Žilvinas Kempinas. Sauliaus Narkaus nuotr.

Plungėje, Mykolo Oginskio dvaro žirgyne yra eksponuojamos Plungėje gimusio, pasaulio meno scenoje žinomo menininko Žilvino Kempino instaliacijos „Tūba“ ir „Flux“. Kas ketverius metus rengiamoje, Plungės dvare atidarytoje IX Pasaulio žemaičių dailės parodoje galima išvysti daugiau nei 80-ies žymiausių iš šio regiono kilusių menininkų darbus. Tarp parodos autorių yra ir Lietuvos dailės klasikų, ir kviestinių, ryškiausių šių dienų menininkų pasaulyje, ir jaunų talentų.

Pasak menotyrininkės dr. Laimos Kreivytės, „Žilvinas Kempinas sugrįžo į gimtąją Plungę paties sukurtu laiko tuneliu. Instaliacija „Tūba“ Žemaičių dailės muziejuje yra ilgiausia kūrinio inkarnacija. (…) Čia Žilvinas konstruoja kosminį tunelį, kuris yra tarsi kirmgrauža, perkelianti mus į kitą erdvę ir laiką.“

Su menininku kalbamės apie jo kūrybą ir ryšių su gimtuoju miestu paieškas.

Per pastaruosius metus Lietuvą nudžiuginote ne vienu kūrybos projektu. Vilnius, Kaunas, Klaipėda… Pagaliau Jūsų sulaukėme ir Plungėje. Kas lėmė pasirinkimą kurti čia, kartu su kitais IX Pasaulio žemaičių dailės parodos autoriais?

Kai Alvidas Bakanauskas (Žemaičių dailės muziejaus direktorius) pakvietė dalyvauti IX Pasaulio Žemaičių parodoje, susidomėjau ir pagalvojau, kad siūloma erdvė žirgyne galbūt bus pakankamai didelė, jog tilptų kuris nors iš mano didesniųjų darbų. Iš pradžių negalvojau apie „Tūbą“, nes jai reikia tikrai didelės erdvės, bet būtent šį kūrinį jau daugelį metų norėjau parodyti Lietuvoje, – jis taip ir liko neparodytas. 2009-aisiais „Tūbą“ išvydo tik tie lietuviai, kurie atvyko į Venecijos meno bienalę. Vis kirbėjo noras ją instaliuoti Lietuvoje, tačiau iki šiol neradau tinkamos erdvės. Kai pamačiau šią salę, buvusį žirgyną, supratau, čia – ta erdvė.

Ar turėjo reikšmės tai, kad Jūsų kūrinys „Tūba“ atgis gimtajame mieste?

Gražus sutapimas, kad Plungėje aš gimiau, o „Tūba“, apsukusi ratą aplink pasaulį, dabar atsirado tarsi pradiniame mano paties taške. Per tuos metus, nuo 2008-ųjų, kai ji buvo pirmą kartą instaliuota mano rezidencijos metu Aleksandro Calderio studijoje (Atelier Calder), ši instaliacija buvo rodyta Venecijos meno bienalėje (Italijoje), tada San Paule (Brazilijoje), vėliau „Kusmtraum Dornbirn“ (Austrijoje), ir galiausiai dar kartą eksponuota Prancūzijoje – vienoje Bordo regiono bažnyčių. Čia jau bus 6-asis „Tūbos“ instaliacijos variantas.

Ankstesniuose interviu sakydavote, kad Plungė – tik Jūsų gimimo vieta.

Taip yra, nes gimiau Plungėje, o užaugau jau Klaipėdoje, ten iki šiol gyvena mano tėvai. Taigi, aš žemaitis iš Plungės, nors netikras plungiškis (juokiasi). Mama yra kilusi iš Skuodo rajono, Udralių kaimo, netoli Mosėdžio. Tėvas – iš Šilų kaimo, Šilalės rajono. Jie susitiko Plungėje: mama mokė matematikos, tėvas – lietuvių kalbos ir literatūros.

