Savaitgalį pasibaigė dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“, rengiamas Eglės ir Roko Kašėtų kartu su būriu savanorių. Per penkerius gyvavimo metus festivalis išgarsėjo savo unikalumu ir dėmesiu vis dar gyvai Dzūkijos krašto kultūrai – dainoms, tarmei, tradicijoms ir glaudžioms bendruomenėms. Šiemet tai buvo pats didžiausias ir kartu paskutinis „Čiulba ulba“, nors rengėjai dzūkų kultūros nežada apleisti ir toliau – puoselės ją savo kūryboje ir darbuose, tik ne tokios milžiniškos apimties formomis. Tuo tarpu festivalyje iškeltomis temomis tikimasi išjudinti ne tik dzūkų, bet ir kitų kraštų unikalumui ir išlikimui svarbius klausimus, spręstinus net ir renginiui pasibaigus.

„Festivalį rengėm dėdami daug meilės, jėgų ir marias laiko, už kurį iki šiol sau nesame išsimokėję nei cento. Per penkerius metus sukūrėme tokį vienintelį, kasmet keliaujantį, vieno regiono kultūrai pažinti ir gaivinti skirtą renginio konceptą. Labai tikėjome, kad tokių renginių Lietuvoje atsiras ir daugiau, o patys jau turėjome sąrašą asmenybių ir temų penkiolikai metų į priekį. Apie festivalį girdėjome tik geriausius atsiliepimus ir dirbome neskaičiuodami valandų, net ir patirdami daug iššūkių, bėdų ir vargų. Nežinome, ar kalbėjimas apie tai ką nors pakeis, tačiau tikime, kad galbūt kažkada ateis ir nepriklausomiems kultūrininkams palankesni laikai“, – apie festivalio likimą teigia renginio sumanytoja ir vadovė, atlikėja, etnomuzikologė ir antropologė Eglė Kašėtienė.

Programoje – ypatingos dzūkų dainos ir ne tik

Šių metų festivalio programa buvo skirta dzūkų dainų karaliene vadinamai Marei Kuodžiūtei-Navickienei, gyvenusiai XIX a. pab. – XX a. vid. Mitraukos kaime, kuris dabar priklauso Senajai Varėnai ir yra praradęs kaimo statusą, nors vietos gyventojų tebevadinamas Mitrauka. Marė savo balso skambesiu ir atlikimo meistryste išsiskyrė iš kitų etnografų užfiksuotų dainininkių – šios moters dainos nugulė net į vinilinę plokštelę su atvartu, išleistą 1976 m., kurios viršelį puošė Vytauto Ciplijausko tapytas meninis dainininkės portretas.

„Ši plokštelė iki šiol mūsų muzikinėje padangėje yra vienintelė tokia – skirta vienos kaimo moters muzikiniam talentui atskleisti. Tačiau jau kurį laiką dainininkė buvo gerokai primiršta ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Varėnoje – iki tol, kol buvo pradėtas rengti šis festivalis, jos vardas buvo negirdėtas ne tik Senosios Varėnos bendruomenės pirmininkui, bet ir Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriui, kuris rūpinasi žymių kraštiečių informacijos kaupimu, įvairiais minėjimais ir pan. Tad vienas šio festivalio tikslų buvo priminti Varėnos krašto gyventojams, visiems dzūkams, o taip pat ir likusiai Lietuvai, kokia nepaprasta dainininkė šiuose kraštuose gyveno, prikelti šias dainas iš užmaršties, ir kartu paneigti dažnai sutinkamą nuostatą, kad tradicinė muzika yra esą labai mėgėjiška, primityvi“, – teigia etnomuzikologė E. Kašėtienė.

Festivalyje buvo galima išgirsti M. Kuodžiūtės-Navickienės ir kitas dzūkų krašto dainas, padariusias svarbią įtaką ir profesionaliajai lietuvių muzikai. Pažįstamas melodijas galima atpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio ir kitų kompozitorių kūriniuose. Tikimasi, kad šis festivalis, o taip pat ir E. Kašėtienės sukurtas dokumentinis filmas apie Marę padės grąžinti šios dainininkės atminimą praėjus daugiau nei pusei amžiaus po jos mirties.

