Sutuoktiniai Kacėnai su M. Kacėnienės motina
Rasa Jakubauskienė, Trakai, www.traku-zeme.lt
Mums, jaunajai kartai, sunku suprasti, ką patyrė anų laikų žmogus, kuris tarsi žemiausios klasės gyvulys buvo grūdamas į belangius vagonus ir vežamas dienų dienas į mirtį – tremtį. Tačiau yra vis dar menančių ir savo būtimi tą pragarą patyrusių žmonių. Kartais net atrodo, kad šiuolaikiniam žmogui tai būtų nepakeliama. Tačiau kaip prisimena tremtį išgyvenusi Marijona Kacėnienė, stiprybės tuomet jai ir kitiems jos likimo broliams ir sesėms suteikė maldos ir dainos. O jas ji dainavo ir grįžusi į Lietuvą Lionės Stanišauskienės suburtame tremtinių chore „Viltis“.
Tiesa, devyniasdešimt dvejų ponia Marijona sako chore jau nebedainuojanti, tačiau visada paklausanti vis retėjančio tremtinių choro dainių.
Tremtinių choras – greitai liks tik istorija
Paklausta, kaip atsirado tremtinių choras Lentvaryje, jo pirmoji vadovė L. Stanišauskienė dalijosi prisiminimais.
„Kai „Kilimų“ fabrikas pradėjo irti (aš ten buvau atsakinga už masinius renginius, nors dirbau mokykloje), Trakų kultūros namų direktorė Jadvyga Lisevičiūtė man pasiūlė suorganizuoti chorą. Aš sutikau. Tada skambinau visiems tremtiniams, kviečiau jungtis į chorą. Susirinkome. Pirmoji mūsų vadovė buvo Alina Kveragienė. Anksčiau turėjome chore ir vyrų, bet dabar gyvųjų tarpe nebeliko nei vieno“, – žiūrėdamos į 1995 metais darytą nuotrauką, kada ir susikūrė tremtinių choras „Viltis“, prisiminė moterys.
„Kilimų“ fabriko choras Respublikinėje dainų šventėje 1985 m.
Nors šiais metais vyks jubiliejinė, 100-oji Nacionalinė dainų šventė, tačiau tremtinių choro atstovės sako joje nedalyvausiančios. Tremtinių chorai turi savo dainų šventę, kuri kasmet vyksta Ariogaloje.
Lionė Stanišauskienė ir Marijona Kacėnienė
„Chore dainuojamos tremties, partizanų ir kitos lietuviškos dainos. Aš jau pati nebedainuoju, bet visada paklausau. Labai gaila, kad nebelikę, kam dainuoti. Liko tik nuotraukos… Trakų rajone esame vienintelis tremtinių choras – nėra daugiau nei choro, nei jokios tremtinių draugijos, – apgailestavo pokalbininkės mintimis grįždamos į praeitį: „Anksčiau Ariogaloje dainų šventėje susirinkdavome iš visos Lietuvos, būdavo pilna estrada, apie 8 tūkst. dalyvių, netilpdavome, o paskui kasmet vis mažėjo ir mažėjo dalyvių, greitai tai liks tik istorija. Bet dar sakiau, šiemet važiuosime į dainų šventę Ariogaloje“.
1995 m. parapijos namuose birželio 14 d. tremtinių choras „Viltis“ minėjo tremtinių dieną
Tremtinių choras „Viltis“ dainuoja Vasario 16-osios šventėje
Kasmet birželio 14-ąją renkasi Lentvario geležinkelio stotyje
Vartydamos nuotraukas ir besidalindamos šiltais prisiminimais, moterys apgailestaudamos vardijo jau Anapilin išėjusius likimo brolius ir seseris. Sakė sunkiai galinčios bepasakyti, kiek jų dar yra likę gyvų.
Kasmet Gedulo ir vilties dieną tremtiniai renkasi Lentvario geležinkelio stotyje, kur prisimenami 1941 metais birželio 14-ąją pradėti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Dainuoja įvairias dainas, dalijasi prisiminimais, paskui eina pasimelsti į bažnyčią. M. Kacėnienė su ašaromis akyse sako net ir praėjus ne vienam dešimtmečiui, kaskart sunkiai išgyvenanti prisiminimus apie tremtį.
„Taip, aš labai jautriai viską kaskart išgyvenu, nes daug mačiau, patyriau. Galima sakyti, jau trečią karą gyvenu. Prie manęs jau devynis kartus pinigai keitėsi. Yra ką prisiminti.
Labai sunku prisiminti… Visa jaunystė praėjo tremtyje – 11 metų. Taigi, pats žmogaus augimas, o buvo labai sunku ir valgyti nebuvo. Išvežė mane, brolį, tėvuką ir mamą.
