Le Petit Echo de la Mode, Paris, 1931, nr. 49, p. 16.

Lina Anušauskienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė, www.voruta.lt

Tarpukario Kaunas ne kartą atsidūrė įvairių sričių tyrėjų dėmesio centre: tai miesto klestėjimo, augimo metas. Pirmosios respublikos metais Kaunas neatpažįstamai pasikeitė – jei anksčiau laikytas provincija, tai nepriklausomybės metais pramintas „Mažuoju Paryžiumi“. Kaunas suklestėjo ir iš Paryžiaus atkeliavusia salonine (pranc. salon) kultūra.

Būtent čia skynėsi kelią ir Paryžiuje kilusios art deco (pranc. trumpinys iš art decoratif – dekoratyvinis menas) krypties bruožai. Tam puikias sąlygas sudarė tik ką įgytas Laikinosios sostinės statusas ir naujų administracinės paskirties pastatų poreikis. Naują veidą įgyjančiame mieste radosi terpė ir originalių stilių paieškoms. Kaip teigė architektas Gintaras Balčytis, Kaunas „Iš nuošalaus gubernijos miesto tapo valstybės centru, drąsiai keitęs caro imperijos provincijos rūbą į modernios Europos „bauhauzo“ dvasią“[1]. Miestas plėtėsi ne tik demografiniais rodikliais–vakarietiškėjo mentalitetas, laisvėjo ir keitėsi gyvenimo būdas, vis labiau žvalgytasi į Paryžių, Niujorką – madas diktuojančias metropolijas.

Po nepriklausomybės paskelbimo Kaune žaibiškai augo pramonė. Laisvės alėjoje telkėsi komercinės įstaigos. Pagrindinėje miesto arterijoje rikiavosi parduotuvės, restoranai (1924 m. Kaune veikė keturiasdešimt šeši restoranai![2]; 1934 m. veikė 42 restoranai, 31 alinė, 7 bufetai, 48 arbatinės ir cukrainės[3]), kuriuose atokvėpio ieškodavo darbus baigę valdininkai. Kaune telkėsi valstybės tarnautojų sluoksnis, buvo rengiami valstybiniai renginiai, baliai, labdaros vakarienės, loterijos. Kilo poreikis puoštis, išsiskirti–juk kaskart negalėjai pasirodyti su ta pačia suknele. Viena po kitos atsidarinėjo siuvyklos, buvo galima įsigyti ir gatavų užsieninių prekių. Laikinosios sostinės ponios ėmė žvalgytis pavyzdžių iš užsienio, siuntėsi mados žurnalus, o siuvėjai ėmė konkuruoti dėl klientų.

Laikinoji sostinė tyrinėta įvairiais aspektais: kaip smetoniškasis Kaunas, kaip valstybės valdymo branduolys, kaip pramonės miestas. Pavyzdžiui, Kaune veikė Harley-Davidson motociklų surinkimo įmonė. Steigėsi amerikietiškų prekės ženklų atstovybės, pvz. „Ford“, „GoodYear“[4]. Kaune rengtos žemės ūkio ir pramonės parodos, pvz. 1936 m. Žaliakalnyje vykusioje parodoje buvo galima išvysti ir „Kauno Audinių“ paviljoną[5]. Šiandien daug dėmesio skiriama ir Kauno modernizmo architektūrai – 2023 m. įrašytai į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nemažai tyrinėtas ir sociokultūrinis gyvenimas, pvz. kino teatrų kūrimasis (1934 m. adresų knygoje nurodyti net 12 veikusių kino teatrų![6]); maitinimo sektoriaus plėtra; mados pramonė. Tyrinėta ir nuodėmingoji miesto pusė – kurį laiką legaliai veikė viešnamiai. Apie garsiąją Nemuno gatvę dar 1930 m. Juozas Kazys Beleckas išleido knygą Nuodėmių gatvė (perleista 1990 m.). Kai kurie restoranai taip pat turėjo juodąją pusę – papildomu pajamų šaltiniu tapo prostitucija, pvz., tokį įvaizdį turėjo restoranas „Locarno“ (Vytauto pr. 2) [7] (viešbutis „Locarno“ pervadintas į „Lozana“). Aurelija Savickienė knygoje Nekuklioji Lietuva sakė: „Kauno palyginimas su Mažuoju Paryžiumi iš tiesų atitinka prasmę. Tokia buvo Lietuva – su savo šlove, su savo spindesiu ir savomis nuodėmėmis“[8]. Apie „aukso amžiumi“ vadinamą Kauno istorijos tarpsnį skelbta ne viena publikacija, tačiau šio straipsnio objektas – paryžietiška Kauno pusė.