Dalis paskaitų programos taip pat buvo skirta nykstančioms ar jau nebesugrąžinamoms dzūkų krašto kultūros vertybėms – Varėnos žydų bendruomenės palikimui, sovietų vykdytos melioracijos metu suardytam kraštovaizdžiui, žinioms apie grybų pasaulį. Organizatoriams nuoširdžiai rūpi dzūkų krašto ir jo identiteto situacija, todėl neapsieita ir be aktualių visai Dzūkijai klausimų kėlimo. Vienas tokių – autentiškai skambančių kaimų, miestelių pavadinimų likimas, dėl institucijų nelankstumo prarandamas tarminis kraštovaizdis ir vietos gyventojų savijauta.

Pakeisti ir prarasti kaimų vardai

Kiekvienais metais viena svarbiausių festivalio programos dalių būna diskusija kultūrai opiu klausimu, kurį ne taip lengva, tačiau būtina spręsti. Šiemet tai buvo pokalbis „Seni kaimų ir miestelių vardai: pakeisc negalima palikc“, kuriame dalyvavo Vilniaus universiteto profesorė lituanistė Loreta Vaicekauskienė, istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys, Vytauto Didžiojo universiteto docentė, filosofė dr. Jurga Jonutytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikinio folkloro archyvo vedėja Varsa Liutkutė-Zakarienė, Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovas dr. Darius Ivoška, o kaip ir kasmet diskusiją moderavo „LRT Klasika“ laidų vedėjas, dzūkas Marius Eidukonis.

Tokią diskusijos temą festivalio rengėjai parinko dėl to, kad pačios dainininkės Marės Kuodžiūtės-Navickienės gimtasis kaimas, žinomas nuo 1864 m. Mitraukos pavadinimu, sovietmečiu, 1970 m., buvo pervadintas Mitriškėmis, o vietos gyventojai šios vietovės taip nevadina iki šiol, nors ant kiekvieno namo dabar kaba Mitriškių gatvės lentelė. Jau nebeegzistuojantis kaimas šiandien išnykęs iš žemėlapių ir yra Senosios Varėnos miestelio dalis.

Tokių vietovardžių pakeitimų yra daugybė – antai Nedzingės kaimą taip pat sovietmečiu buvo bandyta pervadinti į Nedingę, tačiau gyventojams pavyko atkovoti originalų – pirminį jo pavadinimą. Tačiau nesėkmingos buvo Viečiūnų miestelio pastangos, kaip pasakojo bendruomenės atstovė ponia Julė Bliūdžiuvienė – visi ten gimę vietovę vadina Viecūnais, tačiau žemėlapyje, dokumentuose ir iškabose parašyta kitaip. Lygiai taip pat Lazdijų rajone esanti Viktarina 1976-ais metais dėl nežinomų priežasčių buvo pakeista į vyrišką giminę – Viktarinas – ir iki šiol nėra pavykę atkeisti atgal. Verta pabrėžti, kad ir kaimai, dabar oficialiuose variantuose turintys priesagą -ininkai/-ininkas, vietos gyventojų niekada taip vadinami nebuvo (pvz., Valkinykai, Trasnykas ir kt.), yra ir daugybė kitų atvejų (pvz., Mergažeris oficialioje vartosenoje tapo Mergežeriu, Ucieka – Utieka ir t.t.).

Muziejininkė D. Aidukaitė-Mikelionienė pacitavo net šimto metų senumo atvejį, kai pakeitus vardą vietos bendruomenė rašė raštus, siekdama atitaisyti neteisybę, tačiau savo nepasiekė. Folkloro ekspedicijose daug dalyvavusi V. Liutkutė-Zakarienė teigė, kad muzikos archyve vietovardis užrašomas taip, kaip žmonės patys savo gyvenamąją vietą įvardindavo, tačiau dabar tai sukelia nemažai sunkumų, nes paaiškėja, kad ta vieta administraciškai vadinama kitaip arba išvis nebeegzistuoja.

Festivalio organizatorė E. Kašėtienė paminėjo ir kaimą, kuriame pati su šeima gyvena – gyvenvietės skirtinguose Ūlos upės krantuose buvo vadinamos dviem vardais – Krokšlys ir Šumas – ir abu vardai kilę nuo garsiai čiurlenančio vandens. Du vardai ir du kaimai – ne atsitiktinumas: Krokšlio pusėje gyventa lietuvių, o Šumo – daugiau gudų, upė taip pat skyrė Vilniaus ir Gardino gubernijas. Vėliau buvo paliktas tik Krokšlio pavadinimas abiem kaimams, o iš Šumo liko tik per klaidą nenuimtas kelio ženklas, vis dar labai brangus ten kadaise gimusiems žmonėms. N. Šepetys tai pastebėjo kaip gražų pavyzdį saugoti ir atminti net ir nebeegzistuojančių arba administraciškai panaikintų vietų vardus.

