Povilo Sigito Krivicko nuotr.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Jei buvote kada Paryžiuj,

Aplankėt Luvrą būtinai,

Žavėtis teko Mona Liza

Ir ją prisimenat dažnai.

O dar didesnė būna laimė

Net ne Paryžiuj, ne svetur,

Kai ją susitinki atšlaime

Ir nežinai, akis padėti kur.

Jei tiesmukai perdaug spoksosi,

Tai būsi gan nemandagus,

Jinai praeis nusukus nosį,

Tarytum būtum ne žmogus.

Tarytum kaip negyvas stulpas

Bumbsotum kiemo vidury,

Nuo tokio abejo apstulbęs

Jei jokių žodžių rasti neturi.

Na, ir tegul ji ignoruoja

Tavus sukilusius jausmus,

Vaizdai Paryžiaus teatstoja

Neišsipildžiusius sapnus…