1933 m. Kaune leistame žurnale Žvilgsniai rašyta: „Kaunas turi antrąją sostinės medalio pusę – Paryžių Kaune“[9]. 1937 m. Kauno laikraštyje Sekmadienis[10] taip pat pritarta: „Kaip ir visados, taip ir šiais metais, visų akys dabar nukreiptos į Paryžių. Iš ten kasdien ateina vis gražesnių ir įvairesnių naujienų“. Tarpukario Kauno spauda tiesiog sprogo nuo straipsnių apie Paryžių, pvz.: „Kas nešiojama Paryžiuje“[11], „Paryžiaus nurodymai pliažui“[12], „Paryžiaus tualetai vakarui“[13], „Paryžiaus paroda ir mados“[14], „Moterų portretai Paryžiaus salione“[15], „Lietuva prancūzo akimis“[16],„Kino artistų birža Paryžiuje“[17],„Nakties Paryžius“[18] ir t. t.

Mieste kūrėsi įvairios manufaktūros (audinių fabrikai), pvz. „Drobės“ fabrikas siūlė įsigyti medžiagas tiesiai iš manufaktūros sandėlio Šančiuose, Drobės g. 56[19]; „Fru Fru“ audinių parduotuvė, priklausiusi Fridai ir Naftaliui Veintraubams, atsidarė Laisvės al. 41: „Paryžius Kaune: Manufaktūrų ir šilkų sankrova. Gražiausios moterų ir vyrų medžiagos, geriausia kokybė, paskutinės naujienos“[20]. Akcinė bendrovė „Pluoštas“ skelbėsi gaminanti įvairų šilką ir turinti urmo sandėlį Laisvės al. 21[21]; „Kauno audiniai“ reklamavosi gaminantys aukščiausios rūšies šilką Grunvaldo g. 3; audinių fabrikas „Litex“ veikė Gedimino g. 5; akcinės bendrovės „Audimas“ veikė adresu Daukšos g. 20, „Baltijos medvilnė“– Šaltkalvių g. 2, taip pat „Tangoras“ – Juozapavičiaus pr. 78; „Flora“ – Virvių g. 13[22]. Vien šilką gamino net 6 fabrikai: „Ganto“, „Kauno audiniai“, „Litana“, „Pluoštas“, „Spart“[23]. Audinius buvo galima įsigyti net 154 Kaune veikusiuose manufaktūros prekybos taškuose![24]

Pasak Roberto Šimkaus, „Laisvės alėjoje su tekstilės pramone buvo susijusios net aštuoniasdešimt keturios čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus“.[25]Laisvės alėja dažnai vadinta ir „skrybėlių alėja“, buvo net juokaujama, kad neatskirsi tarnaitės nuo ponios. Net užsieniečiai stebėjosi, jog visos vaikšto skrybėlėtos ir pasipuošusios šilkais. Laisvės al. 36 veikė moteriškų skrybėlių salonas „Parisette“, skelbęs turintis didžiausią pasirinkimą paskutinių Paryžiaus, Berlyno ir Vienos madų skrybėles. Jis priėmė skrybėles perdirbti ir dažyti[26]. Skrybėlių salonas „Bellemode“ (Ugniagesių g. 1) skelbėsi atvežęs paskutines Paryžiaus naujienas[27]; H. Peškinas skelbėsi prekiaujantis kailiais ir skrybėlėmis (Laisvės al. 31b)[28]; skrybėlių salonas „FANNI“ kvietė į Laisvės al. 34[29]; moterų skrybėlių salono (Kęstučio g. 26) savininkė A. Fridmanienė skelbėsi grįžusi iš Paryžiaus ir atvežusi šviežiausias naujienas[30]. A. Abramickis reklamavosi Laisvės alėjoje turintis gatavų rūbų firmą, prekiaujančią pagal Paryžiaus modelius pasiūtus moterų ir vyrų viršutinius rūbus, paltus, kostiumus[31]. Z. Paplauskienės skrybėlių salonas (Laisvės al. 14) siūlė ką tik atvežtus paskutinius Paryžiaus modelius[32]; L. Segalienė Laisvės al. 31b turėjo moterų rūbų saloną „Mode de Paris“[33]; N. Pomerančius skelbėsi Laisvės al. 33 atidaręs kailių dirbtuvę „Fourreur Parisien“[34], o Vilniaus g. 49 veikė manekenų dirbtuvė „Paris Mode“.

