitrigaila, kita, kad Vytautas Didysis už nuopelnus kovose vietovę paskyrė bajorui Kalenikui Miškovičiui. K. Miškovičiaus sūnaus Tiškos (Timotiejaus) visi penki įpėdiniai istorijos šaltiniuose jau buvo vadinami Tiškevičiais.  Šios giminės atstovai Berdyčive ant aukštos kalvos pasistatė pilį su gynybiniais įtvirtinimais. 1630 m. Kijivo vaivada Jonušas Tiškevičius paskelbė, kad savo pilį atiduoda basųjų karmelitų bažnyčiai ir vienuolynui kaip padėkos ženklą Dievui, už laimingą sugrįžimą iš turkų nelaisvės. Nuo 1721 m. miestas tapo kitos garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės Radvilų nuosavybe. Vienuolynas buvo įtvirtintas – apsuptas galingu pylimu, įrengtas pakeliamas tiltas, išdėstytos patrankos. Tai buvo tikra tvirtovė, kuri išliko iki šių dienų. Valdant Radviloms Berdyčive gyveno didelė žydų bendruomenė, miestas tapo svarbiu prekybiniu centru.

Dar viena Lietuvoje galbūt mažiau žinoma giminė, kilusi iš dabartinės Ukrainos – Višnioveckiai. Šios giminės pradininkas buvo Algirdo sūnus Kaributas, todėl Višnioveckiai vartojo ir pavardę Kaributai Višnioveckiai. Pavardę įgavo nuo Vakarų Ukrainoje esančio Vyšnivecio miesto, kurį 1395 m. Vytautas Didysis davė valdyti Kaributui. Višnioveckiai mieste pastatė pilį. Abiejų Tautų Respublikoje vienas iš Višnioveckių buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu – 1640 m. Vyšnivecije gimęs Mykolas Kaributas Višnioveckis, valdęs 1669–73 metais. Įdomu tai, kad 18 a. pirmoje pusėje, kuomet Ukraina jau priklausė Lenkijai, Vyšnivecio pilį atnaujino Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis. Šie rūmai – puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys, prie kurių projektavimo prisidėjo pats savininkas, turėjęs architektūros žinių. Beje, Mykolas Servacijus Višnioveckis mirė dabartinės Lietuvos teritorijoje, 1744 m. Merkinėje. Jis buvo paskutinis šios giminės atstovas.

Sanguškos save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos. Šios giminės herbas – Vytis. Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Jiems priklausė Kovelio ir Slavutos miestai Vakarų Ukrainoje, kuriuose galime rasti su Sanguškomis susijusių objektų. Jų yra ir kitose Ukrainos vietose – pavyzdžiui Ostrogiškiams priklausiusiame Starokostiantynive yra 18 a. antroje pusėje Jonušo Aleksandro Sanguškos funduotas kapucinų vienuolynas ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šią šventovę projektavo garsus vėlyvojo baroko architektas Paolo Fontana.

Vienas įdomesnių su gimine susijusių objektų yra Pidhircių pilis Lvivo srityje. Tai vienas gražiausių Europoje bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių-barokinių rūmų derinio pavyzdžių. Apie 1865 m. pilies savininkas Leonas Ževuskis, neturėdamas palikuonių, pilį pardavė Vladislovui Jeronimui Sanguškai, su sąlyga, kad šis tvirtovę atstatys. Sanguškoms tvirtovė priklausė iki pat 1939 m. Didikai pilį restauravo ir atidarė joje muziejų. Pidhircių tvirtovėje buvo kaupiama didelė meno kūrinių kolekcija. Dalį šios kolekcijos pavyko išgelbėti nuo sovietų nugabenus jas į Braziliją. Šioje Pietų Amerikos šalyje gyvena ir vienintelis Sanguškų giminės vyriškosios linijos palikuonis Paulius Pranciškus Romanas Sanguška, gimęs 1973 m.

Ukraina – didikų iš Lietuvos namai, ant kurių paveldo prisiekė ir V. Zelenskis

Dabartinėje Ukrainoje esančias žemes prijungus prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, jos tapo namais ir iš Lietuvos branduolio kilusioms didikų giminėms. Per santuokas ar turto įsigijimus Ukrainoje kūrėsi tokios didikų giminės kaip Radvilos, Alšėniškiai, Chodkevičiai. Šių giminių palikimą Ukrainoje taip pat galime laikyti Lietuvos kultūros paveldo dalimi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicijos ženklais.