Kvietimas išgirsti gyventojų bendruomenes

Diskusijos metu L. Vaicekauskienė atkreipė dėmesį, kad standartizuota, normalizuota tikrovė yra patogi, tačiau už tai mokama didžiulė kaina – tai vietos bendruomenės savijauta. Jai pritarė ir filosofė J. Jonutytė, primindama, kad gyventojai tą pačią vietovę patiria kitaip negu atvykstantieji ir kiekviena detalė jiems turi emocinę prasmę.

Kiek kitokios nuomonės laikėsi D. Ivoška, gindamas poreikį valdyti kalbos procesus, ypač kai tarmės susikerta su bendrine lietuvių kalba. Jis teigė, jog svarbu atsekti visą pavadinimo genezę, ypač jei indoeuropietiškas vardas jau vėlesniais laikais buvo pakeistas kitu. Pasak jo, pagrindu turėtų būti laikomas pats ankstyviausias, pirminis dokumentuose įvardintas vietovardis.

Norint suprasti, kaip tokie iššūkiai sprendžiami Vakarų Europoje, L. Vaicekauskienė pateikė Danijos pavyzdžius, kur miestelių vardų klausimais visuomet pirmiausia kreipiamasi į vietos bendruomenę ir atsižvelgiama į gyventojų nuomonę, net jei kalbos požiūriu pageidaujamas pavadinimas yra išimtis iš taisyklės. Norvegijoje pavadinimas žemėlapyje gali būti parašytas bendrine kalba, tačiau visos iškabos – taip, kaip taria ir rašo gyventojai.

Galiausiai diskusijos dalyviams tarsi pavyko rasti sutarimą, kad gyventojų jausmai ir jų interesas turėtų būti svarbiausi ir neturėtų likti būtinybės kovoti su valstybinių institucijų galia. Kaip teigė L. Vaicekauskienė, „valstybė yra įgaliota žmonėms dirbti, o ne žmones vaikyti“. Pasak N. Šepečio, tam reikia nuolatos mokytis išgirsti, ką sako kiti, net jei tai mums nepatogu.

Vis dėlto žinant ne vieną nesėkmingą tokios bendruomenių kovos už vietovardį pavyzdį, D. Ivoška pripažino, kad taip neturėtų būti ir ragino nenuleisti rankų. Tuo pačiu ir festivalio organizatoriai tikisi, kad pradėta diskusija nenutils net ir renginiui pasibaigus bei padės išsaugoti ir oficialiai susigrąžinti autentiškus vietovardžius ir jau nebeegzistuojančių kaimų ar miestelių pavadinimus, vis dar gyvus žmonių atmintyje ir patyrimuose.

Keturios dienos įtraukiančių veiklų

Gyvas dzūkų kultūros paveldas Mitraukos kaimo apylinkėse subūrė virš pusantro tūkstančio žmonių. Renginyje visi dalyvavusieji turėjo progą mokytis charakteringo dzūkiško dainavimo ir šokio specifikos, o kartu išbandyti ir kitus, pačius įvairiausius amatus – nuo karnų ir šiaudų pynimo iki audimo, nuo virvelių iki autentiškos kryždirbystės. Amatų kieme per keturias festivalio dienas išdirbtas kryžius buvo pastatytas buvusio kaimo teritorijoje ir palaimintas, skirtas Mitraukos dainininkams atminti. Atskira programa vyko ir patiems mažiausiems – nuo pasakų, žaidimų iki vaikiškų rankdarbių.

