Prie parodos Dainų šventės 100-mečiui. Raimundo Kaminsko nuotr.

Dalia Poškienė  LŽS narė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, Kaunas, www.voruta.lt

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, pasitinkant Lietuvos Valstybės dieną, atidarytos net trys naujos parodos, bylojančios  apie Lietuvą ir lietuvius.         

Į Kauną iš Jungtinių Amerikos valstijų, Sietlo atkeliavo Marthos Marie Thomas fotografijų paroda „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“. “Do not forget, you are not in Lithuania”.

Paroda pirmą kartą 2021 metais Lietuvoje buvo pristatyta „Kaunas Photo“ festivalio metu Kauno miesto muziejuje. Martha Thomas buvo išrinkta viena iš 8 „Kaunas Photo“ festivalio 2021 metais finalininkių. Į LPKTS parodą ir autorę atlydėjo VDU menu galerijos “101” vadovė-meno kuratorė Milda Gineikaitė.

Martha Thomas fotografuoja jau daugiau nei 30 metų, savo darbams kurti naudodama ir tradicinius, ir skaitmeninius metodus. Ji fotografavo Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Naujausi jos darbai sukurti sunkiu, bet mylimu „Hasselblad 501c“ fotoaparatu. Vėliau vaizdai išgaunami fotografijos laboratorijoje ir tonuojami auksu, sepija ir selenu.

Parodos atidaryme Martha Thomas papasakojo šeimos istoriją ir likimus.  Tik po Nepriklausomybės atkūrimo ji susipažino su teta Daina Klimauskaite, kuri gyvena Kaune. Daina Klimauskaitė 30 metų dainavo Kauno muzikiniame teatre, sulaukusi 89 metų, mena tragišką šeimos likimą.

1941 metų birželio 14 d. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą. Marthos Thomas seneliai Kazimieras Klimauskas ir Apolonija Klimauskienė bei teta Daina Klimauskaitė tą siaubingą 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo tuose geležinkelio vagonuose, kurie važiavo į Sibirą. Marthos mama Vida buvo ligoninėje ir liko Lietuvoje. Senelis buvo nusiųstas į Severo-Uralo ITL – Šiaurės Uralo pataisos darbų stovyklą, nuteistas kalėti dešimt metų. Močiutė ir teta Daina išsiųstos dirbti į tolimiausius Sibiro kraštus. MarthaThomas, išsiųsta ir užaugusi Amerikoje, nieko nežinojo apie savo lietuvių šeimą,. Šaltasis karas vyko pačiame įkarštyje, o bendravimas su artimaisiais Lietuvoje buvo labai sunkus. Vaikystėje jai motinos šeimos pusė buvo visiškai nežinoma, tarsi jie būtų nukritę nuo uolos į bedugnę. Tik pradėjus skilti Sovietų Sąjungai, ji sužinojo apie šeimą. Per tetą Dainą sužinojo apie šeimos patirtį. 2014 m. vizito į Lietuvą metu teta Daina  parodė užrašus apie savo gyvenimą, kai būdama vaikas augo Sibire. Skaitydama Dainos pasakojimus, Martha susidomėjo ta istorija. Dainos Klimauskaitės jaunystė buvo sudėtinga, alsuojanti tiek grožiu, tiek sunkumais. Kaip pasakoja Martha, kilo mintis pasidalinti tomis istorijomis su kitais. Taip pat norėjusi sujungti jos rašymą su kai kuriomis savo fotografijomis, panaudoti jos istorijas kaip įkvėpimą tam, ką galėtų sukurti. Ši meno paroda yra faktų ir fikcijos mišinys. Visas tekstas yra Dainos užrašai apie jos patirtį augant Sibire, o nuotraukos yra Dainos prisiminimų interpretacijos apie tai, kaip Daina galėjo jaustis situacijose, kurias aprašo.

Parodos autorė tikisi, kad šios nuotraukos šiek tiek privers žiūrovą akimirksniui pamatyti ir pajausti tikrąsias patirtis, kurias Daina Klimauskaitė taip iškalbingai apibūdina savo užrašuose. Taip pat tikisi, kad tokiu būdu skaitytojai sužinos apie lietuvių ir daugelio kitų į Sibirą ištremtų patirtį bei pabandys suprasti šią patirtį šiek tiek kitaip.

Parodoje eksponuojamos fotografijos papildytos tekstais iš Dainos Klimauskaitės prisiminimų lietuvių ir anglų kalbomis. Atidaryme Martha Marie Thomas  kartu su renginio organizatore skaitė tekstus,  demonstravo skaidres.

Viešnia domėjosi Tremtinių Sąjungos veikla, leidiniais, pasidalino mintimis apie naują projektą. Kaip simbolį istorinei atminčiai, Martha Marie Thomas padovanojo  šią ekspoziciją LPKTS. Dovanojimo aktą pasirašė autorė ir LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Tikime, kad ši paroda iš Kauno keliaus į filialus regionuose, bus pristatyta sąskrydyje Ariogaloje.

Renginio metu susitiko du fotomenininkai, turėję apie ką pasikalbėti.