Lietuvoje, Musninkuose savo šlovingą giminės istoriją pradėję Radvilos, vieną svarbiausių savo giminės šakų susiejo su Olyka, gražiu miesteliu Ukrainos Voluinės regione. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko Petro Mantigirdaičio vaikaitė Ona Kiškaitė 1513 m. ištekėjo už Jono Radvilos Barzdotojo ir Olyka tapo Radvilų giminės nuosavybe. Olyka, kaip ir Nesvyžius, Radviloms priklausė apie 400 metų iki pat 1939 m. Pačią pirmąją pilį čia 1564 m. pastatė Mikalojus Radvila Juodasis, kuris gavo ir Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščio titulą. Mikalojus Radvila Juodasis yra palaidotas Lietuvoje, Dubingiuose. 1640 m. pilį išplėtė ir sustiprino didysis Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. 18 a. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė pilį perstatė į barokinę rezidenciją. Per I pasaulinį karą pilis buvo visiškai sugriauta, tačiau Jonušo Radvilos pastangomis buvo vėl atstatyta. Olykoje yra ir daugiau su Lietuva susijusių paveldo objektų. Štai Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią XV a. pabaigoje fundavo Trakų vaivada, Lucko seniūnas Petras Jonaitis Mantigirdaitis. Šis gotikos, renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas yra vienas seniausių katalikiškų kulto pastatų visoje Voluinėje.

Su kita gimine Chodkevičiais Ukrainoje susijusi ne viena vietovė. Visų pirma tai Chotyno pilis, esanti netoli dabartinės Ukrainos ir Moldovos sienos. Nors Chotynas niekuomet nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tačiau miesto pilis yra Abiejų Tautų Respublikos kovų su turkais simbolis, abiejų Chotino mūšių (1621 ir 1673 m.) vieta. Pirmajame mūšyje čia mirė Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas, Kretingos įkūrėjas, vienas žymiausių 17 a. pradžios Europos karvedžių, kurį žemaičiai vadino Katkumi. J. K. Chodkevičius palaidotas taip pat Ukrainoje, Ostroge, savo antrosios žmonos Onos Ostrogiškės valia, nors buvo išreiškęs norą būti palaidotas Kretingoje šalia savo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės. Kita žymi su Chodkevičiais susijusi vieta yra Mlynivas, 18 a. tapęs šios giminės nuosavybe. 1780 m. Mlynive Chodkevičiai pasistatė ankstyvojo klasicizmo dvarą, kurį valdė Aleksandras Pranciškus Chodkevičius, Lenkijos kariuomenės karininkas, 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvis. Jam priklausė ir Vilniaus Chodkevičių rūmai Didžiojoje gatvėje, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos Dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija. Dvaras tapo svarbiu kultūriniu centru – jame buvo sukaupta gausi biblioteka, archyvas, meno kūrinių kolekcija. Mlynivo rūmai ir dvaro parkas iki šiol išlikę.

Alšėniškių, kurių tėvonija Alšėnai yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Lietuvos pasienyje, pėdsakų Ukrainoje galima rasti Dubrovycioje. Alšėniškiai šią Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusią vietovę valdė 14-15 a., pastatydino pilį. Iš pilies 18 a. pabaigoje buvo likę tik pylimai ir mūro fragmentų. Dubrovycioje yra pastatyti šiuolaikiniai paminklai dviem garsioms 16 a. Alšėniškių giminėms atstovėms – Kyjivo Pečiorų lauros vienuolyne palaidotai Stačiatikių bažnyčios šventajai Julijonai Alšėniškei ir Anastasijai Alšėniškei – garsios Peresopnitsos evangelijos fundatorei. Ši evangelija yra labai svarbi dėl kelių priežasčių. Peresopnitsos evangelija – tai 1556–1561 m. sukurtas rankraštis, seniausiais evangelijos tekstas rusėnų kalba, kurią ukrainiečiai laiko senąja ukrainiečių kalba. Renesansinį rankraštį sudaro 482 ornamentuoti puslapiai, keturios evangelijos ir evangelistų piešiniai. Iki šios evangelijos pasirodymo, evangelijos buvo rašomos bažnytine slavų kalba. Rusėnų kalba šiame regione buvo kasdieninė ir visuomenei suprantamesnė, todėl religinių tekstų rengimas „liaudies kalba“, neabejotinai buvo veikiamas XVI a. protestantų idėjų.

