Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lietuvoje įvykę prezidento rinkimai tarsi nieko nenustebino, nes jų baigtis buvo labai panaši į 2019-ųjų rinkimus. Senas kinų posakis „Kad tu gyventum permainų laikais“ iš blogo palinkėjimo virto nusiraminimu: valdžios stabilumas lemia ir gyvenimo stabilumą.

Bet neskubėkime. Rinkimų kampanijoje trys iš aštuonių kandidatų savo programomis ir retorika vienaip ar kitaip metė nerimo šešėlį. Gal taikos metu ypatingo jaudulio ir nejaustume, tačiau kone 30 mėnesių vykstantis Rusijos karas prieš Ukrainą įžiebė raudoną šviesą: tebeegzistuoja dvi Lietuvos. Viena jų – demokratinė, patriotiška, prieš 20 metų priėmusi transatlantinių organizacijų globą, puoselėjanti vakarietiškas vertybes, remianti ukrainiečių kovą su agresoriumi, kita – tiesa, ne itin gausi – tebelaukianti malonių iš „stipraus centro“, meldžianti taikos iš Kremliaus, priešą matantį ne Maskvoje, o Vašingtone.

Iš tiesų, buvome bemanantys, kad per 34-rius metus nuo Kovo 11-osios visa lenkiškoji Rytų Lietuva ar rusakalbių apgyvendintas Visaginas galutinai integravosi į demokratinės valstybės organizmą, kad visiškai sumenko nostalgija sovietinei sistemai, nebeliko separatinio autonomininkų judėjimo apraiškų. Tačiau pasiklausius Algirdo Paleckio bendražygio Eduardo Vaitkaus samprotavimų, kai kurių Remigijaus Žemaitaičio ar Igno Vėgėlės minčių, galima pajusti nugara nubėgantį šaltuką: juk šie politikai atmeta pagrindines demokratinės valstybės nuostatas – ginti laisvę, priešintis agresoriui, padėti už savo teisę išlikti kovojančioms tautoms. Jei kažkada deklaruoti panašias idėjas buvo nepatogu, nepatriotiška, tai pamažu ginčyti pagrindines konstitucijos nuostatas ir gyvenimiškąsias vertybes, prisidengiant įnirtinga valdžios kritika, tampa privalumu, „kita nuomone“, novatoriškumu. Nesvarbu, kad 67-rių hematologo E. Vaitkaus pikti kaltinimai, jog mus valdo „išdavikai“, ribojasi su nusikalstama veika, jau nekalbant apie sąsajas su prieš metus likviduota už šnipinėjimą Rusijos naudai nuteisto A. Paleckio „Tarptautiniu geros kaimynystės forumu“. Prieš keletą metų su ištaigingu atviru automobiliu važinėjančio gydytojo įkurtas judėjimas „Teisingumo aušra“ savo svetainėje ragina neįsileisti vokiečių brigados į Lietuvą, nutraukti pagalba Kyjivui, sveikina prezidentu perrinktą V. Putiną ir kaltina JAV ukrainiečių rankomis kariaujant su Rusija… Maskvos naratyvas, kaip sakoma, vienas prie vieno.

Atrodo, Lietuvoje atgimsta Penktoji kolona. Politologai ir ekspertai atsibudo, kad galbūt nei Jedinstvo, nei lenkų autonomininkai, nei kiti nepriklausomybės priešai niekur nedingo. Iš dalies tai parodė balsavimo rezultatai Rytų Lietuvos regione, Visagine, taip pat šiauriniuose šalies rajonuose ir Klaipėdoje. Per keletą dešimtmečių čia suko lizdus prorusiški M. Burokevičiaus ar V. Tomaševskio tėvo Vladislavo palikuonys.

Apie mistinę ir kartu realią Penktąją koloną mes pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis. Bet ji atsirado ne Lietuvoje ir gana seniai. Šiaip jau kolonos, stulpo simbolika iki mūsų dienų atėjo iš gilios senovės. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos reprodukcinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę, santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

politinė 5-osios kolonos sąvoka kai kurių istorikų aiškinimu atsirado per Ispanijos pilietinį karą 1936-1939 m. Tvirtinama, kad „Quinta Columna“ vadinosi generolo Francisco Franco slaptas agentūrinis pulkas, o pats terminas „Penktoji kolona“ priklauso generolui Emilio Molai, gimusiam Ispanijos provincijoje Kuboje ir 50 m. amžiaus 1937 m. birželio 3 d. žuvusio aviakatastrofoje. E. Mola perėjo į Liaudies frontą, kurio būriai kontroliavo šalies šiaurę, o F. Francas – pietinę dalį. Tuo metu Madride veikė keturi pulkai. Generolas E.Mola suformavo penktąjį, kuris buvo dislokuotas respublikonų užnugaryje. Liepos 18-ąją per sukilėlių radiją ištarti žodžiai „Virš visos Ispanijos giedras dangus“ buvo signalas 1936 m. spalio pradžioje kilusiam maištui Madride, į kurį su savo Šiaurės armija pasuko sukilėliai. Bet jam Madrido taip ir nepavyko paimti.

Žengdamas į Madridą ir laikydamas jį apsiaustyje, E. Mola skelbė, kad pagrindinė jėga kovoje su respublikonais yra ne tik reguliarioji armija, bet ir sostinėje jau seniai veikianti Penktoji kolona. Pirmieji jos kovotojai (pulke buvo apie 70 tūkst. savanorių) buvo Madrido komunistai (apie 50 proc.), paskui prie jų prisijungė socialistai, kairieji respublikonai, kitų partijų atstovai. Tai iš esmės buvo šnipų ir diversantų pulkas, sėjęs paniką tarp sostinės gyventojų, sabotavęs tiekimus, prekybą, leidęs agitacinius lapelius ir net laikraštį. Ypatingą reikšmę turėjo Penktosios kolonos politiniai komisarai, kurie įmonėse ir įstaigose ragino žmones versti valdžią, žadėjo juos apginkluoti ir išmokyti karo meno. Istorikai tvirtina, kad taip E. Mola tapo nacistų agresijos įrankiu.

Teroristinė Penktosios kolonos atmaina išplito Indijoje, net JAV ir porevoliucinėje Rusijoje. Bet jos atstovų galima rasti kone kiekvienoje valstybėje, kuri nugrimzta į krizę ir kurioje suaktyvėja priešo rezidentūra. Ne išimtis – Lietuva, kurioje svetimų šalių išlaikomi „kolonistai“ ruošia dirvą galima agresijai. Rinkimai buvo palankus metas jiems pasireikšti.