Marijona Kacėnienė su dukra Ona tremtyje 1954–1955 m.
Nuo rubežiaus su Mongolija mes buvome tik 5 km. O nieko ten nebuvo – tik vienas barakas, kuriame nebuvo absoliučiai nieko: nei pečiaus, nei jokių baldų, gulėjome ant žemės. O kiek blakių, visokių vabalų… Baisu! Mus užpuolė utėlės.
Prabuvom ten iki žiemos, nes neįmanoma buvo tokiomis sąlygomis daugiau gyventi. Du žmonės mirė. Kad juos galėtų palaidoti, nulupo to namelio stogą, iš lentų padarė dėžę tokią kaip karstas ir palaidojo. Traktorius užlygino žemę ir viskas“, – baisią tremtinių kasdienybę pasakojo M. Kacėnienė.
Priekyje – Ona ir Ipolitas Kacėnai (tremtiniai iš Naujasodės k., Druskininkai) su anūke Ona Kacėnaite. Antroji eilė – iš kairės – M. Kacėnienės pusbrolis, Marijona ir Alfonsas Kacėnai
Ir čia pat prisiminė: „Mus iš Varėnos pakrovė gegužės 22 d. Uždarė langus, duris: nei tualeto, nei vandens – nieko. Vagone buvo 57 žmonės. Viena moteris gimdė, bet kareiviai išvedė ją į kitą vagoną. Sustojome už Maskvos ir liepė visiems išlipti į tualetą ant pirmojo perono. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – visi vienoje vietoje tupėjo.
Neapsikentę oro stygiaus, vyrai patys atlupo langus. Vandens duodavo vos du kibirus visam vagonui dviem dienom. Ir ne švaraus vandens, o iš tų kibirų, kur pildavo benziną į traukinius.
Taip važiavome apie mėnesį“.
Teisė už tai, kad vieną dieną neišėjo į darbą
Grįždama prie pasakojimo apie gyvenimą tremtyje, moteris sakė, jog perkėlus juos į kitą vietą, šeimai gyvenimas lengvesnis netapo: „Vieni dirbo stroj učastok (statybose, – red. past.) – ten buvo trys barakai, o mes dirbome miške, pjovėme rankiniais pjūklais medžius. Mes su broliu nuo pat pirmos dienos taip pat dirbome – man buvo keturiolika metų, o broliui – septyniolika. Mamai su tėvu per savaitę parduodavo duonos po 200 g, broliui – 300 g, o man – 250 g. Vasarą, kad turėtume, ką valgyti, eidavome į mišką tris kilometrus, kur augo čeremša (meškinis česnakas, – red. past.). Bet žinokit, kai jo pavalgai, tai jau žmogus rytoj prie tavęs neprieis – baisus kvapas sklisdavo.
Pamenu, vienos rusės klausiau, kodėl jūs taip smirdite. O ji sako, vaikeli, pamatysi, ir tu taip smirdėsi.
Baisu. Bet taip valgydavome visą vasarą: prirenkame su broliu, mama išplaudavo, supjaustydavo, pakepindavo keptuvėje su vandeniu ir nei duonos, nieko daugiau nebūdavo. Gyvenome, kaip prasimanėme: nei parduotuvės, nei kioskelio jokio, nei vaistų, nei gydytojo – absoliučiai nieko nebuvo, tik pabaigoje jau pastatė mokyklą. Kai laukiausi dukros, atėjo netoliese gyvenęs rusas, pasakė, kad gydytojas esąs. Kaip ten buvo iš tikrųjų…“.
Rodos, kūdikis ir užgimusi nauja gyvybė į niūrią kasdienybę turėjo atnešti bent dalelę šviesos ir džiaugsmo. Tačiau visa tai temdė vieni po kitų sekę nemalonumai.
„Po mėnesio mane dar teisė liaudies teismas, kad po gimdymo vieną dieną neišėjau į darbą.