Čia galime prisiminti ir panašiu metu – 1547 m. pasirodžiusį Martyno Mažvydo katekizmą. Peresopnitsos rankraštis pradėtas ruošti Iziaslave, dabartinėje Chmelnyckio srityje, o baigtas Peresopnitsoje, dabartinėje Rivnės srityje. Iki pat Liublino unijos 1569 m. šios žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Rankraštį fundavo Anastasija Zaslavska ir jos dukra Ana su vyru Jonu. Anastasija Zaslavska, iki vedybų Anastasija Alšėniškė – Jurgio Alšėniškio duktė. Zaslavskiai – taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminė, Ostrogiškių atšaka, valdžiusi Zaslavą (dabartinis Iziaslavas, Voluinėje). Anastasijos dukra Ana ištekėjo už Jono Fiodorovičiaus Čartoriskio, kuris irgi buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės, kildinusios save iš Gedimino, atstovas. Taigi Peresopnitsos evangelija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – ji sukurta LDK priklausiusiose žemėse ir ją fundavo LDK didikų giminių palikuonys. Peresopnitsos evangelija buvo pirmasis bandymas normalizuoti rašytinę rusėnų kalbą. Ne visos kaimyninės tautos taip greitai išsivertė evangelijas į šnekamąsias kalbas. Pavyzdžiui evangelijos rusų kalba pasirodė tik XIX a. Šiandien rankraštis yra nacionalinė Ukrainos vertybė ir saugomas Nacionalinėje Ukrainos bibliotekoje Kijeve. Šio rankraščio svarbą įrodo tai, kad nuo 1991 m. Ukrainos prezidentai prie Peresopnitsos evangelijos priima priesaiką – tai atliko ir Volodymyras Zelenskis.

Lemtingas Mėlynųjų Vandenų mūšis ir įspūdingas Karijotaičių paveldas

Dabartinės Ukrainos teritorijoje vyko ne vienas mūšis, kuriame dalyvavo lietuviai. Vienas svarbesnių – Mėlynųjų Vandenų mūšis, po kurio Lietuva įsitvirtino Ukrainos žemėse. Ši pergalė sudarė galimybes Lietuvos valdovų palikuoniams sukurti paveldą, kurį rasime dar ir šiandien. Mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenių įvyko 1363 m. Tiksli mūšio vieta nėra žinoma – veikiausiai prie Syniuchos (Mėlynieji Vandenys) upės Centrinėje Ukrainoje, Torhovycios miestelio apylinkėse. LDK kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Lietuvių pergalė šiame mūšyje lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įsigalėjimą regione, be to, tai buvo pirmas didelis mongolų‑totorių pralaimėjimas Rytų Europoje.

Po šio mūšio Algirdas valdyti Kijevą paskyrė savo sūnų Vladimirą, o žemes Podolės regione, kuris atitinka dabartines Ternopilio, Chmelnyckio ir Vinnycios sritis, už pagalbą mūšyje paskyrė savo brolio Karijoto sūnums: Aleksandrui, Jurgiui, Konstantinui ir Teodorui. Šie broliai vadinami Karijotaičiais, jie buvo Gedimino anūkai, taigi ir Gediminaičių dinastijos atstovai. Karijotaičius rėmė vietos gyventojai, juos laikė išvaduotojais iš mongolų‑totorių valdžios. Karijotaičiai Podolę valdė vaivadų teisėmis, gynė ją nuo antpuolių, statydino pilis ir miestus, saugojo prekybos kelius. Dėl Podolės taip pat vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovos su Lenkija.

Viena įspūdingiausių Karijotaičių statytų pilių yra Podolės Kamenece. Čia Karijotaičiai pastatė naują tvirtovę, o 1374 m. suteikė miestui Magdeburgo teisę. Žuvus Aleksandrui Karijotaičiui, Kamenecą valdyti perėmė brolis Konstantinas, kuris tęsė miesto stiprinimo ir regiono infrastruktūros gerinimo darbus. Po Vytauto Didžiojo mirties visa Podolė ir Podolės Kamenecas atiteko Lenkijai. Vėlesniais amžiais pilis buvo ne kartą rekonstruota ir stiprinta. Podolės Kameneco pilis savo dabartinį pavidalą įgavo po Žygimanto Senojo atliktų rekonstrukcijų. Įdomu, kad pilis susijusi su Vilniumi – 16 a. čia dirbo Jobas Bretfusas, kuris vėliau tapo Vilniaus pilių statybų prižiūrėtoju. Karijotaičiai taip pat pastatė pirmąją mūrinę pilį Medžybiže, pirmąją medinę pilį Podolės Skaloje, kurią 1395-1430 m. valdė Vytautas Didysis.