Savo nuostabai, gavęs kvietimą dirbti Plungėje, supratau, kad mane tai tikrai jaudina. Anksčiau čia užsukdavau pas vaikystės draugę Laimą Baltrūnaitę. Ji, galima sakyti, ir atrado manyje menininką. Pati tapė akvarele. Vis aplankydavau ją, kol dar buvo gyva, o šįkart norėjau pagyventi, pajusti miestą, jo gyvenimo tėkmę – man ir įdomu, ir smagu. Tas miestelis tarsi priklauso man, o aš – jam. Ir net galiu sakyti, kad čia man buvo įdomiau dirbti nei, pavyzdžiui, kokioje Vokietijoje. Pasitikėjau Žemaičių dailės muziejumi, jaučiau, kad sudarys visas reikalingas sąlygas geram rezultatui pasiekti, dėl to nekilo abejonių.

Venecijos meno bienalėje menotyrininkai atkreipė dėmesį į ryšius, kuriuos „Tūba“ kūrė su renesansiniu pastatu, o juostų raibulius lygino su Veneciją supančio vandens atspindžiais. Kas svarbu Plungėje – architektūra, įžengsiantis žmogus?

Kurdamas instaliacijas pirmiausia galvoju apie žiūrovą: įsivaizduoju kaip jis judės, kaip eis, žiūrės… Tie dalykai svarbūs. Specialaus, savito ryšio su vieta nekuriu, bet kai darbą nuvežu į konkrečią erdvę, visada adaptuoju, priklausomai nuo lokacijos ar architektūros, todėl vėliau instaliacijos tarsi „pagauna“ tam tikras asociacijas. „Tūba“ ir pati turi gana unikalią savybę – ji susijungia su architektūra, kurioje yra. Kai eini „Tūbos“ viduje, judi dvejose erdvėse vienu metu – kūrinio ir kartu pastato architektūros viduje, abi šios erdvės persipina. Gal skamba pretenzingai ar nesuprantamai, bet reikia pamatyti savo akimis, kad suprastumėte apie ką aš kalbu.

Instaliacijos viduje matai, kas yra už jos: pastato sienas, langus… Pavyzdžiui, Venecijoje matėsi gigantiškos renesansinių rūmų Scuola Grande dela Misericordia kolonos, 11 metrų aukščio lubos, medinės įspūdingos perdangos. San Paulo „Galeria Leme“ interjere, priešingai, vyravo betonas, ten nebuvo langų ir „Tūba“ kėlė visiškai kitokius įspūdžius nei Venecijoje. Žvilgsnis buvo tarsi suklaidintas, nes nebuvo į ką fokusuotis už juostelių ir tai sudarė begalinės erdvės įspūdį; juodos linijos tapo abstrakčia vibracija. Erdvė tapo stipriai jaučiama, bet sunkiai suvokiama, nes nebuvo atspirties taško žvilgsniui. Tai išprovokuodavo lengvus pusiausvyros sutrikimus jautresniems žmonėms. Norėjau sakyti „žiūrovams“, bet tuo atveju labiau tiktų žodis „dalyviams“, kadangi atsirado ir fizinis viso kūno potyris, sukeltas vizualinių formų ir proporcijų.

Kūrinys kaskart atrodo kitaip, bet santykiai su aplinka nutinka savaime. Jei yra šoninis apšvietimas – „Tūba“ švies vienaip, jei iš galo – kitaip. Todėl šį darbą man įdomu pritaikyti skirtingoms erdvėms, kaskart lyg naują daryčiau. Tiesa, Plungėje yra pati ilgiausia „Tūba“ iš iki šiol instaliuotų – ne 25, 28, kaip būdavo anksčiau, o visi 30 metrų. Bendras instaliacijos ilgis su konstrukcija – 32 metrai. Visos kitos proporcijos tos pačios, tačiau čia kitokia pastato architektūra ir todėl instaliacija atrodo dar kitaip. „Tūba“ lyg koks aštuonkojis – visada prisitaiko prie aplinkos, ištirpsta joje.