Marijona Kacėnienė su vyru Alfonsu. Tremtinys A. Kacėnas mirė 2016-aisiais, tačiau M. Kacėnienė iki šiol vyrą mini tik pačiu šilčiausiu ir gražiausiu žodžiu
Teisėjas manęs klausė, kodėl neišėjau į darbą. Sakiau, kad negalėjau, nes buvo labai sunkus gimdymas ir tris ar keturias dienas labai silpna jaučiausi. Tada teisėjas man pasakė, kad gausiu dar metus lagerio ir atgal negrįšiu. Buvo tikrai labai sunku, – prabėgom baisius išgyvenimus prisiminė buvusi tremtinė. –
Darbas labai sunkus, varginantis: mes šešiese – keturi vyrai ir aš su dar viena mergina per pamainą pakraudavome 15-16 mašinų. Po darbo nejausdavome nei rankų, nei kojų, nieko, o dar šaltis apie 50–55 laipsnių. Kartais kai duodavo uraganas… Pirštinės į kaulą sustingdavo. Namo taip pat niekas neparveždavo, važiuodavome atsisėdę ant pačių sukrautų medžių. Mama pavalgyti įdėdavo duonos gabaliukų. Sušaldavo ta duona, tai padėdavome ją prie ugnies (be ugnies negalėdavome dirbti), sugrauždavome per dešimt darbo valandų (vasarą, nuo gegužės 1 d., ir dvylika valandų dirbome) ir viskas.“
Už dainas – papildomai 10 metų tremties
Klausantis M. Kacėnienės išgyvenimų tremtyje, kūnas ėjo pagaugais, protui sunku buvo priimti informaciją, o širdis niekaip nesuprato, kaip galima taip žiauriai elgtis su žmonėmis. Todėl natūraliai kilo klausimas: kaip Jums pavyko nepalūžti, ištverti tą sunkų gyvenimą?
„Labai daug meldėmės, dainavome dainas. Kai tik sėsdavome į mašiną važiuoti į darbą, taip ir dainuodavome, – ramiai atsakė buvusi tremtinė. – Paskui atsirado pora tokių išdavikų, kad mano brolis ir dar vienas vyras už dainas gavo dar dešimt metų ir išvežė juos į Magadaną, kur dar šalčiau. Vienas vyrukas jau negrįžo. Mano brolis grįžo, bet neilgai tegyveno ir būdamas 38 metų mirė.“
Iš tremties ponia Marijona su šeima ir mama grįžo 1958 m. Dukrai Onutei jau buvo šešeri metukai. Deja, tėvukas į gimtinę nebegrįžo – neatlaikė žiaurių priešo gyvenimo sąlygų, ten mirė ir buvo palaidotas. Tiesa, po daugelio metų moteris su vyru buvo išvykusi ieškoti tėvelio kapo, bet jo ten taip ir neberado, nes niekam mirusių tremtinių kapai nerūpėjo.
Marijonos Kacėnienės mama su anūke Ona
Tačiau net ir grįžus į savo gimtinę Lietuvą, niekas čia išskėstomis rankomis nelaukė. Atvirkščiai – teko patirti daug sunkumų ar net patyčių.
„Nebuvo, kur grįžti, nes namai buvo paimti, neleido grįžti atgal. Kol gavome butą… Nelabai kas norėjo mus, grįžusius, priimti. Sakė, kad blogi žmonės parvažiavo. O jau kai pagyvenom ir ruošėmės išeiti, nebenorėjo išleisti, nes labai geri jiems buvome“, – kalbėjo M. Kacėnienė.
„Svarbiausia, kad tik baigtųsi karas“
„Lyginant su Jūsų patirtimi ir išgyvenimais, šių dienų jaunimas gyvena labai lengvai ir patogiai. Tačiau jie vis tiek randa, kuo skųstis gyvenime…“, – garsiai pasvarsčiau, pagalvojusi apie šių dienų žmonių gyvenimus.
O ponia Marytė man antrino: „Dabar skųstis negalima. Tik kad tas prakeiktas karas. Prisimenu, į pirmą klasę pradėjau eiti 1941 m. Labai gerai prisimenu, kai rusai pradėjo važiuoti tankais, vokiečius, visus pokario metus…
Dabar žiūriu vaikus atveža į mokyklą mašina, o mums mokykla buvo už keturių kilometrų ir ėjome pėsčiomis. Žiūrėk, prie miško kur nors stovi kareiviai, važiuoja karinės mašinos. Buvo baisu, kartais ir nenueidavai į mokyklą… Viską reikėjo pergyventi, bet buvome optimistai, neverkėm niekada“.
Ar mes, šiuolaikiniai žmonės tinkamai vertiname laisvę, galimybes, kurias turime?
„Jaunimas kaip jaunimas, jis vargo nematęs, tai jam dėl to ir atrodo, kad čia kažkas blogai, – supratingai svarstė buvusi tremtinė. – Bet svarbiausia, kad tik karas baigtųsi, ramu būtų ir mes tada būtume laimingi. Man taip atrodo (juokiasi). Man jau 92 metai, bet kol buvome tremty, aš nei karto nesirgau, nors vyras ir dukrytė vidurių šiltine sirgo.“
Baigdama mūsų pokalbį, M. Kacėnienė pasidžiaugė lietuvių, kaip tautos, stiprybe, kad daug jų išgyveno tremtyje, nors ir daug mirė. Vis tik bendrų pažįstamų iš tremties kartu į Lentvarį negrįžo – visi išsimėtė po skirtingas Lietuvos vietas…
Nuotraukos iš asmeninio Kacėnų šeimos albumo