Viena netikėčiausių Karijotaičių paveldo vietų – Mukačevas Ukrainos Užkarpatės srityje, visai greta Vengrijos ir Slovakijos sienų. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Mukačevas niekada nepriklausė, tačiau ją valdė vienas iš keturių Karijotaičių brolių – Teodoras. Jo atsiradimo Mukačeve istorija įdomi – 1392 m. Teodoras sukilo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Po pralaimėto mūšio Teodoras kalintas Vilniaus pilyje, tačiau iš jos pabėgęs ir užtarimą gavęs pas Vengrijos karalių Zigmantą Liuksemburgą. Šis Teodorui suteikė teisę valdyti Mukačevą. Teodoras čia šeimininkavo iki 1414 m. ir per tą laiką spėjo nemažai nuveikti. Teodoras Karijotaitis ženkliai perstatė čia stovėjusią pilį, pavertė ją savo rezidencija. Pilis buvo apsupta sauso griovio ir gynybine siena su keturiais apvaliais bokštais (trys iš jų išlikę), iškastas šulinys. Šiandien Mukačevo, arba kitaip dar žinoma kaip Palanoko pilis – vienas vertingiausių 14-17 a. fortifikacinės architektūros ir istorinių paminklų Ukrainoje. Be pilies, Teodoras taip pat sustiprino prekybą, įkūrė stačiatikių vienuolyną. Karijotaitis apie 1414 m. Mukačeve ir mirė. Teodoras mieste gerbiamas ir prisimenamas – pilyje dalyvaujant Ukrainos ir Lietuvos istorikams 2018 m. įrengta Teodoro Karijotaičio ekspozicija, o pilies kieme jam pastatytas paminklas.

Ukrainos miestų sąsajos su Lietuva: nuo Mindaugo sūnaus kapo ir Jogailos širdies iki Vilniaus universiteto

Ukrainoje yra tokių miestų, kuriuose per amžių seką atsiskleidžia daugybė sąsajų su Lietuva. Vienas tokių – Kremenecis. Šis miestas įsikūręs Karpatų kalnų apsuptoje lygumoje prie Ikvos upės, vienu metu tai buvo didžiausias Vakarų Ukrainos Voluinės regiono miestas. Šią vietovę 1320 m. užkariavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, buvo pastatyta medinė pilis. Dėl miesto kovojo Lenkija su Lietuva. 1418 m. Kremenecį užėmė Vytautas, kuris čia pastatydino naują mūrinę pilį. Pilis garsėjo savo fortifikacija, patrankų ir kitų tais laikais modernių ginklų gausa. Įdomu, kad šioje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. 16 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca, kuri gerai žinoma ir Lietuvoje, rekonstravo Kremeneco tvirtovę renesanso dvasia. Bona taip pat čia fundavo špitolę, tiltą, vartus. Tad nenuostabu, kad pilies kalnas iki šiol vadinamas Bona. Miestui atitekus Lenkijai, apie 1631 m. kunigaikščiai Vyšnioveckiai ir Zbaražskiai fundavo mūrinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Įdomu tai, kad šis vienuolynas finansiškai rėmė Vilniaus universitetą. Tačiau tai ne vienintelė Kremeneco sąsaja su Vilniaus universitetu – 17 a. mieste įsikūrė jėzuitai, kurie čia įsteigė kolegiją. Jėzuitų kolegija palaikė itin glaudžius ryšius su Lietuvos sostinės universitetu – 19 a. ji buvo reformuota į gimnaziją, pavaldžią Vilniaus universitetui. Taip pat joje dirbo ir politikas, istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Joachimas Lelevelis (1786 –1861), kuris yra palaidotas Vilniuje.

Kitas Ukrainos miestas – Volodymyras, yra svarbus seniausiajai Lietuvos valstybės istorijai. Tradiciškai manoma, kad greta 12 a. statyto Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboro, 1267 m. buvo palaidotas Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, stačiatikis Vaišelga. Volodymyrą yra valdę ir Gediminas, jo sūnus Liubartas, Švitrigaila, kuris savo testamentu 1452 m. paliko jį Lietuvai.