Apie Kauno ponių stilių, mados industrijos suklestėjimą liudijimų gausu. Dažnas straipsnis prasidėdavo fraze: „Paryžiuje šį sezoną madinga“, „modeliai pagal paskutines Paryžiaus naujienas“, „renkitės kaip paryžietė“. Žurnale Žvilgsniai taip pat pastebėta: „Niekad ponios ir panelės neturėjo tokio didelio pasirinkimo rūbų atžvilgiu. Visa tai, žinoma, parūpina užsienio bei vietos madų salionai“[35]. Nekukliai kauniečių ponių įvaizdį įvardijo moterų rūbų siuvėjas Kirilas Dubošinas, sakęs: „kaunietės elegantiškiau rengiasi, negu paryžietės. Jos jaučia skonį. Jos daug reikalauja“[36]. Pasak Ingridos Jakubavičienės, tyrinėjusios Sofijos Smetonienės dalyvavimą viešajame gyvenime, „Ir šiaip gyventojai keliavo po užsienį, išvykdavo studijuoti <…>. Jie skleidė to meto madas ir formavo grožio bei estetikos sampratą“[37]. Tą patį patvirtina ir Taira Milušauskaitė, parašiusi straipsnį „XX a. 4 deš. Lietuvos drabužių mados“. Pasak jos: „Madinga apranga ir graži išvaizda tampa būtinybe <…>Dažniausiai perka drabužius užsienyje ar lietuviškuose drabužių salonuose pardavinėjamus drabužius iš Prancūzijos, Anglijos bei kitų šalių“[38].

Ponios siuntėsi užsieninius žurnalus (pvz., Hollywood, Beyer Mode, Maria Claire)[39], jų iškarpas nešėsi pas siuvėjas, taip bandydamos pasivyti vakarietiškus mados standartus. J. Bernoto leidžiamas žurnalas Mados-siuvėjų menas siūlė vyriškų kostiumų pavyzdžius, pasiūtus pagal Paryžiaus žurnalą Adam. Nors, palyginti su kitais Paryžiuje leistais mados žurnalais, galime aptikti neabejotinų panašumų (žr. 1–2 pav.). Spaudoje reklamavosi „Francomode“ firma, tuo metu įsikūrusi Kęstučio g. 27, siūliusi žemomis kainomis įsigyti ne tik prancūziškų mados žurnalų, bet ir manekenų[40].

                   

Moters ir pasaulio (1937–1939) numeriuose Elena Trejienė rašė apžvalgas skilčiai „Mada“. E. Trejienė turėjo populiarią Kauno ponių pamėgtą siuvyklą Putvinskio g. 16 (dab. Putvinskio g. 34). Ji du kartus per metus važiuodavo į Paryžių sezoninių naujienų parsivežti ir net buvo pramokusi prancūzų kalbos tiek, kad galėtų dirbti mados srityje[41]. Tuo metu garsioji modistė lyginta net su pačia Koko Šanel (Coco Chanel), o savo mados apžvalgose Paryžių vadino „despotišku madų diktatoriumi, visų madų sostine ir etalonu“[42].