Per keturias „Čiulba ulba“ dienas dzūkiškai dainavo ir šokiams griežė ansambliai „Žeiria“, „Lakštucis“, „Tatato“, „Žvangucis“, „Mindrė“, „Ratilio“, „Verbena“, „Vilnelė“, „Varangė“, „Vylniaus kaimo kapela“. Senosios Varėnos žydų kultūrą priminė žydų klezmerių muzikos ansamblis „Rakija Klezmer Band“, o žaismingas tradicinių šokių melodijų interpretacijas kurianti folk‘n‘roll grupė „Robaksai“ prisidėjo prie siautulingų naktinių šokių po Dzūkijos dangum. Muzikavo ir nemažai pavienių krašto muzikantų, dainos ir šokių melodijos skambėjo ne tik scenoje. Šeštadienio vakaro vinimi tapo pačių Kašėtų suburto kolektyvo koncertas „Vai už upės Dunojo“, skirtas M. Kuodžiūtei-Navickienei. Jo metu skambėjo kruopščiai rekonstruotos dainos iš žymiosios dainininkės repertuaro, o jas lydėjo keturių instrumentalistų improvizacijos.

Festivalis daugiau nebevyks

Tikėdami, kad vietovardžiai išliks, kaip ir dzūkų dainos ar amatų meistrystė, rengėjai šiemet paskelbė, kad paties renginio kitąmet nebetęs. Atviraudami įvardino penkias priežastis, dėl kurių „Čiulba ulba“ daugiau nebevyks. Viliamasi, kad kalbant atvirai apie sunkumus, su kokiais susiduriama nepriklausoma iniciatyva organizuojant tokio dydžio renginį, galbūt padidins visuomenės supratimą apie realią tokių renginių kainą ir padės išsaugoti kitus pačių žmonių iniciatyva Lietuvoje vykstančius renginius.

Pirmoji priežastis – tai, kad festivalis buvo rengiamas vien tik savanorystės pagrindu ir nei vienas organizatorius, nei pagalbininkai, nei Kašėtų šeima už darbą negaudavo jokio atlygio. Kasmet teko nerimauti, ar iš bilietų surinktų ir rėmėjų lėšų pakaks būtiniausioms išlaidoms padengti, ar vis tik teks imti paskolą.

Antra rimta kliūtimi tapo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo konkursų terminai, paankstinti iki rugsėjo pradžios. Atsakingai rengdami paraiškas, kurioms pateikti jau reikia būti ir naują lokaciją išrinkus, ir ūkinius poreikius numačius, ir naujus partnerius radus, ir pateikus visą ateinančių metų programą su kiekvieno dalyvio raštišku sutikimu, finansinę sąmatą, festivalio rengėjai neturėdavo nė akimirkos atsikvėpti po ką tik įvykusiojo. Išsekę ir nuvargę, dar nespėję pareflektuoti ir išanalizuoti ką tik įvykusiojo, grįžę namo turėdavo mėnesį paraiškai pateikti. Taigi visa vasara – vien tik labai skubūs ir daug streso keliantys ir dar neapmokami organizavimo darbai.

Trečiasis iššūkis buvo susijęs su idėja kasmet kelti renginį vis į naują vietą, pagal festivalio metu pagerbiamos svarbios asmenybės gimtąjį kraštą, kuo arčiau vietinės bendruomenės. Tai lemdavo daugybę rūpesčių ieškant tinkamos vietos, sprendžiant klausimus su įvairių sklypų savininkais dėl reikalingų įrengti automobilių aikštelių, palapinių miestelių, sprendžiant vandens ir elektros situacijas bei daugybę kitų problemų.

Ketvirtąja priežastimi organizatoriai įvardino mecenatystės tradicijų Lietuvoje nebuvimą, nes iš privačių rėmėjų pavykdavo surinkti vos po kelis šimtus eurų. Penktąja priežastimi tapo silpnas vietos bendruomenių, įstaigų ir organizacijų įsitraukimas – savivaldybių, seniūnijų, muziejų, kurie nebuvo linkę prisidėti, pagelbėti inventoriumi, sklaida ar žmogiškaisiais ištekliais.

„Toks jausmas, kad pastanga atrakinti vis kitą vietovę, pagerbti ten užaugusius žmones, parengti parodas apie to krašto praeitį, prikviesti ne tik senosios dzūkų kultūros (muzikos, amatų) atstovus, bet ir šiuolaikiškai kuriančius menininkus, yra reikalinga, deja, tik mums patiems. Tačiau apie tai nesinori plėstis, tik norime padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie įvykusio festivalio“, – teigia E. Kašėtienė.

Tolimesnių veiklų, skirtų dzūkų kultūrai, Kašėtos kol kas neatskleidžia, bet jau yra žinoma apie rengiamus muzikos įrašus, atlikėjų šeimos koncertus ir nesiliaujančius vietos kultūros tyrinėjimus.