Nors Lietuvoje daug populiaresnis Jogailos pusbrolis Vytautas, Ukrainoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus vardu buvo pavadintas visas miestas. Greta Lvivo esantis Horodokas Jogailai taip patiko, kad jis dažnai čia gyveno, atvykdavo pamedžioti. Jogailos laikais Horodoke buvo pastatyta karališka rezidencija-pilis, įrengta miesto gynybinė sistema. Karalius. Jogaila fundavo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, taip pat rėmė čia stovėjusį pranciškonų vienuolyną, suteikė miesteliui Magdeburgo teises. 1433 m. gegužės 31 d. Jogaila Horodoke ir mirė. Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje arba Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje karaliaus prašymu buvo palaidota jo širdis. Tiek vienuolynas, tiek bažnyčia yra išlikę iki šių dienų. 1906-1939 m. miestas Jogailos garbei vadintas Jogailos Horodoku (lenk. Gródek Jagielloński), o 1903 m. čia buvo pastatytas vienas pirmųjų paminklų Jogailai. Deja, jis buvo nugriautas Antrojo pasaulinio karo metu ir nebeatstatytas.

Didžiausiame Vakarų Ukrainos Lvivo mieste taip pat surasime su Lietuva susijusių paveldo objektų. Gedimino sūnus Liubartas Lvivą valdė neilgai, vos devynerius metus (1340–49 m.), tačiau iš šio laikotarpio išliko varpas Lvivo unitų Šv. Jurgio katedros varpinėje. Ant jo išlikęs užrašas, kad jis nulietas 1341 m. kunigaikščio Dimitro lėšomis. Taip buvo vadinamas Liubartas, stačiatikiškai pakrikštytas Dimitru. Tai seniausias išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės varpas. Lietuvius mena ir Lvivo piliavietė. Dėl Lvivo vyko įnirtinga kova tarp Lietuvos ir Lenkijos: 1349 m. miestą užėmė Lenkija, tačiau. 1353 m. medinę miesto pilį lietuviai sudegino. Pilies kalne iškilo mūrinė pilis, joje buvo kalėjimas, kuriame buvo laikomi ir 1410 m. Žalgirio mūšyje į nelaisvę paimti vokiečių riteriai. Šie mūrai visiškai sunaikinti 1868-1869 m. pilant 300 metų jubiliejui skirtą Liublino unijos kalvą. Kitas įdomus su Lietuva susijęs objektas mieste – Lvivo Bernardinų bažnyčia. Jos frontone yra įkomponuoti Abiejų Tautų Respublikos heraldiniai ženklai – Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis. Šioje šventovėje yra palaidotas 17 a. gyvenęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų atstovas, Abiejų Tautų Respublikos valstybinis ir karinis veikėjas Jonas Frederikas Sapiega. Lvive rasite ir paminklą Lietuvoje gyvenusiam Adomui Mickevičiui.

Daug lietuvių statytų pilių šių dienų nesulaukė. Pavyzdžiui Liubaro mieste, spėjamoje Liubarto Gediminaičio dalinės kunigaikštystės sostinėje, išlikęs tik piliakalnis, kuriame stovėjo Liubarto pilis. Taip pat ir Ovruče – 14-16 a. stovėjusios lietuvių pilies vietoje yra išlikę tik žemės pylimų fragmentai.

Ukrainoje rasime ir dvejas vietoves, kuriuose Abiejų Tautų Respublikos laikais buvo sudarytos svarbios konfederacijos – bajorų sąjungos. Tai Targovicos ir Baro konfederacijos. Įdomu, kad Baro konfederacijai pavadinimą suteikė Baro miestas, pavadintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto senojo žmonos Bonos Sforcos garbei – didikė buvo kilusi iš Italijos Bario miesto. Ukrainoje esantis Baras 1768 m. tapo Baro konfederacijos centru. Šios Lenkijos ir Lietuvos didikų katalikų grupuotės sąjungos tikslas buvo kovoti prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje. Tačiau tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos konfederatų vadų vyko kivirčai, o konfederacija pralaimėjo. Tai paskatino Pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, bet tuo pačiu ir reformų poreikį, kuris sukūrė pirmąją Europoje, 1791 m. Gegužės trečiosios konstituciją.