Spaudoje skelbėsi diplomuotas moterų ir vyrų siuvyklos (Mickevičiaus g. 11) savininkas J. Aksamitauskas, kuris sakė: „Didis madų centras – Paryžius kasmet išleidžia begales naujų modelių, pritaikintų atskiriems sezonams<…>, vartydami užsienių madų žurnalus, dažnai stebimies nuostabiu rūbo sukirpimu ir manome, kad tik Paryžiuje ar kitame madų centre galima sau prisiūti ir prisitaikinti rūbas <…>. Niekam ne paslaptis, kad daugelis mūsų poniučių ir ponų kas sezoną užsisako sau rūbų specijaliai Paryžiuje, Berlyne ir kt., išleisdami tam nemažas pinigų sumas“[43].

Siuvyklų reklamose taip pat atsispindėjo sąsajos su Paryžiumi, pvz., Volfas Jalovas nuo 1903 m. Paryžiuje studijavo kirpimo mokslą ir vėliau, apsigyvenus Kaune, jis kasmet lankydavo Paryžių, Londoną, kur tobulino savo žinias. Išnagrinėjęs kirpimo metodikas, ištobulino kirpimo sistemą, kuri buvo rodoma Paryžiaus parodoj „Exposition internationale Paris“. Už savo sistemą V. Jalovui suteiktas profesoriaus vardas (Professeur de Coupe). Tuomet Kaune jis įsteigė Kirpimo mokyklą, kurioje iki pat karo dėstė kirpimo mokslą, o atostogų metu lankė didesnius Europos miestus. Per tuos apsilankymus ir vėl apdovanotas keliais medaliais: „Exposition internationale, Paris, Palais Royal“, „Academie Nationale Des Maitres Tailleurs  De  Paris. Decerne A. W. Jaloff“ ir kt.[44]

S. Ulbiko vyrų ir moterų rūbų siuvykla (Laisvės al. 36, b. 9) skelbėsi: „savo specijalybę pradėjęs nuo 1906 m. mokinosi Vilniuje ir darbavosi apie 10 metų dideliose firmose Vilniuje: Šumanskį, Zalkindą, Alšvangą ir kt. Kaune savo dirbtuvę įsteigė 1920 m., baigęs ir gavęs diplomą Paryžiaus rūbų kirpimo akademijoje ir atnaujinęs kirpimą pas garsų prof. Matusalo-Esterą. Užsakymai pildomi (= vykdomi) pagal naujausius Londono ir Paryžiaus modelius. Darbas atliekamas sąžiningai ir greit, gerb. Ponių ir Ponų prašau įsitikinti“[45].

M. Lintas reklamavo moteriškų rūbų siuvyklą Daukanto g. 7 ir skelbėsi „savo specialybėj dirbantis nuo 1908 m. Paryžiuje –baigė siuvimo ir kirpimo Akademiją de Paris. Tai viena moderniškiausių rūbų siuvyklų, kur dirbama pagal naujausius mados reikalavimus“[46].

J. Šapiras skelbėsi savo specialybėje dirbantis 34 metus, turintis didelį klientų ratą ir pasitikėjimą tarp kauniečių. Be to, turįs ryšių su geriausiais Paryžiaus salonais, dirbąs pagal paskutinius mados reikalavimus. J. Šapiro siuvykla veikė Laisvės al. 34[47].

Petrapilyje ir Paryžiuje diplomuoto J. Valkiūno siuvykla (Kęstučio g. 29/Daukanto g. kampas) skelbėsi: „priimami užsakymai civilūs ir moterų rūbai. Užsakymai atliekami iš savo ir atneštos medžiagos“[48]. J. Chmieliauskas, baigęs su garbės diplomu Paryžiaus rūbų kirpimo akademiją, Laisvės al. 18 atidarė rūbų siuvyklą[49].