Kur tas šaltinis, iš kurio semiate idėjas?

Daugelis dalykų slypi meno istorijoje. Vėliau kai kurie menininkai ar jų idėjos tampa mano atspirties tašku. Tos referencijos būna skirtingos. Kartais tave įkvepia, bet tu nekopijuoji, atsiranda tam tikras dialogas. Jeigu, pavyzdžiui, Ričardas Seras (Richard Serra) kūrė fiziškai itin sudėtingus darbus, man norisi daryti atvirkščiai – taip užsimezga dialogas.

Pavyzdžiui, „Flux“, kurį eksponuoju gretimoje patalpoje, – ten yra pjedestalas, kaip skulptūros prezentacijos idėja, tačiau pats kūrinys – kinetinis. Kinetiniai darbai yra dialogas su visa kinetinių darbų istorija, kaip Alexander Calder ar Jean Tignuely, bet mano kūriniuose rasite daugiau netikėtumo – juostelės plaikstosi organiškai, be jokių besikartojančių mechaninių judesių. Man įdomu sekti tam tikrą meno kryptį ir daryti kitaip, sąveikauti su jau meno pasaulyje priimtomis idėjomis. Jas naudoju, kad kažką padaryčiau kitaip, mane domina fenomenologiniai pojūčiai.

Kad galėtum įžvelgti dialogą su kitais menininkais, turi būti išsilavinęs, juos atpažinti. Bet lygiai taip pat svarbu, kad mano darbais džiaugtųsi žmonės, kurie nėra studijavę meno. Kai pamatau pro šalį einantį elektriką ar apsaugos darbuotoją, vaiką, stabtelėjusį prie mano darbų ir žiūrintį, suprantu, kad tai juos veikia.

O kaip pasiekiate konkrečios išraiškos formos? Kada kūriniai įgyja pavidalą?

Idėja gali nukristi iš dangaus, bet ji nebus tavo. Turi ją dar auginti, kaip kokį daigą, kad subręstų į galutinį rezultatą. Todėl menininkas turi dirbti studijoje arba sekti idėjų pokyčius, kad užsisuktų procesas, kuris tarsi vestų tave tolyn. Vėliau matai, iš kokių darbų ateina naujos idėjos, pokyčiai. Jeigu menininkas neina pirmyn, tai tik kartoja pats save ir tiek.

Technologinis Jūsų kūrinių tikslumas dažnam kūrėjui būtų nepasiekiamas. Mėgstate matematiką?

Man niekada nepatiko formulės, teoremos, skaičiavimas… Mama buvo matematikos mokytoja, anot jos, aš tik iš mandagumo mokiausi matematikos. Man tai buvo per sausas mokslas. Likimo ironija, kad savo darbuose neapsieinu be matematikos ir fizikos, bet vadinu sau tai „įdomiąja fizika“. Mane domina tobulumo, preciziškumo idėja, bet tai nereiškia, kad mano darbai preciziški. Anaiptol, tiesiog man pavyksta sudaryti įspūdį, kad jie yra būtent tokie.

Kūriniuose esama jų vidinės logikos, o matematiniai skaičiavimai ir fizika – tik darbo įrankiai. Nebandau jungti meno su mokslu ir nesėdu prie stalo su pieštuku rankoje bei skaičiuokle, o tiesiog eksperimentuoju. Atlieku daug eksperimentų – gal čia ir pasireiškia mano žemaitiškas užsispyrimas. Vėliau proporcijas fiksuoju – ventiliatoriaus greitis, juostelės ilgis… Manau, kad menas turi būti gyvas. Kai darbe esama tam tikros energijos dozės, užsimezga kūrinio ir žiūrinčio žmogaus santykis.