Tarp Lietuvos paveldo Ukrainos Pietuose – Vytauto bokštas prie pat Kachovkos užtvankos

Kaip žinome iš istorijos, lietuviai buvo pasiekę Juodosios jūros pakrantę. Ši pakrantė yra Ukrainoje, maždaug tarp dabartinių Odesos ir Chersono miestų. Įdomu tai, kad Odesa miestas pavadintas tik 1795 m., kuomet vietovė atiteko Rusijai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais šis uostas buvo žinomas kaip Chadžibėjus. Krymo totoriams priklausiusi tvirtovė 15 a. keletą dešimtmečių priklausė Lietuvai. Anot 15 a. lenkų istoriko Jano Dlugošo, 1413 m. Jogaila iš šio uosto išsiuntė kelis laivus su javais. Užuominos apie lietuvių pilį, uostą ir švyturį randamos taip pat tarp 1415 ir 1442 metų. Šiandieninėje Odesoje su Lietuva susijusio paveldo iš LDK laikotarpio nėra išlikę, tačiau miestas gali būti laikomas vietove, turinčia istorinių sąsajų su Lietuva. Kita Juodosios jūros pakrantės vieta, pretenduojanti į Lietuvos paveldą yra Očakivas. Ši gyvenvietė yra arčiau Dniepro žiočių, strategiškai svarbiame iškyšulyje. Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vietovė vadinosi Dašivas. Pirmą kartą šaltiniuose Dašivas paminėtas 1431 m. sutartyje, pasirašytoje Švitrigailos ir Jogailos. Manoma, kad 15 a. pradžioje Vytautas Didysis šioje vietoje buvo pastatęs medinę pilį gynybai nuo totorių. Tai buvo labiausiai į pietus nutolusi lietuviška pilis. Kaip ir Odesoje, iš šio laikotarpio materialių ženklų nėra išlikę, tačiau Očakivą taip pat galime laikyti Lietuvos paveldo dalimi, kaip su Lietuva susijusią vietovę. Visgi svarbiausi su Lietuva susiję objektai Ukrainos pietuose yra Chersono srityje.

Vienas jų yra visai prie pat liūdnai pagarsėjusios Kachovkos užtvankos, dešiniajame Dniepro krante, Veselės gyvenvietėje. Tai „Vytauto bokštu“ vadinamas 14 a. pabaiga datuojamas statinys – apvalus mūrinis stebėjimo bokštas, vienas seniausių pastatų Chersono srityje. Iki patvenkiant Dnieprą šioje vietoje buvo sala ir upės kirtimo vieta. Dniepru ėjo siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Krymo chanato, o bokštas galėjo turėti paskirtį ginti šią perėją. Vietos bendruomenės pastangomis objektas buvo paskelbtas nacionalinės reikšmės Ukrainos paveldo paminklu. Kitas su Lietuva susijęs objektas taip pat yra ant Dniepro kranto, 40 km. šiauriau nuo Chersono, Tiahynkos gyvenvietėje. Čia yra archeologinė vietovė, kurioje yra spėjamos Vytauto Didžiojo pilies liekanos. Tai buvo trikampio formos citadelė ant piliakalnio. 20 a. pradžioje citadelės sienos dar buvo matomos, vėliau išliko tik mūro fragmentai po žeme. Vietovėje archeologinių kasinėjimų metu rasta su Lietuva siejamų radinių. Objektas paskelbtas saugoma Ukrainos archeologine vietove. Kokios šiandien būklės „Vytauto bokštas“ Veselėje ir archeologinė vietovė prie Tiahynkos? 2022 m. lapkritį Ukrainai atsiėmus dešinįjį Dniepro krantą, abi gyvenvietės buvo apšaudomos Rusijos kariuomenės. Negana to, 2023 m. birželio mėnesį po Rusijos įvykdyto karo nusikaltimo susprogdinant Kachovkos hidroelektrinę, buvo užtvindytos žemiau esančios gyvenvietės, tarp jų ir Tiahynka. Kokią žalą užtvankos sugriovimas sukėlė šiems abiems paveldo objektams, kol kas nėra žinoma. Šių pastarųjų objektų atsidūrimas karo veiksmų zonoje gerai įrodo, kad daugelį amžių ir negandų pergyvenęs Lietuvai svarbus paveldas gali būti negrįžtamai prarastas mūsų akyse.

***

Straipsnis parengtas pagal D. Vitkauskaitės sudarytą Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo Ukrainoje inventorinį sąrašą, kolektyvinę monografiją „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“ (autorės D. Klajumienė, J. Liškevičienė, A. Paliušytė, T. Račiūnaitė, I. Vaišvilaitė), kolektyvinę monografiją „Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569“ (A. Bumblauskas, G. Kirkienė bei kiti autoriai), Z. Kiaupos monografiją „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“ ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnius.

Daugiau informacijos apie su Lietuva susijusius objektus Ukrainoje ir visame pasaulyje rasite Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamoje svetainėje www.upaveldas.lt

Lietuvos kultūros paveldas Ukrainoje: ką apie jį žinome? (I)