1933 m. laikraštis Sekmadienis išdidžiai skelbė, jog restorane „Metropolis“ pirmą kartą įvyko vietinių tualetų (pranc. toilette – vientisas drabužių derinys; apdaras) demonstravimas, sukėlęs didelį moterų susidomėjimą: „„Metropolio“ salė buvo pilna svečių, kurių daugumą, žinoma, sudarė moterys. Jei moterys sekė rodomas madas, tai vyrai apžiūrėjo gyvas modelių menekenes.<…> Paryžius Kaune. Gražių tualetų buvo matyti ne tik estradoje, bet ir pačioj salėj“[50]. Panašu, kad tai tapo tradicija. Kiek vėliau, 1934 m., spaudoje ir vėl kalbėta apie „Metropolio“ restorane vykusius madų pristatymus. Pabrėžta, kad pristatomi modeliai yra vietinių meistrų darbas, niekuo nenusileidžiantys geriausioms užsienio firmoms, tačiau neapsieita be atvežtinių medžiagų: „Firma „Smart“ parodė visą eilę moterų tualeto naujienų, pagamintų pagal paskutinius Paryžiaus modelius, pradedant be galo dailiomis ir paprastomis ryto suknelėmis, baigiant puošniausiais baliaus tualetais, kuriuos labai skoningai ir vykusiai pademonstravo artistė Nana de Herera. O visiems puikiai žinoma skrybėlių salono savininkė p. Kempinskienė savo skrybėlaitėmis kiekvienam tualetui suteikė visiško baigtumo: „skrybėlaitė „loize“ su sidabriniais taškais ir krosu, krentančiu iš visų pusių. Joje buvo Paryžiaus grožis, Monmartras, drąsa, akiplėšiškumas <…>“[51].

Paryžius diktavo ir pagrindinius sukirpimo linijų principus, pvz.: „Ilau Patou reikalavo nukelti sukirpimo liniją žemiau talijos, kai tuo tarpu didžiuma nori palikti pagrindinę sukirpimo liniją natūraliame aukštyje arba net pakelti ją aukščiau“[52] (greičiausiai turėta galvoje prancūzų dizainerį ir mados namų įkūrėją Žaną Patu (Jean Patou,1887–1936), kurio prekės ženklas garsus ir vertinamas iki šių dienų– aut.pastaba).

Kaune paskaitas skaitė grožio specialistai iš Paryžiaus, pvz., gydytojas Chmeliauskas aptarė naujas, mokslo pripažintas priemones, kurios stabdys moterų senėjimą ir jas kankinantį nervingumą[53]. Siūlyti paskutinių Paryžiaus naujienų kosmetikos kursai „Maco“, rengti diplomuotų gydytojų specialistų, baigusių „Macos“ grožio institutą (Institut de Beaute „Maco“) ir „Kevos“ grožio institutą (Institut de Beaute „Keva“)[54]. Reklamuota prancūziškų prekės ženklų kosmetika, pvz. plaukų priežiūros priemonė „Lotion fougere“[55], šampūnas „Granule Mirque Paris“[56], odekolonai ir pudros „Narcisse Bleu de Muray Paris“[57]. S. Kotonas reklamavosi Juozapavičiaus pr. 73 turintis didelį pasirinkimą prancūziškų kvepalų, kitų tualetinių dalykų[58].

Aptariamuoju laikotarpiu Kaune veikė daug kino teatrų: Laivės alėjoje veikė „Metropoliten“, „Odeon (Glorija)“, „Kapitol“ ir „Forumas“; Šančiuose – „Apollo“ ir „Saturnas“; Ukmergės plente – „Daina“, Savanorių prospekte – „Hollywood“ ir daugelis kitų. Juose rodyta nemažai užsieninių filmų, iš jų nusižiūrėtos mados, šukuosenos, makiažas.

1933 m. laikraštyje „Diena“ aptinkame kino teatro „Metropolitain“ programą, kurioje reklamuotas filmas „Lemianti paryžietės naktis“ su Annabella ir Albert Prežen[59]. 1939 m. „Lietuvos žiniose“ įdėta kino teatro „Forum“ afiša, kviečianti į filmo „Apvylimas“ premjerą, kurioje vaidino ir prancūzų kino žvaigždė Danielė Darjė (pranc. Danielle Darieux)[60]. Čia ji įvardinta kaip prancūzų gražuolė ir pažiba, kurią prisimename ir iš filmo „Marija Večera“[61].

To meto spaudoje gausu straipsnių apie prancūzų aktorius, muzikos pasaulio atstovus, politikus, kitas istorines asmenybes. Pavyzdžiui, rašyta ir apie pirmąją Napoleono žmoną ir Prancūzijos imperatorę Žozefiną Boharnė (Joséphine de Beauharnais), pirmąją Prancūzijos konsulę Mariją Luizą (Marie-Louise), kopijavusias klasikinį graikišką stilių[62].