Tai Albertas Švenčionis – fotografas, Lietuvos fotomenininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų narys, daug metų fiksuojantis Lietuvos senąjį paveldą – piliakalnius. Menininkas yra surengęs nemažai parodų, jo darbai puošia istorinių leidinių puslapius ir t. t.

Naujas A. Švenčionio projektas- „Vilties kelias. Tremties vaikai“ eksponuojamas LPKTS salėje. Pirmasis pristatymas vyko minint Gedulo ir Vilties dieną. Kita parodos dalis eksponuota Rumšiškėse, Etnografiniame muziejuje prie jurtos -žeminukės, kartu su Laptevų jūros tremtinių brolija.

Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Vilties kelias“ – tai fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emociškai patirti nelengvą mūsų šalies gyventojų kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Nors šis kelias kupinas sunkumų, skausmo, netekčių, tačiau visoje kelionėje lydi viltis, kurios buvimas juntamas ne tik užfiksuotuose vaizduose, bet atskleidžiamas ir A. Švenčionio kuriamomis detalėmis, komponavimo būdais.. Pats fotografijų autorius sako, kad jo tikslas – „leisti žiūrovui suprasti, kas yra tikra ir už ką reikia kovoti“. O kova, galima sakyti, yra nuolatinė lietuvių tautos būsena, kurią palaikyti visais laikais padėjo būtent viltis ir tikėjimas.

Pirmosios fotografijų ciklo „Vilties kelias“ dalies tema siejama su Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių žmonių tremties laikotarpiu (1941–1953 m.). A. Švenčionio sumanytos kompozicijos – tremtinių išgyventos deportacijos įrodymo akimirkos su tai patvirtinančiais dokumentiniais faktais: pačių tremtinių sustabdytų akimirkų vaizdais (fotografijose) bei asmeniniai išgyvenimai, užrašyti nuotraukų nugarėlėse ar dienoraščiuose, piešiniuose, atvirukuose ir dainų tekstuose. Šios fotografijos kelia liūdesio nuotaiką, o jų emocinį krūvį kuria jau minėti fotografo meniniai sprendimai. Tikėjimo, vilties simbolika sustiprinama, kai autorius greta nespalvotų fotografijų komponuoja ne tik piešinius ar tekstus, bet ir simbolinių prasmių turinčius spalvotus augalus – skintus obels, našlaičių, alyvų žiedus, pušies šakelę. Visi šie augalai lietuvių, ypač senosios kartos, gyvenime yra reikšminga egzistencijos dalis, susijusi su gyvybės rato idėja, bylojantys apie amžinybę, laikinumą, gyvenimą ar mirtį.

Parodoje  parodyti etapai, kuriuose visą laiką vienaip ar kitaip žmones lydėjo vilties jausmas. Galima teigti, kad ir šiandien situacija nėra iš esmės pasikeitusi – Lietuva vis dar tame kelyje. Kaip sakė A. Švenčionis,  šių dienų įvykiai, tokie kaip priešiškos Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje, taikių žmonių žudymas, netgi Rusijos agresyvus pareiškimas ištrinti Ukrainos valstybę iš pasaulio žemėlapio ir taip sunaikinti tautą, kelia nerimą. Visa tai verčia susimąstyti ir prisiminti Lietuvos istoriją, būtent pokario istorijos faktus Lietuvoje, t. y. lietuvių tautos genocidą. Paroda t. p. bus eksponuojama sąskrydyje “Su Lietuva širdy” Ariogaloje rugpjūčio 3 d. Parodos rengėjai ir partneriai: LPKTS, VDU menų galerija „101“

Parodos atidarytos Valstybės dienos išvakarėse ir  kai į Lietuvą iš plačiausių pasaulio kampelių suvažiavo dainorėliai, šokėjėliai, muzikantai į Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ šimtmetį. Šį įvykį pažymėti padėjo  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys dr. Raimundas Kaminskas, iš savo kolekcinių rinkinių parengęs parodą  „Lietuvos dainų šventei 100 metų: leidiniai, nuotraukos ir ženklai“. Pristatydamas parodą, dr. R. Kaminskas apžvelgė eksponuojamus pirmųjų dainų švenčių leidinius, trečiosios, 1930 metų šventės, skirtos Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinėms. Parodoje eksponuojami ir dainų švenčių, vykusių JAV, Kanadoje ir kitose lietuvių bendruomenėse ženklai, nuotraukos. R. Kaminskas apžvelgė dainų švenčių priešistorę nuo tada, 1924 metų iki dabar, kalbėjo apie lietuvių liaudies dainavimo tradicijas, chorų sambūrius ir inteligentijos vaidmenį besikeičiančioje visuomenėje bei per 34 atkurtos nepriklausomos Lietuvos siekius išlaikyti tradicijas, burti po pasaulį pasklidusius lietuvius.

Šalia šių parodų LPKTS buveinėje Laisvės al. 39 veikia ir 4 ukrainiečių dailininkų paroda „Sürgünlikten” (Tremtis, parodos kuratorė Elvira Drozdova).