Ar galima sakyti, kad, rodos, spontaniškai judantys, raibuliuojantys Jūsų kūriniai iš tikrųjų sukurti kruopščiai apgalvojus?

Kūrinys visada sugalvojamas studijoje, o ekspozicijai skirtoje vietoje tik instaliuoju. Tai yra studija – mano kūrybos vieta, tuo metu galerijoje ar kitoje ekspozicijos erdvėje dirbu tik kaip darbininkas-idėjos išpildytojas. Visgi čia irgi yra šioks toks kūrybos procesas – kaip padaryti maksimaliai gerai tomis aplinkybėmis, kurios tau duotos. Plungėje, pavyzdžiui, visą žirgyno salę teko padengti kilimine danga, nes prieš tai čia buvo sporto salės grindys. O „Flux“ instaliacijai muziejus įrengė specialų apšvietimą, nes, vėlgi, ši patalpa niekada iki šiol nebuvo naudota ekspozicijai. Manau, kad abi patalpos puikiausiai pasiteisino abiem darbams.

Dar vienas aspektas, instaliacijos – tai ne paveikslai ar tradicinės skulptūros, jos dingsta po parodos, tiesiog išnyksta. Kaip dramos teatro spektakliai – scenografija gyva tol, kol spektaklis rodomas. Po parodos „Tūba“ bus išardyta ir tai jau nebebus joks meno kūrinys. Liks tik jo idėja, įspūdis, prisiminimai bei nuotraukos. Čia tokia iliuzija, kad mano kūrinių yra visame pasaulyje. Ne. Yra keletas išliekančių objektų, bet kinetiniai darbai, kuriuos esu kūręs su juostomis, yra tik konceptas, egzistuoja, kol vyksta paroda. Jie lyg blyksnis – vienoje pasaulio vietoje, kitoje… Man regis, kad tuo jie ir žavingi. Šie darbai niekada nepasens, ant jų nesikaups dulkės. Atėję į parodą žmonės gali juos patirti, apžiūrėti, o kiti vėliau pamato tik nuotraukas ar videoįrašą ir tai jau yra visai kitas kūrinio būvis. Tai lyg skaityti kokio patiekalo aprašymą, vietoj to, kad realiai paragautumei.

Galima tiesiai paklausti – ar išsipildė Jūsų kūrybinės svajonės?

Kai buvau studentas, turėjau tikslą kurti tokius darbus, kurie būtų verti vizito. Tai būtų galima apibūdinti, kaip „Pakilk nuo sofos, nešk kūną į parodą, kad patirtum ar suvoktum kažką naujo“. Aišku, šiandien žmonėms visas pasaulis telpa telefono ekrane, bet čia, Plungėje, abu darbai yra tokie, kad juos reikia matyti gyvai, norint patirti visą įspūdį. Tai, be abejo, svarbu bet kuriam meno kūriniui, nes visiškai ne tas pats ar pamatyti, sakykim, Mikelandželo „Pietą“ gyvai, ar žiūrėti į nuotrauką. Nenoriu savęs lyginti su klasikais, tiesiog tai pirmas į galvą šovęs pavyzdys. Mano darbų atveju galbūt tai dar svarbiau dėl medžiagiškumo ir erdvinės specifikos. Man nepaprastai brangi ta pirmoji žiūrovo akistata su kūriniu.

Taigi, šiuos ar kitus panašius savo tikslus aš lyg ir įgyvendinau, bet kita vertus, tai juk nieko nepakeitė – dauguma žmonių vis tiek labiau linkę žiūrėti į telefoną, nei nueiti į parodą ir pamatyti gyvai.

Bet ir gerai, tebūnie mano darbai skirti tik tiems, kurie ateina.

Ačiū Jums už atvirą pokalbį. Skaitytojams primename, kad Ž. Kempino kūrinius „Tūba“ ir „Flux“ galima pamatyti tik iki 2024 m. rugpjūčio 18 d. Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.

Žemaičių dailės muziejaus pranešimas