Ne veltui reklamuotos kelionės ne kur kitur, o į Paryžių. Pavyzdžiui, 1932 m. leidykla „Žodis“ siūlė šešių dienų kelionę į Paryžių, už kelionę su vizomis prašyta 355 lt[63].1933 m. ne viename Sekmadienio numeryje aptiksime skelbimą „Velykom į Paryžių“. Jame už 540 lt siūlyta kelionė su vizomis, viešbučiais ir t. t.[64]  Paryžius kvietė ir į pasaulines parodas, pvz. 1937 m. vyko „Meno ir technikos šiandieniniame gyvenime“ paroda, kurioje buvo keturiolika pagrindinių skyrių, tarp jų ir taikomasis menas; knygų leidyba; papuošalai; mados; galanterija ir pan.[65] Joje bendrą paviljoną turėjo ir Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, o bendras parodos plotas siekė 1 tūkst. kv. m[66].

Išnagrinėjus bent dešimties pavadinimų Kaune leistą periodiką: Naujas žodis, Laiko žodis, Lietuvos žinios, Lietuvos aidas, Sekmadienis, Diena, Amatininkas, Žvilgsniai, Tempo, 10 centų, Moteris ir pasaulis ir kt., tapo aišku – Kauną tikrai galima vadinti „Mažuoju Paryžiumi“. Laikinoji sostinė alsavo gyvybe, skoningai apsirengusiais ponais ir poniomis, čia telkėsi elitas, čia vyko aukščiausio lygio valstybiniai renginiai, kuriems galiojo ir atitinkamas aprangos kodas. Paryžietiškumas atsispindėjo ne tik to meto madoje – domėtasi ne vien prancūziška kultūra, bet ir politinėmis aktualijomis, socialiniais ir ekonominiais rodikliais.

Literatūra:

[1]Kauno tarpukario architektūra, Kaunas, 2013, p. 6.

[2]Alvidas Jancevičius. Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje//Voruta, 2016, nr. 12, p. 7.

[3]Lietuvos Respublikos1934–1935 adresų knyga„Visas Kaunas“, Kaunas, 1934, p. 81, 87–88, 90–91, 150–151.

[4]Adresų knyga „Visas Kaunas“, 1927, p. XVI.

[5]Moterų džiaugsmas: Kauno Audinių šilkai//Sekmadienis, Kaunas, 1936, nr. 26, p. 8.

[6]„Visas Kaunas“, ten pat, 1934, p. 141.

[7]Ten pat.

[8]Aurelija Savickienė, Nekuklioji Lietuva, Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 8.

[9]Paryžius Kaune. Pas Kauno madistes pasižvalgius// Žvilgsniai, Kaunas, 1933, nr.1, p. 28.

[10]Madų apžvalga, Sekmadienis,1937, Kaunas, nr. 11, p. 10.

[11] Ten pat, nr. 21, 10.

[12]Ten pat, nr. 26, p. 10.

[13]Ten pat, nr. 29, p. 10.

[14]Ten pat, nr. 41, p. 10.

[15]Moterų portretai Paryžiaus salione//Naujas žodis, Kaunas, 1930, nr. 14, p. 14.

[16]Lietuva prancūzo akimis//Diena, Kaunas, 1933, nr.43, p. 8.

[17]Kino artistų birža Paryžiuje//Naujas žodis, 1933, nr.9 p. 8.

[18]Nakties Paryžius//Naujas žodis, Kaunas, 1933, nr. 11, p. 9.

[19] Ten pat, 1930, nr. 2, p. 3.

[20]Naujas žodis,Kaunas, 1929, nr. 23, p. 21.

[21]10 centų, Kaunas, 1938, nr. 2, p. 4.

[22]Lietuvos Respublikos1934–1935 adresų knyga „Visas Kaunas“, Kaunas, 1934, p. 91.

[23]Ten pat, p. 205.

[24] Ten pat, p.163–167.

[25]Robertas Šimkus. Mažasis Paryžius – tarpukario Kaunas: nuodėmingoji miesto gyvenimo pusė//Lietuvos gydytojas, Kaunas, 2018, nr. 3, p. 84.

[26]Adresų knyga „Visas Kaunas“, Kaunas, 1927, 32 p.

[27]Sekmadienis, Kaunas, 1933, nr. 44, p. 2.

[28]Laiko žodis. Kaunas, 1937, nr. 1, p. 5.

[29]Moteris ir pasaulis, Kaunas, 1937, nr. 1, p. 30.

[30]Lietuvos žinios, Kaunas,1939, nr. 47, p. 47.

[31]Naujas žodis, Kaunas, 1930, nr. 11, p. 23.

[32]Moteris ir pasaulis, Kaunas, 1937, nr. 4, p. 25

[33]Lopšelis, Kaunas, 1932.

[34]Lietuvos Respublikos1934–1935 adresų knyga „Visas Kaunas“, Kaunas, 1934, p. 17.

[35]Ką dabar dėvi // Žvilgsniai, Kaunas, nr.1, p. 26.

[36]J. Narbutas, Kauno siuvėjau turi gerą vardą. Tik klijentų vekseliai juos kamuoja//Amatininkas, Kaunas, 1937, nr. 22, p. 15.

[37] I. Jakubavičienė, Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 277.

[38]Taira Žilinskienė, XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos drabužių mados//Liaudies kultūra, Vilnius, 2005, nr. 5, p. 45.

[39] Lina Jankauskienė. Siuvimo amato mokymas: kursai iramatų mokyklos Kaune 1926–1940 m., 2007, p. 315.

[40]Diena, Kaunas, 1936, nr. 26, p. 23.

[41] E. Trejienės anūkės Barboros Rimgailaitės atsiminimai, atsiųsti Linai Anušauskienei. 2024-02-27.

[42]E. Trejienė, Mada//Moteris ir pasaulis, Kaunas,1937, nr. 8, p. 20.

[43] J. Aksamitauskas, Renkamės pagal išgales//Žvilgsniai, Kaunas, 1933, nr. 1, p. 27.

[44]V. Jalovas, Siuvėjo draugas: kirpimo metodas, Kaunas, 1930, p. 3.

[45]Žvilgsniai, Kaunas, 1934, nr.2, p. 27.

[46]Ten pat,1933 m., nr.1., p. 35.

[47]Ten pat.

[48]Naujas žodis, Kaunas,1932, nr. 5, p. 2.

[49]Lietuvos aidas, Kaunas, 1928, nr. 244, p. 6.

[50]E. K. Madų apžvalga: Paryžius Kaune. Tualetų demonstravimas „Metropoly“//Sekmadienis, Kaunas, 1933, nr. 44, p. 8.

[51]Madų apžvalga: five oclock o įspūdžiai//Žvilgsniai, Kaunas, 1934,nr.1, p. 36–37.

[52]8 naujausi rudens mados modeliai//Naujas žodis, Kaunas, 1932, nr. 19, p. 22.

[53]Ten pat, nr. 48.

[54]Lietuvos aidas, Kaunas, 1931, nr. 11, p. 8.

[55]Naujas žodis, Kaunas, 1929, nr. 23, p. 20.

[56]10 centų, Kaunas, 1936, nr. 10, p. 2.

[57]Sekmadienis, 1933, nr. 50, p. 2.

[58]Lietuvos Respublikos 1934–1935 adresų knyga „Visas Kaunas“, Kaunas, 1934, p. 244.

[59]Diena, Kaunas, 1933, nr. 43, p. 8.

[60]Lietuvos žinios, 1939, nr. 47, p. 48.

[61]Lietuvos žinios, 1939, nr. 30, p. 5.

[62]Klasiškas stilius moterų madose//Naujas žodis, Kaunas, 1932, nr. 21, p. 22

[63]6 dienos Paryžiuje//Naujas žodis,Kaunas,1932, nr. 22, p. 19.

[64]Sekmadienis, Kaunas, 1933, nr.10, p. 8.

[65]V. B. 1937 m. Paryžiaus paroda//Sekmadienis, 1937, nr. 43, p. 3.

[66]Baltijos valstybės pasaulinėj parodoj Paryžiuj//Laiko žodis, Kaunas, 1937, nr. 2, p. 4.